Dvasios giesmė. Raniero Cantalamessa OFM

[Silvija]

Noriu šiai knygai atskiros temos, nes labai rekomenduočiau visiems ją perskaityti, o po to - padiskutuoti čia. Pažinti trečiąjį švč. Trejybės Asmenį mums visiems labai svarbu (juk niekas negali ištarti "Jėzus yra Viešpats", jei šventoji Dvasia jo neįkvepia ). Knygos autorius, kapucinas R. Cantalamessa kalba labai paprasta, visiems lengvai suprantama kalba. Skaitau ir džiaugiuos 

Štai mažytė ištraukėlė:

Semitų kalbose žodis Dvasia yra moteriškos giminės, todėl kai kuriuose sluoksniuose, ypač senųjų sirų autorių, buvo išplėtotas nuodugnus mokymas apie Šventąją Dvasią "motiną". Jame pabrėžiamas Dvasios asmens romumas ir švelnumas. Pasak vieno iš šių autorių, po nuopuolio netekęs malonės Adomas "jau nebematė nei tikrojo dangaus Tėvo, nei gerosios ir maloningosios Motinos, Dvasios malonės, nei mielojo ir trokštamojo Brolio, Viešpaties". Kadangi gnostikai nuo pat pradžių šia tema piktnaudžiavo, ji veikiai buvo nustumta į didžiosios Bažnyčios Tradicijos nušalę. Bet viena yra tikra - iš trijų dieviškųjų Asmenų būtent Šventoji Dvasia Apreiškime ir kalboje rečiausiai apibūdinama vyriškaja gimine (pirmasis Asmuo yra Tėvas, antrasis - Sūnus, istorijoje tapęs vyru).

Nors ortodoksai rašytojai vengė svarstymų apie Dvasią "motiną", jie nesibaimindami pasitelkdavo šį vardą kalbėdami apie Parakleto veikimą. Pasak senovės rašytojo, kai Šventoji Dvasia mus moko šaukti Aba!, Ji elgiasi "kaip motina, mokanti savo vaikutį sakyti "tėveli" ir kartojanti šį vardą drauge su juo, kol jis įpranta šauktis tėčio net miegodamas" (Diadochas Fotikietis. Apie dvasinį tobulumą.).

[Silvija]

Kaip atpažinti Dievo valią? Kaip suprasti konkrečiose situacijose, kur veda Šventoji Dvasia?

Šioje knygoje yra keletas skyrių apie tai. Kaip rašoma, Dievo Dvasia mums kalba asmeniškai (per sąžinę) ir per Bažnyčią (šv. Raštą, dvasinį vadovavimą ir kt.). Ji pati savaime yra Dievo valia ir, įėjusi į sielos vidų,"pasireiškia kaip paties Dievo valia tam, kuriame Ji yra".

Bet dažnai pasitaiko ir itin kelblių situacijų, kur sprendimus reikia priimti neskubant. Čia primenama ištrauka iš ST, kaip Jetras davė patarimą Mozei: sudėti klausimus prieš Dievą ir maldoje laukti Jo atsakymo (plg. Iš 18,19).

Vienas toks pavyzdukas iš asmeninės knygos autoriaus dasinio vadovavimo patirties:

Vienas žmogus atėjo pas mane ir išdėstė savo bėdą. Jis turėjo dar nekrikštytą vienuolikametį sūnų. Sakė: ,,Jei jį pakrikštysiu, šeimoje kils drama, nes mano žmona tapo Jehovos liudytoja ir nė iš tolo nenori girdėti apie Krikštą Bažnyčioje; jei nepakrikštysiu, nebūsiu sąžinėje ramus, nes kai tuokėmės, abu buvome katalikai."  Klasikinis atpažinimo pavyzdys. Paprašiau, kad leistų man pasimelsti ir pamąstyti, ir patariau jam ateiti kitą dieną. Rytojaus dieną jis atėjo pas mane švytėdamas iš džiaugsmo ir tarė: ,,Radau sprendimą, tėve. Biblijoje perskaičiau apie Abraomo atvejį ir atkreipiau dėmesį, kad Abraomas, vesdamas paaukoti savo sūnų Izaoką, nieko nesakė žmonai!" Dievo žodis jam suteikė daugiau šviesos už bet kokį žmogaus patarimą. Aš pats pakrikštijau berniuką ir visi tuo labai džiaugėmės.