Apie tikėjimo paradoksus

[Silvija]

Turbūt visi esate susidūrę su tokiomis situacijomis, kurios tikėjimo kelionėje atrodo dviprasmiškai. Iš jų labai dažnai kyla net priešpriešos tarp brolių/seserų Kristuje, kai abi pusės regis yra teisios. Kartais tai atsitinka jei Dievo Žodį naudojame savigynos tikslais, o kartais - kai praktiškai susiduriama su neteisingo tikėjimo apraiškomis. Tarkim pasitikėjimo klausimas. Iki kokios ribos galime pasitikėti vieni kitais? Turbūt atsakytumėte iš idėjos kaip Motina Teresė - maksimaliai. Kad ir spjaudytų į tave kitas, vis dėlto pasitikėk (perfrazavau, nes neturiu po ranka jos tikslaus pasakymo).

Vis dėlto gyvenime būna ir kitaip. Evangelija taip pat turi patarimų įvairiems atvejams. Kaip atskirti, kuris atvejis man tinkamas?

Pasiremsiu autoritetu. Neseniai Kaune vykusiame seminare "Ar nesu ezoterikų pinklėse" kun. Valkauskas kalbėjo apie labai subtilios formos paradoksus. Jei pavyks gauti įrašus, vėliau jo paskaita pasidalinsime plačiau, o dabar - tik ištraukos iš mano užrašų.

Kai buvo kalbama apie užtarimo maldą, kunigas išreiškė tokią mintį: būtų jo valia, jis išvis uždraustų šią vis labiau plintančią praktiką dėl to, kad pastaruoju metu labai jaučiamas tikinčiųjų poslinkis į maginį tikėjimą, kai siekiama kitų rankomis, be savo paties pastangų, gauti Dievo malonių. Tačiau. Yra ir kitas lazdos galas - manyti, kad man nereikia brolių užtarimo ir viską galiu pats. Bet užtarimo maldos reiktų prašyti pas artimus žmones, kuriuos jau gerai pažįsti ir pasitiki.

Dar vieną labai subtilios prigimties paradoksą išryškino kunigas. Tarkim malda už asmeninius poreikius. Atrodytų viskas gerai, kai meldžiamasi už vaikus, anūkus ar kokį svarbų reikalą, nes su Tėčiu juk apie viską kalbėtis galime Tačiau, kaip patirtis rodo, dažnai įsikabinama TIK į tokios rūšies maldą iš baimės, kad netektų patirti sunkumų ir išbandymų, tuo pačiu netenkama drąsos priimti tikėjimo iššūkius, ryžto juos įveikti ir eiti į priekį. Negalime užtikrinti, kad niekas neatsitiks mūsų vaikams kad ir meldžiamės, tačiau visada turime palikti vietos Dievui spręsti mūsų likimus. O mūsų pačių rūpestis turėtų būti - vis labiau gilinti pasitikėjimą Vieninteliu Tobuluoju - Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir viską atiduoti į Jo rankas. Taip pat, iš Jo rankų viską ir priimti.

[vida]

Sveiki, buvau seminare, po to tik pagalvojau, kad ko gero kauniečiai , aplink Kauną gyvenantys turėtų dalyvauti seminare, bet mes gyvai vienas kito nematę, nebent prieš važiuojant reikėjo susitart , kad mojuosiu laikraščiu , ir taip mane bus galima atpažint. Juokauju, o jei rimtai, sutinku su išdėstytom mintim, bet be jokios abejonės išgirdau ir kitokių dalykų. Pastaruoju metu, labai Dievas kalba apie bendrystę man . Visur girdžiu paraginimą Šv. Dvasios, kad vienas neišsikrapštysi. Būrėjos, bei visokio plauko raganos nekuria bendrystės, tai kaip greito maisto restoranas, kuriame sumokėjai , gavai ,, norimų malonių '' ir išėjai. Ačiū , Dievui, šitos nuodėmės išvengiau , pas būrėjas nesilankiau, Viešpats nuo to ,, gero'' mane apsaugojo.O šiaip seminaras labai patiko. Dabar į gailestingumo vainikėlį įtraukiau ir kunigą Arnoldą. Beje, Tomas rašė , kad kai meldžiamės pranešti apie tai, bet yra ir kita - nesigirk gerą darbą darydamas. Už forumiečius meldžiuosi. Palaimintos dienelės visiems.

[Diak. Tomas M.]

Užtarimo malda gali būti visiškai kitokia - priklauso nuo to, kuris meldžiasi, todėl to piktnaudžiavimo galima visai išvengti. Net jei prašantis žmogus įsivaizduoja, kad užsisakinėja picą į namus, patys maldininkai, teisingai nukreipdami maldą, tikrai gali išmelsti iš Dievo tam žmogui tikrą atsivertimą, o tuo pačiu, gal net ir palengvinimą toje problemoje.

Pvz. kai meldžiamės už varlytės vyro koją, nereiškia, kad reikia prašyti: "Dieve, išgydyk varliukui koją". Galima sakyti: "Dieve, suteik jam kantrybės ir stiprybės pakelti kančią, kad prasmingai paaukota, ji taptų malonių šaltinių jam pačiam ir kitiems. Dieve, o jei pagijimas suteiks žmogui daugiau tikėjimo ir pasitikėjimo Tavimi, pasigailėk jo... Vesk jį kuo didesnio šventumo link, kad jo gyvenime kuo pilniau išsipildytų Tavo valia, juk geriau avelė be kojos Tavo avidėje, nei su koja, bet papjauta vilkų miške...".

O už kukulį, tai nebūtinai prašyti, kad jis staiga džiaugsmingas vaikščiotų. Galima paprašyti, kad Dievas jam padėtų "kūno naktį" ištvermingai pergyventi, nes užlipus ant kalno viršūnės ir pamačius vaizdą, visas nuovargis prapuola ir tuomet užlieja tikras, kruvinu prakaitu uždirbtas džiaugsmas, kurio pats kukulis neišmainytų į jokį kitą "paprastą" džiaugsmą

[Silvija]

Oi juokiaus beskaitydama - varlytė, varliukas, avelė, kukulis... Šiaip tai gerai, kai pasiremiam gyvais pavyzdžiais - taip lengviau įsisavinti teoriją.

Paradoksas dar ir tame, kad dažnai užtarimo maldoje užtarėjui yra pagunda "nustatyti diagnozę" pagal savo supratimą. Dievas - Šventoji Dvasia - vienintelis gali parodyti, ko tikrai tam žmogui turėtume melsti. Todėl užtarėjas pirmiausia turėtų būti kaip tam tikras laidininkas, tarpininkas, atvedantis brolį/sesę pas Tėvą ir parodantis jo būklę. Ir tuomet "diagnozė" būna Dievo - kartais griežtesnis sprendimas, o kartais - švelni paguoda (čia kaip ir Biblijos eilutės, viena švelni, kita griežta, priklausomai nuo žmogaus situacijos, kurią pilnai pamatyti gali tik Dievas).

[kukulis]

Šiaip panašiu klausimu esu dalyvavęs diskusijoje mūsų parapijoje vykstančiuose susitikimuose.

Ten buvo tokia situacija, kai vienas mano draugas prieš tai skundėsi dėl jį užgriuvusių sunkumų. Tuomet aš jam pasakiau kad už jį pasimelsiu... ir užmiršau 

Štai per tą susirinkimą jis visas džiaugsmingas sako: "ačiū kad už mane pasimeldei, nes dabar jau viskas man susitvarkė" ir pasakojo kaip visi reikalai jam pradėjo klostytis gerai. Vienas žmogus buvo jam skolingas pinigų ir dabar pažadėjo kad grąžins.

Tuomet jam pasakiau, kad už jį pamiršau pasimelsti

Mes tada svarstėm, kodėl net ir užmiršus pasimelsti, viskas pradėjo klostytis gerai. Mūsų klebonas pasakė: "pats prašymas pasimelsti, arba pats pažadas pasimelsti jau yra malda".

Vėliau klausiau to žmogaus, ar atgavo skolą. Paaiškėjo, kad taip ir neatgavo.
Bet.
Pasirodo, kad pati viltis žmogui teikia daug stiprybės. !!!

--

Antras punktas: dėl užtarimo maldos apskritai.
Aš asmeniškai pajutau nenorą prašyti užtarimo maldos ir tai įvardinu kaip savo puikybės apraišką. Vadinasi pats prašymas jau yra tam tikra prasme peržengimas per save, ir galbūt kaip šio pranešimo pradžioje rašiau, jau pats prašymas yra malda

Antra vertus, jaučiu dabar palengvėjimą jau  . Nežinau ar  čia įvyko prieš tai aprašytas atvejis ... bet manau kad ne vien tai  

---

P.S. Dėl užtarimo maldos uždraudimo, tai manau kunigas arba kažkokiam kitam kontekste kalbėjo arba buvo blogos nuotaikos ... nes juk egzorcizmai taip pat iš esmės yra užtarimo malda


P.P.S.

Dėl nuomonių skirtingumo. Jeigu sakytume kad privalome būti vienos nuomonės, tai šituo sakymu tuoj pat paneigtume sampratą kad tikėjimas yra slėpinys. Tarsi viską būtų įmanoma suvokti racionaliu protu.
Be to, absoliučios tiesos ( antireliatyvizmo ) samprata neša savy tai, kad kiekvienas iš mūsų klystame tačiau einame link tos absoliučios tiesos. Jeigu nors vienas žmogus būtų neklystantis, jis pats jau turėtų būti Dievas, ( nes juk ir šventieji darė klaidas ) tuo mes sumenkintume Dievą kaip ribotą ir nebegalinį, nes turėtume įsivaizduoti, kad savo ribotame prote sugebame sutalpinti begalybę.

[Varlė keliauninkė]

Tikrai juokingai Tomas parašė
Malda už varliuko koją... Galėtų tapti beveik kalambūru

[Silvija]

P.S. Dėl užtarimo maldos uždraudimo, tai manau kunigas arba kažkokiam kitam kontekste kalbėjo arba buvo blogos nuotaikos ... nes juk egzorcizmai taip pat iš esmės yra užtarimo malda

Kaip ir sakiau, Valkauskas išsireiškė taip todėl, kad "pastaruoju metu labai jaučiamas tikinčiųjų poslinkis į maginį tikėjimą, kai siekiama kitų rankomis, be savo paties pastangų, gauti Dievo malonių".

Tai nereiškia, kad jis "nurašė" užtarimo maldos praktiką kaipo tokią (pats Rukloje meldžiasi užtarimo malda), bet šitos praktikos išplitimas paskatino kai kuriuos prašyti ir prašyti, o ne duoti ir duoti. T. y. gavęs per užtarimo maldą malonę iš Dievo, žmogus tarsi veltui ją paima, nes toliau jokių žingsnių pats, kad taisytis, nedaro. O pajutęs pablogėjimą, jis po kiek laiko vėl eina užtarimo maldos, šitaip tikėdamasis paties efekto ir (iš savo pusės) paversdamas pačią praktiką magine.

Manau Valkauskas sakydamas, kad geriau jau uždrausti tai, turėjo omeny pasirinkimą vienos iš dviejų blogybių (mažesnės), nes geriau jau kai kurių maldos praktikų mes išvis neturėtume, nei turėtume magiškai tikinčių bendruomenę (įtariu, kad tai tie patys KB grįžimo prie tradicinių dalykų požymiai, nes vis labiau prigyjančios protestantiškos praktikos, kai jas atlikdami nepilnai suvokiame, ką darome, atneša daugiau bėdos nei naudos).

[Varlė keliauninkė]

Kadangi jau keli metai tenka melstis užtarimo malda (kaip ten gaunas nežinau), tai reikia įsisąmoninti tik vieną vienintelį principą - kad ir kokius žodžius bekalbėtum, ar jų nekalbėtum, ar dėtum rankas ar ne, ne aš tai darau, o Dievas. Aš turiu tik mylėti tą žmogų. Valios pastangomis.

[Silvija]

Man dar toks paradoksas sunkiai suprantamas:  tikėjimo turinys skelbia, kad esame sukurti meilei, kad Dievo įsakymai mums duoti mūsų pačių gerovei ir kad Dievo valia mums - laimė. Meldžiamės: "teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje", taigi, tą dangišką laimę pradėti ragauti galime jau čia, jei tik esame Dievo vaikai.

Tačiau paradoksalu, kad sąžiningai einantys tiesos keliu paprastai turi patirti didžiausią kančią ir jų laimė tuomet tampa vienijimasis Kristaus kančioje. Kame čia neatitikimas? Kodėl tiems žmonėms, kurie rodos labiausiai myli Viešpatį, šio pasaulio laimė "nesišviečia"? 

[kukulis]

Mes esame sukurti meilei, bet dėl nuopolio sukelto sielos sužeidimo tos meilės priimti negalime. Per gyvenimo nuoskaudas atitaisoma tai kas sužeista.
Čia panašiai kaip einant pas gydytoją - kuo gilesnė ir kuo rimtesnė liga - tuo sunkesnė operacija ir tuo didesnį skausmą tenka patirti po operacijos.

Todėl jeigu gyvenime atsitinka kokia nuoskauda, už ją turime dėkoti Dievui, kaip gydytojui, kuris atlieka mums kažkokią gydančią procedūrą.

Jeigu visa tai perskaitytų ateistas, kuris netiki nei pomirtiniu gyvenimu nei kad iš viso yra Dievas, tuoj pat apšauktų mane viduramžių atgyvena, kuri neduoda jam gyvenime niekuo džiaugtis, išskyrus skausmu . Vadinasi be tikėjimo, mes šių tiesų negalime nei suvokti, nei priimti .

O kaip atsiranda tas tikėjimas? Jis atsiranda tada, kai žmogus, pajutęs tikrą Dievo prisilietimą šiame gyvenime, ir patyręs Jo teikiamą džiaugsmą, supranta, kad tai yra daugiau negu bet koks džiaugsmas, kurį gali duoti pasaulis, ir įgyja amžinojo gyvenimo viltį. O be šios vilties, turbūt nelabai įmanoma iš tikrųjų tikėti ir priimti tuos gyvenimo sunkumus.

[Gubijaus vilkas]

................
Tačiau paradoksalu, kad sąžiningai einantys tiesos keliu paprastai turi patirti didžiausią kančią ir jų laimė tuomet tampa vienijimasis Kristaus kančioje. Kame čia neatitikimas? Kodėl tiems žmonėms, kurie rodos labiausiai myli Viešpatį, šio pasaulio laimė "nesišviečia"? 

O kas šio pasaulio kunigaikštis?

[kukulis]

O kas šio pasaulio kunigaikštis?

Manau, kad suprantu ką turi omeny. Bet taip pat manau, kad tai neatsako į klausimą : "kodėl Dievas leidžia gyvenime patirti kančią?". Piktasis daro tik tiek kiek Dievas jam leidžia. O kai prieiname prie klausimo "kodėl leidžia?", tuomet  šis klausimas tampa tik pasikartojimas ano klausimo: "kodėl Dievas leidžia gyvenime patirti kančią?", tik suformuluotas kitaip: "kodėl Dievas leidžia patirti kančią, kurią sukelia piktojo valdžia žemėje".

Bet ir vėl, dėl tos piktojo valdžios žemėje - su tokia pasaulėžiūra yra pavojus pradėti bijoti piktojo, kas būtų nuodėmė. Nes krikščionys turi bijoti tik dviejų dalykų: Dievo ir nuodėmės.

[Gubijaus vilkas]

Omenyje turėjau Jn 12,31. Bet, atleisk, nepagaunu kur link tu lenki. Taip, tai neatsako į klausimą - kodėl aš įsipjoviau pirštą.

[kukulis]

Lenkiu į tai, kad jeigu velnią pavadinsim pasaulio kunigaikščiu, tai šitas įvardijamas neišspręs klausimo apie kančios problemą (apie ką ir prasidėjo ši diskusija).
Nes jeigu pasakysim, kad visos kančios yra per velnią, tai taip išeina, kad velnias ant tiek galingas, kad net Dievas negali su juo susitvarkyti, nes juk Dievas nori, kad žmogus būtų laimingas.

Vadinasi šis požiūris klaidingas.

Todėl pasilieku prie  daugumos šventųjų versijos; jei tik teisingai ją suprantu.

[Silvija]

Žinot, parašiau apie tą paradoksą, po to nuejau keletą žingsnių ir jau turėjau atsakymą - Dievas nori, kad Jį surastume šitoje pasaulio maišaty ir mums būtų Jo Vieno gana Ir ne kartą šią tiesą jau buvau patyrus, bet tas vagis pasaulio kunigaikštis vis apvagia, mumyse ilgai neišsilaiko toji tiesa be pastangų.

Mūsų laimei tikrai užtenka Jo Vieno!  Kai pasiseka ilgiau tuo gyventi, nebaisus pasidaro joks blogis.

Ačiū labai už jūsų, kukuli ir vilke, pasvarstymus! Ypač į tašką man buvo Jn 12, 31.

[Silvija]

Iš apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams (šios dienos skaitinio):

Būdamas nuo nieko nepriklausomas, aš pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau. Silpniesiems pasidariau, kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau. Visa tai darau dėl Evangelijos, kad būčiau jos dalininkas.

(1 Kor 9, 19-23)

[kukulis]

Na, bent jau nuo geros padėties ir turtų Paulius tikrai liko nepriklausomas .