Stabai į mūsų namus atsėlina nepastebėti

[Diak. Tomas M.]

Geras interviu su kun. egzorcistu A.Valkausku:

http://www.lrytas.lt/-13460723551345094396-egzorcistui-a-valkauskui-tenka-vaduoti-ir-egipto-stab%C5%B3-sujauktas-sielas.htm

Gali pakenkti ir suvenyrai

Lietuvos egzorcistai parengė specialų klausimyną. Jis labai pagelbėja vertinant, ar žmogus iš tiesų gali būti apsėstas. Klausimai, kuriuos žmonėms užduota egzorcistai, patys netikėčiausi. Tarkime, ar jūsų namuose nėra statulėlių, kurios kaip suvenyrai atkeliavo iš Egipto?

,,Pasitaikė atvejis, kai namuose kūdikis negalėjo miegoti ar net ramiai būti. Arba – įneša tėvai vaiką į namus, jis klykia.

Nors kitoje vietoje tokių problemų nekildavo. Paaiškėjo, kad tuose namuose buvo iš svetur atkeliavusių stabų. Išmetėme juos, namus pašventinome, ir visos bėdos baigėsi", - prisiminė A. Valkauskas.

Kiek aš pats esu gavęs visokių "lauktuvių", kurias draugai iš draugiškumo, o kartais tiesiog iš mandagumo parveža iš savo kelionių...

[Giedrė]

Gavau ir aš iš turko studijų draugo mažytę "turkišką akį". Visai nežinojau, kad tai kenksminga ir atstovauja blogio pasauliui. Kadangi nežinojau ir priėmiau tai kaip studijų bičiulio suvenyrą. Manau, kadangi nieko nežinojau, tai nepakenkė per Viešpaties malonę. Dabar nebenešioju, net nežinau kur nusimetusi. Dieve, dėkui, kad saugai nuo blogio.

[Diak. Tomas M.]

Žinau tai ir iš savo patirties... tas mūsų mandagumas ir nenoras kieno nors įžeisti, kartais atsisuka prieš mus pačius, nes tas daiktas, net gulėdamas kažkur, gali nejučia kenkti ar trikdyti dvasinę ramybę.

Dabar savo namuose darau "generalinę tvarką" - metu visus tokius "niekučius", visokią neaiškią literatūrą, prisikaupusią per ilgus metus, domintis įvairiais dalykais ir pan.

Kitą kartą reikės pasistengti būti tikrai mandagiu - tiesiog pasakysiu: "Labai dėkoju už tai, kad pagalvojote apie mane, bet negaliu to priimti, nes esu katalikas" ir žmogus turėtų suprasti, ir (kas svarbiausia) Dievas nebus įžeistas

[Jazminas]

Dabar savo namuose darau "generalinę tvarką" - metu visus tokius "niekučius", visokią neaiškią literatūrą, prisikaupusią per ilgus metus, domintis įvairiais dalykais ir pan.

Kitą kartą reikės pasistengti būti tikrai mandagiu - tiesiog pasakysiu: "Labai dėkoju už tai, kad pagalvojote apie mane, bet negaliu to priimti, nes esu katalikas" ir žmogus turėtų suprasti, ir (kas svarbiausia) Dievas nebus įžeistas

Sveiki, Tomai, ačiū už priminimą Po vienų rekolekcijų buvau gavusi malonę išmest viską, kas nesuderinama su katalikų tikėjimu. Reikės vėl peržiūrėt lentynas ir stalčius.     

[Silvija]

O aš dar norėjau imti ginčytis kaip paauglė , galvodama, kad kas gi tas stabas - tai Dievo pakaitalas, kuris garbinamas ir kuriam tarnaujama, o aš juk tikrai nieko labiau už savo Viešpatį nemyliu, na jei ir mėtosi kur nors kampe koks keramikinis velniukas ar lentynoj nuo senų laikų dulka neaiškaus turinio knyga, tai juk aš jos neskaitau ir tiems dalykams nesimeldžiu...

Deja, taip mąstydama tikrai esu tikėjimo paauglystėje, gal net vaikystėje Pasiieškojau teologų paaiškinimų ir štai ką radau:

"Antrasis (NB! ne pagal katalikiškąją, o pagal rabiniškąją interpretaciją) Įsakymas:

neturėsi kitų dievų priešais mane (~ mano akivaizdoje)
nedarysi sau atvaizdo (~ stabo) ...

<...> Rabinai netiki, kad Biblijoje yra bent vienas nereikalingas žodis ar pasikartojimas. Todėl ir šį Įstatymą jie aiškina be galo praktiškai - jei Biblijoje būtų parašyta "nedarysi stabo", tai vis dar liktų galimybė parsinešti į namus kieno nors kito padarytąjį ir taip "apeiti" Dievo Įstatymą. Būtent todėl Dievas pasakė: "neturėsi" ir "nedarysi"."

Toliau - dar gražiau , tikrai verta paskaityti kun. Algirdo Akelaičio mintis

Ką gi, teks ir man daryti inventorizaciją. Bet dar vienas klausimas kyla: ar tuos dalykus būtina išpažinti prie klausyklos?




Jei kam įdomu, čia dar vienas interviu su kun. egzorcistu Arnoldu Valkausku.

[Giedrė]

Dabar dar pagalvojau, kad turiu suvenyrinį velniuką iš "Velnių muziejaus", bet tikrai nežinau, ar tame yra kas blogo. Nuo vaikystės kaip suvenyrą. Įdomu kur čia riba. Ar būtina išmesti? Būtų įdomu, kad patartų kunigas. Gal kun. Saulaitis patartų?

[Diak. Tomas M.]

A. Valkausko pasakotoje istorijoje pastebime gana paprastą idėją:

- nebūtina tą daiktą laikyti stabu ar laime nešančiu amuletu ir pan. (šeima galvojo, kad tai tiesiog prisiminimas apie buvusią kelionę, suvenyras), bet tai netrukdo tam daiktui veikti, nes juk ne daiktas veikia, o blogio jėgos veikia per jį.

Dar vienas įdomus savęs išbandymas - ar nejauti jausmo, kad gaila išsiskirti su tuo objektu? Jei gaila, tai kodėl? Manau mums į mintis bus pasiųsta aibė įvairių "logiškų" paaiškinimų kodėl... Bet kaip tas posakis yra, kad nesvarbu ar paukštį laiko prikaustyta geležinė grandinė, ar tik plona vielutė, jis vis tiek negali pakilti į dangų.



P.S. bet lietuviai ir muziejų buvo prisikūrę... ir velnių, ir komunizmo, ir dar visokių kokių... bet nėra Angelų muziejaus, o į Bažnyčią žmonės eina tik kaip į Dievo muziejų 

[Giedrė]

Tau, Tomai, bus įdomi ši nuoroda:

http://anyksmc.lt/angelu-muziejus

Dievas jau atsakė į tavo maldas - ir gana seniai. 

[vida]

Visus tokius suvenyrus be gailesčio  iššveičiau . Vyras seniai  iš jūros parvežė medinį ,, baiboką''  iš raudonmedžio. Tarybiniais laikais čia buvo jėga. Atvažiavo pusseserė iš Kauno ir labai žavėjosi šiuo ,,kūriniu''. Vyras mano sako - dovanoju. Veidelis mano ištįso, aišku to neparodžiau, bet išvažiavus sesei, murmėjau. Dabar pagalvoju, kad jau tada Dievulis mane saugojo. Aišku, nieko gero , kad jis kabo pas giminaitę , bet kai nuvažiuosiu būtinai išreikšiu savo nuomonę apie tai. Gal tas ,,baibokas'' pagaliau atsidurs šiukšlinėje.
Ir dar - gavau nuo dukros dovaną - masažą viso kūno. Jaučiuosi blogai, visaip narsčiau savo smegenėles, bet tikras atsakymas atėjo. Nenorėdama įžeisti dukros, įžeidžiau Aukščiausiąjį. Masažas buvo daromas jogos namuose. Visa simbolika mane erzino, buvo nejauku . Labai maloniai buvo pasiteirauta ar patiko. Žinoma, pasakiau , kad tai prieštarauja mano tikėjimui, bet kas iš to, jei aš neturėjau ryžto atsisakyti tos procedūros. 

[Silvija]

Iš tiesų, kaip dažnai mes galvodami, kad mylime savo artimą, susipainiojam. Ir tik kai atskaitos tašku laikome Dievą, atpažįstame kaip turime iš tiesų mylėti. Šiuo atveju - drąsiai išreikšti nepatogią nuomonę, kas pasitarnautų visų augimui.

[Donatas]

Nelabai suprantu kodėl masažas gali būti blogai ? Jei tai normalus masažas be jokių mantrų kalbėjimo, net ir į jogą orientuotoje patalpoje.

[Silvija]

Donatai, jei tai būtų tik masažas... Dabar gi Vidos komentare nuskambejo visa eilė kitų aplinkybių, atvedusių į tuos jogos namus. Manau labai gerai, kai žmogus toks atidus detalėms. Vien tai, kad buvo vidinis prieštaravimas, rodo, kad situaciją reikėjo paanalizuot atidžiau.

Nes daug drungnų šiandien pakliūna į naujojo amžiaus religines pinkles ir po to kenčia patys nežinodami nuo ko.

[kukulis]

Gal čia mano asmeninis priešiškumas, bet aš kažkaip nenorėčiau kad mane liestų kažkokio pagonio rankos
O ir pats analogiškai prieš pusantrų metų sukaliau vieną suvenyrą - kažkokią "stebinčią akį" buvau gavęs dovanų. Vieną dieną sunervino tai sukaliau plaktuku, o paskui dar bandžiau sudegint, bet kadangi nedegė, išmečiau tokią.

Čia aišku gal mano psichopatinė  nuotaikų kaita suveikė, bet kaip buvo taip buvo.

---

Beje, analogiją esu girdėjęs nesenoje paskaitoje, kurios įrašą klausiau internete.
Esą kodėl buvo daužomos antikinės statulos? Kas jas daužė? Ar daužė barbarai ar kažkas kiti?

Pasirodo daužė ne šiaip barbarai, o tie barbarai, kurie vėliau buvo jau atsivertę į krikščionybę ir daužė tas statulas kaip stabus. Nes iš esmės visos tos statulos kiekviena vaizdavo kažkurią antikinę dievybę. Pvz. Venerą, Hermį ir t.t.

[Donatas]

Man šia tema daugiau nesupratimo nei supratimo (kaip ir daugelyje kitų ). Klausimas ar gali daiktai, pvz suvenyrai veikti
be žmogaus kaltės ? O kaltė šiuo atveju nepasitikima Dievu ir suteikiama tam tikrų galių daiktams ar ritualams.
Sutinku, kad geriau neaiškios paskirties daiktus, ženklus ir kita išmesti, kad net nekiltų pagunda patikėti jų veikimu.  Tačiau kaip neįsivelti į "kovą" su magija ir tokiu būdu sureikšminti dalykus kurių nevertėtų. Nesenai tubėje žiūrėjau Valkausko paskaitą kurios pradžioje jis pastebėjo jog apie velnią žmonės susirenka gausiau klausytis nei apie Dievą...

[Silvija]

Svarbių svarbiausia (ir kun. Valkauskas tai teigia) yra mūsų identiteto problema: mes galvojame, kad esam krikščionys, bet nuolat nuslystame į šonus. Kaip vienoje paskaitoje girdėjau akcentuotas pagrindines priežastis dėl ko tai atsitinka, tai visų pirma - mes visi dar labai norime patys valdyti savo gyvenimus ir kasdienybėje pamirštame kas yra mūsų karalių Karalius.

Pastaraisiais metais egzorcistai konstatuoja grėsmingą situaciją, susijusią su piktųjų dvasių veikimu. O tu pats, Donatai, tiki, kad pasitaiko tokių atvejų, kai daiktai namuose ima skraidyti ar žmonėms nesimiega, kai jie ima sirgti įvairiom ligom ir paaiškėja, kad tuose namuose, toje erdvėje yra įsikūrusi kokia nors pikto siekianti dvaselė? Panašu į filmo siužetą? Man, beje, irgi, nes nebuvau su tuo susidūrusi. Bet sako, kad tai realu.

Šioje žemėje visa materija yra gėrio ir blogio įtakų zonose ir gali būti pašvęsta Dievui arba velniui (žmogus - taip pat). Tie, kas turime glaudų ryšį su Viešpačiu, esame Jo apsaugoj, bet tų, kurių ryšiai sutrūkinėję, gyvenimai yra tarsi ant bedugnės krašto.

Imkime priešingą variantą stabukams mūsų namuose ir keliaukime į mūsų prosenelių laikus, kai buvo ypač paplitęs Švč. Jėzaus Širdies garbinimo pamaldumas. Lietuvoje prieškario metais buvo praktikuojama tokia apeiga – Švč. Jėzaus Širdies Intronizacija, t.y. viešas ir vieningas pripažinimas aukščiausios Jėzaus Širdies valdžios šeimoje ar bendruomenėje. Remiantis Bažnyčios patvirtintu apreiškimu (1673 m. vienuolė vizitietė šv. Margarita Marija Alakok (Alocoque) (1647–1690) Parayla-Monial (Prancūzija) vienuolyne patyrė Jėzaus regėjimų, įkvėpusių pamaldumo Švč. Jėzaus Širdžiai proveržį, ypač tarp paprastų žmonių. Regėjimuose Jėzus prašė šv. Margaritos Marijos pasiaukoti Dievui už žmonių nedėkingumą) būdavo atliekamas viešas namų (šeimų) pa(si)aukojimo aktas, garbingiausioje vietoje pastatant Jėzaus statulėlę ar pakabinant Švč. Jėzaus Širdies paveikslą bei visiems pasiaukojant Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai.

Kaip gausūs liudijimai teigia, prasidėjęs ištisas atsivertimų, išgijimų ir tikėjimo suklestėjimo laikotarpis. Deja, kaip ir daugelis dalykų mūsų gyvenime, ilgainiui tai buvo apleista ir pamiršta, o šiais laikais jau imta laikyti ir visai nereikalinga išorine praktika. (Deja ezoterikai ir maginiams reiškiniams kaip matome šis laikmetis labai tinkamas ).

Tai va, ką norėjau pasakyti – tai, kad net mes, tikintieji, modernėjant požiūriui į tikėjimo praktikavimą, buvom pripratinti nekreipti dėmesio į fizinių (arba kūniškų/regimų) dalykų pašvęstumo klausimą, (žegnojimasis kaskart laiminant maistą taip pat įeina į mūsų aptariamų dalykų sferą). Mano pačios tikėjimas irgi mažai remiasi visokiomis sakramentalijomis, bet matyt, kad atsisakydami šios Aukščiausiojo pagalbos arba, neduok Dieve, paniekindami ją, mes prarandame ir galimybę pelnyti malonių per kai kuriuos Viešpaties pažadus (žr. 10-ą).

[vida]

Donatai, buvau kunigo Valkausko mokyme. Mintis tokia , kad anajam karalaičiui mažiau teiktume garbės. Mums net nežinant tie stabukai, kurie mūsų namuose gali tūnoti, kad ir neteikiant jiems jokios reikšmės, daro savo darbus, atveria vartus į piktojo pasaulį. Asmeniškai aš vengiu narstyti velnio darbus, stengiuosi kuo mažiau apie jį galvoti , nors popiežius skelbia, kad nepamirštume, kad velnias yra. Ačiū Dievui, pas būrėjas niekada nebuvau, net tokios pagundos neturėjau. Visa esybe jaučiau, kad tai nereikalinga mano sielai. Tik nepagalvokite , kad labai jau teigiama. Kitokių visokių nuodėmių tiek pridaryta , kad ocho .  Tas masažas , kaip Kukulis išsireiškė pagonių darytas mano sielai atgaivos neatnešė.

[kukulis]

Man šia tema daugiau nesupratimo nei supratimo (kaip ir daugelyje kitų ). Klausimas ar gali daiktai, pvz suvenyrai veikti
be žmogaus kaltės ? O kaltė šiuo atveju nepasitikima Dievu ir suteikiama tam tikrų galių daiktams ar ritualams.
Sutinku, kad geriau neaiškios paskirties daiktus, ženklus ir kita išmesti, kad net nekiltų pagunda patikėti jų veikimu.  Tačiau kaip neįsivelti į "kovą" su magija ir tokiu būdu sureikšminti dalykus kurių nevertėtų. Nesenai tubėje žiūrėjau Valkausko paskaitą kurios pradžioje jis pastebėjo jog apie velnią žmonės susirenka gausiau klausytis nei apie Dievą...

Aš manau čia gal susiję su I Dievo įsakymu: "neturėk kitų dievų, tik mane vieną". Ne tiek daiktai veikia patys savaime, kiek mes patys prisirišam prie daiktų. Jeigu tai menas - jis veikia emociškai ( nes juk tokia meno paskirtis ) . Mes jeigu prisinešam į namus visokių dalykų, kurių simbolika yra bedieviška, tai gal būt nejučia persiimam tos simbolikos teikiama nuotaika.

Apaštalas Paulius rašė : "stabai pasaulyje yra niekas". Tačiau mes galim rodyti ištikimybę Dievui, vengdami visų tų stabų?

[Diak. Tomas M.]

Vidos paminėtas masažo atvejis, nepaisant ezoterinės aplinkos, gali būti pavojingas ir tuo atžvilgiu, kad dažnai tokie "specialistai" savo masažais bando "pravalyti", suaktyvinti ir pan. visokius "energetinius taškus" ir t.t. ir pan. Tad gaunasi, kad kažkas su tavo kūnu atlikinėja visokius ezoterinius/okultinius veiksmus. Juk ne visi eina pas būrėjus sužinoti ateities, kiti eina "taisyti" ir sveikatą... Mūsų paguoda, kad yra Išpažinties ir Komunijos sakramentai.

[vida]

Esu tvirtai apsisprendus daugiau tokių ,, malonumų'' atsisakyti. Tikrai žinau, kad man to nereikia. Žmonės , kurie dirba tokiuose namuose persunkti ta filosofija. Jauti, kad labai ,, švelniai'' nori įtraukti. Išeinant buvau kviečiama sugrįžti dar kartą. Padėkojau, bet kaip minėjau, pasakiau , kad tai prieštarauja mano katalikės  tikėjimui. Norėjo diskutuoti , bet į kalbas nesileidau. Išlaikiau ramybę, nepapiktinau , nes jei būčiau vėlusis į kalbas, atrodyčiau nekaip. Pati atėjau , niekas už rankos neatitempė.
Taip turim sakramentus. Šlovė Viešpačiui.

[nf]

O kaip yra su "energetinėmis" vietovėmis, ar čia psichologinis poveikis, ar ištiesu tokios būna?