Religinė puikybė (apsižavėjimas, "prelest")

[Augucka]

Sivija, mano manymu tokias dovanas gauna tik sventai gyvenantys zmones ir tik tam tikra dvasini svaruma pasieke zmones. O mes kas? Manau, kad mums dar toli iki to. Bet tikrai negincyju Sigito, nes tik jis pats zino.

Sigitui, manant kad turi dovana melstis kalbomis, reiktu padaryti taip, kaip raso cia:

Metropolitan Anthony of Sourozh recalls that when he was young, he had an ability to read thoughts of other people. Once he asked God: "If this gift is not from You, dispel it". And this ability immediately disappeared.[30]It is very difficult for a conceited person to decline such gift, to consider oneself unworthy of receiving it and ask God to take the gift away.

Vertimas:
Metropolitas Antonijus is Suruzo prisimena, kad kai buvo jaunas, turejo gebejima skaityti kitu zmoniu mintis. Viena karta jis Dievo paklause: 'Jei si dovana ne is Taves, panaikink ja. Ir sis gebejimas staiga isnyko.
Ispuikusiam zmogui yra labia sunku paneigti tokia dovana, sunku manyti, kad esi nevertas jos gauti ir paprasyti Viespaties ja atimti.

[Sigitas]

Tai yra labai sena Šventosios Dvasios dovana, aprašyta Šventame Rašte. Ji yra praktikuojama kur kas seniau, nei Jėzaus malda (ta pravoslavų "gospodi pomiluj"). Būtent pagal kalbų dovaną pirmieji krikščionys suprasdavo, jgo Šventoji Dvasia nužengė ant įtikėjusių asmenų: ,,Paulius jiems uždėjo rankas, ir ant jų nužengė Šventoji Dvasia. Jie ėmė kalbėti kalbomis ir pranašauti" (Apd.19,6); ,,Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti" (Apd.2,4). Apaštalas Paulius daug kur rašo apie kalbų dovaną: ,,Taigi, mano broliai, siekite pranašystės dovanos, tačiau nedrauskite kalbėti kalbomis" (1Kor.14,39). Jėzus Kristus, siųsdamas mokinius, kalbėjo apie tai: ,, Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks" (Mk.16,17-18).

O senoji gyvatė, tas melo tėvas, pamėgdžiotojas, jis irgi savo mokinius apdovanoja. Todėl apaštalas Jonas visada saviškiams sakė: ,,mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų" (1Jn.4,1).

Suprantu jūsų susirūpinimą. Yra labai paprastas metodas, kaip patikrinti, kokia dvasia tave skatina. Tas metodas užrašytas Šventajame Rašte: ,,nė vienas, kuris kalba Dievo Dvasios skatinamas, nesako: ,,Prakeiktas Jėzus!" Ir nė vienas negali ištarti: ,,JĖZUS YRA VIEŠPATS", jei Šventoji Dvasia nepaskatina" (1Kor.12,3). Todėl visų pirma maldoje tariu: "Jėzus Kristus yra Viešpats!" (žr. Fil.2,11). O jei manau, jog reikia, tai kartoju ilgesnį laiką. Tikrai padeda!

Kalbų dovana yra skirta asmeniniam santykiui su Jėzumi Kristumi užmegzti ir palaikyti. Ji augina tik asmeniškai, kaip apaštalas Paulius rašė, ji neskirta melstis esant kartu bendruomenei (žr 1Kor.14,19). O puikybė, ji niekur nedingsta, ar melsis savais žodžiais, ar kalbomis, ar rožinį, ar Jėzaus maldą ar litaniją kokią ar tiesiog poteriukus - velnias nuolatos slankioja aplink kaip riaumojantis liūtas (žr 1Pt.5,8), tik nesubudėk, išsykio kaip toj dainelėj gaunas: aš sapnuoju kad kakoju, atsibundu - akurat! 

Metropolitas Antonijus is Suruzo prisimena, kad kai buvo jaunas, turejo gebejima skaityti kitu zmoniu mintis. Viena karta jis Dievo paklause: 'Jei si dovana ne is Taves, panaikink ja. Ir sis gebejimas staiga isnyko.
Ispuikusiam zmogui yra labia sunku paneigti tokia dovana, sunku manyti, kad esi nevertas jos gauti ir paprasyti Viespaties ja atimti.

Tiesą sakant, mes tikrai esame neverti. Tai yra absoliuti tiesa. Jeigu žinotumėme, kas iš tikrųjų įvyksta kiekvienų šventų Mišių metu, mes net arti bažnyčios pastato neprieitume! DIEVAS NORI MUMS DOVANOTI SAVE ir nori, kad mes jį priimtume, nors iš tikrųjų nesame verti. Dauguma žmonių būtent taip ir nutolsta nuo Dievo, nes šėtonas jiems parodo tikrą šventųjų Mišių vaizdą ir kad nesame verti jose dalyvauti ir jau garantuotai nesame verti priimti Jėzaus Kristaus Kūną ir Kraują (vienu ar abiem pavidalais).
Taigi, Dievas dovanoja save mums. Tas jo pasidovanojimas pasireiškia per konkrečias dovanas, kurios visos yra surašytos Šventąjame Rašte. Tokiu būdu Dievas save apriboja. Dievo laiškas savo išrinktajai tautai labai stipriai suvaržo patį Dievą, ne mus. Jeigu žmogus, apdovanotas kokia tai dovana, mato, jog tos dovanos nėra užrašytos Šventąjame Rašte, gali suprasti, jog jinai ne iš Dievo. Net jeigu žmogus šita dovana pasitarnauja kitų žmonių gėriui, bet apie tokią dovaną nėra užsiminta Šventąjame Rašte, iš karto reikia susirūpinti - iš kur ji?

Čia parašiau taip labai jau protestantiškai. 
Katalikui reikia dar ir šventosios Tradicijos mokymą skaityti, studijuoti Bažnyčios mokymą ir savo turimas dovanas lyginti. Jeigu gaunasi koks nesuderinamumas - iš karto kreiptis pas kunigą.

[kukulis]

Kas dėl katalikų šventųjų, ne dėl visų bet dėl dalies tikrai nebūčiau toks kategoriškas. Kaip jau minėjau, daugelio jų gyvenime buvo įvairūs etapai, bet pravoslavai dažniausiai ima tą epizodą, kuris patvirtintų jų teiginius.

Kiekvienas šventasis nebuvo visiškai šventas net ir pravoslavų tarpe. Jie ir patys rašo, kaip kažkokio šventojo veidas pradėjęs švytėti jo mirties valandą, o jis savo broliams kalbėjęs, kad jis kaip ir šėtonas vertas patekti į pragarą.

Kas dėl kalbų dovanų, tai nužengus Šventajai Dvasiai apaštalai pradėjo kalbėti įvairiomis kalbomis ir juos suprato šalia buvę įvairių tautų žmonės.

Kartoju dar kartą: suprato.

Ir dar kartą: suprato net ir tie ant kurių nebuvo nužengusi Šventoji Dvasia.

Išvada: kalbų dovana nėra vapėjimas, o aiškią prasmę turinti kalba.

P.S.

Metropolitas Antonijus is Suruzo prisimena, kad kai buvo jaunas, turejo gebejima skaityti kitu zmoniu mintis. Viena karta jis Dievo paklause: 'Jei si dovana ne is Taves, panaikink ja. Ir sis gebejimas staiga isnyko.

Aš prisilaikau pozicijos, kad velnias negali skaityti žmogaus minčių. Vadinasi jei minčių skaitymas ne iš Dievo, tuomet velnias tik apgaudinėja, kad skaitai mintis, tiesiog tau pumpuodamas savo prasmę apie tą žmogų.

[Diak. Tomas M.]

Tai taip, kalbėjimas kalbomis yra Dievo dovana, bet mes turime neužmiršti, kad kalbėjimas kalbomis taip pat labai paplitęs ir tarp apsėstųjų...

Vienas dalykas, kai žmogus gauna tą dovaną "natūraliai", o kitas, kai turime situaciją - nemoki melstis kalbom, ateik, uždėsime tau rankas ant galvos ir išmoksi...

Ir panašiai, kaip Auguckos paminėtas pavyzdys, kaip suprantu rytų tradicijoje yra gana paplitusi nuostata, kad gavus dovaną, žmogus supranta savo nevertumą ir prašo Dievo tą dovaną pasiimti, o katalikai matomai vadovaujasi: "jei duoda - imk, jei muša - bėk!"

Aš tokį vieną labai neraminantį pavyzdėlį buvau radęs iš lietuvių charizmatikų gyvenimo, gal dar surasiu internete... jie ten linksmai dalijasi savo patirtimi, bet man beklausant tai ne juokinga, bet baisu buvo, nes ten žmonės ir šunim lojo ir k.t. ir viskas priimama, kaip Šv. Dvasios veikimas, o juk kaukimas gyvūnų balsais yra žinoma kaip apsėdimo ženklas...

[kukulis]

Esu susitikęs su pora charizmatikų. Nuolankumo pas juos šioks toks trūkumas ..

Vieną pakritikavau kad chaltūrina (tipo nepataiko į natą ) šlovindamas, tai dabar nesisveikina susitinkant. O kitą kartą žmogus pasigyrė esąs charizmatikas, ir tame pasijuto išdidumas, kuris šiaip yra geras dalykas, bet nežinau ... kažkaip tame išdidume pasirodė mažai  šilumos ...

Su pažįstamais tikinčiaisiais kartais tuos charizmatikus "patraukiam per dantį" kas taip pat yra nuodėmė .. bet labai jau knieti juos iš tų aukštybių numušt

[Silvija]

...kaip suprantu rytų tradicijoje yra gana paplitusi nuostata, kad gavus dovaną, žmogus supranta savo nevertumą ir prašo Dievo tą dovaną pasiimti, o katalikai matomai vadovaujasi: "jei duoda - imk, jei muša - bėk!"

Manau jei Dievas duoda, tai tikrai turėtum imti. Visa problema dvasių skyrime. Neimti iš Dievo dovanos nėra nuolankumas ar kažkokia kita dorybė, o atvirkščiai. Čia kaip ir iš žmonių. Dažnai uolusis asketas, įsijautęs į savęs apvalymo procesą, nori tik duoti kitam, bet kai kitas nori duoti jam, tai nepriima. Tad kai brolis pasilenks mums kojų nuplauti irgi sakysime: ne, aš nevertas? Tuo tarpu važinėsime į Mišias išsipuošę ir išsikvėpinę, brangiais minivenais... ar mus kas nors supras? Va štai ir susiduria modernūs laikai ir tradicija - kaip suderinti?

Reikia vidinės klausos ir vidinio matymo, nes su kiekvienu dalyku gali tiek nupulti, tiek pasitarnauti Dangui. Ir nebūti kategoriškais kitų vertinime, nes niekad nežinai iki galo, kaip ten yra jo ryšyje su Dievu 

[Augucka]

Ačiū Dievui, kad užtenka proto savo asmeniniame monologe su Dievu Jo paprašyti, kad nesuteiktų man jokių tokių ar panašių dovanų, nes būdama dvasiškai silpna ir neišprususi nesugebėčiau atskirti nuo ko jos yra gautos. Tokia malda jau manyje seniai praktikuojama. Ir jei tik kyla koks keistas įtarimas, kad keisti įvykiai pradeda klostytis, o aš jau apie juos iš anksto nujaučiu, ar padidėja intuicija- iškart prašau Viešpaties šias dovanas sunaikinti. Kažkoks manyje yra savisaugos saugiklis.
Tiesa, atsivertimo pradžioje buvau gavusi dovaną, kuri tuo metu man atrodė esanti iš Dievo, ir dabar dar suku galvą nuo ko ji galėtų būti... Bet kaip minėjau, kad jaustis užtikrintai, geriau jau man tų dovanų nereikia.

[Silvija]

Himne meilei yra daug pasakyta ir apie Dvasios dovanas, ir apie jų naudojimą. Vienas momentas - kalbų dovana gali būti žmonėms suprantama, kukuli, bet gali būti ir vadinama angelų kalba, kurią supranta tik dangus. Kitas momentas - tos dovanos negali būti naudojamos be pačios Šventosios Dvasios, kas yra Pati Meilė.

1 Kor 13 Himnas meilei

0  (31 b) Aš trokštu jums nurodyti
dar prakilnesnį kelią:
1 Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis,
bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau
žvangantis varis ir skambantys cimbolai.
2 Ir jei turėčiau pranašystės dovaną
ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą;
jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti,
tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.
3 Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,
jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti,
bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau.
4 Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi;
meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta.
5 Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos,
nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga,
6 nesidžiaugia neteisybe,
su džiaugsmu pritaria tiesai.
7 Ji visa pakelia, visa tiki,
viskuo viliasi ir visa ištveria.
8 Meilė niekada nesibaigia.
Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. 9 Mūsų pažinimas dalinis ir mūsų pranašystės dalinės. 10 Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula. 11 Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška. 12 Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas. 13 Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.

Galbūt mes krypstam nuo temos, bet esmė tame ir yra, kad kai neturime tos Meilės, į kurią visi esame pašaukti, atsiranda pašalinis poveikis, vadinamas prelest

[kukulis]

Na, jei man Dievas neduotų savo dovanų, tai turbūt jau senai būčiau žlugęs ...

[Augucka]

Blogiausia yra tai, kad kai tikintysis ima tikėtis ir tarsi kelti tam tikras savo sąlygas Dievui, neva, mainais aš noriu gauti kažkokių, ale dvasinių dovanų už savo tikėjimą. Kiekvienas savęs turime nuoširdžiai paklausti: ar aš sugebu mylėti nekeliant jokių sąlygų ir nieko nesitikint?

Kukulis sako, kad jei nebūtų gavęs dovanų iš Dievo, seniai būtų žlugęs. Tai yra sąlygų kėlimas. Tikėjimas su sąlygomis mainais gauti kažką iš Dievo. Kai tikiesi gauti, tuomet greitai prisistato nelaboji dvasia ir tai suteikia.

Iš Dievo gauna tas, kas turi tyrą širdį, nesuteptą puikybės, nesuteptą išdidumo ir tas, kas nieko nesitiki gauti. Tuomet Dievas pas tokį ateina, o ne pas tą, kuris kupinas troškimų ir puikybės.

Dievas myli mus be jokių sąlygų ir iš mūsų reikalauja to paties - mylėti besąlygiškai. Ar mes tai mokame? Ar mes mokame mylėti taip, kaip maži vaikai myli savo mamą, tėtį, močiutę, kuomet dar jų gyvenimas nesugadina ir neišmokina kelti sąlygų?

[kukulis]

Nežinau.

Mano vaikai kelia sąlygas nuo pat gimimo ... kitaip nelabai ir įsivaizduoju. 

Jei nekeli sąlygų tai gal tau nieko ir nereikia iš Dievo?

Čia panašiai su ateistais: netikiu, nes neturiu tikėjimo dovanos. Atsakymas: tai jei tu jos nenori tai ir negauni.

[Pilgrim]

Ingnaciškasis siekis ,,rasti Dievą visuose dalykuose" reiškia, kad kiekviena mūsų gyvenimo dalis gali vesti mus pas Dievą. James Martin, SJ knygoje ,,Jėzuitų vadovas (beveik) viskam" pasitelkiant suprantamus pavyzdžius, komiškas istorijas ir anekdotus iš herojiško ir įkvepiančio jėzuitų šventųjų ir eilinių kunigų bei brolių gyvenimo parodoma, kaip tai įmanoma. Jėzuitų vadovas (beveik) viskam paaiškina šiuolaikiniam žmogui šias šv. Ignaco įžvalgas ir atskleidžia, kaip darbo, meilės, kančios, sprendimų, maldos ir draugystės pasaulyje mes galime rasti Dievą ir Dievas gali rasti mus. Knygą netrukus išleis ,,Katalikų pasaulio leidiniai". Siūlome jos ištrauką.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-02-26-james-martin-sj-sesi-keliai-pas-dieva/114510

[Sigitas]

Iš karto atsiprašau už tokį ilgą pasisakymą.  Kas tingite - neskaitykite.   

Dėl kalbų dovanos yra ir toks liudijimas.
Kartą charizmatikas važiavo savo automobiliu vienas ir užėjo jam banga melstis kalbomis. Jis taip užsidegęs meldėsi, kad išsiblaškė dėmesys ir papuolė į avariją, bet nenustojo melstis. Tuo tarpu kiti iškvietė greitąją ir jį išvežė į ligoninę, o žmogus nenustojo meldęsis kalbomis. Ligoninėje jį paguldė šalia vieno sužeisto žydelio. Tas žydelis viską suprato savo gimtąja kalba, ką tas charizmatikas ten vapėjo ir įvyko stebuklas, jis atsivertė, įtikėjo Jėzų Kristų!
,,Lygiai kaip nežinai, kokiu keliu ateina gyvybės alsavimas į kaulus motinos įsčiose, taip nežinai, kaip Dievas elgiasi Visatoje" (Koh.11,5). Viešpats teikia savo dovanas visiems. Jeigu bent minimaliausią santykį turi su Dievu, jau jis dovanoja savo dovanas. O minimaliausią santykį su Dievu turi netgi sukurtieji gyvūnai ir augalai. Tas minimaliausias santykis yra dievogarba savo būtimi, savimi pačiu. Toks Dievo garbinimas būdingas visiems, kas tik yra gyvas! Net ir ateistams ir skeptikams ir visiškiems bepročiams, psichinėms daržovėms. Ypatingai Dievo dovanos pasireiškia menišką sielą turintiems žmonėms. Per meninę saviraišką žmonės ima suprasti, jog yra kažkas daugiau, nei vien tai, ką mato ir jaučia tomis penkiomis kūno dimensijomis (rega, klausa, uoslė, skonio receptoriai, lietimas). Na, visiems yra žinoma išgirtoji moteriškoji intuicija. Tai irgi Dievo dovana!
Apskritai paėmus, ką žmogus turi, ko nebūtum gavęs iš Dievo? ,,ką gi turi, ko nebūtum gavęs? O jei esi gavęs, tai ko didžiuojiesi, lyg nebūtum gavęs?" (1Kor.4,7b). Tad ar turime kuo didžiuotis? Kas kalba kalbomis - ne sau kalba, o Dievui, kas kalba rožančių - irgi ne sau kalba, o Dievui! Argi esama skirtumo tarp to, kuris kalba rožančių ir to, kuris kalba kalbomis? Jeigu abudu kalba ne sau, o Dievui? Argi yra kuo girtis, jei abudu gavę iš to paties Dievo skirtingas dovanas? Jeigu abudu susitinka tose pačiose Jėzaus Kristaus Mišiose, net jei skirtinguose šio pasaulio kampuose. Ir charizmatikas ir tradicionalistas dalyvauja tose pačiose Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, šventose Mišiose ir abudu vienodai neverti priimti Kristaus Kūną ir Kraują, tai koks gi skirtumas tarp mūsų? Ar vis dar randame kuo girtis? gal kaip korintiečiai rasime skirtingus dvasios tėvus?
,,Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip sutartumėte ir pas jus nebūtų susiskaldymų, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties. Turiu omenyje tai, kad iš jūsų yra tokių, kurie sako: ,,Aš esu Pauliaus", ,,aš – Apolo", ,,aš – Kefo", ,,o aš – Kristaus". Argi Kristus padalytas? nejaugi Paulius buvo už jus nukryžiuotas? negi vardan Pauliaus buvote pakrikštyti?" (1Kor.1;10,12-13). Jeigu esame skirtingos patirties ir skirtingo dvasinio vedimo, skirtingos maldos praktikos, tai gal ir Šventoji Dvasia vis kita?

Papasakosiu vieną istoriją.

Kartą vienas naujatikis ieškojo sau dvasios tėvo. Kažkas jam pasakė, jog ant aukšto kalno, uoloje, gyvena Dievo vyras (starec rusiškai), kuris jau daug kam yra padėjęs susigaudyti tikėjimo dalykuose. Susiruošęs iškeliavo. Ilgai klaidžiojo, klausinėdamas sutiktų žmonių, pakol sužinojo tikslią vietą. Vos pradėjęs kopti į tą kalną, iš tolo pamatė bėgomis nusileidžiantį žemyn ilgabarzdį senuką, kuris džiaugsmingai jį sutiko, apkabino, nusivedė į savo olą, pavaišino lauko žolelių arbata ir sudžiūvusia duona. Ilgai kalbėjosi, kartu meldėsi, pagyveno kurį laiką pas senolį ir, atėjus metui, išsiruošė jaunuolis atgal.
Praėjus kiek laiko vėl jam prireikė dvasinės pagalbos. Šįkart išgirdo apie miško žeminėje gyvenantį Dievo vyrą. Susiruošęs iškeliavo į taigą. Ilgai klajojo per neįžengiamus laukinės girios klampynes,pakol galiausiai rado miško tankmėje pasislėpusią ir vijokliais apaugusią žeminę. Išsekęs priėjo artyn - niekas nepasitinka, niekas nejuda, lyg ir nebūtų nieko... eina dar arčiau, beldžia į duris - niekas neatsako, jokio garso. Atidaro apsamanojusias neužrakintas žeminės duris ir mato viduje senolį, palinkusį prie nublukusios ir apkerpėjusios ikonos. Pasisveikino jaunuolis, o senolis tyli. Prisėdo šalia, laukia pakol pastebės. Pralaukęs porą valandų, pagaliau mato, senolis sujuda, atsitiesia ir pasisveikino su juo. Pasisvečiavęs kurį laiką jaunuolis susiruošė atgal. Bekeliaudamas mišku ir besvarstydamas apie tokius skirtingus Dievo vyrus, niekaip nesuprasdamas to skirtingumo, vieną naktį regi sapną: viena upe plaukia dvi valtys. Abi valtys pilnos angelų. Vienoje valtyje taigos senolis kontempliatyvioje maldoje ir angelai kartu su juo tyliai suklupę Viešpaties akivaizdoje, šlovina ir aukština Dievą. Kitoje valtyje kalno senolis džiugiai garbina Dievą, valtis gerai įsiūbuota, angelai valtyje linksmai šokdami šlovina ir aukština Dievą.

... ar aš sugebu mylėti nekeliant jokių sąlygų ir nieko nesitikint?
... Ar mes mokame mylėti taip, kaip maži vaikai myli savo mamą, tėtį, močiutę, kuomet dar jų gyvenimas nesugadina ir neišmokina kelti sąlygų?

Taip, mes tikrai nemokame mylėti ta meile, kuria mus myli Dievas. Jeigu mes taip mokėtume mylėti, būtume dievais! Žmogiškoji prigimtis yra sugadinta, todėl nėra nei vieno žmogaus, kuris mylėtų besąlygiškai. jeigu toks žmogus ir yra, tai jis yra Jėzus Kristus, arba ypatingai apdovanotas Dievo, kaip Jėzaus Kristaus mama Marija. taigi, bet kuriuo atveju Dievas mus apdovanoja. Klausimas tik vienas - ar mes naudojame gautas iš Dievo dovanas tinkamai?
Sesė Kristuje Augucka galvoja, jog nėra Dievo apdovanota. Tai gali būti puikybės pasekmė, rusų vadinama 'prelest' (prašau nesupykti, tiesiog taip pagalvojau).

[Silvija]

Tikrai labai ilgas komentaras , priėjau va šitą ir sustojau:

Ypatingai Dievo dovanos pasireiškia menišką sielą turintiems žmonėms

Manau, kad negalima taip teigti. Kaip skirtingi žmonės, taip skirtingos dovanos skirtingai dalijamos, nes visų jų reikia Bažnyčiai. O menininkai iš tiesų yra didesnės rizikos zonoje

[Pilgrim]

Atsiprašau , o apie ką mes apskritai kalbamės 

[Augucka]

Aš susilaikysiu nuo tolesnių komentarų, nes kiekvienas randa savo tiesą. Pasakysiu tik tiek, kad išmokti mylėti ir ypač išmokti mylėti besąlygiškai - turi būti kievieno žmogaus siekiamybė. Tai dvasinis kelias, grįstas ieškojimais ir bandymais. Tačiau išmokti mylėti nekeliant sąlygų yra įmanoma ir žmogui nereikia būti Dievu, norint to išmokti.

Labai neteisingai galvoja Sigitas, manydamas, kad Dievas manęs neapdovanojo. Aš esu tokia apdovanota, kad jūs net neįsivaizduojate.
Aš esu sveika, mano šeima visi sveiki. Man talentų ir gebėjimų netrūksta, stogą virš galvos turiu, ant stalo ką padėti turiu, apsirengti kuo - turiu. Tai pačios didžiausios dovanos. Be Dievo pagalbos visa tai neįmanoma. Todėl Sigitai, manau susidarei neteisingą nuomonę. 

[Augucka]

Dar tiesiai šviesiai pasakysiu, be jokių užuolankų. Tie, kurie įsivaizduoja esą gavę neva 'dvasines dovanas' patys neturėdami nė krislelio širdies tyrumo ir su išbujojusia puikybe savyje - esą apsižavėję arba kitaip sakant 'prelest' būsenoje.

Aš netaikau šito konkrečiai nei vienam forumo dalyviui. Tiesiog, tie, kas skaitys tai - forumo nariai ar pašaliniai asmenys, lai žino ir save labai gerai išsitiria prieš žavėdamiesi ir didžiuodamiesi savo gautomis 'dovanomis' nežinia iš kur.

[Pilgrim]

Tačiau išmokti mylėti nekeliant sąlygų yra įmanoma ir žmogui nereikia būti Dievu, norint to išmokti.

šaunuolė, tikrai taip ... netgi beveik ereziją pasakysiu ... ir mokintis beveik nereikia    mes visi gimstame su gebėjimu mylėti ... tik dėl sumaišties esančios prigimtyje nemokame teisingai pasirinkti ... turime laisvės dovaną ir turime galimybę rinktis ... tik rinktis teisingai nepaprastai, nepaprastai sunku ... mes vieni neatpažįstame ... ir todėl turime prašyti Jo ... būk su manimi ... kaip dulkė prie sandalo, tik būk su ja, tik būk ...

Ir norėčiau visų paprašyti akimirkos pauzei tiesiog ... surasti ... netgi priversti save ... ir skirti laiko tik 10 min. bet pasinerti į šį siužetą ... jis jau buvo čia forume ... tačiau skirkim akimirką čia ir dabar ... nesvarbu, kad galbūt žinau, girdėjau tą kalbėjimą, bet išgirskime čia ir dabar dar kartą.
Šventoji Dvasia tegul prisiliečia prie mūsų, tik tiek ... kad būtume geresni, na truputėlį

http://www.youtube.com/watch?v=mgFf1BfUQGo

P. S. Ačiū Tau Augucka

[Sigitas]

... Labai neteisingai galvoja Sigitas, manydamas, kad Dievas manęs neapdovanojo. Aš esu tokia apdovanota, kad jūs net neįsivaizduojate. ...  Todėl Sigitai, manau susidarei neteisingą nuomonę. 

Taip, sese Kristuje, taip! Nėra žmogaus, kuris nebūtų Dievo apdovanotas. Esama žmonių, kurie neigia tas dovanas ir jų nenaudoja, manydami, jog nenaudojant bus geriau (palyginimui Mt.25,14-29).
Kiekvienas mes asmeniškai duosime ataskaitą Dievui už savo veiklą ir savo išpuikimą. Yra labai gerai tokie va forumai, kur galime bendraudami su meile išsakyti savo nuomonę ir savo skausmus bei rūpesčius, nes jeigu mums nerūpi ir nemylime, tai ir nesistengiame nei pabarti nei pagirti vienas kito. Juk jeigu tikiesi, kad turės poveikį vienokia ar kitokia pedagoginė priemonė, tai ir taikai ją. Antraip kam bergždžiai gaišti laiką. Va taip va ir augame meilėje, pakantume bei nuolankume.

[Augucka]

Šlovė Dievui, Viešpačiui Jėzui ir Šventajai Dvasiai per amžius amžinuosius už visas galimybes mokytis vieniems iš kitų!