Rudasis škaplierius ir Karmelio brolija

[Augucka]

Manau atėjo laikas nieko nelaukti ir visus paraginti, paskatinti save paaukoti Švč. Mergelei Marijai, nes būtent taip ji ragino visus visus tikinčiuosius apreiškime Fatimoje.
Gyvename paskutiniais laikais ir kas žino, kiek mums dar liko...

Sukūriau svetainę, kurioje įdėjau daugiau naudingos informacijos apie rudąjį škaplierių, tam, kas norės save atiduoti Švenčiausiajai Jos Širdžiai.
http://paprastaskelias.wordpress.com/rudasis-skaplierius

Parašykite, kodėl abejojate ar delsiate tą padaryti? Kas jus sulaiko?
Tomas jau parašė, kad jis nejaučia tokio stipraus ryšio su M. Marija. Suprantu, vyrams galbūt sunkiau susidraugauti su M. Marija. O forumo moteriškės?



Birželio 28-oji - Nekaltosios Marijos Širdies diena. Kokia nuostabi proga būtų prisijungti prie Karmelio brolijos! Pasitarkite su savo kunigu, kada jis jus galėtų pašventinti į rudojo škaplieriaus Karmelio broliją.



Šv. Dominiko pranašystė 1208 m.

Karmelitų ordino, antikinės istorijos puslapiuose (parašytuose viduramžių lotynų kalba kunigo, vardu tėvas Marianus Ventimiglia), išleisto 1773 m. Neapolyje, mes randame štai ką:

Trys žymūs Dievo vyrai susitiko ant vienos Romos gatvelės kampo. Jie buvo broliai domininkonai, užsiėmę surinkti naujokus į naują religinį pamokslininkų ordiną; brolis Pranciškus, paukščių ir gyvūnų draugas, o ypatingai atsidavęs vargšams, ir Andželijus, kuris buvo pakviestas į Romą iš Karmelio kalno Palestinoje, garsus pamokslininkas.

Ir kupini bei suvesti Šventosios Dvasios, visi trys vyrai, kaip pranešė stebėtojai ir jų sekėjai, atskleidė savo pranašystes vienas kitam.

Šv. Andželijus nuspėjo Šv. Pranciškaus stigmas, o Šv. Dominikas pasakė:

"Vieną dieną, broli Andželijau, tavo Karmelio kalno ordinui Švč. Mergelė Marija paliks devocionaliją, kuri bus žinoma kaip "Rudasis škaplierius", o mano pamokslininkų ordinui ji paliks devocionaliją, kuri bus žinoma kaip "Rožinis".

"VIENĄ DIENĄ, PER ROŽINĮ IR ŠKAPLIERIŲ JI IŠGELBĖS PASAULĮ"

Šiandieną, ant to paties Romos gatvelės kampo esanti koplyčia primena Šv. Dominiko, Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Šv. Andželijaus susitikimą.

Vėliau, 1214 m. Prouille bažnyčioje Švč. Mergelė apreiškė Šv. Dominikui ir paliko jam Rožinį už Albingeziečių ir kitų nusidėjėlių atsivertimą . Šis Marijos apreiškimas buvo pavadintas Rožinio Švč. M. Marija.

Rožinio devocionalija įrodė esanti galingas ginklas iš dangaus prieš Albingeziečių erezijas, ir su laiku jie visi atsivertė į tikėjimą. Įkvėptas Šventosios Dvasios ir M. Marijos nurodymų bei savo paties patirtimi Šv. Dominikas propagavo Rožinį visą savo gyvenimą.

M. Marijos apreiškimas Šv. Simonui Stokui 1251 m. liepos 16 d.

Ankstyviausiu karmelitiškojo škaplieriaus vizijos aprašymu šiuo metu laikomas tekstas iš karmelitų generolo Johno Grossi XXI sudaryto šventųjų karmelitų katalogo Viridarium. Šiame XV a. pradžios šaltinyje yra išsamiai aprašytos šventųjų karmelitų vizijos, tarp jų ir Dievo Motinos apsireiškimas Simonui Stokui.

Viridarium'e rašoma, kad S. Stokui apsireiškusi gausybės angelų apsupta Dievo Motina rankoje laikė vienuoliškos aprangos dalį – škaplierių ir, įteikdama jį Simonui Stokui, tarė žodžius:

Hoc erit tibi et cunctis Carmelitis privilegium, in hoc habitu moriens alvabitur – Tai privilegija tau ir visiems karmelitams, kas jį dėvės, nepatirs amžinosios ugnies ir bus išgelbėtas.

1917 m. spalio 13 d. M. Marija paskutiniajame apreiškime pasirodė apsirengusi Karmelitų abitu, ant rankų laikanti kūdikėlį Jėzų ir rudąjį škaplierių. Ji nieko nepasakė. Vėliau Liucija (viena iš regėtojų) pasakė:

"Ji niekada neatrodė tokia graži, kaip pasirodžiusi su Karmelitų abitu". Pats faktas, kad Ji rankose laikė rudąjį škaplierių įrodo, kad Ji nori, kad mes visi jį nešiotume ir pasiaukotume Jos švenčiausiajai Širdžiai.

Kad škaplierius neštų M. Marijos pažado malonę tikinčiajam, reikia būti prisijungus prie Karmelio rudojo škaplieriaus brolijos, nes šis pažadas buvo paliktas Karmelitams, vadinasi, kad pasaulietis galėtų turėti naudos iš šio Jos pažado, reikia priklausyti Karmelitams. Štai kodėl Karmelitai sukurė šią broliją, tam kad pasauliečiai turėtų šio pažado malonę.

[Silvija]

Nemanau, Augucka, kad tai moterų ar vyrų klausimas Čia skirtingų pamaldumo pašaukimų klausimas. Kukulis, pvz, matau ryškiai nusiteikęs judėti į Jėzų per Mariją. Jei klystu, manau jis mane pataisys.

Be kita ko, 27 birželio yra Švenčiausioji Jėzaus Širdis. Kuriuos veda kitaip, galima pasiaukoti Jai.

[Diak. Tomas M.]

Karmelio kalno Švč. Mergelės Marijos (Škaplierinės) dienoje tapau Karmelio brolijos nariu 

Labai patiko, kaip kunigas paaiškino, kas yra škaplierius - vidinio nusistatymo išorinis ženklas. Panašiai, kaip Santuokos sakramento metu sutuoktinių širdys pažymimos nematomu ženklu, o sutuoktiniai išorėje tai įprasmina vestuviniu žiedu, taip ir meilė, bei pagarba Švč. Mergelei Marijai, kurią tikintysis nešiojasi širdyje, pažymima škaplieriaus nešiojimu išorėje.

P.S. ar žinojote, kad kiekvieną kartą, pamaldžiai pabučiavus škaplierių, suteikiama 500 dienų atlaidų (kartą savaitėje įvykdžius kitus privalomus dalykus atlaidams pelnyti: Išpažintis + Komunija + pasimelsti Popiežiaus intencijomis). Bučiuokite škaplierių ir siųskite į skaistyklą rožių lietų

[Augucka]

Tomai, labai sveikinu! Valio  nuostabi zinia 

Buciuoju, buciuoju, kiekviena ryta vakara nuo tos dienos kai tik ji uzdejo Dar ir krucifiksa, kuri nesioju ant kaklo irgi buciuoju pastoviai.   

[Diak. Tomas M.]

Keli gražūs paveikslėliai šia tema.

[Diak. Tomas M.]

Škaplierius ir Rožinis yra neatskiriami.

[Diak. Tomas M.]

Augucka savo išsamioje svetainėje rašė, kad medžiaginis rudasis škaplierius negali būti pakeistas medalikėliu šiaip sau dėl patogumo. Pasirodo net pašventimas į broliją turi būti atliekamas tik su medžiaginiu škaplieriu.

Dar kitoje vietoje radau platesnį paaiškinimą kada vis tik galima nešioti medalikėlį vietoje medžiaginio škaplieriaus - tuomet, kai medžiaginis škaplieriaus neįmanoma nešioti, pvz. einate maudytis į baseiną ar paplūdimį ir pan.

[Augucka]

Medalikėliu medžiaginį škaplierių gali pakeisti gydytojai, nes jie dirba ligoninėse, kur viskas turi būti labai sterilu ir tie, kurie dirba ypatingai steriliomis sąlygomis. Kiek žinau, jiems ši išimtis taikoma.

Aš neseniai grįžau iš atostogų kur stipri saulė ir jūra ir man teko nusiimti ir nenešioti škaplieriaus kokią savaitę, nes siaubingai nusvilau odą (nors specialiai nesideginau) ir škaplierius tiesiog skaudžiai braižė nudegusias vietas, beto maudėmės jūroje ir baseine, tai tiesiog nebuvo patogu jo nešioti, o metalinio aš nesu įsigijusi ir kol kas neketinu įsigyti.

Tiesiog aš į škaplierių nežiūriu kaip į kokį maginį apsaugos amuletą ir jei jį nusiimsiu esant reikalui, tai nemanau, kad netenku pažadėtosios malonės ar kad kažkas blogo nutiks. Taip galvoti būtų kvaila ir ezoteriška.

Dabar vėl nešioju šį nuostabų tikėjimo ženklą. 

[Diak. Tomas M.]

Tikintieji stengiasi nenusiimti svarbiausių sakramentalijų ir tai visiškai nėra nei kvaila, nei ezoteriška.

Pavyzdžiui, kas yra kryželis? Tai yra mūsų tikėjimo simbolis. O iš patirties žinome, kad kartais žmonės, kai tai jiems patogu, "pastato" savo tikėjimą į kampą, "pasidžiaugia gyvenimu", na o tuomet ateina ir vėl "pasiima" tikėjimą... Taip ir su kryželiu - mes stengiamės jo nenusiimti, nes tai yra mūsų nesibaigiančio ir ištikimo tikėjimo ženklas. Mes norime visuomet gyventi Dievo akivaizdoje, nei sekundei nedingti iš Apvaizdos "radaro". Ir čia nėra jokios magijos, bet vidinio įsitikinimo išorinis atvaizdas. Aišku, tradiciniam tikėjimui susilpnėjus, tikintieji pamiršta kodėl yra svarbūs išoriniai tikėjimo ženklai:


Обязательно ли носить крестик? Священник Сергий Осипов

Tą patį sako ir batiuška Максим Каскун - kryželio nenusiimk niekada, nei kai maudaisi, nei dar kada:


Снимать ли крестик в душе. Священник Максим Каскун

O škaplierius? Labai panaši situacija - mes nenorime atsitraukti nuo Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos globos nei akimirkai! Todėl ir rekomenduojama, kad kai po pertraukos užsidedi škaplierių, atsiprašyti Švč. Mergelės, kad jį buvai nusiėmęs ir pasimelsti.

Ir kaip matome iš pal. Francis Ypes istorijos, velnias netruktų pasinaudoti, jei škaplierius net ir netyčia nukristų:

You will understand why the Devil works against those who promote the Scapular when you hear the story of Ven. Francis Ypes. One day his Scapular fell off. As he replaced it, the devil howled, "Take off the habit which snatches so many souls from us!" Then and there Francis made the devil admit that there are three things which the demons are most afraid of: the Holy Name of Jesus, the Holy Name of Mary, and the Holy Scapular of Carmel. To that list we could add the Holy Rosary.

Ir:

...we recall the words of Pope Leo XI who on the occasion of his papal investiture when the Scapular was accidentally removed from him said: "Leave me Mary, lest Mary leave me!"

[Augucka]

Na nezinau, Tomai, as prietarais stengiuosi nesivadovauti. Ir eidama maudytis nusiimu ir kryziu, kuris pas mane kabo ant kaklo ant odines virvutes ir skaplieriu. Kadangi jis yra medziaginis ir jo paveiksliukas toks kaip laminuotas, tai is jo jau seniai nieko nebutu like ir butu teke jau pasikeisti i nauja. Jau ir dabar jis gerokai apsitrynes...
O medziaginio i metalini as nekeisiu be jokio reikalo. Aisku, jei nesiociau metalini, tai ko gero niekada nenusiimineciau, bet kadangi medziaginis, tai nusiimu ir maziau suku galva prietarais.

Man skaplierius yra galbut daugiau toks simbolinis dalykas. Svarbesnis yra pats faktas, kad save atidavei i M. Marijos rankas ir pasivedei Jos globai. Svarbiau yra laikytis brolijai duotu isipareigojimu, o skaplieriuka jei nusiimsiu eidama maudytis, nuo to niekas labai nepasikeis.

As visgi lieku tos nuomones, kad nereikia skaplieriaus laikyti kazkokiu ezoteriniu irankiu apsaugai nuo velnio.

As galiu ir klysti. Cia tokia mano asmenine nuomone. Siaip eisiu dar syki perklausyti Valkausko laidos apie sakramentalijas. Gal kazka praleidau...

[Diak. Tomas M.]

Savaime suprantama, kai maudaisi, tai medžiaginį reikia nusiimti, bet mes matome dvasinį pavyzdį, kad pati sakramentalija (išorinis ženklas) yra taip pat svarbus. Ne svarbesnis už vidinį, bet svarbus.

Tu matau neperskaitei skyrelio apie stebuklus, iš tavo minimos svetainės, tai ten labai aiškiai supranti, kad tas vilnos gabalėlis turi labai didelę reikšmę (nes jo pagalba buvo atverčiami žmonės net be vidinio ženklo, ką jau kalbėti apie ateistus...) ir kad tai vadinti prietarais tikrai negalima.

[Augucka]

Tomai, as ta svetaine seniai visa esu perskaiciusi, ir skyreli apie stebuklus. Tik reikalas tame, kad as nesu lengvatike ir mane kelios pasakeles taip lengvai neitikina. As esu daugiau realiste, todel, kad patikeciau tais stebuklais, kurie ten parasyti, man turetu papasakoti pats stebukla apturejusysis. O ten man panasu i "vienai bobutei kita bobute, kuriai vienas diedukas papasakojo tokia istorija...".

not buying it, kaip pasakytu amerikonai.

As tikiu, kad galbut panasus stebuklai gali buti imanomi, bet galbut juos nuleme ne skaplierius, o kiti faktoriai. Nieks nezino kaip ten buvo istikruju. 

[Pilgrim]

Kuomet Jėzus paklausė apaštalų: kuo Jūs Mane laikote ? Petras atsakė Tu esi Gyvojo Dievo Sūnus.
Gyvojo Dievo ... kas tai ? Kyla kelios paprastos mintys - Dievas yra Asmuo. Asmuo kuris nori su mumis bendrauti ir būti bendrystėje. Ir bendrauti čia ir dabar, gyventi kartu su tavimi šią akimirką. Bendrauti - žinoti kas man yra, ar šios dienos sriuba buvo skani (juk dėkojame maldoje už duoną kasdieninę, bet galima ir daugiau pasakyti, kad  grietinės norėjosi dar daugiau), ar lengvai sekėsi su vaikais bendrauti, ar vairuotojai pakeliui buvo mandagūs ... Ir jei turimas Škaplierius, medalikėlis, kryželis veda į šį bendravimą, jei primena, kad dar nepasidalinau šias ar kitais savo išgyvenimais, patirtimis, įžvalgomis. Tai tuomet super, jėga  bet jei simbolis ar ženklas kelia papildomų neramumų, svyravimų, neaiškumų. neša nerimą pvz. medžiaginio negalima pakeisti į medalikėlį metalinį, kryželį tik tokį įprastą nešioti, o va pranciškoniškosios ar bendiktiniškosios tradicijos jau netinka ir pan. tada, na tada jau pagonėjam pamažu.
Kuris man priimtinesnis sakramentalijos apibūdinimas
ar iš vikipedijos kur - Sakramentalijos kai kurių krikščionių bažnyčių liturginiai veiksmai ir daiktai, kurie tariamai turi antgamtinės galios.
ar Katekizmo -
1668  Sakramentalijas įsteigė Bažnyčia kai kurioms bažnytinėms tarnyboms, kai kurioms žmogaus būsenoms, labai įvairiems krikščioniško gyvenimo atvejams, taip pat žmogaus vartojamiems daiktams pašventinti. Pagal ganytojiškus vyskupų nurodymus jos taip pat gali atsiliepti į ypatingas kurio nors regiono ar laikotarpio krikščionių reikmes, jų savitą kultūrą ir istoriją. Sakramentalija – tai malda, kurią dažnai lydi tam tikras ženklas: rankos uždėjimas, kryžiaus ženklas, krikštą primenantis pašlakstymas švęstu vandeniu.
1674  Šalia sakramentinės liturgijos ir sakramentalijų, katechezėje turi rastis vietos ir įvairioms tikinčiųjų maldingumo formoms bei liaudies religingumo apraiškoms. Religinę krikščioniškos liaudies sąmonę visais laikais išreikšdavo įvairios, sakramentinį Bažnyčios gyvenimą lydinčios maldingumo formos: relikvijų pagerbimas, šventovių lankymas, maldingosios kelionės, rožančius, medalikėliai ir t.t.
1675  Tos maldingumo formos yra liturginio Bažnyčios gyvenimo tęsinys, bet jo neatstoja: ,,Atsižvelgiant į liturginius laikus, [jas] reikia taip tvarkyti, kad jos būtų suderintos su šventąja Liturgija, nelyginant iš jos išplauktų ir į ją vestų žmones, nes Liturgija savo prigimtimi yra už jas kur kas pranašesnė."
Pamenu man buvo šokas kai išgirdau paskaitose ... - na visi žinome, kad krikščioniu tampame per krikšto sakramentą, bet norint pakrikštyti ne visada krikštas įvyksta per vandenį  prireikė poros savaičių kol atvipęs žandikaulis man grįžo į vietą.Juk ne veltui Šv. Raštas užfiksavo "Mano mintys ne jūsų mintys ... " Todėl kartais reikia sveiko proto naudojantis sakramentalijomis.

[Diak. Tomas M.]

Ar simbolis yra svarbu? Tikriausiai vėl grįžtame prie indo/turinio diskusijos... Škaplierius vilnonis, nes simbolizuoja vilną Avinėlio.

Tavo apibūdintas sakramentalijų naudojimas yra labai idealizuotas, t.y. būtų gerai, kad taip būtų, bet turime suprasti, kad tikėjimui nėra būtinas pilnas supratimas, yra būtinas tikėjimas. Ir jei paprastas kaimo žmogelis (arba aš) tiki, kad kol jis užsidėjęs škaplierių, tol Švč. Mergelė pridengia jį savo motiniška skara, vadinasi sakramentalija atlieka savo darbą.

O dėl sakramentalijų ir dievocionalijų per didelio sureikšminimo geriausiai kun. Erastas Murauskas "Kūno naktyje" paaiškina.

[Pilgrim]

Simbolis turi kalbėti. Kai jis kalba asmeniškai, tada supranti jį, supranti jo prasmę, gal kartais naiviai, bet gyvai ir su tikėjimu.
Bet supratimui, kad ir minimaliam reikalinga bet truputį žinoti simbolio kalbą.
Pamenu prieš n metų Prancūzijoje, viduramžių katedroje pasakoja ir rodo daug daug mažų skulptūrų, va čia sako visas Naujasis Testamentas tose skulptūrose. Valstiečiai nemokėjo skaityti tai Katedroje padarė skulptūras. Tačiau man tai niekas nekalbėjo, nes nepažinau bent minimaliai tos simbolikos. Arba Graikijoje, tūkstantmečio sobore, tiesiog daug ant sienų ikonų, jose ištisi pasakojimai, bet nė vienas nekalba, nes nemoku tos simbolių kalbos.
Kai simbolis prakalba, tuomet jau nėra svarbu pačio simbolio forma, pagaminimo medžiaga ir pan.

[Diak. Tomas M.]

Pilgrim, kartais svarbu yra medžiaga, nes ji yra dalis simbolio

Čia kaip vienas egzorcistas bandė pašventinti limonadą ir naudoti vietoje švęsto skaidraus vandens - suprato, kad ne tas

Pasirodo gryno vandens savybė (skaidrumas, tyrumas) yra pati iš savęs simbolis, kuris blogiui labai net gi nemalonus 

[Augucka]

Cia turbut i tema, is www.egzorcistas.lt

Nešiojant pašventintą kryželį arba medalikėlį su Jėzaus, Dievo Motinos ar šventųjų atvaizdu nekyla jokių problemų dėl atsakymo į klausimą: kodėl nešiojame šią devocionaliją? Nešioju medalikėlį kaip mano pasitikėjimo Dievo Motina ženklą. Jos atvaizdas stiprina mano pasitikėjimą jos nuolatiniu buvimu šalia manęs, ypač pagundų, abejonių akimirkomis, patiriant priešiškumą ir t. t. Netikiu, kad tas medalikėlis ,,stebuklingai" saugos mane nuo nelaimingo atsitikimo, vagystės, ligos ir t. t., bet iš visos širdies tikiu, kad atsitikus šioms ar kitoms nelaimėms – jei Dievo Apvaizda tai leis – manęs neištiks tikra ir didžiausia nelaimė: Dievo atmetimas ir amžinojo gyvenimo praradimas. Nešiodamas medalikėlį neprašau laimės, bet kad ištverčiau su Dievu kiekvienoje, net sunkiausioje situacijoj: tai man didžiausia laimė.