Geros knygos - dalinkimės nuomonėmis, įspūdžiais ir informacija.

[Giedrė]

Pribrendo laikas naujai temai - apie protui ir sielai naudingas knygas. Informacijos dabar tiek daug, kad visko susekti neįmanoma, todėl pasidalinkime tuo, ką skaitome.

Nugriebusi laiko perskaičiau dvi knygas: pirma - Silvijos dovanotąją - kun. St.Ylos "Jurgis Matulaitis" - gera, nesunkiu stiliumi parašyta knyga. Daug sužinojau apie palaimintąjį Jurgį, Vilniaus krašto okupaciją lenkmečiu, politiką, tautų santykius. Praplėčiau ir istorinį - politinį ir dvasinį akiratį.

Antroji knyga - prancūzų klasikinio rašytojo kataliko ir puikaus romanisto Žoržo Bernanoso "Po šėtono saule" - leido "Katalikų pasaulis". Nors iš pradžių pavadinimas šokiruoja, bet bijoti tikrai nėra ko: sužinai daug apie kunigo pareigas kovojant su blogiu žmogaus sieloje, gailestingumą. Supratau, kodėl reikia melstis už kunigus. Stilius - puikus. Ne veltui Žoržas Bernanosas vadinamas Prancūzijos Dostojevskiu. O ir vertė kūrinį puiki vertėja - Galina Baužytė - Čepinskienė. Tikras deimantas, o ne knyga.

O ką įdomaus skaitote Jūs?

[Varlė keliauninkė]

Maždaug nuo vasaros mano lovoje voliojasi dvi knygos. Na, miegu aš su jom :-) Tai šv. Kryžiaus Jono "Tamsioji naktis" ir Marijos Valtortos "Evangelija.." (kažkoks ilgesnis ten pavadinimas). Abi perskaitytos iki pusės. Ir stop. Su "Tamsiąja naktim" tikriausia reikia ilgiau gyventi, valgyti, melstis, kad persiimt ta šventojo dvasia - vis tikiuosi grįžti prie jos. nes skaitymas gaunasi toks - sakinį skaitai kokius tris kartus, ir bemąstydamas apie jį staiga atsibundi, kai ima čiulbėti žadintuvas :-)) Valtorta - labai saldi (toks stilius, kaip tie spalvoti Jėzaus ir Marijos paveiksliukai) - tai irgi negali daug ragauti.., tačiau ir riešutukų galima rasti :-)

Todėl nesenai su didžiausiu malonumu ir "blagogvienijiem" kaip rusai sako, perskaičiau Tove Jansson "Trolius Mumius" ir J. R. R. Tolkien "Žiedų valdovo" trilogiją. Nuostabiausi Mumiai - meilės, paprastumo, išminties ir jumoro mišinukas. Juk vaikams, mažutėliams parašyta! Tikras gėris :-) Ir Tolkienui lygių nėra - kol skaičiau, nei namų tvarkiau, nei valgyt gaminau, jaučiu ir maldą buvau apleidusi... oj.. :-)

[Sigitas]

Man pernai gimtadienio proga bendruomenė padovanojo Archimandrito Sofronijaus knygą ,,šventasis Siluanas Atonietis. Užrašai". Skaitinėju labai palengva, mažais straipsneliais, vėl pasikartodamas ir atgal atversdamas puslapį, kitą. Dar tik įpusėjau. Labai įdomi, lengvu ir ramiu stiliumi parašyta. Knyga tiems, kurie niekur neskuba, nebent į dangų. Greit jos nepaskaitysi, nes reikia "sukramtyt" tai, ką perskaitei ir dar pagomuriuot, atrajot, kad įsisavinti...
Patinka tas ortodoksų dvasingumas. Pamaldumas į Šventąją Dvasią.
Pacituosiu:
,,Ilgisi Tavęs mano siela ir negali rasti. Tu regi, Viešpatie, kaip veržiasi ji ir verkia, ieškodama Tavo malonės."
,,Viešpatie, suteik man dovaną lieti ašaras dėl savęs ir dėl visų žmonių, kad tautos Tave pažintų ir amžinai gyventų su Tavimi. Viešpatie, suteik mums nuolankios Šventosios Dvasios dovaną, kad suvoktume Tavo šlovę".
,,Štai pats trumpiausias ir lengviausias kelias į išganymą:
Būk klusnus, susivaldantis, neteisk ir sergėk savo protą ir širdį nuo blogų minčių, galvok, kad visi žmonės geri ir kad Viešpats juos myli. Dėl šių nuolankių minčių Šventosios Dvasios malonė gyvens Tavyje ir Tu sakysi: ,,Viešpats yra Gailestingas"." 

[Giedrė]

Atradau įdomią knygą apie poetą Adomą Mickevičių - Jacek Łukasiewicz "Mickevičius". Knyga nenuobodi, gausiai iliustruota fotografijomis ir paveikslais.

Gražiai aptariamas poeto gyvenimas, kūryba, sudėtingi dvasiniai ieškojimai "Dievo reikalo" judėjime. Perskaičiusi, susidomėjau A. Mickevičiaus poema "Vėlinės". Gera paskata atsigręžti į literatūrą.

[pijuss]

Šiuo metu atostogauju prie jūros, atsivežiau kalną knygų, mėgstu pirkti katalikišką literatūrą, bet skaityti nerandu laiko, vis ateičiai žadu. Labai sudomino Marijos Valtortos: "Taip man buvo atskleista evangelija"1-as tomas. Man ši knyga labai padeda, bandau įsigyventi, kažkaip paslaptingai stiprina tikėjimą, suvokimą apie amžinybę. Gaila, kad iš kunigų pusės nuomonės skirtingos, bet aš priimu viską už tiesą.....

[Giedrė]

Turėjau progos paskaityti keletą knygų, kurios labai palietė. Perskaičiau Marc Joulin knygą apie Arso klebono Jono Marijos Vianėjaus gyvenimą "Arso klebonas. Jean - Marie Vianney trumpa gyvenimo istorija". Man labai patiko, ši Arso klebono mintis: "Gerasis Dievulis viską žino. Iš anksto žino, kad, priėję išpažinties, vėl nusidėsite, ir vis dėlto atleidžia. Kokia didžiulė toji Dievo meilė - Jis net tyčia užmiršta ateitį, kad galėtų mums atleisti!" Niekada nebuvau apie tai net pagalvojusi. Labai širdin įkrito šio šventojo pastangos užtikrinti, kad visi jo parapijiečiai galėtų sekmadieniais nedirbti ir sudalyvauti šv. Mišiose. Man tai padaryti pasiseka tikrai ne kiekvieną sekmadienį.

Dar viena puki knyga yra kunigo dr. Kęstučio Trimako "Jėzaus gyvenimo iliustracijos, pagal M. Valtortos Žmogaus-Dievo poemą. Anksčiau nieko nežinojau apie M. Valtortą, o kun. Trimako įžvalgos apie Jėzaus gyvenimą, jo ryšį su Mergele Marija, asmeninius sudėtingus santykius šv. Jonu ir Judu man suteikė atsakymus į daug klausimų.

Nuoširdžiai rekomenduoju paskaityti. 

[Giedrė]

Atradau dar vieną puikią knygą - švedų rašytojos ir Nobelio premijos laureatės Selmos Lagerliof " Sakmė apie Gestą Berlingą". Knygoje atskleidžiama gėrio ir blogio kova už žmogaus sielą, piktojo destruktyvus veikimas ir Dievo triumfas. Labai gražūs gamtos aprašymai, įdomūs švedų tautosakos ir legendų elementai darniai persipina su tikėjimo liudijimu. Netgi atradau tam tikrų panašumų su lietuvių tautosaka. Puikus vertėjos Rimutės Rimantienės atliktas darbas. Tikrai vertingas kūrinys, tiek moralės, tiek tikėjimo, tiek literatūrinės meistrystės požiūriu. Linkiu perskaityti ir mėgautis rašytojos talentu. Rekomenduoju.

O ką Jūs dabar skaitote? Pasidalinkite... tikrai būtų įdomu.

[Silvija]

Aš dabar išvis neskaitau grožinės literatūros, už ką mane labai kritikuoja mano vaikai  . O Gestą Berlingą skaičiau gal prieš 20 metų, tada, pamenu, labai patiko 

[vida]

Bruno Ferrero -,, 365 trumpi pasakojimai sielai'', kasdien gali atsiversti ir pamaloninti sielą. Tikra atgaiva . Turiu su autoriaus autografu. Dabar keliauja per kolegių rankas.

[Augucka]

Aš grožinę literatūrą labai skaičiau vaikystėje, paauglystėje. Matyt atsiskaičiau iki soties tuomet, o dabar neimu į rankas. 
Skaitau kelias knygas vienu metu, dažniausiai šventųjų darbus, Mažąsias M. Marijos valandas stengiuosi skaityti bent po vieną ar po kelis kartus per dieną. Turiu daug knygų elektroniniam variante, daug anglų kalba senų, skenuotų knygų, šventųjų raštų. Taip kad sunku net pasakyti, kokią knygą konkrečiai skaitau šiuo metu 

[kukulis]

Tas pats ir man.. bet tik beveik

Skaičiau paskutiniu metu Č.Dikenso "Dombis ir sūnus". Taip pat F.Dostojevskio "Broliai Karamazovai".

Nors kūriniai grožiniai, tačiau abu yra dvasinio pobūdžio.

Dar viena dvasinio pobūdžio knyga yra "Robinzonas Kruzas".
Rimtai!
Tik reikia originalaus autoriaus knygą skaityti, o ne filmą ar interpretacijas.

Pati istorija ir pagrindinė "Robinzono Kruzo" mintis - vaiko neklausymas tėvo patarimo ir veržimasis į pasaulį, noras keliauti, lankyti kitas šalis. Už tėvo neklausymą, Dievas pagrindinį herojų nubloškia į salą. Čia jis puola į depresiją. Vėliau randa toje saloje tarp sudužusių daiktų Bibliją ir ją skaitydamas įgyja jėgų išgyventi. Taip pat ir Penktadienį jis atverčia į krikščionybę

Pamenu esu žiūrėjęs ir filmų ir pasakojimų apie tą romaną. Visur buvo išbraukta pagrindinė mintis apie Dievą. (Kaip "nebūtų keista"). Tik visai nesenai perskaičiau originalaus teksto vertimą ( berods 1990 m. leidimo ) .

P.S.
Deja visas tas knygas skaičiau maždaug prieš metus ar pusantrų.

[Diak. Tomas M.]

Aš irgi jau seniai neskaitau grožinės literatūros... nėra pakankamai laiko Šv. Raštui, tad visi kiti skaitiniai... o ir noro kažkaip nėra.

Patiko viename pamoksle kunigas kalbėjo apie "Žiedų Valdovą", kurio anksčiau labai didelis gerbėjas buvau, ir jis gerai įvardijo panašią literatūrą - "escapism". Nežinau ar lietuviai naudoja tokį terminą, bet iš esmės jis apibūdina norą pabėgti iš banalios realybės ir gyventi savo svajonių pasaulyje. Manau yra tiek knygų apie Šventųjų gyvenimus, kad niekuomet neprireiktų bėgti nuo realybės.

[Giedrė]

Smagu, kad knygos vienaip ar kitaip nėra svetimos forumiečiams. Aš neskirstau knygų į grožines ir negrožines, o tik į vykusias ir nelabai vykusias. O grožinės knygos man tikrai teikia atgaivos. Mėgstu ir katalikiškas knygas. Be literatūros apskritai neįsivaizduoju savo gyvenimo.

[Augucka]

Neseniai čia Londone lietuvių knygyne nusipirkau knygą Šauklys V. ''Širdys auksinės ir titnaginės'', kurią išleido Marijonų talkininkų centro leidykla.
Pavarčiau ją, berods normali katalikiška knyga, kurioje nemažai rašo apie pal. J. Matulaičio gyvenimą. Galvoju paskaitysiu. Grįžtu namo, imu skaityti.
Pasirodo, pusė knygos tikrai labai gražiai rašo apie J. Matulaitį, o kita pusė knygos visiškai kita tema - apie energijas, parapsichologiją ir vos ne skraidančias lėkstes.
''Na ir šlamštas''- pagalvojo Augucka 

Čia panašiai kaip šio kunigo liudijimas kaip jis skraidė skraidančiomis lėkštėmis
http://youtu.be/ShXBj9ql6gI     

[vida]

Visiškai ploną knygelę ,, Arco klebonas'' perskaičiau. Žanas prancūzas didelius dvasinius darbus nudirbęs vienoje parapijoje. Labai patiko paprasta mintis- vienas pentinentas atliko išpažintį, kurios metu klebonas ėmė verkti. Kai žmogus paklausė kodėl klebonas verkia - atsakymas buvo toks: verkiu todėl, kad tu neverki.

[vida]

Atsiprašau , Giedre, pasikartojau dėl,, Arco klebono'' , tik Jūs gražiau išdėstėte savo mintis. Parabolėse irgi gražūs pastebėjimai. Ir dar - humoras didžiulis ginklas, kurį Jis nešiojosi. Patiko ta vieta , kur klebonas keletą valandų pamiegojęs , pramerkė akis , pažvelgė į šventųjų paveikslus ir sako: Jūs meldžiat , budit dieną naktį už mūsų sielų išganymus , o aš tinginys voliojuosi.

[kukulis]

Čia panašiai kaip šio kunigo liudijimas kaip jis skraidė skraidančiomis lėkštėmis
http://youtu.be/ShXBj9ql6gI 

Pradžią paklausiau .. kažkokia pieva.

[vida]

,, Kita karalystės pusė''- autobiografinė Bin Ladeno brolio Jeslemo žmonos knyga.
Saudo Arabijoje iš naftos gavybos skiriama 6 procentai dvasininkų ruošimui, tikėjimo stiprinimui, mečečių statymui visame pasaulyje.
Verta paskaityti.

[Giedrė]

Kelias dienas sirgau, tai gulėdama lovoje turėjau laiko paskaityti.

Pirmoji knyga Todd Burpo "Dangus tikrai yra" - apie mažo berniuko patyrimus rojuje ir jo bendravimą su tėvais po trumpos klinikinės mirties per apendicito operaciją. Knyga paremta tikrais įvykiais, bet ne teologinė. Stilius - lengvas, daug sąsąjų tarp katalikų ir protestantų. Man labai patiko. Manau praverčia pasakojant apie Dievą, tiek vaikams, tiek suaugusiems. Nuoširdus liudijimas vaiko lūpomis apie rimtus dalykus.

Antroji knyga Grigorijaus Kanovičiaus "Miestelio romansas" - labai gražus autobiografinis pasakojimas apie žydų gyvenimą prieškario Jonavoje ir per II pasaulinį karą. Skaitant taip ir nusikeli į žydišką pasaulį. Knygoje daug humoro, šviesos, gėrio ir meilės. Yra ir dramatizmo. Ne veltui autorius apdovanotas Lietuvos nacionaline premija. Tikrai jos yra vertas. 400 puslapių praskriejo akimirksniu. Rekomenduoju.

Trečioji knyga - dėl poliomelito neįgalaus teniso čempiono, psichiatrijos profesoriaus, šimto mokslinių straipsnių autoriaus ir tiesiog laimingai vedusio vyro Arnoldo R. Beisser "Skrydis be sparnų". Joje aprašoma, ką neretas neįgalusis jaučia, mato, įvertina ir pagalvoja, tačiau garsiai beveik niekada neišsako. Labai daug teisingų minčių ir pastebėjimų, kurias nejučia lyginau su asmenine patirtimi. Pradedant nuo nepagrįstos žmonių baimės bendrauti su neįgaliu asmeniu, medikų abejingumo, aplinkinių netoleruotino brovimosi į privačią erdvę ir dirbtinai sukuriamų barjerų profesinėje srityje iki būtinybės prasmingai gyventi čia ir dabar bei paneigti ligą savyje laisvės bei tobulėjimo vardan. Turiu pasakyti, kad anksčiau visada atmesdavau visas knygas apie ligas ir negalias dėl besaikio teoretizavimo ir verkšlenimų, tačiau "Skrydis be sparnų" - reta, ir turbūt vienintelė, išimtis. Pradėjusi skaityti, tiesiog negalėjau atsitraukti. Puikiai ir objektyviai parašyta. Yra ir dokumentinis filmas, kurio nemačiau. Puiki knyga ir sveikiems, ir ligų kamuojamiems - optimizmo versmė.

Gal kas nors ir jums pasirodys įdomu.  Ką dabar skaitote jūs?

[Silvija]

Mūsų diskusijų pasekoje noriu pareklamuoti Peter Kreeft knygą "Grįžti prie dorybių".

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-09-14-peterio-kreefto-knyga-grizti-prie-dorybiu-doros-tradicijos-ismintis-siandienai/68741

Pa­gal­bos žūt­būt rei­kia bū­tent da­bar. Nes bū­tent da­bar sa­vo ran­ko­se lai­ko­me lem­tin­gą ži­no­ji­mą, kaip su­nai­kin­ti vi­są žmo­ni­ją, o do­ros iš­ma­ny­mas iš­sly­dęs pro pirš­tus. Kai mū­sų is­to­ri­jos ve­žė­čioms bu­vo įmon­tuo­tas ga­lin­ges­nis va­rik­lis, pa­me­tė­me že­mė­la­pį. Bū­tent ta­da, kai mū­sų žais­lai už­au­go su mu­mis, kai lan­kus ir strė­les pa­kei­tė ter­mob­ran­duo­li­nės bom­bos, do­ro­vės sri­ty­je ta­po­me it kū­di­kiai.

Jei vai­ko do­ro­vė ne­su­spė­ja aug­ti ir ati­tik­ti jo fi­zi­nės rai­dos, vai­ko grei­tai ga­li ne­lik­ti. Gal tai pa­aiš­ki­na, ko­dėl dau­giau­sia žu­do­si pa­aug­liai? Žmo­ni­ja da­bar gy­ve­na pa­aug­lys­tės am­žių ir sto­vi ant uo­los kraš­to.

Bai­siau­si (ži­no­ma, po de­mo­nų) mū­sų pla­ne­tos da­ly­kai – ter­mob­ran­duo­li­nės bom­bos – pa­sie­kė tai, ko ne­pa­vy­ko vi­sų lai­kų mo­ra­lis­tams, pa­moks­li­nin­kams, pra­na­šams, šven­tie­siems ir iš­min­čiams: do­ra ta­po bū­ti­na, kad išgy­ven­tu­me. Trum­pas ir aiš­kus Vis­ta­no Hju Ode­no (W. H. Au­den) sa­ki­nys: ,,Tu­ri­me my­lė­ti vie­nas ki­tą ar­ba mir­ti."

Bet kad ga­lė­tu­me lai­ky­tis do­ry­bių, pir­miau­sia tu­ri­me jas iš­ma­ny­ti. Kad bū­tu­me ne ydin­gi, o do­ry­bin­gi, tu­ri­me ži­no­ti, kas yra yda ir kas yra do­ra.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-09-05-peter-kreeft-keistuole-vakaru-civilizacija-arba-sugrizimas-prie-dorybiu/68083