Bendros maldos vakarai

[Silvija]

Nežiūrint jau veikiančių maldos grupelių, šiandieninėse parapijose dar labai trūksta tikinčiųjų iniciatyvų rinktis bendrai maldai. Juk turime tiek poreikių - artėjantys rinkimai, nauji mokslo metai, įvairūs pasaulio įvykiai (žemės drebėjimai, liūtys ar susidorojimai su tikinčiaisiais) - visus tuos rūpesčius galime kartu atnešti Viešpačiui, susirinkę draugėn.

Aišku, galima sakyti tai vyksta šv. Mišių metu - mes meldžiamės bendromis intencijomis. Bet kaip nuostabu, kai štai susirenka bendruomenės vyrai ar, kaip siūlo Kanados lietuvis Vincas Kolyčius, renkamasi Atleidimo maldai, kuri yra ilga ir tam reikia skirti nemažai laiko. Šitoks susibūrimas labai tiktų advento, gavėnios laikotarpiu. Aišku, reiktų suderinti su vietos klebonu, prašant ir jo dalyvavimo.

[Giedrė]

Silvija,

Liūdna, bet dabar daugelis kunigų visiškai neskiria dėmesio dvasiniams dalykams.  Prisikviesti į rekolekcijas, dvasiniam pokalbiui ar asmeninėms užsakytoms šv. Mišioms - misija neįmanoma. Visi dirba bažnyčių statybininkais ar parapijų buhalteriais. Kur jau ten dvasia. Atrodo kunigų daug, o tikrų dvasininkų - maža. Sakau tai skaudama širdimi.

[Silvija]

Iš tikrųjų liūdna. Ir man dar gėda prieš tuos kunigus, kurie nesulaukę pagalbos iš parapijiečių, patys turi imtis visų darbų. Įsivaizduoju kokie esame jų akyse savanaudžiai, galvojantys tik apie savo kiemą, retas kuris beužsukantis savo klebonui padėkoti ar pakviesti į šeimos šventę, bet neužmirštantys prašyti patarnavimų, kartais (ne, netgi dažnai!) išliedami gerą dozę kritikos, o sekmadieniais vos sukrapštydami kelis litukus aukojimui... šneku, nes girdėjau iš paties kunigo lūpų, kaip kartais visa tai nykiai atrodo, kaip nukerpa jiems sparnus ir liūdina dvasią. Kur dingo tikrasis krikščionių broliškumas?

Nepyk, kad taip šiurkščiai aš šįkart, bet esame visi kažkiek kalti dėl tokios situacijos. Ar ne todėl iš dalies ir susitikom po šiuo stogu, kad ją keisti į gerąją pusę?

Tiesa, yra ir gera žinia - Kauno arkivyskupijoj greit bus pradėti rengti tarnystei diakonai, kurie dalį darbų nuo kunigų pečių perims ant savųjų. Vienas iš tokių darbų ir galėtų būti parapijiečių sąmoningumo ir dvasinio švietimo ugdymas

[Giedrė]

Silvija,

Yra daug tiesos tavo žodžiuose, bet... Kunigai neretai taip pat stokoja aktyvumo. Paauglystėje teko pakelti daug ortopedinių operacijų, būti pusmečiais ligoninėse. Tikrai retai aplankydavo sergančius vaikus dvasininkai, prisimenu tik pora kartų keli seminaristai buvo atėję ir atnešė paveikslėlių lovose gulintiesiems. Viskas. O Kauno kunigų seminarija ne taip jau toli buvo nuo ligoninės.

Kita vertus, labai mielai pasikviestume į savo namus šventėms, kokį dvasininką pabendrauti, bet jie tokie tolimi, užimti, uždari ir nepasiekiami kartais atrodo, kad bijai ir pasilabinti. Kartais galvoji, kad su savo pakvietimu sudrumsi jų planus ir tik brangų laiką sutrukdysi. Gal man taip tik klaidingai atrodo? Kai tenka atsidurti su reikalais parapijos klebonijoje, tai stengiuosi, kuo greičiau išsprukti iš ten, nes jaučiuosi kaip koks nepageidaujamas svetimkūnis, nežinia ko norinti ir neaišku ko atėjusi.

Pas mus šv. Antano bažnyčioje labai blogas įvažiavimas neįgaliesiems - neįmanoma naudotis jokiu metų laiku, per aukštas ir be pasilaikymo rankenų. Patekti į šv. Mišias su rateliais labai sunku, ypač žiemą. Paskambinau klebonui, pasisiūliau surasti architektūrinius reikalavimus ir įmonę, kuri sutvarkytų viską, kaip reikia. Atsakė: tai brangiai kainuoja ir trunka laiko. Bet - parapija nebiedna, kaina - nemilijoninė, o darbai būtų nedideli. Reiškia nėra noro padėti, o rateliais judantieji - už borto, nesvarbu, kad jų daug atsirastų ir ateitų melstis. Na gerai, galvoju -  tiek jau to, pakentėsiu.

Toliau dar smagiau. Norėjau savanoriškai surinkti pinigus Fatimos Dievo Motinos skulptūrai ir pati paaukoti gana didelę sumą tam reikalui. Susisiekiau su portugalais skulptoriais, kurie Fatimoje dirba, atsirado palaikančiųjų Kaune. Man buvo pareikšta, kad mūsų bažnyčiai tokios skulptūros nereikia (suprask Fatimos Dievo Motinos skulptūra gadintų architektūrą), nors doros vietelės pasimelsti į Dievo Motiną bažnyčioje nėra. Ar verta dar sakyti, kaip stipriai nusivyliau? Dabar labai rimtai svarstau keisti parapiją, nes norisi gyvo, nebuhalteriško dvasininkų tikėjimo, o ir įvažiavimo rateliams reikia, kad galėčiau lengviau patekti į šv. Mišias.

Nepyk, kad taip atvirai, bet manau, kad turime kalbėti apie tai, kas džiugina ir apie tai, kas skaudina. Vakar vakaro šv. Mišiose skaitinį Brailio raštu skaitė, per šv. Mišias ir giedojo akla mergaitė - man tai buvo ypatingas liudijimas, kad visi esame Dievo mylimi. Jai kaip tik kliuvo psalmė apie Dievo gerumą. Ji taip džiugiai giedojo ir skaitė, net stebėjausi. O atrodytų tikrai turėtų už ką pykti ant Dievo arba niurnėti. Maži stebuklai visgi vyksta...

[Silvija]

Gerai, kad atvirai ir argumentuotai, o tai pirmai atrodė, kad prisidedi prie tų, kurie murma, bet nieko patys nedaro, matau, kad klydau

Vis dėlto nereiktų labai jaudintis dėl nepavykusių iniciatyvų, turiu omeny Marijos skulptūrą, man irgi kartais kyla įvairiausių idėjų, bet kai pagalvoju, jei su visų parapijiečių idėjomis klebonas turėtų sutikti, tai...  o gal tiesiog dar joms nėra atėjęs laikas išsipildyt

[Nieko nežinau]

Nesakysiu, kad viskas gerai, nes gerai nėra. Ir kunigų vis tik nėra daug, o tie kurie yra apkraunami n pareigų, kad nenuostabu, kad ir nebesuspėja. Ir rods liūdina beidėjiniai, antra vertus taip neišeina sakyt apie visus, nes tikrai yra ne vienas ir ne du atsidavę (kad ir tie patys pranciškonai su kokia didele paramos iniciatyva onkologiniams ligoniams Klaipėdoje ir kt. iniciatyvom - pasyvumu tikrai neapkaltinsi ir jie nėra vieninteliai), bet kad visko neaprėpsi...

Trečia vertus kažkada labai privetė susimąstyti mintis - "Trūksta gerų kunigų? - Melskitės už tuos kuriuos turite". O jei taip nuoširdžiai tai kiek gi tai darom? Kiek tų pat kunigų neparaginti už pašaukimus meldžiamės? Na "Marijos Legionas" žinau, kad kartą per savaitę meldžias"... Nevynioju aš čia nieko į vatą, yra kas ir pačią "užknisa" iki negalėjimo, ko negali ir net nenori suprast, bet vis tik - ši problema turi dvi puses... Viena matoma, kita ne, bet ne mažiau gilesnė...
Tik aišku liūdna, kai geros iniciatyvos atsako nesulaukia... mums irgi buvo, tiesa, paprasčiau ir kitaip, kur visiškai nereikėjo pinigų... Bet gal yra didesnių, gilesnių dalykų, kurių nematom...

[Silvija]

Bet noriu grąžinti prie temos, juk esame sielovados idėjų kampelyje

Vakar buvau mažytėje Ruklos bendruomenės koplyčioje, kuri įsikūrusi buvusiuose kultūros namuose. Pusvalandį prieš šv. Mišias bendruomenė jau susirinkusi garsiai meldžiasi Rožinį, labai gyvai su tikėjimu iškeldama daugybę įvairių intencijų, būdama tuo metu tarsi tvirtas užnugaris tiems, kurie eina pokalbio ar išpažinties į greta esantį kambarėlį. Po mišių - Švenčiausiosios Jėzaus Širdies litanija, adoracija ir užtarimo malda. O sekmadieniais, kiek žinau, dar ir agapė. Ir visi patenkinti, niekam neprailgęs laikas, klebonas net pamokslo metu vardais vadina, palyginimus iš bendruomenės gyvenimo žarsto... žavu, gyva, siektina.