Juokai

[Varlė keliauninkė]

Kataliko malda

[Giedrė]

Kartais taip būna .

[kukulis]

Atėjo žmogus pas gydytoją psichologą ir sako:
- Gydytojau, manęs gyvenime niekas nedžiugina, o viskas tik liūdina. Visi tie gyvenimo sunkumai ...

Gydytojas išrašė receptą vaistams ir dar pasiūlė pacientui:
- Pas mus atvyko garsus klounas; sako pas jį labai juokingi pasirodymai, gal nueikite į jo pasirodymą gal jis pralinksmins jus?

Pacientas atsisuko ir tarė:
- Gydytojau, aš ir esu tas klounas.

[Diak. Tomas M.]

Į temą...

[kukulis]

Man tas dešinys viršutinis paveikslėlis kažkoks mielas: mama liepia vaikui tyliai netrukdyti tėčiui, nes jis susikaupęs mąsto

[kukulis]

Gražus paveikslėlis ir su mintimi

[Silvija]

Anekdotas, kurį pasakodavo Šv. Pijus


Pirmąkart susiruošęs važiuoti traukiniu valstietis stotyje pirko bilietą. Prie langelio stovėjo ir kunigas, kuris jo paklausė:
-   Kur važiuojate?
-   Ne jūsų reikalas! – atšovė valstietis.

Kunigas nepasidavė:
-   Ar pirksite ir atgalinį bilietą?
-   Manau, kad jūs labai įkyrus.

Bet štai važiuojant traukinys įlindo į tunelį. Valstietis labai išsigando ir šūktelėjo netoliese sėdinčiam kunigui:
-   Kur važiuojame?
-   Į pragarą! – atkirto šis.

Tik valstietis ir dabar nepasimetė:
- Aš nebijau, juk pirkau atgalinį bilietą! 

[Sigitas]

Senyva krikščionė garsėjo savo tikėjimu. Ji galėjo stovėti prie savo namų ir visiems praeinantiems sakyti: "Telaimina jus Kristus".
Greta jos gyveno ateistas, kuriam taip buvo įgrisę senės palaiminimai, kad jis šaukdavo: "Dievo nėra!"
Moteriškei užėjo sunkūs laikai ir ji garsiai naktimis meldė, kad Dievas atsiųstų truputį maisto.
Ateistas, girdėdamas tas jos maldas, nusprendė pasijuokti iš jos.
Vieną rytą moteris prie durų rado didelę pintinę su maistu. Ji pakėlė į dangų rankas ir sušuko: "Telaimina mus Kristus!"
Kaimynas iššoko iš už krūmo ir tarė:
- Aha! Sakiau gi, kad nėra dievo. Aš nupirkau šį maistą, o ne Dievas.
Senyva moteris nusijuokė, suplojo rankomis ir tarė:
- Tebūna palaimintas Kristus! Jis ne tik pasiuntė man maisto, bet ir privertė velnią už jį sumokėti.

***

***
Prašo mama sūnų, kad šis nueitų ir nupirktų vainiką.
- Tegul užrašo, - sako ji, - "Ilsėkis ramybėje" ant abiejų šonų, o jeigu liks vietos "Susitiksim danguje".
Grįžta sūnus su dideliu vainiku, ant kurio juostų parašyta: "Ilsėkis ramybėje ant abiejų šonų, o jeigu liks vietos, susitiksim danguje"

***

Prieš mirtį vienas žmogelis paprašė, kad pakviestų jo gydytoją ir advokatą, ir kad jie atsistotų iš abiejų jo lovos pusių.
Gydytojas neišvėrė ir klausia:
– O kodėl tu mus čia pasistatei?
– Aš noriu mirti kaip Jėzus Kristus, tarp dviejų plėšikų.

***

Užrašas antkapyje:
"Čia guli ateistas...Gražiai aprengtas, bet eiti nėra kur".

[kukulis]

Neblogi, neblogi

[Diak. Tomas M.]

Klausyti seselių išpažinčių yra tas pats, kaip būti negyvai užmėtytam kukurūzų spragėsiais. Ark. Fulton J. Sheen

[kukulis]

Paklausiau aš katino mirusio, kuo silkė nuo dviračio skiriasi,
Tai buvo vienintelis šansas, atspėt kas yra diližansas:


https://www.youtube.com/watch?v=5sy1MDHZ27M

[kukulis]

Juokingai skamba: http://www.kurpaest.lv/

[kukulis]

Rimtesnė tema: kuo skiriasi džiaugsmas nuo juokų?

[Diak. Tomas M.]

Gal juokai yra būdas, kaip pasijusti panašiai, kaip džiaugiantis, kai nėra priežasties (ar nusiteikimo, noro) džiaugtis? 

[Varlė keliauninkė]

Norit pažaist?
Aš benediktinė 

http://en.catholic-link.com/2015/05/06/quiz-what-religious-order-would-you-belong-to-if-you-lived-in-the-medieval-times/

[kukulis]

Mane į benediktus įrašė

Kaip pažiūrėti kokie dar buvo galimi variantai?

[Varlė keliauninkė]

Nežinau, kukuli. Tu šioje srityje protingesnis

[kukulis]

Ai tave irgi į benediktines įrašė

Kaži daugiau variantų pas mus yra?

[Silvija]

Aš pusės klausimų nesupratau (tingejau į vertėją eit), tai tapau pranciškone Reiks dar kada pakartoti.

[Diak. Tomas M.]

Kartą doras žmogus kalbėjosi su Dievu:
– Dieve, norėčiau sužinoti kas yra Rojus ir kas yra Pragaras.
– Parodysiu tau Pragarą, – tarė Viešpats ir nusivedė žmogų į kambarį, kuriame stovėjo didelis apskritas stalas. Aplink jį sėdintys žmonės buvo išbadėję ir nelaimingi. Stalo viduryje stovėjo milžiniškas troškinio puodas, iš kurio sklido toks gardus kvapas, kad net tįso seilė. Visi žmonės, sėdintys aplink stalą, turėjo po labai ilgą šaukštą. Tais šaukštais jie pasiekdavo puodą, tačiau rankenos buvo pernelyg ilgos, kad maistas galėtų pasiekti burną. Žmogų sukrėtė šis nelaimėlių vaizdas.
Dievas tarė:
– Tu išvydai Pragarą.
Tada jie priėjo kitą kambarį ir Dievas atvėrė duris:
– Dabar parodysiu tau Dangų, – tarė Viešpats, ir jie įėjo į kitą, lygiai tokį patį kambarį, kaip ir pirmasis. Jame stovėjo toks pat apskritas stalas, toks pat troškinio puodas. Žmonės turėjo tokius pat ilgus šaukštus, tačiau visi buvo sotūs ir laimingi, jie juokėsi šnekučiuodamiesi tarpusavyje.
Žmogus nusistebėjo:
– Kaip tai įmanoma? Aš nesuprantu...
– Tai paprasta, – atsakė Viešpats. – Tiesiog jie išmoko pamaitinti vienas kitą.