Ar tikrai Dievas sutvėrė Visatą per 6 dienas?

[Perlas]

Gal ir yra čia teisybės, gal geriau būtų užvadinti: Ar Dievas sutvėrė Visatą per 6 dienas? 

Sigitai, yra tam tikrų niuansų su tomis 6 dienom. Tau viskas paprasta - su tuo ir pasveikinsim, bet kitiems nėra viskas TAIP paprasta

O nera paprasta del vienos paprastos priezasties - nes netiki tuo, kas parasyta. Visokios evoliucines teorijos apie milijardus metu sujauke ju protus, todel ir bando derinti Dievo Zodi prie ateistinio kliedesio.

[kukulis]

Astronomija apie miliardus metų, ne evoliucija.

[Perlas]

Astronomija apie miliardus metų, ne evoliucija.

O is kur astronomija paeme tuos milijardus metu, ne is evoliucijos modelio, aaa?

[Varlė keliauninkė]

Iškapsčiau vieną labai iškalbingą faktą, kuris tiesiog 'supurtė visus mano vidurius'.
Pasirodo trečią valandą popiet žydų šventikai aukodavo avinėlį kaip permaldavimą už nuodėmes... o Mk 15, 25 parašyta Buvo trečia valanda, kai jį nukryžiavo.

Nei Matas, nei Lukas, nei Jonas nemini trečios valandos, gal todėl, kad tuometiniams žydams ir taip buvo aišku.. Vat man dar klausimas - kodėl Gailestingumo Vainikėlį meldžiasi trečią valandą? Čia Faustinai Jėzus taip nurodė ar čia bažnyčia taip nusprendė? Augucka, tu berods perskaitei visą Faustinos 'Dienoraštį', gal žinai?

[Silvija]

Žvilgtelk į gailestingumas.lt, gailestingumo valanda.

Įsivaizduoju koks jausmas, kai TAI atrandi pati 

[Pilgrim]

Keliauninke atradeja tu esi  tik nuo pabaigos, aprasysiu pradzia  mane irgi paliete kai atradau

[Augucka]

Faustinai Jėzus dažnai pasirodydavo trečią valandą dienos, nes tai Jo didžiausios kančios ir mirties valanda.
Kartais jį išgyvendavo, ypač penktadieniais, visą Jėzaus kančią fiziškai ir dvasiškai, kuri tęsdavosi po kelias valandas ir baigdavosi trečią valandą. (1055)
Kaip žinome, iki Faustinos, Dievo gailestingumo vainikėlio net nebuvo.
Švenčiausioji Trejybė jai liepė užrašyti DGV ir išmokyti šios maldos visus žmones. (474)
Ji dažnai eidavo į koplyčią melstis trečią valandą ir tenai melsdavosi po tris ir daugiau valandų.
Jai nebuvo pasakytas laikas, kokią valandą reikia melstis DGV, bet ji išgyvendama skaudžiai visą Jėzaus kančią ir mirtį ir Jo atminimui melsdavosi šį vainikėlį trečią valandą ir, žinoma, kitomis valandomis. Jai pasirodydavo sielos, prašydamos padėti joms išeiti iš skaistyklos ir ji jį melsdavosi kada tik reikėdavo. Kartą ji DGV meldė 2 ar 3 valandas, kad Dievas atsiųstų lietų, nes ilga sausra viską sunaikino. Ir Dievas pasakė, kad su šia malda galima Dievo išprašyti bet kokių malonių.

Manau, kad grynai prisimenant Jėzaus mirties valandą, šis DG vainikėlis būtent yra kalbamas trečią dienos ir taip pat bet kurią kitą valandą.
Jėzus pažadėjo gausių malonių tiems, kas jį kalbės.

[Varlė keliauninkė]

O_O aciu Augucka ir Silvija :-)
Pilgrim, labai lauksiu tavo pasidalijimo

[Sigitas]

Grįžtant prie pasaulio tvėrimo klausimo - brolis Kristuje Jėzuje, Piligrim, manau nori mus užvesti ant kalendoriaus tako. Manau, yra tame racijos, juk kai Dievas tvėrė pasaulį kalendoriaus dar nebuvo, tad tos 6 pasaulių tvėrimo dienos - ne kalendorinės dienos.   

Dar vienas dalykas, ką norėjau pasakyti į visatų tvėrimo temą, yra Mozės psalmėje: ,,Juk tūkstantis metų tau lyg viena diena" (Ps.90,4a). Tai bent jau pati pirmoji tvėrimo diena tikrai lyg tūkstantis metų, nes saulė ir mėnulis bei žvaigžgdės sukurti antrąją tvėrimo dieną.

Belieka tik ištarti, kartu su Moze: ,,tad mokyk mus skaičiuoti savo dienas, kad įgytume išmintingą širdį" (Ps.90,12). 

[Pilgrim]

Taigi ... nuo ko pradėti  ... padarysiu pauzę ir ... kas pirma ateis į galvą.

Šešios dienos, datos, rytas, vakaras, laikas ...
Pabandykime prakalbinti smulkmenas, kurias girdime metai iš metų ir jos lieka tarsi nereikšmingomis. Kai kur bus tiesiog mano mintys su kuriomis galima ir nesutikti, bet galbūt tai pasitarnaus Dievo gilesniam pažinimui.

Gamtos religijose dievo ir žmogaus santykis labiau nukreiptas į kosmosą (gamtą). Žmogui reikia, kad dievai išlaikytų sąlygas jam išlikti: būtų derlius, nebūtų stichinių nelaimių, neužgestų saulė, žvaigždynai tinkamai veiktų gyvenimą ir t. t. Krikščionybėje Dievo ir žmogaus santykis labiau nukreiptas į istoriją. Čia iškyla keli klausimai: apie ką ta istorija ? kur jos pradžia ir pabaiga arba kitaip sakant koks jos tikslas ? Į ką juda istorija ? Istorija ir yra plačia prasme laikas. Turinti savo alfa ir omega. Tiek žmogaus, tiek kūrinijos, tiek žmonijos, tiek visatos gyvenime. Šie klausimai yra labai svarbūs kalbant apie Liturgiją. Tačiau tokia tema yra kitoje vietoje ir plačiau galėsime ten pasidalinti, o trumpi atsakymai. Apie ką istorija - tai Dievo ir žmogaus meilės istorija. Tikslas - kūrinijos ir žmogaus susivienijimas su Dievu.

Kosmosas ir istorija. Krikščionybėje jie palinksta link Dievo ir papildo vienas kitą. Istoriją ženklina įvykiai, įvykiai sudrebinantys kosmosą ir palenkiantys istorijos tėkmei, bet ir kosmosas nelieka skolingas bei palieka antspaudą istorijoje. Deja niekaip negalima pabėgti nuo Liturgijos. Jėzus kentėjo už miesto vartų, rašoma Laiške žydams. Tai ar Jėzaus šventovė nėra visas pasaulis ? "Už miesto vartų" reiškia Liturgija yra kosminė, aprėpianti dangų ir žemę.

TAigi o kas yra laikas ? Jau minėjau plačia prasme tai istorija. Nuo alfa iki omega, nuo pradžios iki pabaigos. TAip pat tai kosminė tikrovė. Tam tikras ritmas ar ciklas. Saulė diktuoja dienos kartu ir savaitės ciklą. Mėnulio ritmas suformuoja metų ciklą. Žmogaus gyvenimą kaip tik ir ženklina šie ciklai saulės ir mėnulio. Žmogus gyvena taip kaip parašyta Pradžios knygoje:
14 Dievas tarė: ,,Tebūna šviesuliai dangaus skliaute dienai nuo nakties atskirti! Teženklina jie šventes, dienas ir metus,
15 tebūna jie šviesuliai dangaus skliaute žemei apšviesti!" Taip ir įvyko.
16 Dievas padarė du didžiulius šviesulius – didesnįjį šviesulį dienai valdyti ir mažesnįjį šviesulį nakčiai valdyti – ir žvaigždes.
Senojo Testamento pamaldumo tradicija laiką skirstė dvejopai: pagal savaitės ciklą ir pagal metų ciklą.
Savaitės ciklo centre yra saulė. Kai kuriose tradicijose Saulė simbolizuoja Kristų. Kūrimo istorijoje šabas yra svarbi diena. Poilsio dieną visi lygūs. Mozės atneštuose Dievo žodžiuose: " nedirbsi jokio darbo – nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenąs tavo gyvenvietėse." Šioje dienoje glūdi pirminė Sandora tarp Dievo ir žmogaus. Kūrėjas kilsteli kūrinį artyn savęs. Dievas per poilsį sako šią dieną mes skirsime vienas kitam.

Dabar šiek tiek kitaip pažiūrėkime į kūrimo istoriją.
Atėjo vakaras ir išaušo rytas, šeštoji diena. Ir šią dieną:
27 Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį;
vyrą ir moterį; sukūrė juos.
Kas įvyko savaitės šeštąją dieną Jėzaus gyvenime ? Jėzaus atidavimas savęs ant kryžiaus. Tą dieną baigiamas kurti žmogus.
2 Kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, jis ilsėjosi septintą dieną nuo visų darbų, kuriuos buvo atlikęs.
3 Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi nuo visų kūrimo darbų.
Ką šią dieną darė Jėzus ? Laikėsi šabo ... Buvo kape.
Kas vyksta toliau ? Trečiosios dienos rytas, pirmoji savaitės diena ir Pradžios knyga
3 Tuomet Dievas tarė: ,,Tebūna šviesa!" Ir šviesa pasirodė. ... Jėzus prisikėlė. Naujoji Sandora įvyko.
Reiktų pasakyti, kad Bažnyčios tėvai išsako mintį, kad prisikėlimas yra aštuntoji savaitės diena.
Taigi Pradžios knygoje sukūrimo pasakojimas kalba apie įvykius, žmogaus kūrimo istorija. Žmogaus sukūrimas yra svarbiausias įvykis.
Ir kitose dienose papasakota kūrimo istorija yra įvykiai. Kaip įvyko tie įvykiai, kokiu procesu  Šv. Raštas neatsako. Bet atsako kokia yra tų įvykių reikšmė, Dievo ir žmogaus meilės istorijoje.
"Kosminiu laiku, nulemtu saulės, nusakomas žmogaus ir istorijos laikas, riedantis Dievo ir žmogaus, istorijos ir visatos, materijos ir dvasios susivienijimo link" (Benediktas XVI Liturgijos dvasia).

Na kada buvo ta šeštoji savaitės diena ? Kada mirė Jėzus ? DAbar kalbėsime apie mėnulio ciklą, kuriame glūdi kosminis ritmas.
Nenagrinėsime kodėl atsirado paprotys kilnoti Velykų šventes,bet nersime į Abraomo laikus. PAsakojimas apie aviną įsipainiojusį krūmuose ir paskiriamą vietoje Izaoko, suprantamas kaip Kristaus priešistorė ir krūmas kaip Avino žvaigždynas.
Remiantis tiek rabinų tradicija, tiek pirmųjų krikščionių tradicija - Jėzaus mirties diena laikoma kovo 25 d.
TAčiau tai dar ne viskas, tą pačią dieną pagal tradiciją traktuojama:
buvo Abraomo auka, Kristaus pradėjimo diena, laikyta pasaulio sukūrimo diena, kas Dievas ištarė "Tebūnie šviesa", išėjimo iš Egipto diena.

Dar vienas įdomus pastebėjimas. Šiaurės pusrutulyje kovo 25 d. yra pavasaris Velykų laikas. Tai yra laikas, kuomet yra pavasaris ir gamta prabunda po žiemos. Tuo tarpu pietų pusrutulyje gamtoje tai yra rudens laikas. Liturginiame kalendoriuje tokiu laiku pas mus rudenį yra švenčiama Susitaikinimo diena. Tą dieną kovo 25 d. susipina Velykos ir Susitaikinimo diena. Visa gamta palinksta ir kartu visa visata palinksta prie šio Jėzaus įvykio.

Ir dar šis tas apie laiką. Ką mes darome kiekvieną savo gyvenimo akimirką. Pasirenkame ... pasirenkame už ką būti. Tai laikas yra ilga pasirinkimų grandinė. Bet galime rinktis tik vieną kartą. Antrą kartą pasirinkimo negalime pakartoti. Tai va ir laiko mašinos reiškiasi negali būti.

Ir ilga citata:

Kaip toli siekia Kalėdų šventės šaknys, nustatyti sunku. Galutinį pavidalą ši šventė įgijo III a. Maždaug vienu metu Rytuose pradėta švęsti Kristaus Apsireiškimo šventė sausio 6-ąją, o Vakaruose – Kalėdų šventė gruodžio 25-ąją. Skirtingas religinis ir kultūrinis kontekstas, kuriame atsirado abi šventės, sąlygojo skirtingus akcentus, bet abi jas galiausiai vienija bendra prasmė – švęsti Kristaus gimimą kaip naujos šviesos, istorijos tikrosios Saulės patekėjimą. [...] Stebėtina, bet išeities taškas nustatant Kristaus gimimo dieną yra kovo 25-oji. Kiek man žinoma, seniausia žinia apie tai aptinkama Afrikos Bažnyčios rašytojo Tertulijono (apie 150 – apie 207 m.) raštuose. Kaip žinomą tradiciją jis aiškiai suponuoja tai, kad Kristus ant kryžiaus mirė kovo 25-ąją. Galijoje ši diena kaip nepajudinama Velykų data išliko iki VI a. 243 m. irgi Afrikoje atsiradusiame rašinyje apie Velykų datos nustatymą toje vietoje, kur kovo 25-oji aiškinama kaip pasaulio sukūrimo diena, aptinkame visiškai savitą Kristaus gimimo dienos apskaičiavimą: pasak pasakojimo apie sukūrimą, saulė buvo sukurta ketvirtą kūrimo dieną, t.y. kovo 28-ąją. Tad ši diena ir laikytina Kristaus gimimo kaip istorijos tikrosios Saulės patekėjimo diena. Ši mintis dar III a. varijuota ta kryptimi, kad kančios diena sutapatinta su Kristaus pradėjimo diena, ir todėl kovo 25-ąją minėtas Angelo Apreiškimas ir Viešpaties Pradėjimas Šventosios Dvasios veikimu Mergelės įsčiose. Kristaus gimimo šventė gruodžio 25-ąją – praėjus devyniems mėnesiams po kovo 25-osios – Vakaruose atsirado III a., o Rytuose – tikriausiai dėl skirtingų kalendorių – Kristaus gimimo diena švęsta sausio 6-ąją, taip veikiausiai sykiu atsakant į mitinę dievų gimimo šventę, tą dieną švęstą Aleksandrijoje. Senosios teorijos, teigusios, kad gruodžio 25-oji susiformavo Romoje kaip priešprieša Mitros mitui ar kaip atsakas į nenugalėtos saulės kultą, III a. skatintą Romos imperatorių, kurie mėgino suteikti imperijai naują religiją, šiandien kritikos nebeišlaiko. Pasirinkti gruodžio 25-ąją veikiausiai nulėmė sukūrimo ir kryžiaus, sukūrimo ir Kristaus pradėjimo sąryšis; šios ,,Jėzaus valanda" grįstos datos, tiesa, įtraukė ir kosmosą, aiškino kosmosą kaip išankstinį Kristaus, kūrinijos pirmgimio (Kol 1, 15), skelbimą, to pirmagimio, apie kurį kalba kūrinija ir per kurį iššifruojama jos nebyli kalba. Kūrinijos pirmagimis, dabar įžengęs į istoriją, suteikia kosmosui jo tikrąją prasmę: jis laiduoja, kad kūrinijos, nuo Dievo skirtingos savarankiškos ir laisvos pasaulio būties, nuotykis nepasibaigs absurdu ir tragedija, bet, nepaisant visų sukrėtimų ir sugriovimų, yra teigiamas dalykas. Dievo pasakymas septintą dieną, kad visa yra gera, dabar yra tikras ir galutinai patvirtintas. Remiantis šiuo pirmapradžiu kosminiu pradėjimo ir gimimo datos turiniu, buvo galima imtis saulės kulto iššūkio ir pozityviai įtraukti jį į šventės teologiją. Bažnyčios tėvai paliko didingų šią sintezę atskleidžiančių tekstų. Pavyzdžiui, Jeronimas viename Kalėdų pamoksle sako: ,,Net kūrinija patvirtina mūsų pamokslą, kosmosas liudija mūsų žodžių tiesą. Iki šios dienos auga tamsios dienos, o nuo šios dienos tamsa ima trauktis... Auga šviesa, naktis užleidžia jai vietą." Augustinas savo tikintiesiems Hipone taip pamokslauja: ,,Ir mes džiaukimės, broliai. Kad ir kaip džiūgautų pagonys, šią dieną mums pašventina ne regima saulė, bet neregimas Kūrėjas." Bažnyčios tėvai vis pasitelkia prieš tai cituotus žodžius apie saulę iš 19-osios psalmės, kuri senajai Bažnyčiai tapo tikra Kalėdų psalme: ,,Lyg nuotaka ji [saulė, t.y. Kristus] išeina iš po savo jungtuvių užuolaidos." Šioje psalmėje, aiškintoje kaip Kristaus pranašystė, išgirstas ir Marijos slėpinys. Tarp kovo 25-osios ir gruodžio 25-osios įsiterpia pirmtako Jono šventė birželio 24-ąją, vasaros saulėgrąžos dieną. Datų sąryšis dabar tartum liturgiškai ir kosmiškai išreiškia Krikštytojo žodžius: ,,Jis [Kristus] turi augti, o aš mažėti." Jono gimimo šventė švenčiama tą dieną, nuo kurios dienos ima trumpėti, lygiai kaip Kristaus gimimo šventė yra naujo patekėjimo pradžia. Šios šventės audinys grynai krikščioniškas, neturintis tiesioginio pavyzdžio Senajame Testamente, tačiau pratęsiantis kosmoso ir istorijos, atminimo ir vilties sintezę, būdingą jau Senojo Testamento šventėms ir naujaip įsitvirtinusią krikščioniškajame švenčių kalendoriuje. Vidinis įsikūnijimo ir prisikėlimo ryšys kaip tik ir išryškėja kiekvieną atskirai ir abu drauge susiejant su saulės ritmu ir jo simbolika.
Benediktas XVI, Liturgijos dvasia, p. 84-86

[Varlė keliauninkė]

Oho! Padirbėjai. Ačiū labai!
Nujaučiau, kad Benedikto XVI knyga "Liturgijos dvasia" yra išskirtinė.. reikės įsigyti Ir iš viso - jis gerai rašo.
O apie pasirinkimus..reikėtų atskirą temą padaryti ir apie tą ypatingą datą - kovo 25.. Žydai labai įdomiai yra išvystę pasirinkimo teologiją. Gal kada nors..

[Silvija]

Prieš kurį laiką kunigas ir fizikos daktaras Victoras Warkulwizas, M.S.S tarptautinio Romoje vykusio katalikų simpoziumo apie sukūrimą metu skaitė pranešimą, kurio pagrindinė mintis – kvietimas grįžti prie ,,tradicinės katalikų teologijos apie pradžią". Kunigas teigė, kad Katalikų Bažnyčiai reikia grįžti prie tradicinės teologijos, kuri ,,remiasi literatūrine ir akivaizdžia Pradžios knygos 1–11 skyrių prasme".

Ne jis vienas taip teigia. Dominikonas kunigas Nicanoras Pieras Giorgio Austriaco atkreipia dėmesį, jog pastaraisiais metais labiau tradicionalistinės pakraipos katalikai pradėjo perimti ypatingą kreacionizmo versiją – tikėjimą, kad Dievas skirtingas gyvas būtybes savo dievišku nurodymu sukūrė mažiau nei prieš 10 tūkstančių metų. Šis požiūris lig šiol buvo siejamas labiausiai su fundamentalistinės pakraipos protestantais.

Katalikų kreacionistai dažnai teigia, kad būtent šitaip šešių dienų sukūrimo pasakojimą interpretavo dauguma Bažnyčios tėvų ir daktarų. Jų teigimu, Pradžios knygos pasakojimai yra tikslus istorinis naratyvas, detalus aprašymas įvykio, kuris įvyko prieš keletą tūkstančių metų šešių dienų laikotarpiu. Savo požiūrį kreacionistai grindžia popiežiaus Leono XIII citata iš enciklikos apie Šventojo Rašto studijas ,,Providentissimus Deus" (1893 m.). Tačiau čia derėtų prisiminti Jono Pauliaus II įspėjimą, jog šioje enciklikoje ,,labiausiai norėta apsaugoti katalikiškąjį aiškinimą nuo racionalistinio mokslo puolimo. Tokį radikalų perspektyvos pokytį aiškiai nulėmė aplinkybės. (...) Enciklika ,,Providentissimus Deus" pasirodė epochoje, paženklintoje pagiežingos polemikos su Bažnyčios tikėjimu." (Jono Pauliaus II Kreipimasis per audienciją Leono XIII enciklikos Providentissimus Deus 100 metų ir Pijaus XII enciklikos Divino afflante Spiritu 50 metų jubiliejaus proga).

Katalikų kreacionistai sutinka, kad Leonas XIII leido katalikams peržengti grynai literatūrinį ir akivaizdų – šiandien sakytume, pažodinį – Pradžios knygos teksto supratimą, tačiau su sąlyga, kad tokį skaitymą pateisina proto reikalavimai ar būtinybė, kaip nurodo jo enciklika.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-02-23-pradzioje-dievas-sukure-arba-ko-siandien-vertas-biblinis-pasakojimas-apie-sukurima/155876

[nf]

Užkliuvo bernardinų straipsnyje:

... šešių dienų sukūrimo pasakojimas, randamas Pradžios knygoje, atskleidžia, kad jis buvo parašytas reaguojant į pergales skinančią Babilonijos civilizaciją ... 

Galima pagalvot, kad Biblija buvo rašoma bandant prisiderinti prie laikmečio ar panašiai.

[Augustas]

Užkliuvo bernardinų straipsnyje:

... šešių dienų sukūrimo pasakojimas, randamas Pradžios knygoje, atskleidžia, kad jis buvo parašytas reaguojant į pergales skinančią Babilonijos civilizaciją ... 

Galima pagalvot, kad Biblija buvo rašoma bandant prisiderinti prie laikmečio ar panašiai.

Parašyta "reaguojant". O reaguoti galima tiek ir prieštaraujant kažkam, pvz., laikmečio kultūrai, tiek ir bandant prisiderinti prie kažko. 

[nf]

Parašyta "reaguojant". O reaguoti galima tiek ir prieštaraujant kažkam, pvz., laikmečio kultūrai, tiek ir bandant prisiderinti prie kažko. 

Nesvarbu kaip suprasti žodį "reaguojant", visvien išlieka įspūdis, jog norėta pasakyti, kad išorinės aplinkybės darė įtaką tekstui.

[Pilgrim]

Nf,
o tu pagalvok apie tai,
kad tavo įspūdis gali būti teisingas 

p. s. ir čia akiračio praplėtimui

https://www.youtube.com/watch?v=fGsjAL3u0UM

[nf]

o tu pagalvok apie tai,
kad tavo įspūdis gali būti teisingas 

Kuria prasme teisingas? -
- ar kas straipsnyje norėta pasakyti?;
-ar ta prasme, kad esant kitom aplinkybėm rašant Bibliją, dabar vertimas į mūsų kalbą gal ir neprasidėtų žodžiais :
"         Pradžioje Dievas sukūrė    "

p.s. video dar neperžiūrėjau.

[Pilgrim]

šia prasme:

įspūdis, jog norėta pasakyti, kad išorinės aplinkybės darė įtaką tekstui.

[Sigitas]

Parašyta "reaguojant". O reaguoti galima tiek ir prieštaraujant kažkam, pvz., laikmečio kultūrai, tiek ir bandant prisiderinti prie kažko. 

Nesvarbu kaip suprasti žodį "reaguojant", visvien išlieka įspūdis, jog norėta pasakyti, kad išorinės aplinkybės darė įtaką tekstui.

Išorinės aplinkybės VISADA, visada! darė ir tebedaro įtaką. Tai pagrindžia kone visas Šventasis Raštas. Pradedant nuo Sukūrimo istorijos - kodėl diena ir naktis sutverti pirmiau, nei sutverti dangaus kūnai - saulė, žvaigždės, mėnulis? Tam, kad parodyt jog saulė ir mėnulis nėra dievybės, nes aplinkinės tautos, pvz.: egiptiečiai, taip manė. Baigiant apaštalo Pauliaus laiškais, kur visą laiką paryškina tai, kas tuo metu darė įtaką, pvz: išskyrė Jėzaus Kristaus kūnišką buvimą žemėje, nes buvo erezijos, atskalos, teigusios, jog Mesijas Jėzus nebuvo žemėje kūno pavidalu.

Ir visas Šventasis Raštas yra parašytas reaguojant į esamą situaciją. Reraguojant ypač tada, kai išorinės aplinkybės verčia žmogų nuklysti nuo Dievo nurodyto kelio, pvz aprašymai kronikų knygose. Juk niekam ne paslaptis, jog šitos ST knygos buvo parašytos ne tada, kai valdė karalius Dovydas, bet žydams esant tremtyje, jau daugybei metų praėjus po tų didingų karalių Sauliaus ir Dovydo pergalių. Kai žmonės buvo neviltyje, prislėgti jų ištikusios nelaimės.

Pranašai visad buvo Dievo reakcija į susidariusią situaciją. Dievas pažadindavo kuriame nors žmoguje savo Šventąją Dvasią, kuri jį skatindavo mesti savo buities reikalus ir imtis neatidėliotinų Dievo reikalų. Taip ir šiomis dienomis vyksta. Nieko naujo po šia saule, kaip sako Koheletas. 

O grįžtant prie temos, manau, reikia naudotis blaiviu protu ir racionaliais mokslo atradimais. Nedarykime per naujo dviračio - žemė yra gerokai senesnė, nei 10000 - 100000 metų, ji senesnė, net jeigu kūrimo dienoms pridėsime ne po tūkstantį, bet po 10 tūkstančių metų, vis tiek gaunasi neracionaliai per jauna žemelė mūsų. Taigi, į Pradžios knygą nežiūrėkim lyg į istorijos vadovėlį. Man asmeniškai labai patinka pirmasis pasaulio sukūrimo pasakojimas, o ypač pradžia: ,,Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų" (Pr.1,1-2). VĖJAS IŠ DIEVO! Va kaip atsiranda vėjas! Kaip viename sename nespalvotame filme, komedijoje, buvo klausiama: "kodėl vėjas pučia?" o atsakoma: "nes medžių lapai juda!"