Ieškau panašių Švč. Jėzaus ir Nekalčiausios Marijos Širdžių paveikslų

[Silvija]

Praeitą savaitgalį teko lankytis vienoje Dzūkijos pirkioje, kur dar kabo du – Švč. Jėzaus Širdies ir Nekalčiausios Mergelės Marijos Širdies - paveikslai. Intronizacija įrengta virtuvėlėje, tik įėjus į namus, viršum lovos, o šalia – ir stalas, ir krosnis... ir žmonės, perėmę prosenelių namus, kai kurie – ir gyvenimo būdą. Deja, ne visi...

Vienoje 1923 m. leistoje knygutėje JĖZAUS ŠIRDIS rašoma apie anuometinę Lietuvą tarytum apie šį laikmetį:

Laisvos, nepriklausomos Lietuvos susilaukus, kažkokiuo nepaprastu džiaugsmu visų akys nušvito. Dabar, manėm sau, tai jau tikrai atėjo tos laimingosios dienos, kuomet, išorinių priešų atsigynę, Dievo ir artimo meilėje ramiai savo gyvenimą tvarkyti galėsime.

Bet štai netikėjimo banga liete užliejo mūsų tėvynę: girtuokliavimas, ištvirkavimas, suktybės ir kitokios nedorybės daugelio mūsų tėvynės vaikų širdis pavergė. Šitie vidaus priešai pasirodė daug baisesni, negu anie išoriniai. (...) Mūsų širdis trokšta laimės, tik pasauly niekur jos rasti negali. Kur pažiūrėsime, pamatysime visur vargų, skausmų ir ašarų. Nėra žmogaus, kurs nieko nekentėtų, nėra žmogaus, iš kurio lūpų dejonės neišsiveržtų: - nėra laimės pasaulyje. Tat, kame gi yra tikroji laimė?

Kai anuomet išplito Švč. Jėzaus Širdies pamaldumas, grįžo ir viltis, kad žmonės Lietuvoje tą laimę ras. Po truputį atgijo ir tikėjimas bei meilė. Deja mūsų karta vėl tai pametė, o senų gryčių gyventojai net nežino, kam tuos šventus paveikslus proseneliai kabino...

Kaip rašoma toje pačioje knygelėje, intronizaciją buvo būtina atnaujinti... kaip kasdien atnaujinti būtina ir mūsų širdis. Žinoma, įvairios pamaldumo praktikos mums – tik pagalba mylėti, bet ar mokėsime mylėti be jų?  Jei kalėdodamas tokiuose kaimuose kunigas primintų protėvių tikėjimą, papasakotų apie pamaldumus, padovanotų instrukciją, kaip to siekti... Gera būtų, aišku, kad parapijiečiai irgi padėtų tai jam padaryti.

Tačiau mūsų žmogui, net ir tikinčiam, vis reikia naujumo. Šiandien pastebime, kad katalikai mieliau "prisijaukina" stačiatikių ikonas, su kuriomis ko gero turėtų priimti ir brolių pamaldumą. Bet ar pateisinama pamiršti savąjį? Ar netiktų čia perfrazuoti Evangelijos žodžiai reikia ir tai daryti, ir ano neapleisti?

[Pilgrim]

katalikai mieliau "prisijaukina" stačiatikių ikonas

atsakymas kitame ...
Ikona ir yra krikščioniškas atvaizdas. Tiesiog persunktas ištisos virtinės simbolių. TAčiau nustojus gyventi krikščionišką gyvenimą, nustoja kalbėti simboliai, nes užmirštama jų kalba. Tuomet žmogus pradeda supaprastinti atvaizdą šalindamas simbolius kurių jis "neatpažįsta". Taip supaprastėja ikona ir ilgainiui virsta saldžiu religiniu paveiksliuku. Tačiau žmogus trokšta sugrįžta link Šventybės, kuri kalbėjo per ikoną, trokšta sugrįžti į pirmapradį tašką. Jį traukia tikroji Ikona, todėl mes girdime vidinį šauksmą link ikonos, teisingiau link joje kalbančios Šventybės.

[Silvija]

Tai aš suprantu, Pilgrim, kad ikona irgi yra gerai, bet norėjau tik pabrėžti, kad turėjome savų ikonų, kurias pamiršome. Ir kai oponentai mus kaltina stabų garbinimu meldžiantis prieš paveikslus, galbūt iš dalies jie yra teisūs, nes mes nepraktikuojame tų pamaldumų, susijusių su paveikslais, pilnai? 

[Silvija]

,,Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir savo akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, - tai skelbiame apie gyvenimo Žodį. Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums. Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi" (1 Jn 1, 1-3).

Šis šv. Rašto tekstas mini du labai svarbius jutiminius faktorius: klausą ir regėjimą. Bažnyčios Tradicija visuomet šalia šv. Rašto pateikdavo ikoną (girdi ir matai). Bažnyčios susirinkimai sako, kad tai, ką šv. Raštas mums kalba žodžiu - ikona leidžia pamatyti spalvų ir formų išraiška. Pav., jei norime bendrauti su asmeniu, jį pažinti – pirmiausia turime susitikti, jį matyti. Susitikę turime pasikalbėti, vienas kitą išklausyti. Reikia turėti bendrą pasidalijimo vienas kitu patirtį. Ta pati taisyklė galioja ir susipažįstant su Dievu. Mums reikia jį matyti ir čia gali pagelbėti ikona. Mums būtina kalbėtis su Juo, Jo klausytis – tai vyksta per Dievo Žodį. Būtina ir pasidalijimo vienas kitu patirtis – tai ir yra liturgijos bei maldos prasmė.

Pasiskaičius čia, vėl susimąsčiau, kokia gi Švč. Jėzaus Širdies ikona būtų pati tobuliausia?

Beje, Tomai, sako gera ikona turi žvelgti tiesiai į tikintįjį

[Pilgrim]

kokia gi Švč. Jėzaus Širdies ikona būtų pati tobuliausia?

Jėzaus Širdis 

[Giedrė]

Galima čia daug ginčytis, bet ikonos yra daugiau rusų ir graikų tradicija. Todėl ten jos ir gražiausios. O Lietuva buvo viena pirmųjų valstybių pasiaukojusi švč. Jėzaus Širdžiai. Prisikėlimo bažnyčioje buvo švč. Jėzaus Širdies paveikslas, prieš kurį kasdien būdavo paaukojama Lietuva. Sesuo Birutė Žemaitytė "Marijos radijo" laidoje sakė, kad yra žinoma, kur tas originalus paveikslas , bet nepasirūpinama jo atgauti. Mat komunistiniais laikais buvo kažkur pradangintas. Lietuvos paaukojimo maldos originalus tekstas irgi yra, tik niekas jo nebeskaito kas vakarą, o turėtų taip daryti. Toks apsileidimas saugoti maldos tradiciją ir atgauti visai Lietuvai šventą paveikslą yra tiesiog gėdingas. Ieškom lobių kažin kur, kai savo panosėj nesusitvarkome. Liūdna.

O Tomui labai pritariu, nes jo močiutė turėjo tokius tradicinius švč. Marijos Širdies ir švč. Jėzaus Širdies paveikslus. Gražu, kad jis tokių ieško, puoselėja šeimos tradicijas. Mano tėčio krikštatėviai tokius paveikslus irgi turėjo. Kabėjo jų troboje Šakių raj. - Suvalkijos vienkiemyje. Jie išsaugojo sodybą per visus stalinmečius ir stebuklingai nebuvo išvežti. Tai visai ne saldu, o tikra ir šventa. Anksčiau kiekvieno lietuvio namuose būdavo tokie paveikslai, todėl Dievas ir laimino. Beje, turiu savo mirusios močiutės paprastą paveikslėlį Jėzaus ir Marijos su avinuku. Jis man nuostabus, puikus ir šventas. Vaikystėje lydėjo Angelo Sargo įrėmintas paveikslėlis. Tėvų dovanotas. Na ir ką? Gal tai ne Rubensas ar Rafaelis, bet man gražu ir šventa. Brangūs atminimai. Nebūtina juk originaliomis ikonomis nukabinėti sienas, nes dabar tokia dvasingumo "mada". Reikia savimi būti.

[Diak. Tomas M.]

Giedre, o tu gal turėtum nuorodą į tavo minėtą Marijos Radijo laidą?

[Pilgrim]

Tomai,
jei nebus MR laidos, pas s. Birutę galima paklausti.

[Silvija]

kokia gi Švč. Jėzaus Širdies ikona būtų pati tobuliausia?

Jėzaus Širdis 

Suprantu, bet kalbu apie atvaizdą

Giedre, graikų kalbos žodis ikona (Eikon) reiškia atvaizdą, portretą, www.polia.info dar skaitau:

Ikonos būdingos ne tik Ortodoksų, bet ir Katalikų Bažnyčiai. Pirmosios ikonos pasirodė IV–V amžiuje, t. y. dar iki Bažnyčios skilimo 1054 m. į Rytų ir Vakarų. Po Bažnyčios skilimo ikona ir toliau liko neatskiriama Ortodoksų Bažnyčios meno ir liturgijos dalis, iki XIV amžiaus pabaigos ji klestėjo ir Romos Katalikų Bažnyčioje. Vėliau, Vakarų Bažnyčioje įsigalėjus kitoms meno kryptims ir stiliams, ikonos reikšmė, deja, buvo primiršta. Tačiau XX amžiaus antrojoje pusėje ikonos vėl prisimintos ir Katalikų Bažnyčioje. Įsivaizduokime Rytų ir Vakarų Bažnyčias kaip jaunikį ir jaunąją, sudarančius vieną nedalomą šeimą. Jų meilės vaisius – ikona. Jei dėl kokios nors priežasties šeima išsiskiria, vaikas keliauja su vienu iš tėvų, tačiau jis jų abiejų vaikas. Taip ir su ikona – abiejų Bažnyčių kūdikiu.

[Pilgrim]

Suprantu, bet kalbu apie atvaizdą

Aš irgi 

[Giedrė]

Buvo ciklas laidų apie šv. Margaritą Alakok - "Aukštyn širdis" laida ir vienoje toje laidoje buvo papasakojusi Sesuo Birutė Žemaitytė apie tą paveikslą. MR archyve turėtų būti. Jei kas turite progą, tai galite jos paklausti tiesiai. Galima būtų rinkti pinigus ir atpirkti tą paveikslą. O kodėl ne? Svarbu tik žinoti kur jis yra ir už kiek galima būtų atpirkti ir sugrąžinti į Prisikėlimo bažnyčią. Va ir būtų gražus, prasmingas ir mūsų visai tautai brangus uždavinys. Pati imčiausi rinkti, jeigu būtų rimtas reikalas užvestas.

[Silvija]

Bandžiau šiandien ieškoti, tai tų laidų ciklo pradžia yra 2013-06-18 laida, bet jų yra daug, todėl perklausyti visų neįstengiau.

http://www.marijosradijas.lt/radijo-laidos/47-auk%C5%A1tyn-%C5%A1irdis.html