Pasirausus archyvuose: iš "Laiško Diognetui" (II a.)

[Silvija]

Iš "Laiško Diognetui", II a. krikščionių Bažnyčios nežinomo autoriaus kūrinio.
(Paimta iš http://www.xn--galiljieiai-unb0k.lt/index.php/gyvuoja/dokumentai/53-laisko-diognetui-5-ir-6-skyriai)

Krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei kalba, nei papročiais; jie negyvena kokiuose savuose miestuose, nevartoja kitoniškos tarmės, neturi ypatingo gyvenimo būdo. Ne nerimstančių smalsautojų išmintis išrado tą jų mokymą. Jie nesilaiko žmogiškų nuomonių – ne taip kaip kiti.
Įsikūrę ir graikų, ir barbarų miestuose, kam kokia dalia teko, laikydamiesi vietinių papročių, apdaro, mitybos ir visos gyvensenos, jie tvarko savo gyvenimą nuostabiai ir, kaip visi sutaria, neįtikėtinai. Jie gyvena savo tėviškėse, bet kaip įnamiai; dalyvauja visuose reikaluose kaip piliečiai, bet visa nukenčia kaip svetimieji; kiekvienas svetimas kraštas jiems yra tėvynė, o kiekviena tėvynė – jiems svetima. Jie, kaip ir visi, veda, susilaukia vaikų, bet kūdikių neišmetinėja. Bendras jų stalas, bet ne guolis. Jie gyvena kūne, bet ne pagal kūną; dienas leidžia žemėje, bet jų pilietybė – danguje. Paklusdami išleistiems įstatymams, savo gyvenimu juos viršija. Visus myli – ir visų persekiojami, nepažįstami – smerkiami, žudomi – ir vėl gyvena, būdami beturčiai – praturtina daugelį, visko stokodami – jie visko pertekę. Niekinami paniekoje randa šlovę, šmeižiami pasirodo teisūs, keikiami laimina, įžeidinėjami jie atsako pagarba. Būdami geradariai jie baudžiami it nedorėliai, nubausti džiaugiasi tarsi atgaivinti. Žydai kariauja su jais kaip su svetimtaučiais, graikai juos persekioja, bet niekas iš jų nekentėjų negali nurodyti priešiškumo priežasties.

Žodžiu, kas yra kūnui siela, tas pasauliui – krikščionys. Siela pasklidus po visus kūno narius, o krikščionys – po pasaulio miestus. Siela gyvena kūne, bet nėra iš kūno, ir krikščionys gyvena pasaulyje, bet nėra iš pasaulio. Kaip neregimoji siela užsklęsta regimame kūne, taip ir krikščionys, pasaulyje gyvendami, yra regimi, bet jų maldingumas nematomas. Kūnas nekenčia sielos ir kovoja su ja, nepatyręs jokios neteisybės – mat ši draudžia jam mėgautis smagumais. Ir krikščionių pasaulis nekenčia, jokios neteisybės nepatyręs, vien todėl, kad jie priešinasi malonumams. Siela myli kūną, kuris jos nekenčia, myli ir jo narius, taip ir krikščionys myli savo nekentėjus. Siela užsklęsta kūne, bet palaiko kūną, ir krikščionys laikomi pasaulyje tarsi kaliniai, bet pasaulis jais laikosi. Nemirtinga siela gyvena mirtingame būste, ir krikščionys, apsistoję nepatvarume, laukia dangaus negendamybės. Siela, nelepinama valgiu ir gėrimu, stiprėja, taip ir krikščionys engiami kasdien gausėja. Dievas pastatė juos mūšio rikiuotėje, iš kurios nevalia jiems trauktis.

Laiško Diognetui 5 ir 6 skyriai (su Šventojo Rašto nuorodomis)

5. Krikščionys nuo kitų žmonių nesiskiria nei kraštu, nei kalba, nei papročiais; jie negyvena kokiuose savuose miestuose, nevartoja kitoniškos tarmės, neturi ypatingo gyvenimo būdo. Ne nerimstančių smalsautojų išmintis išrado tą jų mokymą. Jie nesilaiko žmogiškų nuomonių – ne taip kaip kiti. Įsikūrę ir graikų, ir barbarų miestuose, kam kokia dalia teko, laikydamiesi vietinių papročių, apdaro, mitybos ir visos gyvensenos, jie tvarko savo gyvenimą nuostabiai ir, kaip visi sutaria, neįtikėtinai. Jie gyvena savo tėviškėse, bet kaip įnamiai (plg.Hbr 13, 14); dalyvauja visuose reikaluose kaip piliečiai (plg. Rom 13, 1–7), bet visa nukenčia kaip svetimieji; kiekvienas svetimas kraštas jiems yra tėvynė, o kiekviena tėvynė – jiems svetima (plg. 2 Kor 5, 6). Jie, kaip ir visi, veda, susilaukia vaikų, bet kūdikių neišmetinėja. Bendras jų stalas (plg. 2 Kor 5, 6), bet ne guolis (plg. Hbr 13, 4). Jie gyvena kūne, bet ne pagal kūną (plg. Gal 5, 16–25; Rom 8, 5–13); dienas leidžia žemėje, bet jų pilietybė – danguje (Fil 3, 20). Paklusdami išleistiems įstatymams (plg. Rom 13, 1–17; Tit 3, 1), savo gyvenimu juos viršija. Visus myli – ir visų persekiojami (plg. 1 Kor 4, 12; 2 Kor 4, 9), nepažįstami – smerkiami, žudomi – ir vėl gyvena (plg. 2 Kor 6, 9), būdami beturčiai – praturtina daugelį, visko stokodami – jie visko pertekę (plg. 2 Kor 6, 10; 8, 9). Niekinami (plg. Mt 5, 11) paniekoje randa šlovę (plg. 1 Pt 4, 13), šmeižiami pasirodo teisūs, keikiami laimina (plg. 1 Kor 4, 13; Rom 12, 14), įžeidinėjami jie atsako pagarba (plg. Jn 18, 23; Apd 23, 5). Būdami geradariai jie baudžiami it nedorėliai, nubausti džiaugiasi tarsi atgaivinti (plg. Apd 5, 41). Žydai kariauja su jais kaip su svetimtaučiais (plg. Jn 16,2; Apd 8, 1; 9, 1), graikai juos persekioja (plg. Apd 19, 23–41), bet niekas iš jų nekentėjų  (Mk 14, 59) negali nurodyti priešiškumo priežasties (plg. Apd 25, 7).

6. Žodžiu, kas yra kūnui siela, tas pasauliui – krikščionys. Siela pasklidus po visus kūno narius, o krikščionys – po pasaulio miestus. Siela gyvena kūne, bet nėra iš kūno, ir krikščionys gyvena pasaulyje, bet nėra iš pasaulio (plg. Jn 17, 11. 16). Kaip neregimoji siela užsklęsta regimame kūne, taip ir krikščionys, pasaulyje gyvendami, yra regimi (plg. Mt 5,16), bet jų maldingumas nematomas (Mt 6, 5–8). Kūnas nekenčia sielos ir kovoja su ja, nepatyręs jokios neteisybės – mat ši draudžia jam mėgautis smagumais. Ir krikščionių pasaulis nekenčia (plg. Jn 17, 14), jokios neteisybės nepatyręs, vien todėl, kad jie priešinasi malonumams. Siela myli kūną, kuris jos nekenčia (plg. 1 Pt 2, 11), myli ir jo narius, taip ir krikščionys myli savo nekentėjus (plg. Mt 5, 44). Siela užsklęsta kūne, bet palaiko kūną, ir krikščionys laikomi pasaulyje tarsi kaliniai (plg. 2Kor 6,5), bet pasaulis jais laikosi (plg. Mt 5, 13–14; 1 Kor 3, 22). Nemirtinga siela gyvena mirtingame būste (plg. Rom 7,24), ir krikščionys, apsistoję nepatvarume, laukia dangaus negendamybės (plg.1 Kor 15, 35–38; Fil 3, 21; 2 Pt 3, 13)  Siela, nelepinama valgiu ir gėrimu, stiprėja, taip ir krikščionys engiami kasdien gausėja (plg. Apd 6, 7). Dievas pastatė juos mūšio rikiuotėje, iš kurios nevalia jiems trauktis (plg. Jn 12, 27).

[Varlė keliauninkė]

Labai grazus tekstas. Aciu, Silvija. Paieskojau dar ir radau visa laiska, tiesa rusu kalba, bet maciau ir kitomis yra. Tekstukas toks pakankamai modernus sakyciau, na , patys paskaitysite :-) http://krotov.info/acts/02/03/diognetu.html

[Silvija]

Ne tik gražus... aštrus kaip dviašmenis kalavijas. Kai pasiskaitęs tokias II a. krikščionių mintis atvirai ir nuoširdžiai pažvelgi į save, pamatai kiek to tikro krikščioniškumo tavyje esama . Ir kurioj vietoj jis turėtų būti. Juk pats žmogus vidiniai nepasikeitė (o kas viduje, tas ir išorėje), daugelis išorinių dalykų taip ima spaust... Ar apie mus, šių dienų krikščionis, galima būtų taip pat pasakyti?  Kažkur skaičiau, kad senovėj ir druska buvo kitokia – skaidri kaip krištolas.

Beje, labai įdomų požiūrį radau tavo pasiūlytos Krotovo bibliotekos lietuvių k. puslapyje apie beišsigimstančią krikščionybę Rusijoje, bet čia jau truputį iš kitos operos:

Aš iš principo esu ciesoriaus karalystės ir Dievo karalystės suauginimo priešininkas. Bet yra ir antras momentas. Reikalas tas, kad šiuolaikinė stačiatikybė, kurią restauravo rusiškoji nomenklatūra, yra visiškai dirbtinė, kartoninė stačiatikybė, ir šia prasme ji smarkiai skiriasi netgi nuo XIX a. stačiatikybės, kada visi kalbėjo, kad Rusiją ištikęs paralyžius. Jos nebuvo ištikęs paralyžius, ji ėjo ir užkariavo pasaulį, o Bažnyčia jai talkino. O dabar tai jau puvimas, Bažnyčios puvimas.

Dėl objektyvumo pasakysiu, kad visos krikščioniškos konfesijos Rusijoje – ir didelės, ir mažos – yra solidarios su vyriausybe. Jeigu Medvedevas rytoj pasiskelbs esąs katalikas, tai Rusijos Katalikų Bažnyčia lygiai taip pat bendradarbiaus su Kremliumi, – ji ir dabar mielai bendradarbiauja taip, kaip tai daro Maskvos Patriarchatas.

Protestantai veržiasi į mūšį dėl Rusijos. Tiesiog vyksta konkurencija dėl mylimiausio Kremliaus ideologo vietos. Ir netgi tokia mažytė religinė bendruomenė kaip molokanai, kurie visada garsėjo romumu ir pacifizmu, man radijo laidos metu išdidžiai sakė, kad girdi toks ir toks molokanas įvykdęs žygdarbių Čečėnijoje ir jam buvęs suteiktas Rusijos didvyrio vardas. Aš paklausiau: ,,Palaukite, kaip tai įmanoma, kad molokanas gali šaudyti?" O man atsakė: ,,Na, mes ėmėme ir viską peržiūrėjome". Čia ir slypi visas tragizmas. Paaiškėjo, kad krikščionys nepasirengę duoti atsakymą, jie eilinį kartą užlipo ant grėblio.

O toliau - dar įdomiau. Ačiū, homo viator.