Trumpa novelė apie kamanę

[kukulis]

Kartą gyveno kamanė.
Ji buvo juodos spalvos, tačiau nugaroje turėjo vieną rusvą dryžį. Žiema buvo šalta, tačiau kamanės mama ir tėtis buvo rūpestingi, ir rudenį namelius, kuriuos jie buvo įkūrę sename supuvusiame kelme, apšiltino sausomis samanomis ir žolelėmis.
Pavasario saulė nutirpdė sniegą ir pradėjo šildyti žemę. Kamanė prabudo ir pagalvojo: "turbūt laikas keltis".
Išskridusi iš savo lizdo ji pasistiprino pavasarį žydinčių vyšnių ir obelų nektaru.
Ten surado ir savo gyvenimo draugą.
Jiedu sukūrė šeimą ir pradėjo nešti medų į savo korį, o koryje auginti savo vaikelius.

Vieną dieną kamanė išskrido ieškoti nektaro ir ją užklupo liūtis. Nuo lietaus ji pasislėpė po liepos lapeliu. Tačiau lietus įsismarkavo, pūstelėjo stipraus vėjo gūsis ir išpūtė kamanę iš jos slėptuvės. Ant jos nukrito stambus šalto lietaus lašas ir nutėškė į žemę. Kamanė nukrito į balutę ant tako, kuriuo vaikščiodavo žmonės. Laimei, lietus buvo trumpas, o balutė negili, tačiau kamanė buvo permirkusi ir sušalusi ir nebeturėjo jėgų nei skristi nei išsikapstyti iš balutės. Sušalusi ji vangiai judino savo kojas ir galvojo "kas dabar bus su mano vaikeliais? Ar aš dar juos kada nors pamatysiu?".
Staiga kažkas ištiesė pirštą. Kamanė nesuprato, kad tai žmogus, tačiau ji instinktyviai kabinosi už bet ko, kad tik galėtų išsigelbėti. Žmogus pakėlė ranką. Ant jo piršto įsikibusi laikėsi kamanė. Nuo rankos šilumos, kamanė pasidarė judresnė. Ji sudūzgė, bandydama nudžiovinti sparnus. Sužibo viltis, kad vis dėl to, ji dar pamatys savo vaikelius ir mylimąjį.
Iš debesų išlindo saulė ir pradėjo spinduliais glamonėti visa kas gyva. Žmogus ištiesė ranką į krūmą, kuris augo prie tako. Kamanė nuropojo ant lapo ir pradėjo šildytis prieš saulutę. Žmogus nuėjo savo keliais.

Kamanė ilgai dar šildėsi prieš saulę, kol pajuto galinti skristi. Laimei, tą dieną lietus nebelijo. Vakarop ji pakilo į orą ir parskrido į lizdą pas savo mylimuosius.

[Silvija]

Genialu kas paprasta. 

Vaikiškai pasidžiaugiau, kad tai buvo visa matančio žmogaus pirštas, o ne koks nors skubantis batas.

[Diak. Tomas M.]

Dar keletas tokių novelių ir gausis graži knygelė vaikams