Aukų rinkimas šv. Mišių metu. Ar tai netrikdo?

[Varlė keliauninkė]

Mane trikdo. Dažnai sekmadieniais prieš Mišias iš bankomato išsitraukiu pinigų aukai, bet tas aparatas duoda stambiais, ir kartais neturiu galimybės išsikeisti..(žinau savo finansines galimybes aukai). Tada išvis neaukoju su mintimi sekantį kartą paaukoti dvigubai. Tačiau neaukodama nejaukiai jaučiuosi, kai šalia sėdinti močiutė sugrubusia ranka krapšto iš piniginės litus..
Taip pat trikdo, kad per svarbiausiąją Mišių dalį, šiaip ar taip reikalaujančią susikaupimo, vyksta tokia pinigų rinkliava (auka to nepavadinsi). Man tai labai kvepia klero nepasitikėjimu Dievu (nežinau, kaip švelniau pasakyti)..

Pas ortodoksus tokios praktikos nėra, tačiau jų bažnyčia išsilaiko, ir ne ką prasčiau nei katalikų. Manau, kad tokia praktika RKB atsirado nelabai senai. Gal kas žino kada ir kokios to priežastys ?

[kukulis]

Pas mus tai kunigas arba zakristionas visad duoda grąžos, (kartais net neprašant )

O ar senai atsirado paprotys rinkti aukas - nežinau.

[Silvija]

Manęs tai ne, bet man nepatinka pinigų keitykla Aukojimo metu.

Šiaip gi aukų rinkimas vyko dar Jėzui gyvenant žemėje:

Našlės skatikas

1 Pakėlęs akis, Jėzus išvydo turtuolius, dedančius savo dovanas į aukų skrynią. 2 Jis pamatė ir vieną vargšę našlę, kuri įmetė du smulkius pinigėlius. 3 Ir jis tarė: ,,Iš tiesų sakau jums, šita neturtinga našlė įmetė daugiau už visus. 4 Anie visi metė į aukų skrynią iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė viską, ką turėjo pragyvenimui". (Lk 21)

Šitoje praktikoje kiekvienas iš mūsų pamatome save pačius ir Dievui labai gerai atskleidžiame kas vyksta mūsų slaptoje. O žmonės nesvarbu ką galvoja. Gal tikrai, sakau, Aukojimas reikalingesnis Dievui nei žmonėms? Mūsų širdžių ištyrimui.

[Varlė keliauninkė]

Ne tik aukojimo, bet visos liturgijos metu. Ta turejau galvoje. Siaip tai liturgija yra sventa, bent jau ortodoksai taip ja vadina (katalikai kazkodel to neakcentuoja, ir be reikalo). As ne pries aukojima, bet pries zmoniu trukdyma ir trikdyma sventos liturgijos metu. Tai turetu vykti baznycios prieigose, metant aukas i auku dezute (jeigu jau pagal evangelija). Turiu pastebeti, kad daugelyje Lietuvos vienuolynu, stovi auku dezutes ir niekas sv. Misiu metu auku nerenka.

[Silvija]

Ai, taip taip, dabar supratau mintį Kadais krikštijom vaiką pas t. Stanislovą, tai ir tokia proga aukas jis liepė mesti į prieangyje esančią aukų dėžę.

[Diak. Tomas M.]

Kai kartais apsilankau pas benediktinus, tai pas juos nerenka, bet sužinojau įdomų dalyką. Pasirodo, kad arkivyskupija gali uždrausti religinėms organizacijoms, turinčioms savo bažnyčias, rinkti lėšas sekmadieniais, kad nekonkuruotų su parapijų bažnyčiom 

Šiaip ar taip vienuoliai labiau palaiko asmeninį ryšį, tad žmonės juos remia tiesiogiai. Dažnai jie atsiunčia prašymus paštu, ypač, kai reikia lėšų projektams, tuomet kartais prašo paaukoti pagal galimybes, o kartais prašo tiesiai tam tikros sumos, kaip pvz. paskutinį kartą - $250. Kai pasakiau apie tai vienos liet. parapijos sekretorei, tai ji buvo maždaug  O man, sakau jai, visai atrodo logiškas toks priėjimas, nes žmogus tuomet tikrai susimastai - ar tau brangi ta bendruomenė, ar tu gali kažko atsisakyti vardan jos.

Man atrodo, kad lietuvių sielovadininkai to dar neįkirtę, t.y. tokio kito priėjimo prie aukojimo. Ir aišku tai atsiliepia aukų skaičiui. Statistiškai JAV protestantai rodos 10% daugiau aukoja nei katalikai. Vieną kartą, kai kalbėjau su lietuvių liuteronų pastoriumi ir pasakiau jam, kad parapija, kuri turi virš 800 registruotų šeimų, jau kelinti metai eina į minusą, tai jis švelniai tariant pasijuokė iš katalikų... sako - pas mus yra apie 250 šeimų ir jos pilnai išlaiko mūsų parapiją, svarbu ar žmogus jaučia, kad parapija yra jo dalis. Taigi, pastorius visiškai teisus - lietuviai neaaukoja, nes jie nejaučia, kad parapija yra jų gyvenimo dalis, jie ateina į bažnyčią, kaip vartotojai, kaip į kiną...

O grįžtant prie temos - ne, manęs netrikdo. Man tai netgi patinka, nes maži vaikai gali nuo pat vaikystės mokytis atiduoti dalį savo pinigėlių Dievuliui ir mato aplinkui daug gerų žmonių, rodančių tinkamą pavyzdį. Ar galima būtų be to - be abejo, bet tai greičiau bus išimtys, nei norma.

[Pilgrim]

 Apd 4, 34-37
Tarp jų nebuvo vargšų. Kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, gautus pinigus sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo. Juozapas, apaštalų pramintas Barnabu (tai reiškia: ,,Paguodos sūnus"), buvo levitas, kilęs iš Kipro. Jis turėjo žemės sklypą. Tą pardavęs, atnešė pinigus ir padėjo apaštalams po kojų.

Paprotys aukoti bendruomenės poreikiams siekia Apaštalų laikus. Tačiau reikėtų paklausti, ką mes padarėme su šiuo papročiu. Pirmieji krikščionys aukojo, o gal reikėtų sakyti dalinosi tuom ką turėjo ir tą darė laisva valia, drąsiai, nesavanaudiškai ir pilnai. Apaštalų darbų 5, 1-11 aprašyta Ananijo ir Sapfyros apgaulė, kuomet dalis pinigų buvo nuslėpta ir toliau sekė tokio poelgio pasekmės.
Kas vyksta dabar ... rinkliava - UAB "Išganymo paslaugos" renka pinigus už atliktus patarnavimus,
ar aukojimas - Dievo tautos, tikinčiųjų bendruomenės poreikiams.
Šiam veiksmui prasmę, turinį, intenciją sudedu aš asmeniškai, pagal savo suvokimą ir supratimą. Kaip aš tą darau, koks mano vidinis nusiteikimas ... vėl tai asmeniniai dalykai. Bažnyčios įsakymas sako savo bažnyčią išlaikyti padėk. Tačiau nėra žodžio aukok pinigus. Išlaikymas tai ir padėjimas maldomis, ir atėjimas į talką, ir padėjimas parapijos senoliams juos aplankant, ir mokant besiruošiančius sakramentams ir t. t. Tuomet pinigai lieka kaip būdas, kuris nereikalauja įsipareigojimo, nereikalauja asmeninio santykio su bendruomene. Tarsi įmečiau (o gal numečiau) auką (arba kas atliko) ir save nuraminau atlikau ... kažką, net kartais ir nesupratau ką, juk visi taip daro. Bet ... ar aš ten buvau, tame veiksme ?

Per šv. Mišias renkamos aukos yra sena tradicija, siekianti Bažnyčios ištakas. Pradžioje būdavo atnešamos dovanos natūra – jomis paskui būdavo dalijamasi po Mišių arba diakonai išdalindavo jas stokojantiesiems.

Kai žmogus jaučiasi Dievo šeimos nariu, spontaniškai jaučia poreikį dėkoti. Vienas iš padėkos ženklų – ką nors duoti, dovanoti. Iš Dievo gauni jo Apvaizdą, galimybę turėti darbą, kuris leidžia uždirbti algą, daug kitų dovanų, tad jauti spontanišką norą į tas dovanas atsiliepti. Senajame Testamente kalbama apie dešimtinę, kuri buvo surenkama iš nuimto derliaus, iš bandos prieauglio. Paprastai Dievui būdavo aukojamas pirmasis ožiukas, pirmasis veršelis, pirmieji vynuogių derliaus vaisiai ar pirmieji nupjauti javai.

Atsiliepimas į Dievo dovanas galiausiai nukrypsta į brolius. Jeigu aš noriu dalį mano turimų gėrybių skirti visų labui – tai dėkingumo Dievui ženklas ir noro dalintis ženklas, nepasiliekant visko vien sau.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-08-20-apie-baznycia-ir-pinigus-pokalbis-su-arkivyskupu-luigi-bonazzi/85352/print

Kai kuriuose kraštuose (Vokietija, Austrija) kiekvienas tikintysis, oficialiai priskyręs save vienai ar kitai religinei konfesijai, moka nustatytą mokesčių dydį. Protestantiškose bažnyčiose yra įtvirtinta dešimtinės nuostata, o iš priklydėlių aukos renkamos pamaldų metu, bet tai daroma labai agresyviai, darant psichologinį spaudimą. Apie ortodoksus negaliu pasakyti, kol nepasiklausiau.

[kukulis]

Kai klausiau pravoslaviškų įrašų, tai pas juos yra tokia sąvoka: "prichod" .

Iki galo nesuprantu ką ji reiškia. Pradžioje maniau kad tai visi žmonės dalyvaujantys šventojoje liturgijoje; dabar pradėjau manyti, kad tai yra žmonės remiantys savo parapijos bažnyčią, nors tas rėmimas nėra būtinas. Dabar net kyla įtarimas, kad tik žmonėms, kurie priklauso "prichod" duodama galimybė atlikti išpažintį ir priimti komuniją.

Turbūt reiks pasiklausti kokio pravoslavo, kad paaiškintų

O pas mus tai parapijiečiai skiria tą 2% mokesčių paramą kurią galima skirti ne pelno siekiančioms organizacijoms. Aišku, tai mažiau negu 10%, kaip pas protestantus ... bet vis tiek šis tas. Pastebėjau, ir susidariau tokią nuomonę, kad labiausiai remia tos senutės, kurios vos ne kasdien vaikšto į bažnyčią. Pvz. kai klebonas darė priešgaisrinės signalizacijos projektą, tai viena senutė nešė į raštinę 50 litų tam projektui paremt, o tai yra nemaži pinigai pensininkui.

[Giedrė]

Žodis prichod reiškia parapija. O šiaip, tai dešimtinės tradiciją pas protestantus laikau labai gera, nes tada visi aukoja tvarkingai ir nereikia parapijai ieškoti lėšų nežinia iš kur.

[Silvija]

Mes seniau panašia tema šnekėjomės čia: http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,539.0.html

O ši Keliauninkės sukurta tema kiek kitu kampu - klausimas buvo apie tai, kad Mišių metu, kai žmonės meldžiasi, pats aukų rinkimas ir pinigėlių krapštymas blaško. Ar tokia praktika būtina ir reglamentuota? O gal galima šį momentą liturgijoje pakeist?

[Sigitas]

Manęs aukų rinkimas liturgijos eigoje netrikdo.
Malda turi būti praktinė, neatitrūkusi nuo žemiškosios realybės, todėl monetų barškėjimas ar ten kokio vaiko zyzimas pamaldų metu ne tik kad netrikdo, bet netgi padeda! Velnias labai nori, kad mūsų malda būtų atitrūkusi nuo realybės ir negalėtume susikaupti maldai, jei šalia sėdintis vyriškis dainuoja pro šalį kokią liturginę giesmę, arba per pamaldas po salę bėgioja vaikas, ar ten kokia moteris per dėm apsinuoginusi pečius...
Nemanykime, jog jeigu atėjome į bažnyčią jau velnias mus paliko ramybėje. 

Protestantai surenka daugiau aukų, nes jie ir nepalyginamai daugiau investuoja pastangų į aukų rinkimą, tam paskirdami specialų pamokslą - paruošia auditoriją, tarsi koncerto metu "apšildo" žmonių protus kalbėdami, jog linksmą davėją Dievas labiau myli ... ir tam skiria specialų laiką pamaldų metu. Pastorius tiesiogiai yra priklausomas nuo surenkamų aukų. Dešimtinė pas protestantus yra PRIVALOMA.
Pas katalikus yra šiek tiek kitokia situacija. Mūsų ganytojai turi truputį daugiau pajamų šaltinių: laidotuvės, metinės, trisdešimtinės, vestuvės, krikštynos duoda papildomų pajamų. O kur dar sudėtinės Mišios už gyvus ir mirusius įvairiomis intencijomis. Rinkliava sekmadieniais ir švenčių dienomis tik papildoma paspirtis išlaikyti bažnyčios patarnautojams - zakristijonui, vargonininkui, pročkelei, ministrantams (-ėms) ant saldainių.
Parapijos bažnyčios pastatui remontuoti būna skiriamos atskiros rinkliavos su geradarių registravimu. O kalėdojimai, velykinė auka ir tituliniai atlaidai - pagrindinės pajamos į parapijos kasą.

[kukulis]

Sveikas Sigi.

Tu kaip dirbęs zakristionu, tuos visus dalykus išmanai praktiškai 

[Pilgrim]

Šv. Mišios turi savo struktūrą, kurioje tam tikru laiku vyksta vieni ar kiti veiksmai.
Aukų rinkimas irgi turi savo konkrečią vietą Liturgijoje, jei konkrečioje parapijoje ar bažnyčioje į tai nekreipiama dėmesio tai jau kitas klausimas. Tačiau aukojimas (aukų rinkimas) turi savo vietą ir jei atliekamas tam numatytu laiku tai tikrai nemaišo nei žmonėms, nei Liturgijos eigai.

[Augucka]

Sigito mintys man patinka 

Man asmeniškai ne tai, kad netrukdo, bet tiksliau išsireiškus - neerzina.

Mišių metu pasineriu tarsi į transą ir, kaip sakote, tas pinigų subarškėjimas sugražina į realybę 

Kas trukdo, tai mažų vaikų lakstymas po bažnyčią. Nors irgi galima būti pakančiam ir visą savo erzulį atiduoti Jėzui kaip auką ir tyliai iškęsti. 

[VMI]

klausimas buvo apie tai, kad Mišių metu, kai žmonės meldžiasi, pats aukų rinkimas ir pinigėlių krapštymas blaško.

Kiek laiko tas konkretaus žmogaus "blaškymas" užtrunka? Tai žmones daug kas gali blaškyti: suolo kaimynai, vaikai (šitie tai ypač pačius "pamaldžiuosius" blaško - mano vaikui (kuo ramiausiai besielgusam) kadais kliuvo net už tai, kad jis į vieną moterėlę "pasižiūrėjo"), neidealiai aliekami muzikiniai kūriniai, besivarstančios durys, už langų karksinčios varnos ir t.t.
Kažkaip...gerai kelti klausimus ir gerai taisyti ten, kur klaida, bet ar kartais tai nebūna tiesiog priekabumas banalusis ?  Nebedžioju pirštu į nieką, tiesiog savo kailiu perėjus (tikiuos, kad jau perėjus ) tą periodą, kai visus gali pamokyt kaip viską taisyklingai daryt. Tik kiek šitu atveju meilės, intencijos grynumo jau atskiras klausimas.
Ir Tomo pozicija dėl vaikų "pinigėlio padavimo" išties yra labai artima. Kartais pamąstau, kad kaži ar ne didžiausias diskomfortas dėl piniginės aukos yra dėl to, kad kai kurie prie to tiesiog nesam pripratę nuo vaikystės.

Pritaru ir Varlei, kad auka ne tik pinigas. Bet kad ši tema kaip tik apie tai. Ir grynai asmeninė nuomonė - tiems, kurie yra aktyvūs nariai, šitie dalykai turbūt nedažnai ir susipriešina. Supranti pareigą išlaikyti materialiai, supranti ir pareigą palaikyti kitas būdais. Todėl atsakant - ne, netrikdo. Netrikdo net tada, kai būna, kad neturi, negali ar pan. Galėsi - įdėsi, niekas juk nereketuoja. Diskomforto jausmo dėl "kaip kaimynas pažiūrės" neturiu. Ir maldai netrukdo - priėjo, nuėjo, kiek čia tetrunka...

[Varlė keliauninkė]

Galėsi - įdėsi, niekas juk nereketuoja.

Na taip, jei gali dedi, negali - ne, jei neturi. Bet vis tiktai tokiu būdu rinkti pinigus - subtilios prievartos momentas yra.. Bet panašu, kad tarp forumiečiu tik aš šiuo klausimu 'netvarkoj'
Sorry, jei kam užkliuvo..

ps   Tiesiog man gražiau šitas klausimas išspręstas pas ortodoksus.
Čia
https://www.youtube.com/watch?v=EmDSLT-OXq4 galima paklausyti apie ST dešimtinę (jų buvo trys rūšys) ir NT aukojimo bendruomenei klausimus. Ypač pabrežiamas neprievartos būdas.

[Diak. Tomas M.]

Prisiminiau kažkokį meninį filmą apie senovės laikus, nepamenu nei pavadinimo, nei apie ką filmas, bet kažkaip užstrigo toks kadras:

Šv. Mišių metu renkamos aukos. Priekyje sėdi didikai, Bažnyčios hierarchai ir t.t. Ir toks nusmurgęs berniokas - aukų rinkėjas - eina su kapšeliu ant lazdos, ištiesia, o jie meta po monetą. Matomai jis stebi, kokio dydžio monetos ten krenta, nes priėjus prie vieno didiko ir jam įmetus monetą, berniokas nuo jo nepasitraukia, bet prie jo nosies papurto kapšelį su monetomis (pasigirsta žvangtelėjimas jo turinio) ir toliau stovi. Tuomet didikas, kiek susiraukusiu veidu išsitraukia antrą monetą ir įmeta. Bet ką jūs manote, netikėlis aukų rinkėjas vėl sužvangsi krepšeliu prie jo nosies ir stovi toliau. Žmonės aplinkui pradeda dairytis, gal kas jau apkalbinėti skūpuolį didiką, tai šis ryškiai nepatenkintas vėl išsitraukia trečią (matomai didesnės vertės) monetą ir įmeta i krepšelį, po kurio vaikis eina toliau "reketuoti" kitų didikų

[Giedrė]

Na, jei jau praktiškai, tai įsidedu auką į artimiausią rankinuko kišenę, tada nereikia ilgai raustis ir malda nesusitrukdo. Bent man tai netrukdo tas rinkimas, tik kartais norėčiau paaukoti konkrečiam kunigui, o ne į bendrą "kasą" - įdomu, ar taip galima?

[Augucka]

Pasakysiu kaip pas mus čia bažnyčiose, būtent mano parapijoje yra taip, kad prieš Mišias gali pasiimti tokį mažą vokelį, kuris adresuotas mūsų kunigui ir kiekvienas norintis paaukoti asmeniškai jam, tiesiog įdeda pinigėlių ir įmeta tą vokelį į aukų maišiuką, kai renkamos bendros aukos  mišių metu. Po Mišių prie išėjimo stovi toks senukas su krepšiuku, anr kurio parašyta SVP. Nežinau, ką tos raidės atstovauja, bet žinau, kad į krepšiuką metamos aukos benamiams ir vargšams paremti. Kas nori duoda, kas nenori neduoda.
Smulkiais žvangančiais apsirūpinu gerokai iš anksto ir laikau juos tame rankinuke su kuriuo einu į Mišias 

[VMI]

Na taip, jei gali dedi, negali - ne, jei neturi. Bet vis tiktai tokiu būdu rinkti pinigus - subtilios prievartos momentas yra..

Hm, matyt esu selektyviai nejautri, t.y. šiaip į prievartą reaguoju ganėtinai aštriai, bet čia jos nejaučiu.
Ir būdų kitaip aukot pinigus žinau. Pvz. beveik visos parapijos ar kokios tai su sielovada susijusios institucijos turi savo sąskaitas. Paskui 2 proc., paskui visokios paramos akcijos (Carito, Maltos ordino), įvairias krikščioniškas stovyklas organizuojantieji dažnai reikalingi paramos ir t.t. Bet ten jau tokį pinigėlį, kokį dažnas per Mišias aukojam pervest turbūt būtų nei šis nei tas. Tiesa, ne vienoje bažnyčioje ir taip yra visokių dėžučių. Tikrai ne naujas dalykas. Jei yra noro, niekas juk neliepia ten įmest pvz. tik 50 cnt. už žvakelę... O per Mišias ir prasmė yra, ne veltui gi tai su aukojimu susieta. Vienoje bažnyčioje teko susidurt su praktika, kai tam, kad neišeit iš aukojimo rėmų, Mišios netęsiamos, kol vyrai renkantys pinigėlius visų neapeina. Teologiškai lyg ir nepriekaištinga, nes gale nunešama ir padedama prie altoriaus, bet sakyčiau, kad dėmesys kur kas labiau atsikreipia. O skeptikas, tai pamatęs, ko gero nepamirštų sureplikuoti apie "ypatingą dėmesį" pinigams. Žodžiu, vis tiek niekad nebus taip, kad visiems patiktų... Nors tai nereiškia, kad esu už atsainumą.