Kaip tikėjimas įtakoja mūsų profesinę veiklą, pomėgius, pasirinkimus?

[Augucka]

Pastarąją savaitę kovoju su savo troškimu ir nežinau ar reikėtų juo pasekti ar ne. Šis troškimas neveda į jokią nuodėmę, mano manymu. O gal vis dėl to? Ir nežinau ką jaučiu širdyje. O gal visgi tai raginimas?
Užsidegiau noru dalyvauti vieno sporto profesionaliose varžybose, tam reiktų aukoti laiko treniruojantis, tačiau žinoma ne tiek , kad neliktų niekam kitam. Proto ribose. Tačiau tai yra susiję su mano darbu ir profesija ir galbūt būtų naudinga ateičiai. Ir va vis mąstau ar atsisakyti šio troškimo. Ar jis iš Dievo? Ar Dievas mane veda? O gal tik mano troškimai, kuriuos reikia tiesiog numarinti?
O gal nevisi sumanymai ir troškimai yra blogi? Gal kai kurie vykdo Dievo planą, numatytą tam žmogui?
Esu pasimetusi ir nežinau ką daryti
Kaip jūs pasielgtumėt?

[Pilgrim]

Augucka, kai turi įsivaizduoji savo dalyvavimą varžybose, dalyvavimą pasirengime ką tu jauti ? Ir ką jauti kai nedalyvauji ? Kur jauti džiugesį, paguodą, ramybę ten ir bus Tavo kelias.

[Augucka]

Pilgrim, jaučiu saldų jausmą, kai pagalvoju apie dalyvavimą profesionalų varžybose. Tai lyg savęs realizavimas. Įrodymas, kad galiu pasiekti užsibrėžto tikslas. Ir įrodymas ne kam kitam, bet pačiai sau greičiau. Tai savidisciplina, savęs grūdinimas, valios ugdymas. Tai padėtų ir dvasiniame kelyje. Valia reikalinga einant dvasiniu keliu, kaip ir savidisciplina. 
Ruošimosi laikotarpis nebūtų ramus, šiek tiek stresuotas, bet kai pagalvoju, koks nuostabus jausmas dalyvauti. Jautiesi lyg ant debesies, ypač kai pasieki užsibrėžtą tikslą 

Ką jaučiu, kai nedalyvauju? Atvirai šnekant, jaučiuosi apkiautusi ir surūgusi ir nepatenkinta ir nelaiminga  Va, ir dar toks jausmas, kad gyvenimas sustojo vietoje, o aš jį švaistau, nes dienos taip greitai bėga, o aš vegetuoju kaip daržovė 

Tai vat ir esu plėšoma dviprasmiškų minčių. 

Širdis nei nuojauta man nieko blogo nekužda šiuo klausimu 

[Pilgrim]

Augucka 
pirmyn į treniruotę

[Diak. Tomas M.]

Aš esu už sportą, bet būčiau atsargesnis šioje situacijoje, nes:

Ką jaučiu, kai nedalyvauju? Atvirai šnekant, jaučiuosi apkiautusi ir surūgusi ir nepatenkinta ir nelaiminga  Va, ir dar toks jausmas, kad gyvenimas sustojo vietoje, o aš jį švaistau, nes dienos taip greitai bėga, o aš vegetuoju kaip daržovė 

- tai yra grynas melas, blogis nori įtikinti, kad nepaisant viso to Dievo darbo, kurį darai, esi viso labo "apkiautusi ir surūgusi ir nepatenkinta ir nelaiminga". Rodos tu turi savo saujoje didžiausią pasaulio laimę, bet "vidus" tau bando įpiršti, kad tau reikia "tikros" ar "kitos" laimės, endorfinų džiaugsmo. Tai mintys, dažnai puolančios vienuolius, kuomet jie pradeda jausti, kad malda, dvasinės praktikos, buvimas vienuolyne yra beprasmiška, bejausmė egzistencija. Yra specialių patarimų, kaip su tuo kovoti. Vienuoliai turi vieną ginklą - paklusnumą, bet yra ir kitų ginklų.

Kažkuria prasme aš neseniai pats ėjau per panašius sprendimų darymus. Kasmet ar kas keletą metų kopdavau vis į naują kalną, o pasiruošimas kalnų kopimui - nuo 3 mėn. iki pusės metų labai intensyvus treniruočių ir maitinimosi grafikas, kuris praktiškai suryja visą laisvalaikį. Ir taip, tie kopimai buvo kažkuria prasme piligriminės kelionės, kuriose valia sulaužydavo kūną ir kitus žemus polinkius, bet šiame savo gyvenimo etape supratau, kad mano žemiškų kalnų era baigėsi, nes jau nedaug laiko teliko kopti į dvasinius kalnus. "Kai buvai vaiku, elgeisi, kaip vaikas, o kai suaugai, turi elgtis, kaip suaugęs" (labai netikslus Naujojo Testamento perfrazavimas).

Turime pripažinti, kad šiais laikais per didelis dėmesio kreipimas į maitinimąsi, sveiką gyvenimo būdą, sportą, keliones tampa tiesiog naujais būdais "suvalgyti" žmogaus laiką, kuris niekada nesugrįš.

Tikriausiai mes, Augucka, bandome atsakyti ne "ar dalyvauti varžybose", "ar kopti į kalną", bet "kokia yra Dievo valia"?

Bet... tu turi Švč. Mergelę Išminties Sostą, prašyk ir ji tikrai tau patars

Man ir dar vienam mūsų nariui šis video patiko, gal ir tau padės


Даниил Сысоев - Как узнать волю Божию

[Augucka]

Dėkoju jums už patarimus  Berods jie įvairūs.
Atsakau Kukuliui: jei paskaitytum ankstesnes žinutes, suprastum apie ką eina kalba maždaug 

Tomai, sveikas protas man kalba panašiai kaip tau ir aš pilnai sutinku su tavo mintimis. Tik širdis sako kai ką kitą. 

Visgi, jei niekas nieko nedarytų ir niekas nieko nesiektų gyvenime, kažin koks būtų visos žmonijos gyvenimas. Gal geresnis, o gal blogesnis?

Nesmurtinis sportas man atrodo nekaltas dalykas, naudingas sveikatai. Varžybos nėra blogis. Tik svarbiausia čia, kad žmogus iš to nepadarytų stabo ir neaukotų jam savęs 100% nes ta riba tarp sveiko ir nesveiko atsidavimo yra labai plonytė.

Visame kame turi būti balansas ir saikas.

Tame provoslaviškame video žmogus moko, kad tokiu atveju kai esi kryžkelėj, nėra nuodėmė mesti burtą , kaip Biblijoj parašyta

[Diak. Tomas M.]

Visgi, jei niekas nieko nedarytų ir niekas nieko nesiektų gyvenime, kažin koks būtų visos žmonijos gyvenimas. Gal geresnis, o gal blogesnis?

Čia tikriausiai norėjai pasakyti, jei niekas nedarytų žemiškų dalykų ir nesiektų žemiško pripažinimo? Nežinau, gal būtų Dangus žemėje?

Bet jei rimtai, tai užduodu klausimą:

Augucka, ar nori tapti Kristaus šventąja?

Jei atsakymas yra - TAIP!, tuomet pagalvok, kaip tau reikia paskirstyti savo jėgas, laiką, resursus ir pan., kad tai įvyktų. Ir tai beje nereiškia, kad tu neturi dalyvauti varžybose, čia tik tu žinosi, kaip tu įprasmini savo žemiškas veiklas Dievo garbei ir kiek efektyviai tas panaudotas laikas pasitarnaus tavo šventumui.

[Silvija]

Kaip jau minėjome savo pokalbiuose, mūsų gyvenimas pilnas nuolat daromų pasirinkimų. Ypač nelengva, kai vieno brolio patarimas geras, kito - dar geresnis Augucka, pažiūrėk kokia Popiežiaus intencija šiam mėnesiui:

bendroji:  kad sporto veikla visada būtų proga stiprinti žmonių brolystę ir augimą

Perskaičius pagalvojau, o gal tu gali sportą suderinti su evangelizacija?

[Diak. Tomas M.]

Aha, pvz. tu dalyvauji varžybose, o ant tavo marškinėlių yra kažkokia reikšminga žinia ar vaizdas

Arba, tu laimi varžybas ir kalbėdama visiems susirinkusiems, padėkoji pirmiausiai Dievui 

[Augucka]

Vat būtent  Ir vieno patarimas geras ir kito neblogas 
Tomas tik patvirtino mano pačios mintis. Rodos žinai ir jauti kaip teisingai turi elgtis, bet troškimai rodos pradeda imti viršų.
Perkračius visas savo mintis ir jausmus, suvokiau, kad ne ten mano tikrasis kelias... Kur jis - dar nežinau 

Kaip tik norėjau Silvijos klausti kaip evangelizuoti sportuojant, bet matau, kad Tomas jau parašė. 

[Silvija]

kaip tik galvojau apie marškinėlius su užrašu arba vaizdu

Bet galima ir kitaip - tiesiog būti draugiškam ir broliškam varžybų metu, gal net siekiant tikslo varžybose sugebėti kitą brolį/sesę šalia laikyti svarbesniu už save?

Man dažnai "vizualizuojasi" kopimas į kalną kartu su broliais/seserimis Kristuje. Ir aš kartais nesuprantu to momento, kai kitas šalia krinta, o tu tuo tarpu lipi toliau... Man atrodo, kad sustoti dėl kritusio, nežiūrint to, kad pats atsilieki, yra Dievo akims didesnis tavo pasiekimas nei veržtis pirmyn su kitais.

[Augucka]

Sporte kaip ir karjeroje kaip ir visur gyvenime reikia laikytis etikos.
Žinoma, galima nusileisti, jei pats esi prie pirmaujančių lyderių, bet jei esi žemesnio lygio nei žemiausias, tai net nėra nei ką, nei kam nusileisti ir užleisti, nes visi ir taip tave lenkia 

[sparnai]

Skaitydama jusu mintis pagalvojau, o kurio musu gyvenime nekyla tas pats klausimas? Argi mums deretu mesti savo veiklas ir visiems eiti vien i baznytine veikla? kas tada namus statys? kas valgi gamins?
Mano sirdis tiki, kad Dievas kviecia mane buti Jo zmogum ten, kur as esu ir tame, ka veikiu. Mano pasaulietinis "pragyvenimo pasaukimas" jei taip galiu pavadinti yra drabuziu kuryba. Dirbu pramonej. Rodos ka bendro tai gali tureti su veikla del Dievo? Juk nekuriu Tomo skonio apredu padorioms moterims , nei liturginiu drabuziu nesiunu. Labiausiai megstu puosnias vakarines, vestuvines sukneles. Nuo tada kai man buvo kokie 2 metukai kuriau drabuzius princesems. Naudodama Dievo man duotus talentus jauciu didziuli dziaugsma ir dekinguma Dievu, jauciuosi kaip mazas vaikas veikiantis kazka drauge su teciu.
Taip ir sportas, nors man visiskai svetima sritis, bet akivaizdu kad tai zmogaus potraukis, jo talentas. Taigi sportininkas turi sportuoti, naudoti savo talentus, ir taip paslovinti Dieva. O kaip gi kitaip sporte, jei nebus varzybu? Juk tai smagiausia dalis. Tik zinoma, kai sirdis sveika, ir zmogus gali dziaugtis tiek savo tiek savo artimo pergalem ir islikti toje sveikoje, draugiskoje konkurencijoje, nepasiduodant negeroms aistroms. 

[Silvija]

Jei tai tavo profesija - tada taip, išbūti savo vietoje ir išlikti tikinčiu kartais būna svarbiau už bet ką, neretai tenka net didelius išbandymus patirti. Bandau įsivaizduoti, koki jie galėtų būti tavo srityje Tarkim, gauni užsakymą sukurti vulgarią suknią, ką darai?

Taip pat turiu tau, sparnai, priekaištą, tik labai prašau, neįsizeisk Jei esi profesionalė ir tikintis žmogus, gal galėtum vis dėlto pasiūlyti (savo eskizais ar pavyzdžiais iš interneto) moterims tinkamą aprangos stilių paplūdimiui? Ar tu manai, kad į šią teritoriją mums nereikia lįsti su patarimais?

[Silvija]

Oi, labai atsiprašau, nemačiau, kad buvo tavo rekomendacijos toje temoje

p. s. vis dėlto, ta niša dar tuščia ir tikintieji galėtų ją užpildyti. Ne vien kalbant apie paplūdimio madas, bet ir apie balinių suknių. Aš pati siuvu jau trečią vestuvinę suknelę (pirmą siuvausi sau, antrą - dukrai, trečią dabar - marčiai), nes ieškant kuklios, ne "torto" tipo, tikrai labai sunku rasti. Deja, man labai trūksta to profesionalumo ir išmanymo, kurį tu turi ir kurį galėtum dovanoti šimtams moterų, turinčių tokius poreikius

[sparnai]

Labai gerai pataikei, Silvija, tokiu atveju tikrai buna labai daznai, tenka vadovautis aplinkybemis. Ka as daryciau, galiu spelioti, taciau tai teliks spelionemis. Visgi, vulgaru = neskoninga, taip kad joks skoni turintis dizaineris su sveiku lytiskumu, nekurs vulgariu drabuziu. Antra, skiriasi ivairiu saliu kulturines aplinkos. Mes galu gale siaurieciai. Taigi mums naturalus yra santurumas.
Savo darbe yra teke direktoriui pasakyti kad kai ko nekuriau ir nekursiu, nes "mama neleidzia", tam kartui ramu. Labai sunku daryti tai, kas nepriimtina paciai.

Plezine apranga sukurti gal ir galeciau, jei sutikciau su tuo "padorios isvaizdos" poziuriu, kad bet kas kas nedengia peciu ir kelio sanariu jau yra nepadoru Bet turedama laiko pasidairysiu.

[Pilgrim]

Perskaičiau ir tokia mintis pasisuko ant liežuvio galo 
Tai saiko klausimas, gal kitaip pasakius pusiausvyros klausimas.
Kad ir tos pliažinės aprangos klausimu, neturi būti per daug paslinkta į tą pusę, kad saugant dorovingumą, viską labiau suslėpti. Tačiau neturi būti ir kito kraštutinumo - beveik viskas atvira. Rasti tą pusiausvyros tašką.
Tas pats ir gyvenime. Ora et labora. Pusiausvyra tarp maldos ir veiklos, tarp dvasinių ir fizinių dalykų. Rasti balansą, bet ne kraštutinumus. Kaip ? Tam ir reikalingas dialogas su Dievu.

[Diak. Tomas M.]

Tikėjimo kelyje mes dažniausiai pradedame "vaikystės" ar "maištingos jaunystės" lygyje, jei taip galima būtų išsireikšti, mes jaučiame Dievo veikimą, žavimės Juo, bet kai Jis mus nori truputėlį stipriau "paspausti", mes kaip neklaužados vaikai - ištraukiame savo rankutę ir vėl einame "pagal save".

Sparnų pavyzdyje tai būtų dalykų įvardinimas. Yra lengva pasakyti "Tomo skonis" arba "tas "padorios isvaizdos" poziuris", nes šie terminai yra neįpareigojantys. Mes jauni, gražūs ir norime džiaugtis gyvenimu pagal savo supratimą... ir bijome įvardinti tikruoju pavadinimu, bijome ištarti "Bažnyčios, mūsų tikėjimo moralinis mokymas", nes tai jau įpareigoja ir mes tarsi pasąmonėje bijome to įpareigojimo, nes iš meilės nenorime jo sulaužyti, kad neįžeisti Dievo. Gaunasi, kaip ir žaidimas - nenoriu pamatyti, kad nesužinočiau per daug. Ir tikrai, Sparnai, aš nekritikuoju tavęs, nes aš einu per tuos pačius procesus, kaip ir mes visi

Tą "maištingos vaikystės" lygį gražiai nupasakoja buvusi
supermodelis Kathy Ireland (pati interviu pradžia). Jos žodžiais tariant: "Aš lėtai mokausi ir gailiuosi, kad likau "vaikiška" krikščione taip ilgai... aš bandžiau Dievą padaryti tuo, kokiu pati Jį norėjau matyti, kas buvo labai arogantiška. Vietoje to, kad būčiau Jam pasidavus ir leidus Jam padaryti mane tokia asmenybe, kokią Jis mane sukūrė būti..." (likusiame interviu ji pateikia labai stiprią žinią gyvybės apsaugos tema).

Kartais tas "suaugimas" yra skausmingas procesas, nes reikia pasiduoti, reikia atsisakyti kažko, ką mes laikėme brangiu, svarbiu ir pan. Tikriausiai sunku būtų tai išreikšti geriau, nei ši moteris: "... aš pasiduodu ir nustoju remtis viskuo, ką žinojau... ir mano gyvenimas pradėjo keistis, mano moralė, tai ką aš laikiau gera ir bloga. Mano "normalu" jau nebebuvo normalu." Moteris dėl Dievo paliko savo sugyventinį draugą, kas buvo skausminga, bet atvedė Jį prie Dievo... jo liudijimas yra taip pat labai gražus: "aš galėjau daryti daug darbų "už scenos", bet Dievas man pasakė - eik į ugnį, eik į mūšį. Ir aš noriu likusį savo gyvenimą paskirtį dirbant Jam, kad pagarbinti Jėzų, pasakyti žmonėms teisybę, kad nebūtina gyventi pasaulietišku gyvenimo stiliumi, kad patirti malonumą ir džiaugsmą."

Čia mes save galime paklausti labai svarbaus klausimo - ar jau laikas? Ar aš jau atsidžiaugiau "normaliu" gyvenimu ir jau galiu žengti į ugnį vardan Kristaus? Į mūšį vardan savo Dievo? Bet kartu mus kamuos klausimas: ar jau atėjo mano eilė kentėti? Ar aš turiu kentėti? Ir labai gražiai viską susumuoja aktorius Jim Caviezel, vaidinęs Kristų "Kančioje": "Nemažai šiandieninių krikščionių nori būti truputį pagoniškais, kad patiktų savo pagonims draugams, kad būtų "cool". Tame nėra nieko "cool". Tai, ko mums trūksta, yra noras būti šventais.... Atsiskirkite, broliai ir seserys nuo šios kartos, jūs nebuvote sukurti, kad prisitaikyti, jūs buvote sukurti, kad išsiskirti!".

Perskaičiau ir tokia mintis pasisuko ant liežuvio galo 
Tai saiko klausimas, gal kitaip pasakius pusiausvyros klausimas.
Kad ir tos pliažinės aprangos klausimu, neturi būti per daug paslinkta į tą pusę, kad saugant dorovingumą, viską labiau suslėpti. Tačiau neturi būti ir kito kraštutinumo - beveik viskas atvira. Rasti tą pusiausvyros tašką.

Tą pusiausvyros tašką labai lengva rasti, nes tai yra Bažnyčios mokyme, tačiau, jį nėra lengva įgyvendinti

[Augucka]

Aš suprantu apie ką tu Tomai šneki, iš esmės ir pritariu, bet ar tau neatrodo, kad visa tai veda į religinį fanatizmą?

Mes esame sukūrę šeimas, turime sutuoktinius, vaikų, mes vienaip ar kitaip viena koja turime būti "pasaulyje". Mes negyvename vienuolynuose ir mums būnant viena koja pasaulyje yra be galo sunku gyventi vien tik dvasine duona.

Aš manau, kad mūsų tikėjimas turi būti toks, kokį turėjo Šv. Teresėlė Lizjetė. Paprastas, naivus ir vaikiškai tyras. Be jokių fanatizmų ir iš savęs darymo to, kuo nesi iš prigimties.
Ji ėjo paprastu keliu, kaip ir dauguma šventųjų. To siekiu ir aš. Ji mano pavyzdys. Eiti paprastuoju keliu. Jei kam kyla klausimų, koks tas paprastas kelias, tai siūlau paskaityti jos biografiją ir jos parašytus laiškus 

Kuo giliau brendi į religinį mišką, tuo sudėtingiau susivokti savyje. Pradedi save spausti ir nervuotis, kad reikia daryti taip, neva "katalikiškai teisingai", bet tau nesigauna. Atsiranda nepagrįstas nerimas, kad nemoki gyventi tobulai, taip, kaip reikalauja katekizmas.

Pradedi per daug apie tai galvoti, mąstyti ir žiūrėk, jau visas šis nerimas apima tavo visas mintis, kurios turėtų būti skirtos vieninteliam Dievui. Ir nepastebi, kaip pati religija tampa tau stabu. O piktasis tik to ir siekia. Trina rankomis ir džiaugiasi ir maitinasi mūsų nerimu ir mūsų baime, kad negyvename tobulai.

Vienintelė religija yra meilė. Nepamirškim to. Jei nėra meilės, tai visokie postringavimai neturi prasmės ir yra lygūs nuliui.

Pažiūrėkim į brolių musulmonų pavyzdį, kiek pas juos fanatikų ir radikalų. Nes jie neranda pusiausvyros ir nesupranta Dievo esmės ir iš religijos padaro stabą ir jam lenkiasi.

Ta linija labai plonytė. Būkim paprasti, tokie kaip Šv. Teresėlė ar Šv. Juozapas iš Kupertino. 

Mes galime šlovinti Dievą kiekvienas savo profesijoje, savo gyvenime, savo šeimoje, savo pomėgiuose ir visame kame.

[Pilgrim]

Augucka, yra kitas reiškinys nei religinis fanatizmas. Jis įvardinamas krikščionišku fariziejiškumu. Kuomet santykis tampa mažiau svarbus už formą, kada asmeninis ryšys pakeičiamas vietomis su krūva taisyklių. Bažnyčia pirmiausia neša Evangelijos žinią, kurios esmė yra žmogaus asmeninis santykis su Jėzumi. Tik susitikus Jėzų nuskamba žodžiai" Sek paskui mane". Tik tada prasideda katechezė, tikėjimo mokymas. Dažnai gyvenimo situacijose ar neaiškumuose pradedame ieškoti taisyklės, normos ar nuorodos kaip turi būti pasielgta. Tačiau pirma turi būti ieškoma santykio su Jėzumi ir Jis jau nukreips į taisyklę, teisingą elgesį ar pasirinkimą. "Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas". Jis yra Tiesa, Jis Pirmas, taisyklė seka paskui. Pirmiausia santykis, kitka ateis. Mažoji Teresėlė turėjo mintį Jėzau jei Tu man įdiegei vieną ar kitą troškimą arba norą, vadinasi Tu privalai ją realizuoti manyje. Šiek tiek perfrazuojant juk Jėzau su Tavo žinia aš atsidūriau šioje kryžkelėje, šioje dvejonėje, vadinasi Tu turi man parodyti kaip bus teisingai. teisingos paieškos galimos tik su Jėzaus vardu lūpose ir širdyje, kitaip tikrai atsidursime patvoryje.