Apie viešumą, jo pliusus ir minusus tikinčiam žmogui

[Silvija]

Šiandien mano galvoje išsikristalizavo tokia viena išvada: viešumas mums gali padėti atpažinti ydas, kurių patys savyje nepastebim, viešumas gali priversti pasitempti ir net taisyti gyvenimą, kol dar laikas. Štai maži vaikai, nenorėdami išsiskirti iš bendraamžių, žymiai sparčiau mokosi kolektyve, nei tarkim ugdomi namuose tėvų. O nepataisomi rūkaliai, norėdami atsikratyti savo priklausomybės, susidera draugų kompanijoj, kad lengviau būtų tai padaryti. Tačiau viešumas gali ir sužlugdyti, įstumti į beviltišką padėtį – viskas priklauso nuo to, kokioje socialinėje aplinkoje žmogus būsi atviras. Viena yra atsiverti tarp draugų ir visai kas kita – tarp bloga linkinčių.

Kodėl pirmaisiais krikščionybės amžiais išpažintys buvo viešos?

Manau krikščionys nusidėjėlį tuomet priimdavo kaip ir turi būti – teisingai, bet tuo pačiu ir gailestingai. Ši praktika, kaip aš ją įsivaizduoju, man primena skaistyklą žemėje, kai tu niekur negali pasislėpti nuo tave matančių žvilgsnių ir vis dėlto neprarandi vilties, kad pereisi tą ugnį. Šiandien išpažintis jau "užslaptinta", bet ir tai daugeliui ji sukelia problemų .

Man dalyvaujant šiame forume ne kartą yra tekę pasižiūrėti į save tarsi per padidinimo stiklą, nes nori nenori bediskutuojant pamatai save iš šalies. Taigi, šiandien pabūsiu eksponatu ir pasakosiu, kaip viešumas man padėjo išsispręst vieną dilemą .

Taigi. Sekmadienį sugrįžus po Atlaidų prisėdau prie kompo pasidalinti vienu tos dienos įspūdžiu, bet dariau tai neapgalvojusi ir jau greitai po to praradau širdies ramybę. Kodėl tai įvyko?

Visi skaitiniai, kurie pakliuvo po ranka ar žiūrėta
videomedžiaga padėjo sudėlioti štai tokią mozaiką, kurią jei netingite, dėliokite su manim kartu. Pirmiausia, tai supratau galutinai, kad neturiu jumoro jausmo , na, arba tiksliau pasakius, manęs neima juokas iš to jumoro, kurį paprastai išgirstu.

Vėliau suradau Tomo komentarą jau visai kitoje temoje, kuris palietė mane būtent dėl žodžių "mergelė" ir "moteris". (nežinau, sąmoningai ar nesąmoningai tu, Tomai, tame komentare paminėjai mano vardą, bet jau ne pirmas kartas pastebiu, kaip Viešpats įsikiša ten kur reikia su savo tėviška pedagogika ). Viskas tarsi sustojo į savo vietas ir supratau, kad tuomet, kai perpasakojau tą kunigo anekdotą, buvau pagauta minios (arba pop šou) efekto. Supratimą šį sustiprino šiandien internete rastos pastoriaus Mark'o Gungor'o paskaitos (pirmą kartą jo klausiaus), kurios vietomis juokino, vietomis piktino. Šis protestantų dvasininkas mano supratimu laviruoja ties pavojinga riba, kai Dievo Žodis naudojamas juokui sustiprinti, čia pat nesistengiant paaiškinti tikrųjų Biblijos simbolių prasmės (turiu omeny Giesmių giesmę, kurios citatas jis naudoja). Ką gi, turėsiu dabar melstis už šį žmogų, kad viešumas ir populiarumas jam netaptų suklupimo akmuo, o pati...

Viską apibendrinus tikiuos, kad tie, kurie skaitysite šiandien, suprasite, ką norėjau pasakyti. O kitų, kurie skaitysite šį įrašą vėliau, atsiprašau, nes kartais "pagauti kampą" kas čia vyksta galima tik pastoviai dalyvaujant diskusijose .

[kukulis]

Dėl viešos išpažinties.

Skaičiau Joano Kopėtininko pateiktą aprašymą, kai į vienuolyną buvo priimtas kriminalinis nusikaltėlis, su sąlyga: viešai pakartoti visą išpažintį visų vienuolių akivaizdoje, apsivilkus skarmalais, galva nubarstyta pelenais, o rankos surištos už nugaros kaip nusikaltėliui.

Išsakytų nuodėmių sąraše buvo nužudymai, natūralūs ir nenatūralūs lytiniai nuskaltimai ir kiti dalykai..

Kyla klausimas - kodėl?

Pagrindinis atsakymas, ateinantis į galvą - baisios gėdos ir baisaus streso išgyvenimas tokio poelgio pasekoje, po kurio jau žmogus niekad nebenorės pakartoti nei vieno iš išvardintų nusikaltimų.

Kaip rašo šv. Joanas Kopėtininkas - kuo didesnis gėdos jausmas išpažinties metu, tuo efektyvesnė išpažintis.

Aišku ne visiems linkiu taip daryti. Man vienas kunigas pasakojo atvejį, kai jam beklausant išpažinties kurią atlikinėjo toks jaunuolis, tas jaunuolis iš streso net nualpęs buvo prie klausyklos....

---

Dėl širdies ramybės ir jumoro.
Tas pats Joanas Kopėtininkas bei kiti Bažnyčios tėvai kalba apie didelę Dievo malonę, vadinamą dievobaimingumu arba Dievo baime. Detaliai apibūdinant šią malonę, yra kalbama apie didelį Dievo artumą ir pan. Tačiau trumpai šį dvasinį stovį galima būtų pavadinti antgamtine pagarba.

Dievobainingumas nėra galutinis siekinys, nes vėliau atsiradus Dievo Meilei, Dievo baimė išnyksta. Tai tarsi tarpinis laptelis siekiant Dievo Meilės.


Dievobaimingumas ir pagarba yra panašūs dalykai, tik pirmasis antgamtinis, o antras - žmogiškas, mums suprantamas.

Joanas Kopetininkas rašo, kad visokie pajuokavimai ir vulgarybės mažina žmonių tarpusavio pagarbą, taip pat neleidžia įgyti Dievo baimės, o be jos vėliau ir nebus įgyta Dievo Meilė.
Be to, kiekvienas pajuokavimas savyje turi trupinėlį melo. Nei vieno anekdoto, nei vieno pajuokavimo nėra be fakto iškraipymo tam, kad papasakota istorija būtų juokinga. Net ir žodis "pajuokavau" reiškia, kad "pasakiau juokingą netiesą". "Juokauju" - reiškia "nekaltai meluoju". Ar gi ne taip? 

Ar jumoras savaime blogas? Lyg ir neturėtų būti... Šį dalyką vis dar apmąstau, bet kiek žinau Jėzus bairių neskaldė, o juokdavosi iš džiaugsmo ... Na, nebent kas nors žinote daugiau tai mane pataisykit

P.S.

Vakar panašiu klausimu kalbėjau su vienu žmogumi. Kur taip pat kalbėjom apie tai, kad tarsi kažkokie pajuokavimai sukelia abejonių, bet neišeina įvardinti kad tai būtų kokia nors nuodėmė.

Taigi mano įvardinimas būtų toks:
1) Pagarbos mažėjimas.
2) Melavimas.

[Silvija]

Kas link juokavimo viešumoje, skirtingų amžiaus grupių, išsilavinimo, išsiauklėjimo, skirtingo dvasinio amžiaus žmonėms girdint - tai vėl turi savų niuansų. Gali kilti labai skirtingos reakcijos, todėl juokautojas rizikuoja ir yra atsakingas už tai, ką pasako. Tik šventas jumoras neturi pašalinio poveikio.

Dar kalbant apie viešumą norisi paminėti drąsą, nes jei žmogus tikrai yra tiesoje, jo nei priešas nei draugas nesutrikdys. Net ir viešos išpažinties atveju. Nes atgailaudamas žmogus pamažu stojasi į teisiojo poziciją.

[Diak. Tomas M.]

Įdedu savo komentarą ir čia, nes kažkaip paraleliai diskusija vyksta.

Pamenu, kad Šv. Tėvas Pijus labai mėgdavo pasakoti juokus, gal iš jo galima būtų išmokti ko nors?

Kita vertus, man saugiausias juokas - juokas iš savęs, nes pasijuokdami/pasišaipydami iš savęs, mes ir puikybę nugename šalin, kartais "iškrauname" įtemptą situaciją, o kartais ir kitus pralinksminame

Labai užkabino Kukulio susumuotos Joano Laiptininko mintys apie pagarbą - išties, kai atrodo įsigilini, kokie mes menki ir apie kokius šventus dalykus juokaujame, pagalvoji, ar tas juokas neatima iš kažko garbės, ar gulėdami veidais į žemę ant Taboro kalno, norėtume pasakoti anekdotus apie Dievą ir Dievo Motiną? 

[romis]

Norėčiau viešintis, bet labai nesaugu.....baimė,gėda laiko sukaustę....

[Silvija]

Hmm... o ką tai reikštų asmeniškai tau?

Nes pats veiksmas, kaip aš jį suprantu, turėtų išplaukti iš mūsų natūraliai, kaip būtinybė, padiktuota Viešpaties. Kitaip, - gali atsitikti panašiai kaip užlipus ant grėblio... Man viešumas – tai nebijojimas būti tuo, kuo esu dabar, būti Dievo vaiku, atviru gyvenimui. Nesusidvejinusiu, nesusitrejinusiu ar daugiau, bet vientisu. Ir tai, turiu pripažinti, siekiamybė, ne realybė (kol kas). O ką palikome už savęs, manau, ne visada turi žinoti visi. Pasiviešinimas kaip vaistas (sau ir kitiems) turi vykti saugioj terpėj, tikinčių bendruomenėj, kuri palaikys jei ką.

Baimių visi mes turime. Po truputį jas nugalime judėdami tikėjimo keliu pirmyn ir meluotume, jei sakytume, kad tikrai jų nebeliko. Ypač mirties baimės. Joje kartais išnyksta ir žmonių baimė - viena iš didžiausių, kurią turime nugalėt. ...Kaip paskutinis priešas bus nugalėta mirtis...

[kukulis]

Romi, gal norėjai parašyti "išsikalbėti, atsiverti" ? Tą galima padaryti ir vienam žmogui, nebūtinai didelei žmonių grupei

Manau kiekvienas žmogus trokšta būti suprastas, išklausytas, kad galėtų pasidalinti savo išgyvenimais. Tačiau yra sakoma: neįmanoma vienam žmogui pilnai suprasti, ką reiškia būti kitu žmogumi. Tai įmanoma tik Dievui. Vis dėl to, kitų žmonių parama ir supratimas mums yra labai svarbūs ir reikalingi.

Gerai Silvija parašė, kad kai pajausi kad tą reikia daryti, tada ir atsiverk . O šiaip čia niekas tavęs to daryti nereikalauja

[romis]

Aišku, po truputį bandysiu daugiau dalyvauti, o ne būti tik skaitytojas. Nors skaitytojo rolė nėra blogai...