Krikščionybei priešingos kultūros apraiškos

[Diak. Tomas M.]

Toks visiškas nusiteikimas, kad nežinojimas apsaugo yra truputį pavojingas. Kaip sako posakis: smalsumas pražudė katę, taip ir mes kartais perdėm pasikliaudami savo nežinojimu, galime tapti smalsūs, o tada gali nutikti, kaip tai katei 

Gal nežinojimas ir suteikia tam tikras "lengvinančias aplinkybes", bet jei pvz pradėsi čiupinti prakeiktus ar su okultizmu susijusius daiktus, tai gali būti, kad net ir nežinojimas nepadės...

[kukulis]

Iškraipai mano mintis. Aš rašiau "netikėjimas", o tu pervadinai į "nežinojimas".

[Diak. Tomas M.]

Tuomet klausimas, kas labiau apsaugo nuo blogio poveikio - nežinojimas ar netikėjimas?

[kukulis]

Akivaizdu, kad netikėjimas nesąmonėmis, labai gerai nuo tų nesąmonių apsaugo. Nes kartais tikėjimas tomis nesąmonėmis yra nuodėmė.

[Augustas]

Augustai,
tiesiog dėl aiškumo ... sakydamas žinios turiu mintyse veiksmai, ženklai, tekstai, veikimo mechanizmai ir pan.

Tai būtent tą ir turiu minty, kad praeityje (t.y. iki savo sugrįžimo į RKB) gyvai buvau susidūręs su vadinamaisiais ezoteriniais judėjimais, nuoširdžiai domėjausi jų doktrinomis, netgi jomis tikėjau, studijavau kai kurių judėjimų tekstus ir t.t. Tad ne be pagrindo manausi perpratęs tą magijos reikalą beveik taip pat, kaip ir Tamsta, Pilgrim'e, o gal net ir geriau už Tamstą, nes pažįstu tą reikalą tarsi iš vidaus. 

Na o mano požiūris, aiškinimas ir traktavimas šių reiškinių iš esmės sutampa su egzorcistų.

Abejoju, nes bent jau kun.A.Valkauskas tuo konkrečiu klausimu man sakė kitaip, nei Tamsta, Pilgrim'e, čia dėstai. Tad ir peršasi išvada, kad arba aš jį ne taip supratau, arba Tamsta, Pilgrim'e, jį ne taip supratai.

P.S.Tik nepalaikyk šio pasisakymo asmeniniu užsipuolimu. 

[kukulis]

Augustai, jau atleisk Piligrim'ui už tai kad jis kažkada tave įskaudino.

Kartais žmonės dėl savo paprastumo ne taip suprantami ir atrodo, lyg jie norėtų tave įskaudinti.

[Pilgrim]

nes pažįstu tą reikalą tarsi iš vidaus. 

skirtumas nedidelis  tą reikalą pažinau iš vidaus
Augustai, atrodo pagavau siūlo galą  kiekvienas kalbam apie tą patį reiškinį, o mintyse turim skirtingas konkrečias aplinkybes,
ir paradoksas  abu atsakymai tinkami ir teisingi, bet kiekvienas teisingas savoje konkrečioje situacijoje
manau geriausias variantas kada nors išgerti kavuką puodos 

[Augustas]

Man irgi kažkaip atėjo į galvą mintis, kad tai yra tiesiog nesusipratimas ir kad nesusipratimo priežastis yra kažkur tarp konkrečių aplinkybių, dėl kurių abu vertiname magijos situaciją skirtingai.
Ir pritariu Tavo pasiūlymui dėl susitikimo prie kavuko puodos. Tai šią mudviejų diskusiją (dėl magijos ritualų) galime ir pabaigti.

P.S.

Augustai, jau atleisk Piligrim'ui už tai kad jis kažkada tave įskaudino.

Kartais žmonės dėl savo paprastumo ne taip suprantami ir atrodo, lyg jie norėtų tave įskaudinti.

Kukuli, aš nepykstu ant Pilgrim'o, tik nemoku rašyti švelnių komentarų. Todėl mano komentarai atrodo tiesmukiški, šiurkštūs, vietomis kandūs, o tai savo ruožtu turbūt sukelia įspūdį, jog ant kažko pykstu ir pan.

[Diak. Tomas M.]

Galvoju, gal reikėtų pratrinti jūsų asmeninius pasiaiškinimus, nes jie tikriausiai pusę temos užima, bet nieko apie temą nesako

[kukulis]

Kas dėl nežinojimo/netikėjimo, tai geras pavyzdys horoskopai - kai tu jų nežinai ir nesuki sau galvos, tai ir neveikia.
O jeigu žinai, domiesi ir tiki, tuomet beveik nejausdamas pradedi koreguoti savo elgesį pagal tuos horoskopus. Elgesys dar baika, bet, manau keičiasi ir mąstymas ir požiūris ir jausmai. Pradedi bijoti, ar kažko laukti, pagal tai kas yra horoskope. Žodžiu užkimši galvą bereikalingu šlamštu ir šiukšlėmis, kurios gadina gyvenimą.

Dėl tėvų ar kitų artimųjų prakeiksmo - tai čia gal ne tiek ritualas, kiek natūralus gyvenimo procesas. Žmonių sielos - ypač artimųjų turi kažkokias tamprias sąsajas, ir dėl to šitie dalykai pradeda veikti. Kažkaip nemanau, kad čia reiktų į ritualų sritį įtraukti.

Nors.. pamenu, Marijos Radijoje sukrėtė pasakojimai, kaip žmonės eidavo gydytis pas šamanus ar kitus "specialistus", ko pasekoje jie pasveikdavo, tačiau susirgdavo arba numirdavo jų artimieji.

Bet tai vėl... laikausi nuostatos, kad jeigu tie artimieji būtų gyvai tikintys žmonės, juos turėtų Viešpats nuo tokių dalykų apsaugoti.

Ai nežinau ...

[kukulis]

Dar tokia įžvalga atėjo.

Mirtis ir sveikata nėra tai, kas žmogaus gyvenime svarbiausia.

Kaip tik, kankiniai pelnė garbės vainikus Danguje. Vadinasi didžiausią žalą pasidaro tie, kurie eina pas tuos "specialistus" gydytis, o artimųjų netektys tik antras dalykas pagal svarbumą. Bet vis vien tai turėtų sukrėsti ir priversti susimąstyti: ką aš dabar darau.

[Sigitas]

Anądien senoje malkinėje berankiodamas šiukšles radau 1979 metų "Šeimos kalendorių". Visai šeipsau toks leidinukas, pavarčiau, paskaitinėjau. Pastebėjau, jog kalendoriaus puslapyje, viršuje, greta  mėnesio užrašymo, patalpinti ir horoskopų simboliai. Nieko prie jų neparašyta, neparašyta ką jie reiškia ir kas tai do paveiksliukai. Štai šitaip, per ilgus metus, esame pratinami prie okultinių dalykų. Nereikia stebėtis, kai jaunimas - pati silpniausia ir neapsaugočiausia žmonijos grandis, elgiasi taip, kaip diktuoja pop atlikėjai - rodo tam tikrus ženklus rankomis, taria kažkokius, dažnai patiems nesuprantamus žodžius, elgiasi pagauti bandos instinkto. Va šitaip maginis mąstymas prasibrauna į žmogaus rutiną, kasdienybę, nusėsta į pasąmonę ir, išgirdus ar pamačius užkoduotus ženklus, veiksmus, priima kaip savą ir automatiniu būdu suveikia tarsi spragtelėjus pirštais. Štai šitaip veikia maginiai ritualai, ženklai, simbolika. Velnias dirba be išeiginių, be miego, be pokaituko, daugiau valandų per parą, nei degalinė, daugiau dienų per metus, nei jų yra. Velnias sistemingai dirba savo darbą be jokių nukrypimų ir be jokios sistemos griūties, be erorų...
Mes regime tai, ką velnias sėjo prieš keliasdešimt metų, kurie jam prabėgo it akimirka, kai lūžo sausa šakelė po jūsų kojomis.
Mes apskritai mažai ką pastebime. O reikėtų.

[Donatas]

Ženklai tarybiniame kalendoriuje reiškia kokiame žvaigždyne yra (arba tiksliau tariant turėtų būti saulė, nes žvaigždynai nėra vienodo dydžio). Tai  yra astronominis dalykas, kurį  išpopuliarino astrologai. Tačiau kam jų reikėjo tarybiniame kalendoriuje turbūt niekas negali pasakyti. Kada gali astronominis reiškinys būti magiškas ? Tik tada kai patikime, kad jis yra magiškas. Čia mano kukli nuomonė.

[Augucka]

Vakar gavau palaiminta sakramentalija is kunigo ranku. Sako, kad sakramentai veikia nepriklausomai ar tu tiki ar ne, o sakramentalijos atvirksciai - priklauso nuo zmogaus tikejimo ja.

Bet galiu pasakyti, kad nei pries tai, nei dabar, gavus sakramentalija netikiu jos (kaip daikto) veikimu, tarsi kokiu uzkalbetu burtais (siuo atveju palaiminimo maldomis), bet tikiu tuo, ka si sakramentalija (kaip visuma) duoda zmogaus tikejimui.
Kad praturtina ir sustiprina tikejima, priartina prie Dievo ar Sv. M. Marijos. Butent jauciu artuma ir priklausyma Dievo Dvasiai. Si sakramentalija mane skatina veikti pagal tai, kaip yra prasoma tos sakramentalijos turetoju ir nesiotoju. Rodojo skaplieriaus nesiotojai privalo praktikuoti tam tikra Karmelitu ordino dvasinguma. Tai nepaprastai stipru ir naudinga sielai. Tai priartina isganyma. Ir kai sako, kad si sakramentalija apsaugo nuo blogio, tai skamba labai magiskai ir man tas visiskai nepatinka, kaip neva kazkoks maginis talismanas.

Is tikruju jis apsaugo nuo blogio ta prasme, kad jei tu praktikuoji ta dvasinguma, tai ar vienaip ar kitaip blogis prie taves nekibs ir begs kuo toliau. Tave saugos ne sakramentalija, bet pats Dievas ir M. Marija ir visi angelai. Bet jei tik nustosi praktikuoti ta dvasinguma, tai jokia sakramentalija nepades, piktasis ras buda kaip prie taves prieiti.

Ziurekit, gi satanistai net ir i Misias nebijo ateiti ir pasivogti Sv. Komunija is kurios jie poto issidirbineja  Vadinasi piktajam kai reikia, jis prieina visur pasinaudodamas silpnomis sielomis.

[Pilgrim]

Netyčia, šiandien turėjau galimybę išgirsti vienuolių turinčių ir patirtį, ir praktiką dėl magijos dalykų pasidalinimus ... 
Vienareikšmiškai, poveikis nepriklauso nuo tikėjimo ar netikėjimo. Jis tiesiog yra. Jų komentaras, kadangi negyvename dvasios gyvenimo todėl ir dvasinė tikrovė nėra tinkamai pažįstama. Klausimas kuris turi eiti kartu - kaip pasireiškia poveikis. Tikriausiai ir mūsų dialoge kiekvienas į poveikio pasireiškimą įdėjome skirtingus dalykus ir todėl skirtingai traktavome poveikio buvimą ar nebuvimą.

[Diak. Tomas M.]

Is tikruju jis apsaugo nuo blogio ta prasme, kad jei tu praktikuoji ta dvasinguma, tai ar vienaip ar kitaip blogis prie taves nekibs ir begs kuo toliau. Tave saugos ne sakramentalija, bet pats Dievas ir M. Marija ir visi angelai.

Taip, bet yra ir kitas aspektas. Sakykime Šv. Kryžius simbolizuoja Kristaus kančią, kuria buvo sutriuškinta blogio valdžia žemėje, todėl net nepriklausomai ar aš tikiu ar ne, blogiui Kryžiaus ženklas kelia nemalonius prisiminimus ir verčia jį sprukti. Savaime suprantama, jei šita dar pastiprinama tavo tikėjimo, poveikis dar didesnis. Tas pats su Škaplieriumi - blogiui daiktas, pašvęstas Mergelei, kuri sukniužino jo galvą, savaime jau kelia skausmą...

Tokiu būdu nėra jokios magijos, bet paprasčiausia "dvasių psichologija" - blogis vengia to, kas sukelia blogus prisiminimus

Mes sakramentalijų tema buvom užsidiskutavę: Ar teisingai katalikai daro kryžiaus ženklą, žegnojasi. Sakramentalijų veikimas.

[Pilgrim]

Nors iš pažiūros VHEMT gali pasirodyti taikingas ir visiškai nekenksmingas, bet jis dvelkte dvelkia mirties kultūros tvaiku.

Ir vis dėlto man ir toliau kyla klausimas, kiek ekologija, meilė gamtai suderinama su krikščionybe, kur iš tiesų su ja susiliečia, o kada šioje meilėje slypi mirtinas pavojus? Turbūt tol, kol meilė gamtai, jos saugojimas, kuris išties – puiki idėja, nepasiekia kraštutinumo – netampa absurdu. Taigi, ir toliau nepjaukim šakos, ant kurios sėdim – nešiukšlinkim, rinkim savo augintinių ekskrementus, rūšiuokim atliekas, tausokim išteklius, ekologiškai ūkininkaukim, važinėkim ne automobiliais, o dviračiais. Čia truputį stabtelėkim ir susimąstykim. Žinoma, galim nenaudoti ir sauskelnių, o natūralius vystyklus, statyti namus iš šiaudų, gaminti elektrą iš saulės, vėjo ir šiukšlių, nenaudoti aerozolinių oro gaiviklių, netgi tapti vegetarais. Bet... gal čia ir sustokim?

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-06-05-jurga-ziugzdiene-isvirkscioji-meiles-gamtai-puse-arba-apie-ginkus-dinkus-dildus-ir-vhemtus/118494

[Diak. Tomas M.]

Ar šitokią prasmę teikia tarptautinė gyvulių globos draugija, pasirinkdama šv. Pranciškų savo globėju ir savo švente padarydama jo šventę? Anaiptol! Antgamtinis, iš Kristaus kilęs šio šventojo gamtos meilės pobūdis čia yra visiškai užtrintas. Dar daugiau, jis yra iškreiptas ir apverstas kojomis aukštyn. Minėtojo straipsnio autorius W. Nissen rašo, kad "Pranciškus Asyžietis parodė, kaip galima nuo gyvulio meilės prieiti prie žmogaus meilės". Tuo tarpu Asyžiaus šventojo kelias kaip tik buvo atvirkščias: nuo Dievo meilės jis priėjo prie žmogaus meilės ir nuo žmogaus meilės prie gamtos meilės. Žodelytis "nuo" čia reiškia, be abejo, ne laiko eigą, bet pagrindą. Dievo meilė yra pagrindas ir žmogaus ir gamtos meilei. Ne atvirkščiai! Šv. Pranciškus nebuvo sentimentalus natūralistas, kuris verktų dėl sužeisto paukščiuko, o užtrenktų duris alkanam vaikui, kaip tai daro šimtai gyvulių globos narių, besimokydami "nuo gyvulio meilės prieiti prie žmogaus meilės". Šv. Pranciškus buvo krikščionis giliausia šio žodžio prasme. Todėl jis visų pirma mylėjo žmogų, kaip Viešpaties paveikslą ir panašumą, o tik dėl ankštų puolimo ir atpirkimo ryšių su kūrinija jis išplėtė savo meilę ir gamtai. Gyvulio meilė šv. Pranciškui buvo ne kas kita, kaip žmogaus meilės projekcija į kūriniją. Ji nebuvo jam laiptas, ant kurio pasistiebęs jis mokytųsi ir išmoktų mylėti žmogų. Gyvulys jam nebuvo rodyklė į žmogų, bet nekaltas dalyvis žmogaus likime. Todėl laikyti šv. Pranciškų pirmuoju dabartinės gyvulių globos skelbėju, išsirinkti jį šios globos patronų ir bažnytinę jo šventę padaryti gyvulių globos diena reiškia nutraukti Šio šventojo krikščioniškąjį gamtos pergyvenimą į grynai profanines sritis ir tuo būdu jį pažeminti. Tai reiškia antgamtiškumą išskirti iš šv. Pranciškaus būties ir padaryti ją grynai prigimtosios tvarkos dalyku. Būdinga tad, kad W. Nissen niekur Pranciškaus Asyžiečio savo straipsnyje nevadina šventuoju: jis jam yra tik "vienuolis, gyvenęs 12 šimtmetyje". Taip pat būdingas yra ir pats straipsnio pavadinimas: "Meilė kiekvienam gyvam padarui yra tikroji religija". Autoriui, o su juo ir visai tarptautinei gyvulių globos draugijai, atrodo, kad gyvulio — ne Dievo ir ne žmogaus — meilė yra religijos pagrindas ir kad šv. Pranciškus kaip tik yra šitokios meilės didvyris. Jam atrodo, kad jeigu šv. Pranciškus yra laikomas šventuoju, tai kaip tik todėl, kad jį pašventė gyvulio meilė. Todėl šią meilę jis ir laiko tikrąja religija.

Tačiau ar nejaučiame čia glūdinčio gilaus krikščionybės išjuokimo ? Kristus yra pasakęs: "Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visa savo mintimi. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antras gi į jį panašus: Mylėsi savo artimą, kaip pats save. šitais dviem įsakymais remiasi visas įstatymas ir pranašai" (Mat. 22, 37—40). Tuo tarpu ateina naujieji pranašai ir paskelbia, kad gyvulio meilė yra tikrosios religijos įstatymas. Dar daugiau, jie pradeda krikščionybės šventuosius taip interpretuoti, tarsi šie būtų šios gyvulio meilės, ne Dievo ir ne artimo, šventieji. Jie pasirenka juos savo globėjais, jie kelia aikštėn prigimtąją jų pusę, bet ne tam, kad parodytų, kaip dieviškoji malonė joje brendo ir ją keitė, o tam, kad Dievo malonės veikimą užtemdintų, paslėptų ir neleistų jos žmonėms paregėti.

...

Tai yra antikristinės pastangos iš esmės. Antikristas niekados neneigia krikščionybės, kiek ji yra gamtinės tvarkos dalykas. Priešingai, Šia prasme jis ją kelia aikštėn, pabrėžia, paremia, ja žavisi ir šioje šviesoje ją pasauliui rodo. Tačiau visa tai jis daro tam, kad paslėptų ir užtrintų antgamtinį jos pobūdį, kad išskirtų iš jos Kristų, kaip tikrąjį jos turinį bei pagrindą. Naivūs krikščionys dažnai nepastebi šių antikristinių užmačių ir todėl lengvai duodasi suviliojami bei apgaunami. Jie sulipa ant paaukštinimo, kaip ir anie Solovjovo minimi visų trijų konfesijų atstovai, ir susėda antikristo sosto pavėsyje. Jie susižavi tuo, kad antikristas garbina krikščioniškąsias vertybes, nepastebėdami, kad šis garbinimas savo gelmėse yra tiktai šių vertybių išjuokimas. Į šią tad antikristinių išniekinimų eilę yra patekęs mūsų dienomis ir šv. Pranciškus. Ir tai yra ženklas, kad niekšybes paslaptis iš tikro pasaulyje veikia.    A. Mc.

Aidai - Antikristinis šventųjų pagerbimas

[kukulis]

Paskutiniai mano potyriai, kurie galbūt pataiko į šią temą.

1) Žmogus - gražiausias Dievo kūrinys. O pati gamta savaime neturi jokios prasmės.
2) Jokia visuomenės santvarka nepažabos blogio, kol nepasikeis pats žmogus.
Todėl Kristus niekad nekalbėjo apie vergovės panaikinimą arba apie monarchijos nuvertimą. Nes piktadarys ras terpę ir demokratinėje pacifistinėje visuomenėje, netgi joje subujos. Todėl svarbiausi dalykai, apie kuriuos kalbėjo Kristus, tai tie dalykai, kurie susiję su žmogaus sąžine ir kitais sielos dalykais.
Taip ir su gamta, ne žmogus savaime kenkia gamtai, bet žmogaus godumas, žiaurumas ir abejingumas.

[vida]

 Paskaičiau visą diskusiją nuo iki. Ne viename kunigo  Valkausko mokyme buvau. Tema neišsenkanti. Dėl visų ritualų, maginių dalykų , berods, diskutavome . Patiko vieno asmens pasakojimas, kaip Klaipėdos vieno garsesnių dienraščių redaktorius susigriebė, kad nebus išspausdintas horoskopas. Baisu, koks praradimas. Laikraščio reitingai kris.  ,, Išeitis'' visada yra- reikia-bus. Tokiu būdu laisva kūryba pasireiškia. Laikraštukas buvo ,, pilnavertis''.