Religinė puikybė (apsižavėjimas, "prelest")

[kukulis]

O dėl vadinamos KB erezijos?

Nesu dogmatikos specialistas kad galėčiau gerai atsakyti.

Kiek girdėjau yra traktavimo skirtumų dėl Švenčiausiojo Sakramento ir gimtosios nuodėmės sampratų. Esu kalbėjęs apie tai su vienu kunigu, jis man sakė, kad ten yra plonybės, kurios suprantamos tik išsilavinusiems teologams

Be to ši tema apie apsižavėjimą, o ne apie erezijas ar skirtumus tarp katalikų ir pravoslavų. Siūlyčiau pakurti kitą temą šiam atvejui.

---

Ką šioje temoje galima būtų aptarti, tai yra priėjimą prie maldos, kurį pravoslavai gali vadinti klaidingu, taip kaip tai siūlo daryti kai kurie katalikų šventieji. Nes būtent apie tai (apie maldos būdą) kalbama kaip apie priežastį, kuri įveda žmogų į apsižavėjimo būseną.

[Diak. Tomas M.]

Skaičiau išsamų ortodoksų straipsnį apie Šv. Pranciškų. Jo gyvenime buvo epizodai, kurie gali kelti klausimus, bet tikriausiai reikėtų prisiminti, kad būti šventuoju nereiškia būti visiškai tobulu. Jie cituoja Šv. Pranciškaus raštus, kur jis sako, kad tam tikru momentu jautėsi atsiteisęs už visas savo nuodėmes. Žinant pravoslavų polinkį į nusižeminimą, suprantu, kad jie kritikuoja tokį savęs vertinimą. Dar viena kritika yra tai, kad Popiežius paskelbė Šv. Pranciškų šventuoju beveik automatiškai vien dėl jo stigmų fakto, nebuvo jokio tyrimo dėl stigmų atsiradimo dėl Dievo veikimo, kaip vėlesni šventieji prisikentėjo, kol Bažnyčia įsitikindavo, kad tai tikrai iš Dievo..

Jei pastebėsite, ortodoksai nekritikuotų katalikų šventųjų, jei nebūtų vienos sąlygos - tie šventieji turi būti paskelbti Bažnyčios mokytojais, o tai yra labai išskirtinis statusas, nes kažkuria prasme žmonės gali viską priimti be kritikos, nes "tas šventasis yra Bažnyčios mokytojas"...

Ortodoksai lygina Šv. Pranciškų su jų Serafimu iš Sarovo. Šiuo atveju prie Serafimo kaip ir nėra jokių, net ir mažiausių kabliukų

[kukulis]

Taigi, kaip minėjau, teigiama, kad neteisinga malda veda į apsižavėjimą.

Maldos būdas, kiek žinau, dogmatiškai nėra apibrėžiamas. Tačiau, jeigu teigiama kad neteisingas maldos būdas gali vesti žmogų į apsižavėjimą (puikybę), tuomet jis nėra mažiau svarbus nei kokios nors dogmos laikymasis/nesilaikymas.

Pirmiausia pats teiginys "neteisingas maldos būdas veda į apsižavėjimą", jei konkrečiau - vaizduotės įaudrinimas ir teigiamų potyrių troškimas maldos metu. Klausimas kyla toks: ar vaizduotės iš viso negalima naudoti ir ar privaloma iš viso nenorėti jokių teigiamų potyrių, o jeigu galima, tai kur ta riba? Būtent dėl šios ribos nežinojimo, ankstyvosios Bažnyčios, o vėliau ortodoksų šventųjų, patariama kiek įmanoma riboti savo protą, saugant jį nuo vaizduotės naudojimo maldoje, ir iš viso netrokšti jokių teigiamų potyrių, kaip nevertiems jų.
Joanas laiptininkas apie tai rašo, kad malda privalo būti dėmesinga, o vienintelis teisingas potyris - apgailestavimas ir verksmas dėl savo nuodėmių

Ką apie tai manote. Gal turite kažkokios patirties ar įžvalgų šiais klausimais?

[Diak. Tomas M.]

MR laidoje "Klausk drąsiai", kur Silvija įdėjo, kun. Arnoldas Valkauskas labai kritiškai pasakė, kad iki šiol Katalikų Bažnyčioje nebuvo tokio dalyko, kaip dvasingumo teologija. Ir kaip jis pats pridūrė - dvasingumo teologija jau atsirado Vatikano universitetuose, bet "neaišku ar tai jau atėjo iki Lietuvos".

Padėtis aiški - šimtmečius oficialiai nebuvo mokoma, kaip melstis ir atlikinėti įvairias dvasingumo praktikas. Per tą laiką prižėlė visas laukas kokių tik nori piktžolių... o tie, kurie norėjo kažkokio aiškumo, turėjo ieškotis labai specifinės literatūros, dvasios tėvų ar kreiptis į ortodoksų šaltinius.

Toks jausmas, kad dauguma mūsų tą ir praėjo

Tad tiek Ignaco Lojolos praktikos, tiek svajojimas, įsivaizdavimas ir pan. ilgainiui turėtų būti atskirai pervertinti ir gal parengti nauji patarimai, bei rekomendacijos, kurios bent kiek apsaugotų nežinančius tikinčiuosius. Tikėsimės, kad katalikams užteks drąsos pripažinti tai, kas nebuvo labai gerai ir pasitaisyti... ir tiesą pasakius, grįžti prie tradicinio pamaldumo, kurio mokė senieji Bažnyčios Tėvai

[Pilgrim]

Pirmiausia pats teiginys "neteisingas maldos būdas veda į apsižavėjimą" ...

Klausimas kyla toks: ar vaizduotės iš viso negalima naudoti ir ar privaloma iš viso nenorėti jokių teigiamų potyrių, o jeigu galima, tai kur ta riba? Būtent dėl šios ribos nežinojimo, ankstyvosios Bažnyčios, o vėliau ortodoksų šventųjų, patariama kiek įmanoma riboti savo protą, saugant jį nuo vaizduotės naudojimo maldoje, ir iš viso netrokšti jokių teigiamų potyrių, kaip nevertiems jų.

Jėzaus maldos tradicija ... Joje skiriami keli svarbūs elementai, nors ir patys ortodoksų tėvai tarp savęs kai kuriose momentuose turi skirtingus požiūrius. Turi būti teisingas širdies nusiteikimas, kūno padėtis ir сведение ума в сердце. Va čia сведение ума в сердце būna patirčių kurios klaidina žmogų ir labai daug tam įtakos turi pojūčiai, vaizduotė, jausmai. Todėl iki to momento kol pradėsi atpažinti kur yra Dvasios veikimas, o kur vaizduotės žaismas rekomenduojama tiesiog išjungti vaizduotę. Ignaciškose pratybose tai vadinama dvasių skyrimu.
Dykumų tėvai labai gražiai išsireiškia išmoksi atpažinti du balsus: Dievo ir pasaulio.
Patys ortodoksų tėvai šiek tiek blaškosi savo nuomonėse dėl Vakarų (Romos Katalikų) bažnyčios dvasingumo. Kai kurie jų pripažįsta, kad Jono nuo Kryžiaus tylos (širdies) maldoje (karmelitiškas dvasingumas) ir Ignaco pratybose (jėzuitiškas dvasingumas) šis tas yra artimo jų dvasingumui.

MR laidoje "Klausk drąsiai", kur Silvija įdėjo, kun. Arnoldas Valkauskas labai kritiškai pasakė, kad iki šiol Katalikų Bažnyčioje nebuvo tokio dalyko, kaip dvasingumo teologija. Ir kaip jis pats pridūrė - dvasingumo teologija jau atsirado Vatikano universitetuose, bet "neaišku ar tai jau atėjo iki Lietuvos".

Ir taip, ir ne ... Universitetuose tikrai nebuvo. Tačiau vienuolynuose visada buvo. Turime skirtingas dvasingumo tradicijas, mokyklas ... Benediktiniškas dvasingumas, kartūziškas dvasingumas, karmelitiškas dvasingumas,  jėzuitiškas dvasingumas, pranciškoniškas dvasingumas ...
Dvasingumas nėra akademinė disciplina, tai yra dvasinės pratybos.

Padėtis aiški - šimtmečius oficialiai nebuvo mokoma, kaip melstis ir atlikinėti įvairias dvasingumo praktikas. Per tą laiką prižėlė visas laukas kokių tik nori piktžolių ...

Norėčiau atliepti Popiežiaus Pranciškaus mintimis:

popiežius kalbėjo kad kunigas, kuris nori vadovauti, įsakinėti, kuris viską žino, užsidarydamas savyje neleidžia kitiems dalyvauti Bažnyčios misijoje. Klerikalas yra savyje užsidaręs kunigas, kuris nepalieka vietos kitiems, ypač pasauliečiams, nepripažindamas jų vaidmens Bažnyčios misijoje. Kartais toks kunigas manosi galįs valdyti, ypač tuos, kurie neturtingi ir neišprusę, manosi priklausąs tarsi kokiai kąstai, kuri naudojasi galia ir privilegijomis.
Toks klerikalizmas kenkia kunigams, nes iškraipo jų misiją, kenkia pasauliečiams, nes trukdo jiems augti ir tapti suaugusiais krikščionimis.

Šis tekstas paimtas iš Vatikano radijo puslapio (http://lt.radiovaticana.va/news/2014/02/12/kunigų_kongregacijos_prefektas:_kunigystė_nėra_statusas,_kuris/lit-772604)

Ypač viduramžiais, kuomet dvasingumo mokymas užsidarė vienuolynuose ir tai tęsėsi uždarumas gal teisingiau atskirtumas labai ilgai, o išimtys buvo tretieji (pasauliečių) ordinai. Beje, II Vatikano susirinkimas kaip tik ir atvėrė kelius, labiau skleisti šias įvairias dvasingumo tradicijas pasauliečių tarpe.

Tad tiek Ignaco Lojolos praktikos, tiek svajojimas, įsivaizdavimas ir pan. ilgainiui turėtų būti atskirai pervertinti ir gal parengti nauji patarimai, bei rekomendacijos, kurios bent kiek apsaugotų nežinančius tikinčiuosius.

Būsiu kategoriškas (nepykit atsiprašau iš anksto). Kas konkrečiai ? Negalima kalbėti kad kažkas neteisinga, netinkama minint tik bendras abstrakčias frazes. Kas konkrečiai, kurie Ignaciškų pratybų elementai ? Pagaliau iš kur garantija, kad pakeitimai nedaromi ... Kitas momentas, negražu, nemandagu, netaktiška kalbėti tiek apie Ignaco dvasines pratybas, tiek karmelišką tylos maldą ar kitą dvasingumo praktiką jos nepažįstant t. y. pačiam nedalyvavus pratybose, praktikose ir pan. Dvasingumo neišmokstama vien iš knygų. Argumentai"viena bobutė teologė pasakė" netinka.

... ir tiesą pasakius, grįžti prie tradicinio pamaldumo, kurio mokė senieji Bažnyčios Tėvai

O kas tie senieji Tėvai ? ... Dauguma jų stovi prie senųjų vienuolynų ištakų arba yra tų vienuolynų išauginti ... Na taip tada sutinku, kad koks nors benediktiniškas, karmelitiškas dvasingumas ar kt. ... yra tradicinis nes savo mokymą iki mūsų dienų pranešė per ilgus šimtmečius. Ir tai reiškia, kad tokio dvasingumo kažkur toli ieškoti nereikia jis čia pat šalia. Tik viena smulkmena ... pažinti savajį tikėjimą, nes jis tiesiog neišsemiamas.

Pagaliau nėra taip, kad niekas nekalba apie dvasingumą, kažkas panašaus į minėtą dvasingumo teologiją.
Gyvenimo ir tikėjimo institutas. Programos:
Krikščioniško dvasingumo lobynas prieštaringaisiais viduramžiais (nuotolinio mokymo kursas)

Kviečiame kartu keliauti per kontrastinguosius viduramžius, vienų vadinamus tamsiaisiais, kitų – iškiliaisiais. Prisiliesime prie airių piligrimystės sampratos ir jos raiškos, Rytų Bažnyčios dvasingumo (ikonos ir Jėzaus maldos), žvelgsime į Asyžiaus Neturtėlį Pranciškų ir jo sodinukę Klarą, sutiksime visą eilę didžiųjų Bažnyčios mistikų ir mistikių – Julijoną Noričietę, Teresę Avilietę, Kryžiaus Joną bei kt. Bus proga geriau pažinti mūsų krašto šventąjį – karalaitį Kazimierą.

Krikščioniškojo dvasingumo raida

Krikščioniškojo dvasingumo istorija labai spalvinga, todėl pažvelgus į jos raidą galime pajusti esminį tikėjimo turinį, kuris yra visų tikinčiųjų paveldas. Atskiros šventaisiais paskelbtų asmenų gyvenimo ir tikėjimo liudijimo istorijos atskleidžia nepaprastai turtingą katalikų Bažnyčios dvasingumo lobyną.

Pirmųjų amžių Bažnyčios dvasingumas

Šiais metais minime 1700 m. sukaktį nuo  Milano edikto (313 m.) pasirašymo, kuriuo buvo suteikta krikščionims tikėjimo laisvė. Tuomet krikščionybė galėjo nevaržomai plisti Europos ir kituose kraštuose. Šiame kurse apžvelgsime krikščioniškąjį dvasingumo lobyną, sukauptą per pirmuosius krikščionybės amžius.

Ir dairantis po visą Lietuvą tokių kursų yra ir daugiau.

[kukulis]

Piligrim: tu palaikai nuolatinius ryšius su Gyvenimo ir Tikėjimo institutu? Čia tos citatos iš ten vykstančių paskaitų? rekolekcijų?

[Pilgrim]

Taip sios programos vykdomos dabar.
Apsilankyk internetiniame puslapyje bus detalesne informacija.

[kukulis]

Na gerai, aptarėme kokios yra galimos maldingumo mokyklos ir kur galima kreiptis...

O jeigu konrečiai, koks būtent maldos būdas galėtų būti neteisingas, arba galbūt "teisingesnis"? Kaip išvengti apsižavėjimo/puikybės? Kokie asmeniški patyrimai ir patarimai?

[Diak. Tomas M.]

Tad tiek Ignaco Lojolos praktikos, tiek svajojimas, įsivaizdavimas ir pan. ilgainiui turėtų būti atskirai pervertinti ir gal parengti nauji patarimai, bei rekomendacijos, kurios bent kiek apsaugotų nežinančius tikinčiuosius.

Būsiu kategoriškas (nepykit atsiprašau iš anksto). Kas konkrečiai ? Negalima kalbėti kad kažkas neteisinga, netinkama minint tik bendras abstrakčias frazes. Kas konkrečiai, kurie Ignaciškų pratybų elementai ? Pagaliau iš kur garantija, kad pakeitimai nedaromi ... Kitas momentas, negražu, nemandagu, netaktiška kalbėti tiek apie Ignaco dvasines pratybas, tiek karmelišką tylos maldą ar kitą dvasingumo praktiką jos nepažįstant t. y. pačiam nedalyvavus pratybose, praktikose ir pan.

Pilgrim, mes apie tuos "įsivaizduok", kuriais prasideda daugelis Ignaco pratybų punktų, jau tiek šnekėjome, tad nežinau, kur tu įžvelgi kažkokį neteisingumą ar nemandagumą... o tam, kad žinoti, kad kažkas yra negerai, nebūtina juk išbandyti, ar ne? O kas dėl svajojimo patirties, tai beveik visą savo tiek pasaulietinį, tiek dvasinį gyvenimą praleidau svajonėse, tad tikrai kažką apie tai žinau...

Dvasingumo neišmokstama vien iš knygų. Argumentai"viena bobutė teologė pasakė" netinka.

Mes kalbame apie "vienas Bažnyčios tėvas pasakė", tad vėl gi, nežinau kur tu bobutes pamatei... 

Pilgrim, bet žinai, kur yra didžiausias pavojus? Štai čia:

Turi būti teisingas širdies nusiteikimas, kūno padėtis ir сведение ума в сердце. Va čia сведение ума в сердце būna patirčių kurios klaidina žmogų ir labai daug tam įtakos turi pojūčiai, vaizduotė, jausmai. Todėl iki to momento kol pradėsi atpažinti kur yra Dvasios veikimas, o kur vaizduotės žaismas rekomenduojama tiesiog išjungti vaizduotę.

Toks Jėzaus maldos apibūdinimas yra, tiesą pasakius, labai pavojingas. Jei skaitei pravoslavų Širdies maldos meistrus, turėjai ten rasti dažnai pabrėžiamą dalyką - net negalvok apie "nukreipimą į širdį" ar kvėpavimą, tai yra tiems, kurie ilgus metus praktikavę Jėzaus maldą ir vedami patyrusio dvasinio vedlio... čia kalbame pagrinde apie vienuolius. Paprastiems žmonės tai yra tikriausias kelias į apsižavėjimą. Juk koks yra pagrindinis Jėzaus maldos tikslas - apgailėti, apverkti savo nuodėmes, prašyti Dievo pasigailėjimo.... o mes, panašiai kaip rytų religijų atstovai bandome "prisitraukti" Dievo malonę specialia maldos technika? Tiek man, tiek tau, tiek visiems mums reikia vienintelės technikos - sugrudusios ir atgailaujančios širdies... be reikiamos patirties tas "širdies nusiteikimas" ir liks tik technika.

Bet ne, mes visi norime būti dvasios olimpiečiai, mes norime imti ir keliais žingsniais užšokti ant kalno viršūnės... Mes norime "užsukti maldos variklį" ir džiaugtis malonės medumi, mes norime savo mintimis praskrosti visatą nuo dangaus iki pragaro ir atgal... tai tikrai nėra tradicinis dvasingumas, o jei kažkas tokių dalykų moko, tuomet jie patys ir valgys karčius to mokslo vaisius.

[Silvija]

Mes kalbame apie "vienas Bažnyčios tėvas pasakė", tad vėl gi, nežinau kur tu bobutes pamatei... 

(...)

Bet ne, mes visi norime būti dvasios olimpiečiai, mes norime imti ir keliais žingsniais užšokti ant kalno viršūnės... Mes norime "užsukti maldos variklį" ir džiaugtis malonės medumi, mes norime savo mintimis praskrosti visatą nuo dangaus iki pragaro ir atgal... tai tikrai nėra tradicinis dvasingumas, o jei kažkas tokių dalykų moko, tuomet jie patys ir valgys karčius to mokslo vaisius.

Bent jau aš to tikrai nenoriu. O jei mes esam tie paprasti nepatyrėliai, tai kaip galim teisti patyrusius ir maldos viršūnėje pabuvusius? Gal jų raštai skirti tokiems patiems kaip jie, o patirtys - tik tam, kad kitas į tokią viršūnę užkopęs galėtų ten rasti jau kopusio brolio "vėliavėlę". Čia kaip pirmokas kritikuotų mokslininką, kažkas panašaus...

Ir kodėl tu, Tomai, taip vengi pasigilinti į katalikų šventųjų raštus?

Jau esu anksčiau šią citatą rašius - šv. Kryžiaus Jonas kalba taip: Kad pasiektum pasitenkinimą viskuo, netrokšk pasitenkinimo iš nieko, kad įgytum viską, netrokšk nieko turėti, kad taptum viskuo, netrokšk būti niekas, kad pažintum viską, netrokšk nieko žinoti, kad pasiektum tikriausią pasitenkinimą, turi eiti nesimėgavimo keliu, kad pažintum tai, ko nepažįsti, turi eiti nežinojimo keliu, kad įgytum tai, ko neturi, turi eiti neturėjimo keliu.

Čia panašiai kaip šv. Augustino mylėk ir daryk ką nori...

Bet ortodoksai ir Augustiną kritikuoja. Tik ar kritika nėra tos pačios puikybės viena iš formų?

[Pilgrim]

šiek tiek įdomi situacija 
Tomai,
prisilaikau nuomonės, kad kalbėti apie tai kas blogai galima tik tai pabandžius.
Pasikartosiu dvasinės pratybos ar rekolekcijos nėra pažįstamos iš knygų, jose reikia būti,
jose reikia išgyventi Dievo patirtį.
Ignaco pratybas šiek tiek žinau ... ir iš patirties, ir iš vidaus ...
Todėl ir labai norisi konkretumo ... o jei kas ir pasikonsultuoti man nėra toli 
Svajoti nėra blogai ... tik reikia žinoti kur ir kaip tai nukreipti tinkama linkme.
... melskimės, kad sutiktume, gerus dvasios tėvus arba netgi tiksliau, kad gautume tokią dovaną ...
Jėzaus malda ... panaši situacija.
Apskritai pradžioje praktikuojant Jėzaus maldą galima skaityti tik tai ką nurodo dvasios tėvas ir tai dažniausiai
būna tam tikros Filiokalijos vietos. Ne visi hesichastai tapatina kvėpavimą ir širdies nukreipimą. Tai skirtingi dalykai. Širdis palaipsniui tiesiog Dvasios veikimu tampa centru ir protas tik paklūsta jai.
Rusų ortodoksai ir Atono senoliai turi šiek tiek kitokius požiūrius į Jėzaus maldos praktiką. Atone jie šiek tiek kitaip ...
Silvija teisingai sako. Paskaitykim savus Širdies meistrus šv. Teresę Avilietę, šv. Joną nuo Kryžiaus

[kukulis]

Aš tai nesu labai patyręs, todėl nesu skaitęs Kryžiaus Jono raštų. Šiek tiek domėjausi Ignaco Lojolos dvasinėmis pratybomis; buvau nusipirkęs knygelę, kur reikia perkaityti vieną skyrelį per dieną.
Rezultatai: pradžioje suintensyvėjusi malda. Kai baigiau skaityti tą knygelę, praėjus kiek laiko prasidėjo erotinės fantazijos maldos metu ...

Paskutiniu metu skaičiau Ignatijaus Brenčianino ir Joano Laiptininko patarimus.
Rezultatai: maldos prasmės suvokimas/apibrėžimas; atsparumas įvairiems negatyviems įvykiams gyvenime; susigaudymas savo pojūčiuose. Kadangi jų patarimo esmė - dėmesingumas maldoje ir gyvenime, labai padeda darbe, kur reikia sukapti dėmesį.
Neigiami rezultatai: emocijų užspaudimas ir iš to kylantis nuovargis ir vangumas. Sprendimas - šlovinimas .

Suprantu, kad yra ir kitų maldos būdų ir mokyklų, bet nežinau ar reikia viską po truputį išbandyti, ar geriau vieną būdą gerai pažinti ir suprasti..

[Diak. Tomas M.]

Kukuli, jei supranti angliškai, yra labai geri Evagrius Ponticus tekstai apie tai, kaip puola blogis maldos metu:

http://www.ldysinger.com/evagrius/03_Prayer/00a_start.htm

Evagrius taip pat daug dėmesio skiria įvairiems įspėjimams dėl bandymo įsivaizduoti maldos metu. Neturiu laiko vertimui, tai tik pacituosiu kun. R. Dulskio straipsnį, o prieš tai įdėtoje nuorodoje yra visi jo patarimai apie maldą. Silvija, kadangi Evagrius Ponticus gyveno IV a., priskiriu jį prie katalikų autorių

PROTO ARBA DVASIOS HESYCHIJA

,,Dievo neįmanoma aprėpti protu; jei tai būtų įmanoma, jis nebūtų Dievas" 33, - pabrėžia Evagrijus Pontikas. Proto hesychija yra visų ankstesnių hesychijos pakopų viršūnė ir tikslas. Protas, idant galėtų melstis tikrąja arba grynąja malda, ne tik privalo būti laisvas nuo piktų bei tuščių minčių, bet ir turi atsisakyti įvairių žmogiškų Dievo vaizdinių ir savo subjektyvių sampratų, kurie užstotų tiesų ir tiesioginį ryšį su gyvuoju Dievu. Rusų teologas Pavelas Florenskis (1882-1937) pažymi, kad žmogus vien protu norėdamas suvokti Švenčiausiąją Trejybę, turėtų paneigti jos begalybę ir didingumą. Protinis Dievo suvokimas visuomet yra ribotas, nepasiekiantis dieviškumo pilnatvės 34.

Žmogiški vaizdiniai ir žmogiški mintijimai apie Dievą yra iš esmės geri ir neišvengiami ankstesnėse maldos gyvenimo pakopose. Tačiau žengiant į tikrąją maldą, jie tampa kliūtimi Dievo malonei veikti. Besimeldžiantysis turi jų atsisakyti, kad jo prote ir širdyje atsirastų 'vietos' veikti Šventajai Dvasiai. ,,Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais" (Rom 8, 26). ,,Maldos esmė - tai stovėti Dievo akivaizdoje su Dvasia širdyje ir nesiliaujant, nepertraukiamai, dieną ir naktį, taip prieš jį stovėti ligi gyvenimo pabaigos", - sako vyskupas Teofanas Atsiskyrėlis (1815—1894)35. Ši maldos kaip stovėjimo Dievo akivaizdoje dinamika gali būti nusakyta Jono Krikštytojo žodžiais: ,,Jam skirta augti, o man mažėti" (Jn 3, 30). Vis labiau sieloje bei prote įsivyraujant nutilimui ir vis mažiau maldoje reiškiantis žmogaus prigimčiai, atsiveriama nežodiniam Dievo kalbėjimui ir Jo veikimui.

Dievas, sukūręs žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, veikia mumyse Šventosios Dvasios įkvėpimais ir raginimais. Žmogaus maldos gyvenimo uždavinys - įsisąmoninti šį Šventosios Dvasios veikimą ir sąmoningai jį priimti. Bizantinės Šv. Mišių liturgijos pradžioje diakonas prieina prie kunigo ir taria psalmės žodžiais: ,,Jau metas veikti Viešpačiui" (Ps 119, 126). Taip išreiškiama krikščionio laikysenos esmė ne tik Šv. Mišių metu, bet ir maldos laikysena apskritai 36. Su visas žemiškas kategorijas pranokstančiu Dievu sueiti į intymų kontaktą galima tik pasiekus visišką vidinę tylą. Grynojoje maldoje nebelieka prasmės tarti kokius nors žodžius arba pateikti vienokius ar kitokius prašymus.

...

Susilaikymas nuo nereikalingų kalbų bei vidinis minčių tylėjimas sudaro sąlygas įžengti į širdį nuolatiniam Dievo atminimui. Tačiau visų minčių atmetimu pasiekta vidinė tuštuma būtų netgi pavojinga, nes į ją vėl imtų skverbtis neprasmingi arba pikti vaizdiniai ir mintys. Žmogui iškiltų pavojus įkristi į vidinį kalbėjimą, beprasmį ir žalingą užsiėmimą savo paties mintimis. Todėl pasiekęs vidinę tuštumą, žmogus į savo protą bei širdį turi įsileisti Dievo atminimą.

Diadochas rekomenduoja nuolatinę Kristaus vardo, t.y. Jo asmens, kontempliaciją širdies gelmėje. Šis nesiliaująs Jėzaus asmens atminimas veda žmogų į didį ir nuostabų sielos paprastumą, kuris jį glaudžiai sujungia su Kūrėju. Nesiliaujanti Kristaus asmens kontempliacija yra ne tik žmogaus pastangų, bet ir Šventosios Dvasios veikimo rezultatas. Dievo Dvasia teikia ir palaiko minėtąjį sielos paprastumą. Ji moko maldininką, kaip motina - kūdikį, kuris pradžioje vapena neaiškius skiemenis, kol pagaliau aiškiai ištaria 'tėti'. Ko motina vaiką išmoko per kalbą, tai Šventoji Dvasia įskiepija besimeldžiančiajam 'neišsakomais atodūsiais' (Rom 8, 26) širdies slaptoje. ~ kun. ROMUALDAS DULSKIS - TRYS HESYCHIJOS PAKOPOS, VEDANČIOS Į AUTENTIŠKĄ KRIKŠČIONIŠKOJO MALDINGUMO KOKYBĘ

Dar keletas susijusių kun. Romualdo Dulskio straipsnių:

Kun. Romualdas Dulskis. Maldos teologija ir pašaukimai - Vakarų maldos mokykla susitinka su Rytų.

KRIKŠČIONIŠKOSIOS SIRIJOS MISTIKA: SHAFYUT LEBBA IR VIDINĖ QURBANA

HESYCHAZMO IDĖJOS–V. ANDRIEJAUS RUBLIOVO KŪRYBOJE

[kukulis]

Ačiū už nuorodas. Šitos srity gilintis ir gilintis ...

Kitas klausimas susijęs su šia tema:
Ar netikintieji nepasibjauri tikinčiaisiais būtent dėl apsižavėjimo atvejų?

[Pilgrim]

Ortodoksai kalbėdami apie Jėzaus maldą nesako melstis, bet kurti maldą,
не молиться, а творить молитву

[kukulis]

Ortodoksai kalbėdami apie Jėzaus maldą nesako melstis, bet kurti maldą,
не молиться, а творить молитву

Ką tai reiškia? Kaip suprast "kurti maldą" ?

[Pilgrim]

Taip, kaip kompozitorius kuria simfoniją, kaip dailininkas piešia paveikslą, kaip šokėjas scenoje šoka, taip maldininkas kuria maldą 
malda tai tavo kūrinys Kūrėjui, kūrinys padovanotas Kūrėjui
Malda tai kūrinys ... tiesiog pamąstyk kuo toks maldos suvokimas ypatingas

[kukulis]

Tai čia tik suvokimas, ar kažkoks specialus maldos būdas?

[Pilgrim]

Ne tai nėra kažkoks ypatingas būdas,
tik nuostata, kad malda tai kūryba
ir meldžiantis mes kuriame

[kukulis]

Mano apsižavėjimas atsivertimo pradžioje pasireikšdavo taip:

- visi kurie rengiasi tamsiomis spalvomis atrodė nedvasingi ir blogio mylėtojai;
- visi nereligingi atrodė pikti ir blogi;
- jaučiausi išskirtinis ir geresnis už kitus.

Vėlesniuose etapuose mano puikybė pasireikšdavo taip:

- nuolat sau kritikuodavau žmonių elgesį bažnyčioje;
- visi darbai man atrodė per prasti Man.

Šiuo metu man atrodo, kad aš rašau geriausius postus visuose forumuose