Kaip prarandame tikinčiuosius - iš kitų bendruomenių irgi galime pasimokyti

[Diak. Tomas M.]

Vienas pažįstamas, prieš tai buvo didelis aktyvistas parapijoje, bet ilgainiui vis rečiau pasirodydavo, o sutiktas pasiguosdavo, kad išgyvena tikėjimo krizę. Vėliau per FaceBook pamačiau, kad jis aktyviai dalyvauja jogos bendruomenėje induistų šventykloje. Jis vis dar ateina į Šv. Mišias, kas guodžia...

Galvojau kodėl taip atsitiko, kokios priežastys, nes juk nebuvo "eilinis" tikintysis, pats bandė ir jaunimą mokyti ir pan. Manau dalį mįslės padeda įminti nuotraukos iš jogos renginių. Ką matome tenai: didelė grupė žmonių, nuo senų iki jaunų, švytintys veidai, šypsenos, apsikabinę, kaip draugai. Kaip suprantu bendravimas prasitęsia ir po užsiėmimų.

Palyginimui, ką turime parapijoje: žmonės ateina į Šv. Mišias, sudalyvauja ir šiaušia namo, vos persimetę vienu kitu žodžiu. Arbatėlei pasilieka dažniausiai močiutės...

Bet juk ir "jogai" turi šeimas ir reikalus, bet jie suranda laiko pabūti, apkabinti, nusišypsoti... ir beje toje grupėje yra net keletas lietuvių. Manau šio to galime pasimokyti. Iš pažiūros tai žmonės, kurie nusprendė skirti laiko ir energijos dvasiniam savo ugdymui ir tai daro su ugnele. Savaime suprantamai, kelias jų klaidingas, bet tikriausiai dauguma jų nežino to, o gal tiesiog prilygina tai "sportui". Bet šiaip ar taip, jie sugeba sukurti jaukią atmosferą, kur dalyvaujantys žmonės pasijaučia grupės, bendruomenės dalimi, o juk tai turėtų būti kiekvienoje parapijoje ar ne? 

[Sigitas]

Mums nežinomi Dievo keliai.
Jeigu žmogus paliko krikščionišką kelią ir pasirinko nekrikščionišką, vadinasi neturėjo asmeninio ryšio su Dievu. Jam Dievas tebuvo kažkokia paslaptinga/mistinė Jėga, Būtis, Judintojas ar Priežastis. Be asmeninio ryšio su Dievu lengva nuklysti.

Kas dėl šypsenų. Argi esate kada nors fotografavęsi ir nesišypsoję? (ypač, kai žinote, jog fotografuoja). Gi niekas specialiai veidų neraukia, nenutaiso piktos mimikos kai fotografuoja. Tos šypsenos nuotraukose matomos visur - ir pas jehovos liudytojus, ir pas budistus, ir pas krišnaistus, ir pas satanistus... Dabar yra visas mokslas kaip atskirti natūralią šypseną nuo tos dirbtinės.

Suprantu tą skausmą, kai netenki artimo žmogaus, pasitraukusio į kitą tikėjimą, religiją. Esu tai patyręs. Svarbu jam atleisti ir laiminti.

[Silvija]

Na žinai, Sigitai, tas atleisti ir laiminti gali būti ir labai paviršutiniškas. Čia manau labai svarbu mums savikritiškai pamatyti, ko nepadarome kaip katalikai savo bendruomenėje, kodėl dar nėra tos Dievo vaikų atpažinimo tikrovės, kur apie Jį liudija viskas: veidai, žodžiai ir veiksmai kasdienybėje .

Mūsų bendruomenė, turiu omeny Tavo Rankose, ne išimtis. Dar kuriant taisykles buvo tikėtasi, kad būtent tie šilti žmogiškieji santykiai tarp eilučių pripildys šią internetinę erdvę Dievo Dvasios. Manau iš dalies tai ir vyksta, bet tobulumui ribų nėra, mums vėl ir vėl reikia pakartoti Viešpaties pamokas, nes įsismaginę savo aistrose net nepajuntame kaip kitą savo žodžiais pastumiame į šoną, o kartais gal ir atimame norą čia sugrįžt. Atsiprašau visų, jei ir aš kada taip pasielgiau

[Augucka]

Jeigu žmogus paliko krikščionišką kelią ir pasirinko nekrikščionišką, vadinasi neturėjo asmeninio ryšio su Dievu.

O gal kaip tik turejo? Is kur mums zinoti jo rysi su Dievu? Gal jo rysys su Dievu simtakart stipresnis nei mano ar tavo?
Jei zmogus kitos religijos nei katalikas, tai vadinasi jis neturi gero rysio su Dievu? 

Manau, nereikia skubeti iskart smerkti kito. Dievas kiekviena zmogu veda individualiu keliu. Mes visi esame labai skirtingi, ir kas tinka vienam, netinka kitam. Todel Dievas pazinodamas mus iki kaulu smegenu, nuostabiai parenka individualu tikejimo kelia. 

[Giedrė]

Labai pritariu Tomui ta prasme, kad parapijoje dažnai nesijauti nei savas, nei laukiamas. Visi "atbūna" šv. Mišiose ir išsiskirsto, o taip norėtųsi dar pabendrauti, pasidalinti mintimis ... Katalikai labai apsileidę bendrystės srityje. Todėl ir prarandame tikinčiuosius.

[kukulis]

Manau žodis "prarandame" temos pavadinime yra neteisingas, tarsi mes kada nors "turėtume" tuos tikinčiuosius. Sakyčiau ganėtinai sektantiškas požiūris.

Dėl bendruomenės.

Mišios - sakrali dalis, čia ir nereikia daryti koncerto. O kad prie bažnyčios trūksta bendruomenių, su tuo sutinku. Deje, dauguma žmonių, ateinančių į mišias, patys purtosi nuo galimybės ateiti į kokią nors bendruomenę.

Paskutinis mano patyrimas: kalbu su tikinčiu žmogumi, jis sakosi kad yra tikintis. Siūlau katalikišką žurnalą, atsisako, nes "ten kur jis po to keliaus, kad apie jį kaip nors nepagalvotų". Aš sakau: "reikia nebijoti kitų nuomonių".
Po to mąstau: baimė kad apie tave kiti kažkaip pagalvos, slypi pačiame tavyje, nes ir tu apie kitus taip kartai pagalvoji. T.y. lygini save su kitais : vienus vadini netikšomis ( netikinčiais ), kitus davatkomis, o pats save laikai teisuoliu, kuris maždaug "per vidurį".

Manau kad nenoras eiti į bendruomenes slypi tradicinių katalikiškų šalių žmonių mentalitete, kuris yra kažkuo užkrėstas, sergantis... kažkas negerai su visuomene. Kažkokia davatkų baimė, o iš tiesų, absoliutus nesupratimas kas yra krikščionybė.

[kukulis]

Atsiprašau kad rašau antrą pranešimą iš eilės.

Maldos galia yra didelė.

Viena vertus net ir apsėdimai yra leidžiami Dievo, kad tokiu būdu jį išvaduoti iš puikybės. Vis dėl to, net ir apsėsti kiti, tiesiog "išeina iš proto" ir į jį "nebegrįžta" .
Vadinasi apsėdimo atveju reikia melstis už apsėstąjį, kad tai jam išeitų į gera.

Tas pats ir su tikinčiuoju, kuris išėjo į kito tikėjimo bendruomenę.
Aš asmeniškai labai nekokios nuomonės esu apie tas induistų vakarietiškas sektas. Anksčiau mano nuomonė buvo gan pozityvi, bet pasigilinęs išsiaiškinau, kad jos su induizmu nelabai ką bendro turi. T.y. tos sektos už tikrąjį induizmą yra 100 kart geresnės . Vadinasi joms nelabai yra į ką tobulėti, o viskas tėra saviapgaulė .. .

Reikia melstis už išėjusį  į kokią nors sektą, kad ten pabuvęs, neištirptų, o suprastų sektantiško mentaliteto absurdiškumą ir nežmoniškumą.

Manau ši diskusija priskirtina prie sektų srities, kadang žmogus išėjo ne į kažkokią tradicinę bendruomenę (pvz. pas liuteronus, kvakerius ar musulmonus ), o į sektantišką.

[Pilgrim]

... parapijoje dažnai nesijauti nei savas, nei laukiamas. Visi "atbūna" šv. Mišiose ir išsiskirsto, o taip norėtųsi dar pabendrauti, pasidalinti mintimis ...

Giedrute, puiki įžvalga, tačiau ... lazda turi du galus ir Kukulis tai palietė.
Taip yra situacijų ir yra parapijų, kuriose žmonės norėtų rinktis, tačiau nėra kur ir nėra kaip. Drąsiausieji po ilgų pastangų ir kupini didžiulio ryžto pasiekia galimybę susirinkti. Tačiau kantrybės ir ryžto kupini būna tik nedidelė grupelė ... Visi kiti "atbūna" ir išsiskirsto.
Tačiau yra kitokių situacijų, yra parapijų, kur ... žmones kviečia ateiti ir būti, bendrauti, dalintis. Veikia įvairios maldos grupės, grupelės. Atsižvelgiama į amžiaus tarpsnius, pomėgius ir poreikius: vaikams, paaugliams, senjorams, vyrams, mamoms, Marijos legionas, maldos grupės ir t. t. Bet ... žmonės neateina ... grupelėse susirenka po keletą ... o kiti tiesiog "atbūna" ir išsiskirsto.
Matyt priežastis glūdi kažkur kitur ... gal baimė įsipareigoti ... baimė prisiimti atsakimybę, kad reikės kažkur būti, kažką veikti, nepavesti kitų, o dar netyčia pradėti keistis savo gyvenime  Baisu ... o darbar tai kaip yra, taip ramu, nieko keisti nereikia, apsipratau ir man gerai ... nėra  aistros tikėjimui. Gal kita priežastis glūdi mano tikėjime ...
Apr 3,16 Bet kadangi esi drungnas ir nei karštas, nei šaltas, aš išspjausiu tave iš savo burnos.
Mano tikėjimas ... ar aš degu savuoju tikėjimu, ar yra aistra siekti tikėjimo, jo gelmės ir tuom gyventi, aistros gyventi tikėjimu. Ar aš apsipratau ir mano tikėjimas tapo rutina, Kalėdos, Velykos, laidotuvės, krikštynos, laidotuvės, na dar keletas didesnių švenčių,kartais sekmadieniai, kai būna laisvi ... nuo darbų, nuo poilsio, užmiesčio sodo darbų ... Tada nėra poreikio ieškoti bendraminčių, nėra poreikio keliauti tikėjimo kelionėje. Toks patogus tas mano tikėjimas, toks komfortiškas, tokį patogų susikūriau ir kam dar kur nors eiti ... dar netyčia sugriaus  ... bus bėdų, tai geriau jie man tegul netrukdo ... ir aš netrukdysiu.

[Giedrė]

Piligrim, pritariu jums, bet yra ir kita bėda. Katalikiškų veiklų didelis uždarumas, perdėtas elitiškumas. Susidarę tokie savotiški draugų rateliai, kur vis tie patys ir tie patys veidai. Jei jau tampama direktoriais, leidinių redaktoriais, rekolekcijų vadovais, tai kaip ir amžiams. O visi kiti "iš išorės"  tampa nereikalingais asmenimis, galimais konkurentais ir t.t. Jei tu ne iš savų, ne "to lygio" tai tavęs ir nereikia. Deja, taip yra. O kai žmonės jaučiasi nereikalingi, tai nėra noro ir ateiti. Čia kalbu ir iš asmeninės patirties. Pvz. studijų laikais labai norėjau būti ateitininke, bet niekas taip ir nepakvietė, tai palaipsniui ir atitolau. Tiesiog pajutau - manęs nereikia. Likau "prijaučianti".

Dar vienas pavyzdėlis - kažkada norėjau vienam vedančiųjų katalikų leidinių pasiūlyti savo padarytą interviu su JAV ambasadore A. E. Derse, tai man buvo atrėžta, kad jiems neįdomu, nes ambasadorė kalbės ir apie Holokaustą. (Nors aš pati dar net nebuvau susitikusi su ambasadore ir nežinojau tiksliai apie ką kalbėsimės.) Likau šokiruota tokios priešiškos išankstinės nuostatos, nes nemaniau, kad katalikiškam leidinyje gali dirbti antisemitinis vadovas. Juk Kristus buvo žydas.  Tarp kitko ambasadorė kalbėjo apie Lietuvos kultūrą - labai gražiai ir pagarbiai. O apie Holokaustą kalbėjome taip pat, bet  neperlenktai. Straipsnį atidaviau "Kultūros barams" - jiems viskas tiko, patiko. Gavau ir padorų honorarą. O į tą katalikų leidinį daugiau nesikreipiau, tiesiog liko bjaurus jausmas. Beje, apie honorarą už mano darbą katalikų redaktorius net neužsiminė, nes juk jei esi katalikė, tai viską iš tavęs tikimasi gauti veltui. Tokios štai patirtys ...

[kukulis]

Aha, labai iliustratyvi patirtis  . Nors džiaugtis čia nėra kuo .... 

[Pilgrim]

Katalikiškų veiklų didelis uždarumas, perdėtas elitiškumas. Susidarę tokie savotiški draugų rateliai, kur vis tie patys ir tie patys veidai. Jei jau tampama direktoriais, leidinių redaktoriais, rekolekcijų vadovais, tai kaip ir amžiams. O visi kiti "iš išorės"  tampa nereikalingais asmenimis, galimais konkurentais ir t.t. Jei tu ne iš savų, ne "to lygio" tai tavęs ir nereikia

Giedre ... atsiprašau, bet nesutinku... Kai kuriuos dalykus žinau iš vidaus, kai kuriuos veidus irgi.
Sutinku, pasitaiko įvairių dalykų, tačiau visumoje nėra taip.

[Diak. Tomas M.]

...Matyt priežastis glūdi kažkur kitur ... gal baimė įsipareigoti ... baimė prisiimti atsakomybę, kad reikės kažkur būti, kažką veikti, nepavesti kitų, o dar netyčia pradėti keistis savo gyvenime 

Čia Pilgrim į dešimtuką pataikė. Vienoje parapijoje, pamenu, aktyvas buvo pakviestas į arkivyskupijos organizuojamus kursus, kaip geriau ir efektyviau valdyti parapiją. Po kursų visi susirinkome į neeilinį posėdį, kad pabandyti išmoktus dalykus įgyvendinti realybėje. Ta proga padariau schemą, kaip galėtume pasidalinti veiklas, kaip jas vystyti. Idėja buvo tokia, kad nereikia rinkti visokių pirmininkų ir pan., o vadovauti turi žmonės, kurie jau dabar realiai tuos dalykus daro. Paklausus, kas gali apsiimti kuruoti vieną ar kitą sritį, daugmaž buvo tyla, tik keli žmonės pasakė, kad jie "gali prisidėti" 

Ir tikrai nieko blogo apie tuos žmones nesakau, jie tikrai daug laiko ir jėgų parapijai paskiria savo prisidėjimu, bet štai niekas nenori apsiimti atsakomybės. Rodos dar buvo toks komentaras: "bet tai vadinasi aš turėsiu skambinti kitiems žmonėms...".

Dar yra toks specifinis dalykas senose bendruomenėse - žmonės vieni kitus pažįsta, susigiminiavę, todėl, niekas nenori priimti nepopuliarių sprendimų, pvz. pakeisti tam tikrai sričiai vadovaujantį žmogų, nes tiesiog jis nelabai tam tinka... niekas nenori "įžeisti", "įskaudinti" ir pan. Politkorektiškumas yra blogis ir tikėjimo reikaluose. Taip ir stovi vanduo kūdroje  Todėl tokioje situacijoje labai geras dalykas - pakviestas vadovauti žmogus iš kitos bendruomenės, nes jis gali aiškiai matyti trūkumus ir jo nevaržo jokie "giminystės" ir panašūs ryšiai, todėl jis gali be didelių sunkumų apgenėti sausas šakeles

[kukulis]

Giedre ... atsiprašau, bet nesutinku... Kai kuriuos dalykus žinau iš vidaus, kai kuriuos veidus irgi.
Sutinku, pasitaiko įvairių dalykų, tačiau visumoje nėra taip.

Gal jūs kalbate apie skirtingas bendruomenes? Ar tu, Piligrim, visas iš vidaus žinai?

[Pilgrim]

Tomai, žinai paradoksas tame, kad tie patys veidai sukasi visur. Jei žmogus aktyvus vienoje veikloje parapijoje tai atrasi ir kitose katalikiškose veiklose. Kas veža ant to ir krauna  anea.
Prisimenu tuos pačius veidus prieš 30 metų kai buvom paaugliai, žiūriu ir matau tuos pačius dabar, darančius tą patį ką ir tada darė.
Kukuli, praleidai  tokį žodelį ... kai kuriuos ... Informacijos kas vyksta Kaune, turiu tikrai pakankamai ir tai leidžia daryti vienokias ar kitokias įžvalgas.

[Giedrė]

Piligrim, kai kalbėjau apie uždarumą ir perdėtą elitiškumą, sudėtingus santykius su kai kuriomis redakcijomis (ne visomis!), tai ne tik Kauną turėjau omenyje. Visoje Lietuvoje to esama. Pats pripažinote, kad visur dažniausiai tie patys ir daug metų. Tai nėra gerai, nes reiškia, kad nepritraukiama naujų asmenybių, o stovintis vanduo pradeda rūgti.

O šiaip linksmesne gaida... Šiandien Bernardinuose.lt pasirodė mano parengtas interviu su Yves Plasseraud. Gal bus kam įdomu paskaityti:

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-03-10-yves-plasseraud-visus-darbus-atlieku-tik-jausdamas-didele-simpatija-lietuvai/114818

O taip pat Pro Patria.lt  šiandien publikavo mano interviu su pirmuoju Prancūzijos ambasadoriumi Lietuvoje Filipu de Siurmenu

http://www.propatria.lt/2014/03/philippe-de-suremain-diplomatai-neretai.html

Prisiminkime, kokia buvo atsikurianti Lietuva, džiaukimės, kad ją turime.

[Pilgrim]

Pats pripažinote, kad visur dažniausiai tie patys ir daug metų. Tai nėra gerai, nes reiškia, kad nepritraukiama naujų asmenybių, o stovintis vanduo pradeda rūgti.

Giedre, tai nereiškia, kad neatsiranda naujų veidų.
Pirma jų yra, tik gal ne tiek kiek norėtųsi. Tačiau Viešpaties žodis ... pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką ... taigi ar meldžiamės, kad jų atsiųstų  jei to nedarome ar turime teisę sakyti ai nėra naujų, arba ... aš neisiu tegul kažkas kitas nueina, nes galbūt sakau aš nevertas ... gal tiksliau aš tiek "pasikėlęs", kad ta bendruomenė nepriaugo prie "mano lygio" ir man nėra ko ten veikti.
Antra, tie patys esantys mąsto ir deda pastangas, kad būtų daugiau ... situacija nuolat yra permąstoma ir vis ieškoma ką padaryti. Čia kalbu apie Kauno arkivyskupiją. Kitų tiek nežinau.

[Varlė keliauninkė]

Apie "pasikėlimą".
Dirbu įstaigoj, kur esu (galbūt) viena praktikuojanti katalikė. Tačiau mūsų leidyklėlė dažnai bendradarbiauja su įvairiom parapijom ir arkivyskupijom, mat leidžia knygas ir albumus joms, o projektų vadovams ir vadybininkams dažnai tenka bendrauti su parapijų klebonais visoje Lietuvoje. Karta buvau tiesiog šokiruota vienos projektų vadovės, kuriai tenka labai dažnai pristatyti knygas ir bendrauti su dvasininkais, pasakymo, kad kalbėdama su jais ji jaučiasi antrarūšiu žmogumi, nes yra netikinti..Tipo, yra duodama suprasti.. o žmogus juk ne medinis, jaučia.. Taigi - žuvis pūva nuo galvos.. prarandame ne tik tikinčiuosius, bet nemokam pritraukti ir tų potencialių.

[Pilgrim]

Nesprogdinsiu akių ir nekrisiu nuo kėdės  ... Deja ...  Deja ...
O dabar jau praktinis klausimukas, susijęs su leidybiniais dalykais.
Reikalinga asmeninio naudojimo knygutę padaryti kietais viršeliais,
kokios būtų išlaidos.

P.S. nors yra deja ... bet kartais tenka girdėti ir kitos pusės pastebėjimus.

[Varlė keliauninkė]

Pilgrim, parašyk geriau man į paštą visą specifikaciją ir sąlygas.. nesinori čia spaminti.

[Augustas]

Kažkaip užtikau šį straipsnioką (žiūr. nuorodą žemiau), ir netikėtai mane nutvilkė mintis - štai ta pagrindinė priežastis, dėlei kurios Vakaruose nyksta krikščioniškos bendruomenės:

http://www.theamericanconservative.com/articles/sex-after-christianity/