Ar jau laikų pabaiga? Jei taip, koks mūsų planas?

[Silvija]

Laiks nuo laiko vis išgirstu kalbant apie laikų pabaigą, neva visi ženklai rodo į tai. Dievo gailestingumo apreiškimas per s. Faustiną - taip pat paskutinė mus guodžianti žinia.

Turime kiek jėgos leidžia laikytis Kristuje, pasitikėti Juo ir nieko nebijoti! Netgi mirties, nuo kurios dar nei vienas neįstengė pabėgti. Kaip kad Pranciškus gieda:http://www.kretingospranciskonai.lt/index.php?Itemid=104&catid=76:brolio-skiltis&id=493:seaa-sauls-giesm&option=com_content&view=article 

Kalbant apie mūsų darbų Tavo Rankose kryptį, manau labai svarbu šiais laikais išsklaidyti tikinčiųjų abejones, kurias pasaulis vis plačiau sėja. Ieškoti temų, teikti klausimus dvasininkam tokius, kurie tikrai jau būtų nebe tie, kuriais išdiskutuota amžių bėgyje, o aktualūs būtent šiam laikmečiui.

[Giedrė]

Kokia neraminanti žinia, Silvija. Girdėjau šnekas, kad Benediktas XVI - paskutinis Popiežius. Nežinau, ar tuo galima tikėti... Kodėl gi mūsų pasaulis jau turi būti pasmerktas ir nuteistas? Jis toks gražus, vien gamta ko verta ... Gal nekrikščioniškai nuskambės, bet nenorėčiau, kad Dievas sunaikintų gėles, paukščius, gyvūnus, gerus žmones. Gal jo atėjimas nebus toks naikinantis ir baudžiantis, kaip pranašaujama. Gal, atvirkščiai, kils meilės era? Tikiuosi, nes juk Dievas sukūrė pasaulį.

[Silvija]

Aš nežinau, Giedre, kaip bus... bet juk mes, tikintieji, ir turėtume taip gyventi, kad vakare gulant dėkot už dieną kaip paskutinę, o ryte keliantis - kad gyvi prabudome Na tiesiog aš manau, kad šis laikmetis turi visus labai priartinti prie tokio nusistatymo, sumažinti atstumą iki minimumo tarp to, ką deklaruojame ir to, ką iš tiesų tikime. Nes daug yra šnekančių, o mažai - tuo iš tikrųjų gyvenančių.

[Diak. Tomas M.]

Esu atradęs anglišką svetainę, kur surinkti įvairių šventųjų regėjimai apie pragarą, demonus, jų kova prieš juos ir pan. Kai paskaitai, tai kažkaip dingsta tas įprastas gyvenimo "patogumas" ir atsiranda toks jausmas, kad "liko jau nebedaug, reikia skubėti, nes gali taip ir nepasiekti to, kam buvai čia siųstas..."

Gal reikės išversti keletą ištraukų. Šiais laikais, kai ne kurios protestantų bažnyčios "įrodė", kad nėra pragaro, pasidaro ypač svarbu prisiminti ir labai gerai įsisąmoninti, kad jis tikrai yra ir kad užtenka vienas mirtinos nuodėmės, kad ten pakliūti... belieka melstis ir kovoti, kovoti, kovoti... 

[Diak. Tomas M.]

Beje, manau svarbu neįsivelti į beprasmes diskusijas, kada bus pasaulio pabaiga ir kokie įvykiai kokias pranašystes atstovaus... krikščionims nereikia spėti ar žinoti, kada bus pasaulio pabaiga, nes kiekvienam mūsų ta pabaiga yra lengvai nuspėjama - t.y. mūsų mirtis

Tai bus mūsų asmeninė pasaulio pabaiga, nes po jos jau nieko nebus galima pakeisti, atitaisyti, atsilyginti ar atgailauti. Todėl gaila tų žmonių, kurie laužo ietis ir gaišta savo laiką toms spėlionėms ir karštoms diskusijoms - jie praranda savo brangų ir labai ribotą laiką, kuris galėtų būti skirtas "tikram reikalui" - maldai, geram darbui ir t.t.

Na, o mąstant apie savo gimimo dangui dieną, galima apsirikti kelta dešimtmečių šen ar ten, bet žmonijos istorijos perspektyvoje tai tebus viena akimirka

[Silvija]

Ale žinai, kartais visai neblogai tos pranašystės padus pakaitina , o tai žmogaus tokia prigimtis, kad užsimiršęs jau imi galvot, jog gyvensi čia, žemėje, amžinai 

O jei rimtai, tai mintis atėjo savaime, kai perskaičiau kun. Sasnausko pasidalinimą apie anuos grėsmingus laikus prie sovietų: "Drąsos turbūt išmokstama, kaip ir kitų dalykų. Kaip į šaltą vandenį lįsdamas – pamažu apsipranti. Pirmas susidūrimas su KGB buvo labai baisus – tas pirmasis tardymas ir apklausa. Paskui vis pripranti gyventi tam tikroje rizikoje, įtampoje, konflikte – ir vis daugiau randasi tos ištvermės. Vis mažiau dalykų tave gąsdina, nes jau būni juos patyręs, perėjęs."

Tai galvoju, kad šitaip reikia pradėti pratintis ir prie minties apie mirtį Kaip girdėjau kun. A. Valkauską pamokslo metu pasakojant, kad Afganistane karys nuolat mirties akivaizdoj, todėl baimės kaipo tokios jau nėra, yra kiti dalykai.

[Jazminas]

Prieš kažkiek laiko paskaičiau knygelę Šv. Brigitos maldos, patiko pažadai ir puoliau melstis 

Galvoju, jog svarbiausia išlikti pašvenčiamojoje malonėje, neatidėlioti sakramentų ir neapleisti maldos tiek asmeninės tiek bendruomeninės.

Su maldos grupelės vadove nusprendėm, kad dauguma pranašysčių, klajojančių internete, yra gasdinimai. Patiko kažkur girdėta mintis - žvelkime į Dievą, o ne į tai, kas mus baugina.
Nemanau, kad Viešpats lengva ranka imtų naikinti tai, ką iš meilės sukūrė ir buvime palaiko. Juk Jis patenkina kiekvienos gyvos būtybės troškimą ir gailestingas visiems savo kūriniams (Ps 145). Galutinis žodis ir pergalė yra Viešpaties.

Beje, manau svarbu neįsivelti į beprasmes diskusijas, kada bus pasaulio pabaiga ir kokie įvykiai kokias pranašystes atstovaus... krikščionims nereikia spėti ar žinoti, kada bus pasaulio pabaiga, nes kiekvienam mūsų ta pabaiga yra lengvai nuspėjama - t.y. mūsų mirtis
Tai bus mūsų asmeninė pasaulio pabaiga, nes po jos jau nieko nebus galima pakeisti, atitaisyti, atsilyginti ar atgailauti. Todėl gaila tų žmonių, kurie laužo ietis ir gaišta savo laiką toms spėlionėms ir karštoms diskusijoms - jie praranda savo brangų ir labai ribotą laiką, kuris galėtų būti skirtas "tikram reikalui" - maldai, geram darbui ir t.t.

Tikrai geriau rūpintis kaip tinkamai pasiruošti sutikti savo asmeninę pasaulio pabaigą.

[Diak. Tomas M.]

Janina, Šv. Brigitos maldos yra labai gražios (pats jas seniau naudojau) ir melstis jomis yra labai gerai, bet pernelyg pasikliauti tais pažadais negalime, čia parašiau kodėl:

http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,92.0.html

[Silvija]

Ir vis dėlto, grįžtant prie temos, Katalikų Bažnyčios Katekizmas kalba:

Galutinis Bažnyčios išmėginimas

675  Prieš Kristaus atėjimą Bažnyčia turės būti galutinai išmėginta, ir daugelio tikinčiųjų tikėjimas tada susvyruos.639 Persekiojimai, kurie lydi jos žemišką kelionę,640 atskleis ,,nedorybės paslaptį", prisidengusią religine apgaule ir siūlančią žmonėms tariamą jų problemų sprendimą atkritimo nuo tiesos kaina. Pati didžiausia yra Antikristo religinė apgaulė, tai yra pseudomesianizmas, kai žmogus garbina save, užuot garbinęs Dievą ir įsikūnijusį Jo Mesiją.641

Yra daugybė požymių, kad tai jau vyksta.

[Silvija]

Linksmas pasakojimas į temą iš vieno pamokslo:

Kartą beskrendant išsijungė varikliai ir lėktuvas ėmė smigti žemyn. Tarp keleivių kilo panika, klyksmas. Tarp jų buvo du tikintys draugai, kurie laikėsi ramiai. ,,Atrodo, krentam" – prabilo vienas iš jų. ,,Tiesiai į Dievo rankas" – paantrino kitas. ,,Aleliuja" – džiaugsmingai vėl atitarė pirmas.

Pilotams pavyko įjungti variklius, lėktuvas sėkmingai nusileido. Netikintys jau buvo mirę dar neužsimušę, o tikintys gyvens net ir užsimušę, nes jų viltys Dievuje, kuris yra gyvybės ir amžinojo gyvenimo šaltinis.

[Giedrė]

Nu, geras anekdotas

[Augucka]

As kazkodel dabar tikiu Akitos apreiskimo versija apie laiku pabaiga. As manau, kad taip ir bus ir jau dabar esame pusiaukeleje i visiska baznycios sunaikinima. Manau mums liko dar kokie 200-300 metu, kuomet kunigas stos pries kuniga, vyskupas pries vyskupa, kaip ir pasakyta apreiskime.
Be to, sapnavau sapna gal pries 2 metus toki rysku, kuri dar ir dabar prisimenu. Apie pabaiga. Sapnavau, kad mes visi (visa zmonija) zinojom tikslia minute, kada tai ivyks. Visi sedejom apsikabine savo seimas ir laukem tos akimirkos. Paziurejau pro langa ir toli horizonte pamaciau milziniska sprogima - zybsni. Ir musu nera. Nusluoti. Sokau is lovos is siaubo. Sapnas buvo toks gyvas ir tikras, kad dar ilgai atsigauti negalejau po jo.

As kazkaip galvoju, kad Zemes planetai dar labai sekasi, nes kiek pro mumis praskrieja visokio dydzio asteroidu ir manau tik vienas Dievas mus nuo ju saugo. Pabaigoje ir bus taip, kad vienas toks lemtingo dyzio ir trinktels i Zeme ir nusluos mus. Svarbu, kad butu greitai ir neskausmingai.
Cia, aisku, tik mano pasvarstymai.

Sv. Faustinos dienorastyje raso apie priespaskutine diena, kokia ji bus.

Esu atradęs anglišką svetainę, kur surinkti įvairių šventųjų regėjimai apie pragarą, demonus, jų kova prieš juos ir pan. Kai paskaitai, tai kažkaip dingsta tas įprastas gyvenimo "patogumas" ir atsiranda toks jausmas, kad "liko jau nebedaug, reikia skubėti, nes gali taip ir nepasiekti to, kam buvai čia siųstas..."

Gal reikės išversti keletą ištraukų. Šiais laikais, kai ne kurios protestantų bažnyčios "įrodė", kad nėra pragaro, pasidaro ypač svarbu prisiminti ir labai gerai įsisąmoninti, kad jis tikrai yra ir kad užtenka vienas mirtinos nuodėmės, kad ten pakliūti... belieka melstis ir kovoti, kovoti, kovoti... 

Tomai, gal galetumei nuoroda pasidalinti? Butu visai idomu paskaitineti. Aciu

[Diak. Tomas M.]

Ta svetainė iš išvaizdos gana eklektiška, bet yra įdomių istorijų:

http://christtotheworld.blogspot.com