Mintys apie maldą

[Augucka]

Švenčiausios Mergelės Marijos Mažųjų Valandų knygelėje aiškiai rašoma, kaip reikėtų teisingai melstis. Labai gera informacija pateikiama, kurią būtų labai naudinga kiekvienam iš mūsų žinoti. Gal kada išversiu į lietuvių. Šiuo metu laiko mažai turiu, gaila.
Pagrindine mintis tokia, (čia kalbama apie meldimąsi Mažasias ŠMM Valandas) kad ne visada yra būtina tiksliai suprasti tariamos maldos reikšmę, nes mūsų protams kai kurios maldos kartais būna 'neikandamos' arba, kol kas nesuprantamos. Tačiau supratimas ateina su laiku ir su praktika.

Tekstai kai kada yra sunkūs ir susikaupti kartais ne visada pavyksta, kartais sunku sukontroliuoti susikaupimą. Be to, protui kartais reikia leisti pačiam treniruotis ties kai kuriais dalykais, t.y. atsiduoti Šv. Dvasios vedimui.

Svarbu neskubėti, žodžius tarti aiškiai, garsiai ir suprantamai.

Žinoma, reikia melstis širdimi. Dievui patinka mūsų taurūs ketinimai ir pastangos. Juk taip rašė šv. Faustina.

Kaip žinome, piktoji dvasia mūsų minčių skaityti negali, tačiau gali įbrukti savąsias, kurias kartais priimame kaip savo, jei nesugebame atskirti. Kai skaitome maldą garsiai, ji nuo mūsų neša kudašių kuo toliau. Taip yra pasakęs Marino Restrepo, garsus katalikų misionierius. Ypatingai kai meldžiam Kryžiaus kelią.

Čia tik šiaip mintys pamąstymui.

[Svajūnas]

MINTIES SKAISTUMAS IR INTENCIJOS TIESUMAS

Žmogus pakyla virš žemės dviem sparnais: paprastumu ir širdies grynumu.

Paprastumas turi būti intencijoje (norėjime), grynumas jausmuose. ...

MEILĖS DARBAI
Joks išorinis darbas nėra vertingas be meilės, bet kiekvienas darbas, nors ir mažiausias bei prasčiausias, iš meilės daromas, duoda gausių vaisių, nes Dievui svarbiau intencija, negu veiksmas.

http://www.lkbkronika.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=634&Itemid=553

Dvi dvasios pozicijos

Fariziejus ir muitininkas iš Luko Evangelijos vaizduoja dvi dvasios pozicijas, kurios nuolat mumyse kovoja.
Palyginkime tas pozicijas. Muitininkas yra toli, sakytume, paskutiniame bažnyčios suole; nedrįsta net akių pakelti, prisipažįsta esąs skurdus ir vargšas, net nemėgina sužinoti, kuriame tobulumo ,,kambaryje" galėtų būti. Kitas, fariziejus, stovi tiesiai, meldžiasi pačiu liturgiškiausiu būdu – dėkoja ir šlovina, taigi yra viršuje ir priekyje su galingaisiais, bemaž presbiterijoje.

Abu – fariziejus ir muitininkas – meldžiasi. Muitininkas, pritūpęs paskutiniame suole, pažemintas ir oficialios religijos atstovų atmestas, nebijo išreikšti savo moralinio skurdo: ,,Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!" Kitas, fariziejus, įkopęs į aukštumas, nelaiko savęs nusidėjėliu, mano, jog yra turtingas savo dvasingumu ir religijos žinojimu; laikosi Įstatymo raidės, didžiuojasi savo tvarkingu moralumu ir dorybėmis. Deda viltis į savo darbus. Akivaizdu, kad fariziejus smerkia muitininką, kuris pasilieka atokiai, mušasi į krūtinę, jo dvasingumas labai skurdus. Fariziejus mano, kad jo malda yra gilesnė, vidujiškesnė, labiau meditatyvi nei vargšo muitininko malda. Fariziejus niekina prašymo ir maldavimo maldas, labiau vertina šlovinimą. Evangelija sako, kad fariziejus (,,taip sau meldėsi"), jis žavisi savo dvasingumu ir aukščiausiu moraliniu bei religiniu tobulumu. ,,Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis, va, muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju" (Lk 18, 11-12).

Palyginimas baigiasi tarsi perkūnu iš giedro dangaus. Pasirodo, kas yra tikrasis dvasingumas ir tikrasis kelias į šventumą. Kopiame vis aukščiau, leisdamiesi keliu žemyn.

,,Sakau jums. Šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas.

ANDRÉ DAIGNEAULT
NETOBULUMO KELIAS
Varguolių šventumas