Religinė puikybė (apsižavėjimas, "prelest")

[Silvija]

  ačiū už atvirumą, kukuli, pažįstama ir man tai.

Pamenu vienoj piligriminėj kelionėj apgyvendino mus kalno šlaite stovinčiam kelių aukštų name. Vieniems teko antžeminiame aukšte gyventi, kitiem - cokoliniame ir netgi rūsio tipo. Buvo geras laikas, pamenu, skraidžiau padebesiais , man atrodė, kad nei vienas nėra taip malonėmis apdovanotas kaip aš...

Kartą sutikus pažįstamą paklausiau jos "kur tu gyveni?", ji atsakė - "rūsy, o kur tu?" "O aš - pusrūsyje", - atsakiau ir tą pačią sekundę supratau, kad Dievas šypsosi: "štai kaip tau dar toli iki Dangaus" Kaip mat išgaravo visa puikybė ir susipratau kas esu. Taip pat buvo nuostabu, kad ir tos pačios dienos katechezėje apie tai (tokio tipo puikybę) buvome perspėti.



O dabar dėl maldų. Šiaip jau kiek esu susidūrus, jos mus "pasigauna" pačios (patiko Pilgrim išsireiškimas  ), nes esame skirtingų tipų žmonės, todėl ir meldžiamės skirtingai. Tas kas yra sava realistui, bus sunku menininkui, intelektualas rinksis mąstomają maldą, o laisva asmenybė mėgs melstis spontaniškai kurdama. Negaliu dabar įkelti šaltinio, kur apie tai konkrečiau skaičiau (man kol kas su technika problemos). Sakyčiau, gal didesnėje rizikos zonoje, kas link visokiu pavojingų vizijų matymo, atsiduria lakią vaizduotę turintys

[Pilgrim]

Nu jooo ...   
Silvija, apskritai galiu paliudyti is savo patirties. Jezaus malda pati susirado, kitaip negaliu pasakyti.  Pirmiausia atejo tekstai apie pacia malda, kaip melstis, kada melstis, kokia tai malda, bet  ... niekur neparasytas pats tekstas maldos. Vis skaitau visokius praktinius dalykus,  taciau pacios maldos nerandu  ... ir taip tesiasi keleta menesiu. Kol viena karta viename vaizdo siuzete isgirstu kazkokia tai malda, kuri is karto prilimpa ir pakabina  taciau niekas nepasako kas per malda, bet ji niekaip man nuo liezuvio galo nepabega  taip vel tesiasi pora savaiciu ir tada pagaliau randu teksta Jezaus maldos  ... pasirodo  as ji jau zinau.

[Sigitas]

... gal didesnėje rizikos zonoje, kas link visokiu pavojingų vizijų matymo, atsiduria lakią vaizduotę turintys

kaip sakoma viename anekdote, kai vėlyvą vakarą moteriškė eina per kapines viena ir pamato žmogaus siluetą, apsidžiaugia, prieina, pakalbina, džiaugiasi, jog sutikusi kitą žmogų, nes labi bijanti vaiduoklių, o šis atsako: ,,o ko mūsų bijoti?" 

Taigi, ko bijoti tų vizijų? Atvirai kalbant, esu matęs tų vizijų tiek daug ir tokių įvairių, kad jeigu kam būčiau viską pasakojęs, senai durnyne uždarytas sėdėčiau. Kaip mane mokė kunigai universitete, apreiškimai būna privataus ir viešo pobūdžio. Tai dažniausi ir yra tie privatūs apreiškimai. Nuo jų tikrai lengva į puikybę pasinešti ir ne tik į "prelest" bet ir apskritai su žmonėmis nebebendrauti, nes jie (kiti žmonės) to nežino, ką pats esi patyręs.

Va taip šėtonas ir gaudo po vieną žmones į nuodėmės tinklą. Bet mūsų Viešpats yra tikrai Visagalis! Jis ir iš pragaro vartų ištraukia, nekalbant apie pasinešimą į "prelest". Viešpats leidžia žmones gundyti ir netgi suvilioti, būti apsėstam, šėtonui leidžia žmogų "paturėti", kad vėliau galėtų stebuklingu ir vien tik Jam žinomu keliu išgelbėti žmogaus sielą. Akivaizdžiausias to pavyzdys - geraziečio apsėstojo išlaisvinimas (žr. Lk.8,26-39).

[Silvija]

Geras anekdotas

Vis dėlto ar ne per greiti mes garantuoti net ir tai, kad mūsų tikėjimas toks tvirtas, jog jau nebesame blogio įtakos zonoje? Jei taip būtų, mes kalnus kilnotume, darytume stebuklus ir vaikščiotume vandens paviršiumi. Bet kai apsidairai - gyvename lyg ir netobulam pasaulyje, tai kurgi tie šimtaprocentiniai tikintys?

[kukulis]

Turbut problema tame, kad mes visi, gave tikejimo malone ( atsiprasau, prie sito kompo lietuvisku raidziu ner ), jau jauciames tobuli. O is tikruju viduje juk likome tokie kokie buvom. Vadinasi su tikejimo malone turime keistis visa likusi gyvenima.

Pamenu esu dalyvaves tokioje gyvoje diskusijoje, kad "kodel kai tu esi tikintis zmogus, jautiesi laimingas tikejimu, bet nemoki kitu zmoniu 'apkresti' tuo tikejimu". Po to nuskambejo tokia fraze, "is zmongaus tikejimas turi sviesti". 

O kodel pvz. as nesvieciu??? Turbut todel, kad daznai pagaunu save niekinant kitus zmones, sunkiai atleidziu 'izeidimus', pavydziu kai kitam geriau nei man, gedijuosi bendrauti su atstumtaisiais, jauciuosi 'per protingas' bendrauti su vaikais ir t.t. ir pan.
Tai nors ir turiu tikejimo malone, bet visos tos blogybes, kurios buvo pries itikint pas mane, taip ir liko, o ypac puikybe, kuri kaip tik nesumazejo, bet dar ir padidejo, po to kai gavau tikejimo malone.

Apsigavimas ir yra tai, kad jausdamas malones jega, ja priimu su puikybe ir veliau pradedu nebepastebeti savo trukumu, o del visu nesekmiu kaltinu aplinka ir aplinkinius zmones. Tokiu budu apgaulingai pradedu manyti esas sventas, o likes pasaulis nevertas kad su juo as toks sventas bendrauciau.

[Varlė keliauninkė]

Aš tai nesu labai patyręs, todėl nesu skaitęs Kryžiaus Jono raštų. 

Manau, kad tokia menka savivertė - taip pat yra tam tikros rūšies "religinė puikybė". O šv. Kryžiaus Jonas tikrai vertas mūsų visų dėmesio, juolab, kad ką tik išėjo pirma jo knyga "Kopimas į Karmelio kalną" lietuviškai, kur sudėta daug visko :-) ir štai čia jos pristatymas, įrašytas per knygų mugę (kalba sesuo karmelitė Teresė, P. Kimbrys, V. Ališauskas, E. Kelmickas, V. Mackela)
http://www.marijosradijas.lt/component/mplayer/mp3_player.html?Itemid=44281
verta paklausyti ir būti truputį drąsesniems :-)

[Augucka]

Kukuli, gerai yra tai, kad tu pats visus tuos savo trūkumus savyje pastebi ir nevengi to pripažinti viešai. Tai kaip ir atlieki viešą išpažintį, kas tave patį apvalo iš vidaus ir keičia. O mes galim pasimelsti už tave, kad Viešpats Jėzus apšviestų tavo tikėjimo kelią ir išgrynintų tavo mintis 

Jokūbo 5:16 Išpažinkite vieni kitiems savo nusižengimus ir melskitės vieni už kitus, kad būtumėte išgydyti. ...

Tokių ir panašių jausmų turi kievienas žmogus. 

[Augucka]

Čia dar diskutavote apie maldos būdus. Patarčiau paskaityti "TOBULOS MALDOS KELIAS". Tai darbas, parašytas XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje
vienuolio arkivyskupo Antonijaus, kuris dalijasi savo asmenine patirtimi apie nuolatinės tobulos maldos etapus ir gyvenimą dvasinio tobulėjimo link.

Yra etapai, kuriuos tikri maldininkai pereina:
1. ŽODINĖ MALDA
2. PROTU KURIAMA MALDA
3. PROTU IR ŠIRDIMI KURIAMA MALDA
4. PROTO IR ŠIRDIES SAVAIMINĖ MALDA
5. PROTO IR ŠIRDIES TYRA MALDA
6. REGIMOJI MALDA

Apie kievieną iš jų aprašoma smulkiau knygoje.

Nors knygoje kalbama būtent apie konkrečią maldą į Jėzų ir gana tokius drąstiškus jos meldimosi būdus, kaip antai šioje ištraukėlėje:

Prie rytinės ir vakarinės maldų, skaitomų iš maldaknygės,
galima pridėti po penkias šimtines maldų į Jėzų. Melstis pagal
galimybę reikia dėmesingai. Daryk taip: prieš maldą padaryk
trisdešimt tris nusilenkimus iki žemės, o kai pradėsi melstis
malda į Jėzų, po kiekvieno šimto dar padaryk po tris žemus
nusilenkimus, o po kiekvienos dešimties maldų – vieną
nusilenkimą iki juosmens. Pabaigęs visą rytinę arba vakarinę
maldą, vėl nusilenk iki žemės trisdešimt tris kartus. Jeigu jėgos
silpnos, nusilenkimų galima nedaryti arba juos galima pakeisti
nusilenkimais iki juosmens, arba paprasčiausiai persižegnoti ir
dėmesingai tariant žodžius be suglumimo ramiai tęsti maldą.
Prieš šventes ar per šventes nusilenkimus iki žemės taip pat
galima pakeisti nusilenkimais iki juosmens.
Jeigu kils poreikis, prie penkių šimtų maldų galima pridėti dar
vieną, dvi, tris, keturias arba penkias šimtines maldų į Jėzų, o iš
maldaknygės skaityti mažiau. Galima kalbėti po tūkstantį maldų
į Jėzų ryte ir vakare. Jeigu pajuntamas noras melstis dar
daugiau, maldų galima dar pridėti, o skaitomas iš maldaknygės
– dar labiau sumažinti. Jeigu vietoj rytinės ar vakarinės maldos
atsiras didelis noras melstis vien malda į Jėzų, tai šio noro
neatmesk. Rytines ir vakarines maldas skaityk tik iš
maldaknygės, o visa kita gali praleisti, kad tobulintųsi maldos į
Jėzų įgūdis.
Taip po truputį protas vis labiau susikaups ir įsitrauks į maldą.
Tarp rytinių ir vakarinių maldų visokeriopai stenkis neapleisti
maldos į Jėzų. Prie šito stenkis prisitaikyti, ieškok visokių
galimybių išvengti daugiažodžiavimo ir pagal tai atitinkamai
tvarkyk savo reikalus ir gyvenimą.

tačiau knygoje puikiai iliustruojama, kaip reikia melstis ir kaip save sukoncentruoti ir visiškai išmokti atsiduoti maldai. Manau, patarimai joje geri.

[Diak. Tomas M.]

Matomai rytų senoliai gerai žinojo posakį, kad sveikame kūne - sveika siela. Štai pasimeldei, bet kartu ir gerai pasportavai

[Sigitas]

Nu, gyvenant atsiskyrėlio gyvenimą, kur nors oloje ar tiesiog vienam trobelėje, gali sau lankstytis per dienų dienas. Bet gyvenant tarp žmonių, tai greitai gali pasinešti į puikybę, nes kiti pamanys kad išdurnėjai, o tu pats, atsakydamas tuo pačiu, manysi, jog jie yra durniai ir nieko nesupranta.
Pavyzdžiui savęs dabartinėje situacijoje niekaip neįsivaizduoju lankstantis iki žemės ar bent iki pusės, kai pabūti vienas pats paros bėgyje kone neturiu kada, nebent užsidaryčiau tualete ir ten lenkčiausi iki klozeto dangčio ir atgal pakol susivemčiau. Bet netgi ir tuomet būčiau gražiuoju ar piktuoju išprašytas užleisti patalpą, nes tas kabinetas tarp namiškių yra populiariausias.
Ir ką daryti tiems, kurie negali taip lankstytis? Jeigu kūnas nesveikas, tai vadinasi esi sielos ligonis?

[Diak. Tomas M.]

Sigitai, nežinau kodėl, bet kam interpretuoti šventus dalykus su tokia pagieža? 

Jei tą tekstą būčiau sukūręs aš, tuomet tvarkoje - kritikuokite, tyčiokitės, bet mes kalbame apie šventas sielas, kurios visą savo gyvenimą pašventė Kristui ir kurios dalijasi savo neįkainuojama patirtimi, o mes ją prilyginame klozetams ir susivėmimams... ar tau neatrodo, kad būtent tokia pozicija ir yra prelest pasireiškimas? Nes mes manome, kad galime teisti šventų žmonių raštus ir dar įvertinti...

Ir jei suprantame, kad pirmoje vietoje pamokymai skirti asketams, vietoje to, kad su nusižeminimu priimtume mokymą ir pagal savo situaciją pritaikytume, mes turime jį "pritempti" prie kažkokių komiškų variantų, paniekindami tai?

Niekas žmonių neverčia melstis taip ar kitaip... neturi sveikatos, ten pat senolis tau ir sako ką daryti, jei nėra jėgų, ar tu nepriskaitei iki tos vietos?

Eik į savo kambarėlį...

[Augucka]

Na Tomai, nebūk toks griežtas Sigitui 

Aš asmeniškai tikrai smarkiai juokiausi iš jūsų abiejų pasisakymų  O Sigito fantazija    Turėkim gi biškiuką jumoro jausmą, žmonės mielieji.
Nors iš kitos pusės - atrodo juoktis būtų šventvagiška.    Jei rimčiau, tai stipri meilė Jėzui, mūsų Viešpačiui gali privesti ne tik iki lankstymosi 33 kartus iki pat žemės, bet nusiplakti save su spygliuota viela, kas anksčiau ir būdavo praktikuojama. Pas Joną Paulių II tarp jo daiktų rado ir savęs plakimo įrankį, kurį jis, kaip manoma naudodavo dažnai. Ir visa tai iš savęs sumenkinimo ir suvokimo, kad nesi vertas ir nebūsi vertas net Jėzaus batų raštelio ką ten atrišti ar surišti, bet ir jo rūbo skverno paliesti. ...

[kukulis]

Visokios dvasinės pratybos ir patarimai yra skirti tam, kad padėtų žmogui nugalėti savo trūkumus, artėti prie Dievo ir t.t.

Paprastai patarimus duoda tie, kurie jau yra išbandę juos patys. Iš čia sekanti išvada - ne viskas kas tinka vienam, būtinai tiks ir kitam. Tai čia galioja ir lankstymamsi ir kitiems pratimams, kurie skirti asmeniškai vienam žmogui.

Vis dėl to yra bendri patarimai, kuriuos paprastai suformuodavo vienuolynų vyresnieji, kurie buvo vadovaujami ir po to vadovavo vienuolynams ilgus metus ir įgijo šiokios tokios patirtis. Pvz. paklusnumas, padedantis nugalėti puikybę; tylėjimas, padedantis nugalėti pyktį ir t.t.

[Sigitas]

Sigitai, nežinau kodėl, bet kam interpretuoti šventus dalykus su tokia pagieža? 
...
Eik į savo kambarėlį...

Atsiprašau, tiesiog pamėginau įsivaizduoti, kaip turėčiau praktikuoti tą maldą dabartinėje savo situacijoje. Savo kambarėlio neturiu, džiaugiuos, jei galiu bent kampe vienas pabūti, pasimelsti kitems to nepastebint. 

[Pilgrim]

Negalima blaškytis tarp įvairių maldos būdų ir formų, negalima paskaityk - va šitą, dabar aną, va dar šitą ... Kas man iš to, kad aš žinosiu netgi atmintinai išmoksiu maldos etapus, maldos mokyklų įvairovę, bet nesimelsiu pats. Maldos kelias kiekvienam individualus ir nepakartojamas. Galim drąsiai pasakyti apie pašaukimą maldai. Kiekvienas turim savo pašaukimą vienokiam ar kitokiam maldos būdui, konkrečiai maldai. Dažnai per didelis informacijos srautas trukdo. Eik į save ... ir ieškok atsakymo širdyje. Kaip ? ... Atsakymą išgirsi širdyje. Pagaliau suraskim, man visai gražiai nuskamba, dvasios palydėtoją arba kitaip dvasios tėvą ar motiną.
Nepaskęskim informacijos gausybėje ... o eikim į tylą

[Sigitas]

Praktikuoju maldą kalbų dovana. Ji praktiškai nekontroliuojama žmogaus. Būna ateina banga melstis, o būna ir neateina. Kai neateina, tada poteriauju. 
Tuo reikalu, į tą temą, noriu papasakoti vieno brolio Kristuje liudijimą. Tai įvyko kunigų seminarijoje, Lietuvoje. Keletas klerikų vienos konferencijos metu gavo dovaną melstis kalbomis. Ir, aišku, velnias čia pat juos sugundė į tą "prelest" puikybę. Vyskupas kviečiasi klierikiukus "ant kilimėlio" po vieną ir klausinėja apie tą kalbų dovaną. Prašė pademonstruoti tą dovaną, smalsavo, kas per malda tokia. Tuos, kurie vyskupui "pademonstravo" savo kalbų dovaną, išmetė iš seminarijos.
Va taip va būna gyvenime.

[Augucka]

... o eikim į tylą

...o tyloje ir gimsta ta vadinama 'prelest'. Kai per daug uzsisklendi savyje ir tyli tyli ir neaisku kokias mintis kultivuoji. 

As manau, kad reikia zinoti, reikia susipazinti su ivairia informacija tam, kad galetum atsirinkti butent kas tinka tau. Kad galetume atskirti kur 'prelest', o kur ne. Jei nesidomesim, tai ir nezinosim nieko. Religinis isprusimas zmogui reikalingas, tik jis neturi trukdyti buti paprastu, nuolankiu, mylinciu zmogumi.

[Diak. Tomas M.]

Skaičiau apie vieną rodos adventistą, kaip jis niekaip negavo kalbų dovanos. Visi juk kalbom meldėsi, o jis kaip kokia balta varna, matyt ir žmonės į jį kreivai žiūrėjo ir jis pats jautėsi atstumtas, kol galų gale vieną kartą jis pajuto, kaip kažkas į jį įėjo ir tuomet jis pradėjo kalbom melstis... o dar po to, katalikų kunigas turėjo pasidarbuoti egzorcizmu, kad tą vargšą išgelbėti, nes savi jau negalėjo niekuo padėti... 

Atsargiai reikia su tom kalbom...

[Augucka]

Kukulio duotoje nuorodoje is Wikipedia raso, kad pagal Sv. Ignaciju Brencianina, musiskiu kataliku sventuju, tokiu kaip:
Pranciskaus Asyziecio, Ignacijaus Lojolos, Tomo Kempiecio mistines patirtys ir vizijos prsikiriamos 'prelest' busenai. Sv. Tereses Avilietes rasiniai - 'prelest'.    As asmeniskai tam pritarciau. Man kazkaip irgi nelimpa visos tos ju praktikos. Netgi dabar suabejojau ir Sv. Faustinos patirtimis....

Ortodoksu asketai kosntatuoja, kad yra keli budai issigydyti is 'prelest'. (Tarp kitko, gink Dieve, nieko pati nemokau, tik isverciu is anglu kalbos):
=Sventi sakramentai
=Nusizeminimas;
=Nuolankumas;
=Malda be pasaliniu minciu, ypatingai be Viespaties Jezaus Kristaus, angelu, rojaus ir t.t. isivaizdavimu. Kreipiant demesi i maldos zodzius
=Kitu, sventai gyvenanciu zmoniu maldos uz paklydusi asmeni
=Svento Rasto skaitymas
=Darbo terapija

Del meldimosi kalbomis, tai cia jau visiskas pabludimas ir ta labai protestantai praktikuoja. Maciau ir girdejau - atrodo kaip beprotnamyje. Galeciau teigti, kad tai apsedimas, dideles puikybes padarinys. Noras pasirodyti, pasipuikuoti pries kitus. Isivaizduoja, kad i juos ieina 'Sventoji Dvasia'. Viespatie apsaugok nuo tokiu 'dovanu'. 

[Silvija]

Del meldimosi kalbomis, tai cia jau visiskas pabludimas ...

Ar ne perdaug jau kategoriškai? Juk tai - Šventosios Dvasios dovanos! Jei jos buvo dalinamos pirmaisiais krikščionybės amžiais, tai kodėlgi negalėtų būti šiais laikais? Tai ar Šv. Dvasia nebedalina, ar mes nenorim jų priimti?