Ar negyvename principu "tu – man, aš – tau"

[Silvija]

Šį rytą perklausytas MR laidos įrašas mane gerai išbudino. Keltis, budėti mus nuolat ragina Kristus. Bet mintyje turiu ne tą letargo miegą, kai išvis gyvenama pasaulio tiesomis, o dvasiniu gyvenimu pasirūpinti pamirštama. Kalbu apie tikėjimo išgryninimą, kad jis nebūtų užterštas net sunkiausiai pastebimais stabukais, besislepiančiais už įvairių tikėjimo praktikų. Pavyzdžiui net  Rožinio kalbėjimas gali tapti stabu, jei manome, kad tai suveiks kaip piliulė ir apsauga visai dienai, o mums daugiau nebereiks nieko daryti.

Kartais krikščionys net tampa melagingais liudytojais pasauliui, kuris žiūri tik į tai, ką mato.  Ir jeigu tai (mūsų maldingumo praktikos, nešiojamos sakramentalijos ar kt.) veda mus prie vis stipresnio ryšio su Dievu ir mūsų gyvenime tai ima ryškėti kitiems matoma šviesa, - viskas tvarkoj, bet jei ne - turime pasitikrinti ar nesame netyčia nuslydę į prietaringumą.

Maginiame santykyje labai dažnai atsiranda prekybos elementai (kad aš kažką tai duosiu Dievui už tai, kad Jis man duotų kažką)... Tarsi savo paties kažkokiais veiksmais aš galiu priversti Dievą ką nors daryti... Galima būti apsistačius šventenybėmis ar turėti begalę ikonų namuose, bet tai dar nėra garantija, kad mane tai pašventins... religinis santykis turi būti laisvas. Jeigu mums reikia kokių nors apsauginių priemonių, tai ap. Paulius NT apie tai kalba laiške Efeziečiams (6, 10-20)

Labai gera laida, daug gerų klausimų ir atsakymų. Verta visiems pasitikrinti ar tikrai esame Tiesoje. Juk labai daug progų turime nueiti ne tuo keliu. Štai kad ir ,,užperkant" Mišias už mirusius.

Man kartais net kyla klausimas ar ne todėl, kad pernelyg jau daug prasilenkimų su Tiesa atsirado, Dievas leidžia, kad nyktų bažnytinės tradicijos ir net būtume persekiojami pasaulio? Čia, matyt šiandien turime būti išbandomi, kad ir vėl sustiprėtume tikėjime. Ir jei norime vieną ar kitą tradiciją (galvos dengimo moterims ar pamaldumo per paveikslus) susigrąžinti, turime dar kartą perfiltruoti viską per Tiesos filtrą.

[Augustas]

Čia, ko gero, sutikčiau su Silvija.  Geras klausimas kasdienei sąžinės sąskaitai, nes sunkiausiai pastebimi stabukai ir yra patys pavojingiausi ir mirtiniausi.   

P.S. Tik, mano manymu, reikėtų pakeisti pavadinimą "Tu - man, aš - Tau" į "aš - Tau, o Tu - man". Taip būtų tiksliau, nes Dievas visada yra pirmas, veikia pirmas, mus užkalbina pirmas ir pan., o mes tik atsiliepiame (arba neatsiliepiame taip, kaip turėtume atsiliepti) į Dievo iniciatyvą.

[Silvija]

Tai kad... aš ne Dievą turėjau omeny rašydama pavadinimą, dėl to rašiau iš mažosios. Tai prekybinių mainų principas, kuris gyvent juo įpratus, nejučia perkeliamas ir į tarpusavio santykius bei santykius su Dievu.

Bet tu teisus, su pavadinimu ne visai viskas tvarkoj

[Silvija]

Kam teko vartyti senas maldaknyges, turbūt pastebėjote prierašus prie maldų apie gaunamus gausius atlaidus už atliktą vieną ar kitą maldingą praktiką (pavyzdį prisegu). Dabar galvoju, ar tik negalėjo TAI įtakoti daugelio tikinčiųjų religinės mąstysenos formavimosi į maginę? Mane šie dalykai, atvirai sakant, trikdo. Ir nors Biblijoj yra pasakyta, kad darbininkas vertas savo atlygio, vis dėlto labai jau lengva nuslįsti einant šiuo keliu į Dievo malonių vartojimą.

Kita vertus, įdomu būtų sužinoti ar šie atlaidai, kažkada pažadėti pačių popiežių, jau nebegalioja? Kažkada esu klaususi to pas kunigą, bet jis tik nusišypsojo ir dar kažkokį anekdotą "suskėlė". O juk kai gerai pagalvoji, atlikti pvz tokią noveną nuoširdžiai, reikia nemažo pasiaukojimo. Tai kaip čia yra?

Mąstau sau, kad prie viso šito galėjo prisidėti ir reikalavimų tikintiesiems paprastėjimas, iškeliant į pirmą vietą širdies nuostatos svarbą.

Kaip vis dėlto sunku visa "sustyguoti" teisingai! Tai matyt gali padaryti tik jautri ir paprasta širdis bei neišlepęs kūnas. Ir dar - kantrus bei nuoseklus tikinčiųjų katekizavimas.