Katalikiškos architektūros teologija

[Diak. Tomas M.]

Truputį jau buvome užsiminę apie bažnytinę architektūrą. Neperseniausiai ir Čikagos benediktinai apie tai skaitė paskaitą.

Ką mes matome šiais laikais? Kartu su moderniomis architektūros srovėmis neatpažįstamai keičiasi Dievo namai. Modernios bažnyčios dažnai statomos "talentingų" architektų, paliekant jiems kūrybinę laisvę. Tokiu būdu sukurtos bažnyčios dažnai nėra statomos pagal tradicinius, tūkstantmečius formavusius principus ir nėra statomos dėl pagrindinio tikslo - Dievo garbinimo, bet planuojamos kaip multifunkcionalios patalpos. Neretai tokie architektūros kūriniai veikiau panašėja į sovietinio brutalizmo monstrus, nei į Dievo namus...

Brolis benediktinas pasiūlė įdomų būdą vertinti bažnyčios architektūrai - mintyse pašalinkite iš patalpos centrinį kryžių (ar kitą centrinį elementą) ir paklauskite savęs - kokią funkciją galėtų atlikti šis pastatas. Dažnai modernūs pastatai netekę tų keleto elementų, galėtų sėkmingai tapti ir modernaus meno muziejumi ir universiteto fakultetu, teatru ir pan. Tuo tarpu iš tradicinių bažnyčių pašalinus, kad ir visas detales, pats pastatas savimi liudys, kad jo paskirtis - Dievo garbinimas.

Kitas klausimas, kurį galime sau užduoti: ar ši aplinka kelia mano mintis į Dievą, nuteikia maldai ir pan.?

Besidomintiems rekomenduoju 10 video ciklą, skirtą būtent architektūros teologijai:


Catholic Church Architecture Part 1 of 10: Architectural Theology

[Silvija]

Pastatų projektavimui architektui atitinkama valstybės tarnyba išduoda projektavimo sąlygas (kokius spec.reikalavimus tas pastatas turi atitikti konkrečioje vietovėje pagal savo konkrečią paskirtį) ir tik išpildydamas jas kūrėjas vėliau jau įvelka tai į meninį rūbą.

Taip ir čia, tik svarbiausia valdžia šiuo atveju - Viešpats ir norint gerai pasitarnauti Jam (įvykdyti spec. reikalavimus) visų pirma reikia turėti su Juo ryšį ir būti tas sąlygas iš Jo gavus.

Mes žinome, kad Apreiškimas buvo patikėtas tautai ir ji per tradiciją jį išsaugojo. O kai apreiškimą patiria asmuo individualiai, jis patiria tik "savąją dalį", jei taip galima pasakyti, ir toji dalis turi įsilieti į bendrą turtą.

Kadangi be Dievo ir be Bažnyčios mes nieko negalim nuveikti, savo kelionėje turim būti nuolankus. Šiuo atveju būdama architekte aš savąją mažytę dalį turėčiau sujungti su Bažnyčios paveldu ir tik tada įrišti meninį rūbą. Būnant nuolatiniam ryšyje su Kūrėju, aišku.

Labai dažnai menininkai-individualistai to nepaiso.

Tokia tad mano filosofija šiuo klausimu

[Gubijaus vilkas]

http://www.dezeen.com/2014/09/10/austin-smith-lord-carmelite-monastery-liverpool-brick/

Karmeličių vienuolynas Liverpulyje. Kaip jums?
Palyginkim su Paštuva... o dabar kaip?

[Silvija]

Palyginkim 

Lietuviškas atrodo telpa į delną... kaip karūnka, arba vainikėlis , labai gražus. Atvirai sakant, nebuvau mačius taip Paštuvos. Dangaus gyventojams turėtų irgi patikti 

Na o angliškasis – tai tikra dykuma, askezė... bet, kaip Tomas ir sako, tai galėtų būti ir konferencijų salė, ir dar kas nors, kur apie Dievą nekalbama 

Ačiū už pavyzdžius!

[Silvija]

Gal žinai, vilke, kas yra Paštuvos vienuolyno architektas?

Labai daug kuriančių sakralinį meną tikinčių architektų Lietuvoje nerasime (tiksliau jų yra vienas kitas), taigi apie lietuviškos katalikiškos architektūros teologiją matyt nėr ko kalbėti. Čia interviu su vienu lietuviu architektu, atsivertusiu Sąjūdžio metais ir jau sukūrusiu keletą bažnyčių.

Kiekvienas projektas gimsta gana skirtingai. Mes patys esame Bažnyčia, tad bažnyčios pastatui nesvetima visa, kas telpa žmogaus širdyje. Svarbiausia tai, kad čia bendruomenė susirenka šlovinimui. Ta vieta turėtų būti saugi, dengta stogu, o kartu ir sakrali – tipologine prasme. Ji neturi priminti, sakykim, virtuvės, kurią turime kiekvienas namuose, sandėlio ar garažo automobiliams. Pastato forma, spalva išreiškia ir yra skirta šlovinimui, nors aplinkybės gali būti ir labai skirtingos.
Tarkim, Dubingiuose yra išlikęs ankstesnės bažnyčios istorinis šventorius, tvora ir varpinė, šalia – kapinės. Kadangi bažnytėlė neturėjo rūsio, iškilę pamatų akmenys žymėjo kontūrą.
Mes paėmėme ta patį kryžiaus plano kontūrą taip, kad tie pamatų akmenys liktų išorėje ir, pasiremdami juo, sudėliojom likusį planą – sakralinę arkos formą. Norėjosi ją padaryti labai aiškią, paprastą, nevaidinti kokio nors istorinio stiliaus, nebandyti pritempti. Arka, kaip sakralinis motyvas, būdingas jau pačioms pirmosioms bažnyčioms – net ir katakombų bažnyčios, jeigu turėjo ne arkas, tai kažką labai panašaus.

Man asmeniškai šio architekto kūryboje gan stipriai jaučiasi profesionalo štampas (o gal tai - pasyvoka ryšio su Aukščiausiuoju išraiškos kūryboje paieška ). Kita diskusija su juo čia.

Labai įdomios mintys kito architektūros kūrėjo, kurio požiūris į savąją gyvenimo užduotį per pašaukimą man labai patiko (nors jo kūryba ir nlb žaviuos ). Jis kalba apie labai svarbius dalykus, kurių bėgant metams išmokė pats kūrybos procesas, susidūrimas su kitais žmonėmis ir Aukščiausiuoju. Manau tie visi dalykai labai atsispindi anksčiau temoje talpintuose pavyzdžiuose ir aš darau savo išvadą, kad bažnyčias projektuoti ir statyti turėtų tik didelę gyvenimo ir tikėjimo patirtį turintis architektas. Panašiai kaip ir į vyskupus šventinamas žmogus .

Kelios citatos:

Atsiverskime tarptautinių žodžių žodyną ir pasikartokime šio labai garbingo žodžio ,,architektūra" apibrėžimą. ,,Archi" reiškia viršenybę, aukščiausią būvį. Architektūra vadinama erdvinę žmogaus aplinką, jos visumos ir dalių santykį formuojanti meno šaka.

Visose žmogaus veiklos srityse vyrauja stiprus prieštaravimas tarp dvasinių ir medžiaginių pavidalų. Kuo arčiau esamojo laiko, kuo arčiau mūsų, tuo tas prieštaravimas yra aštresnis. Kas svarbiau – dvasingumas ar medžiagiškumas?

Ypač gilių emocijų paliko brangiausias man -- M.Žilinsko galerijos Kaune projektas. Konkursą laimėjau, bet kadangi nuo studijų nebuvau labai paklusnus, todėl nebuvau mylimas ir palaikomas. Mane, kaip konkurso laimėtoją, nušalino nuo projekto ir toliau jį plėtoti atidavė mano draugams. Buvau taip įskaudintas ir įsižeidęs, kad neidavau nė artyn žiūrėti, kaip ta galerija statoma.
Tada man labai gerą pamoką davė Algimantas Kančas. Jis pasakė: ,,Simai (taip E.Miliūnas vadinamas tarp kolegų. – V.S.), tu save myli labiau, negu savo profesiją". Pagalvojęs supratau, kad Algis buvo teisus.
Kai nugalėjęs ambicijas grįžau prie objekto, visi buvo patenkinti. Šis incidentas išvadavo mane nuo nesveikos savimeilės, kategoriškumo, nepamatuoto pasitikėjimo savimi. Tada labai stipriai pasikeitė ir aplinkinių požiūris į mane, pradėjau gauti užsakymų. M.Žilinsko galerijos istorija buvo skaudžiausia ir naudingiausia pamoka man.
Tada iš esmės supratau mūsų profesijos atsakomybės ir dramatizmo esmę. Juk architektūros projekto kūrimas yra kaip meilės akto vaisius: vaikas gali gimti gražus, sveikas, bet gali gimti ir kreivas, ligotas. Tu tai matai, bet jau nieko nebegali pakeisti. Net pačiu tragiškiausiu atveju. Net tada, kai matai, kad statoma kažkokia kuprota klipata. Gali tik grąžyti rankas ir melsti Dievą atleidimo už tai, kad to kūrybos – meilės akto metu kažką ne taip padarei.
Tiesa, dar gali truputėlį padėti tam savo nelaimingam vaikui išgyventi, pridengti esminius trūkumus, pamaskuoti gražesniais drabužėliais, bet kreivos prigimties ištaisyti jau negali.
Iš pradžių, kol esi jaunas, projektuoji labai lengvai. Įgijus patirties viskas pasikeičia.

Net kai kalbame apie modernizmą, man patinka tas modernizmas, kuris yra universalus ir turi atsiminimų apie praeitį. Laikas turi uodegą. Jeigu tu jos nesilaikai, esi tuščia vieta. Aš noriu būti modernus, bet visada laikytis laiko vertikalės. Man svarbi ilgalaikių vertybių ir esamojo laiko harmonija.

Pagal klasikinį supratimą, architektūroje, kaip ir muzikoje, negali būti popso. Gali būti profesionali kūryba arba liaudies kūryba. Tokia nuostata pasaulyje galiojo apytikriai iki XX amžiaus vidurio. Niekas vardan populiarumo nebandė papirkti žmonių estetinio skonio ir suvokimo. Nes architektūra – per daug brangus, atsakingas ir ambicingas menas.
Kai tik prasidėjo bandymai įtikti masėms, atsirado popsinė architektūra. Statant pastatus tikimasi pritraukti kuo daugiau lankytojų, kuo daugiau verslo ryklių ir turėti iš to kuo daugiau naudos. Įgyvendinant tokius siekius, architektūra aplipinama visokiais stebinančiais, šokiruojančiais ar akiai paganyti skirtais trumpalaikės vertės dzinguliukais.
Pasaulyje atsiranda kartotiniai, serijiniai statiniai, kurie yra akivaizdus architektūros popso pavyzdys.

Architektūra turbūt vienintelė kūrybos sritis, taip atvirai deklaruojanti savo santykį su laiku. Amžinumas, laikas ir erdvė yra sunkiausiai suvokiami dalykai. Tarsi koks kosmosas. Architektui nuolat tenka dirbti būtent su šiuo kosmosu.
Instinktyviai mes visada projektuojamės į ilgalaikiškumą. Net paprastas žmogus statydamas namą tikisi, kad stato labai ilgam. O ką jau kalbėti, ką jaučia architektas, kai projektuoja bažnyčią. Aišku, įsivaizduoja, kad ji stovės tūkstantį metų. Pasąmonėje nuolat vyksta kova dėl amžinybės.
Egzistuoja toks juodas humoras, kad chirurgas savo klaidą gali užkasti, o architekto klaida matoma šimtmečiais.
Tiesa, dabar, kai populiarėja popsinė architektūra, trumpalaikės vertybės, atsiranda naujas ir architektūros vertės kriterijus – geras tas statinys, kurį bus lengva ir nebrangu nugriauti.

Ilgai piešiau eskizus namuose, bet man nesisekė. Nutariau vieną dieną labai anksti nuvažiuoti į tą aikštę, kol dar nėra žmonių, atsisėsti ant Soboro laiptų ir pabandyti sukurti eskizą vienu įkvėpimu. Turėjau paprastą sąsiuvinį. Pasakiau sau: arba-arba. Jei nepavyks, – pasiduodu. Staiga pamačiau visą būsimą galeriją – laiptus, kolonas, tūrius, visą struktūrą, kiemelį, erdves. Ir man pasidarė karšta. Tai neapsakomas, nepakartojamas ir nenukopijuojamas jausmas.
Kaip pavadinti tą nušvitimą? Ar aš sugalvojau M.Žilinsko galeriją, ar jos vaizdas staiga man nukrito iš aukščiau? Ne, ne aš tai padariau. Aš tik veikiau kaip imtuvas, kuriam pavyko tuo metu ir toje vietoje pagauti labai svarbią informaciją, kurią valdo Aukščiausiasis pasaulio protas.

Visas straipsnis: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-04-20-architektas-e-miliunas-apie-zmogaus-ir-dievo-sutarti-kuryboje/9183

[Pilgrim]

Ar yra sakrali (šventa) architektūros forma. sakrali bet nemaišykime su sakraline.
Ir jei yra tai kokia ji ?

[kukulis]

Gal kokiam rekolekcijų centrui ir tiktų tokia prabanga, bet tik ne karmeličių vienuolynui ..

[Silvija]

Ar yra sakrali (šventa) architektūros forma. sakrali bet nemaišykime su sakraline.
Ir jei yra tai kokia ji ?

Trikampis arba apskritimas

[Silvija]

Gal kokiam rekolekcijų centrui ir tiktų tokia prabanga, bet tik ne karmeličių vienuolynui ..

Apie kurį iš dviejų kalbi?

[kukulis]

Tą kur Gubijaus vilkas įdėjo.

[Silvija]

Pratęsiant apie sakralias formas, tai dar turbūt reiktų kalbėti ir apie formų dermės sakralumą, kada liaudiškai tariant, nei išimsi, nei pridėsi. Bet žmogaus kūryba per amžius jau tiek yra išstudijuota, kad tą dermę pasiekti įmanoma ir mechaniškai, t. y. gerai susipažinus su kompozicijos ir harmonijos principais. Ir kartais į tokį meno kūrinį žiūrint (ar esant tokiame "tobulam" pastate) jauti žmogus, kad vis dėlto kažko ten trūksta... 

[Gubijaus vilkas]

Gal žinai, vilke, kas yra Paštuvos vienuolyno architektas?

Lygtais Žilvinas Bartulis...

[Varlė keliauninkė]

Ar yra sakrali (šventa) architektūros forma. sakrali bet nemaišykime su sakraline.
Ir jei yra tai kokia ji ?

1. O kuom skiriasi šios dvi savokos sakrali ir sakraline? Man jos labai artimos savo reikšme.. net vienodos
2. Ar forma kaip tokia (apskritimas, kvadratas, trikampis šešiakampis, tt) gali būti sakrali, nežinau...

[Silvija]

Geri klausimai Pilgrim, labai geri ir tavo, keliauninke, taip pat, ačiū už juos

Štai čia yra atsakymai: http://www.polia.info/Ikona/Pazinimas.htm

[Gubijaus vilkas]

Ar yra sakrali (šventa) architektūros forma. sakrali bet nemaišykime su sakraline.
Ir jei yra tai kokia ji ?

1. O kuom skiriasi šios dvi savokos sakrali ir sakraline? Man jos labai artimos savo reikšme.. net vienodos
2. Ar forma kaip tokia (apskritimas, kvadratas, trikampis šešiakampis, tt) gali būti sakrali, nežinau...

1.Aha, man irgi nelabai to skirtumo apibrėžt galėčiau, gal Piligrimas pats paaiškins?
2.Manu kad ne, nes antraip atsiduriam stiklinėj to bartuko prie Varėnos, kaip jis ten... nepamenu vardo... piramidėj, ar dar kokiose mandalose, kur cirkuliuoja energijos, ci, pranos ir t.t.

[Pilgrim]

Kad aiškiau būtų minties paplėtojimas 
Sakrali - šventa
sakralinė - pašventinta

[Silvija]

Aha, aš pirmąkart suklydau

Antras spėjimas:

2.Manu kad ne, nes antraip atsiduriam stiklinėj to bartuko prie Varėnos, kaip jis ten... nepamenu vardo... piramidėj, ar dar kokiose mandalose, kur cirkuliuoja energijos, ci, pranos ir t.t.

Manau, kad gali Na bent jau kartą žmonijos istorijoje buvo.

[Pilgrim]

Kokia ta konkreti forma ?

[Varlė keliauninkė]

Jei atmintis nepaveda, tai pagal Liudviką de Montfortą vienintelė sakrali (Dievo, ir todėl sakrali) forma yra ... Marija
o visos geometrinės - tik sakralinės. Taip?

[Varlė keliauninkė]

Manau, kad gali Na bent jau kartą žmonijos istorijoje buvo.

Tai kokia gi? :-)