• Welcome to TavoRankose.org - katalikiškas diskusijų forumas. Please login or sign up.
 
lapkričio 23, 2024, 12:48:40

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


„Neleisk mūsų sugundyti“ ar „Nevesk mūsų į pagundą“

Pradėjo Varlė keliauninkė, spalio 11, 2014, 13:38:23

0 Nariai ir 3 Svečiai peržiūrinėja šią temą.

Varlė keliauninkė

CitataŠv. Jonas Kasianas teigia, esą maldos žodžiai ,,nevesk mūsų į pagundą" nereiškia ,,neleisk mūsų gundyti" : ,,jeigu mes melsimės, kad mūsų neleistų gundyti (ne permittamur tentari), kaip bus išbandyta mūsų dorybės galia? [...] Gundytas buvo Jobas, bet jis nebuvo įvestas į pagundą, nes ,,nekalbėjo kvailai prieš Dievą" (Job 1,22) ir nesuteršė lūpų šventvagyste, ką jį norėjo palenkti padaryt gundytojas. Gundytas buvo Abraomas, gundytas buvo Juozapas, bet nei tas, nei kitas nebuvo įvestas į pagundą, nes nei vienas neįvykdė gundytojo valios".
CitataŠv. Grigalius Nisietis savo darbuose aiškina, kad ,,būti įvestam į pagundą" reiškia į ją įeiti ir teigia, kad tai tolygu tapti nuodėmės vergu (kitaip tariant, jis aiškiai skiria gundymą nuo ,,įėjimo į pagundą"). Šv. Jonas Auksaburnis, komentuodamas šią maldos eilutę teigia, jog mes neturime bijoti gundymo - ,,neturime atsisakyti dvasinių žygdarbių, kaip ir neturime savavališkai jų siekti".
G. Sungailos straipsnis apie šią "Tėve mūsų" eilutę:
http://www.arche.lt/2014/09/gintaras-sungaila-neleisk-musu.html

Donatas

Jei gundymas stipresnis už "dorybės galią" įvyksta nusidėjimas. Kad to nebūtų, "dorybės galia" turi būti stipresnė už gundymą. Žmonės turi ribotas galias ir prigimtimi nuodėmingi, todėl visada galima atrasti gundymą kuris bus stipresnis. Vienintelis būdas išvengti nuodėmės yra silpnesnis už "dorybės galią" gundymas.
Tuo remdamasis teigiu kad "nevesk mūsų į pagundą" yra iš esmės tas pats kas ir ,,neleisk mūsų gundyti". 
Dėl gundymo baimės ir "dvasinių žygdarbių"  - viena vertus yra gerai auginti "dorybės galią", tačiau ar manymas jog galiu atlaikyti bet kokią pagundą nereiškia puikybės ir savęs laikymą tobulu  ?  :-\

kukulis

Jeigu diskusija apie tai, ar mes teisingai ar neteisingai kalbame maldą "Tėve mūsų", tuomet į šią diskusiją žiūriu skeptiškai, ir nenoriu į ją įsijungti.

Tačiau jeigu kalbame apie žmogaus dvasinį gyvenimą gundymo kontekste, tuomet mielai įsijungčiau į šią diskusiją.

Varlė keliauninkė

Citata iš: Donatas  spalio 12, 2014, 03:13:03
Jei gundymas stipresnis už "dorybės galią" įvyksta nusidėjimas. Kad to nebūtų, "dorybės galia" turi būti stipresnė už gundymą. Žmonės turi ribotas galias ir prigimtimi nuodėmingi, todėl visada galima atrasti gundymą kuris bus stipresnis. Vienintelis būdas išvengti nuodėmės yra silpnesnis už "dorybės galią" gundymas.
Tai visada yra pasirinkimo klausimas gundymo akivaizdoje. O dorybė ugdoma pasirinkimais - ką vykdysiu - savo ar Dievo valią, mat sava valia gali suteikti daugiau malonumo ar pasitenkinimo nei Dievo.. Kaip atsakysiu į kritiką - irgi kritikuodamas ar priimdamas? Kaip reaguosiu į įžeidimą - irgi taip pat ar nutylėdamas..? Ką nuolat renkamės, tas ir tampa arba dorybėmis, arba ydomis. O ydos dažnai tampa ir priklausomybėmis, kaip pornografija, masturbacija, alkoholis, tabakas..
Jėzus buvo gundomas.. Jobas..o jis tikrai turėjo teisę burnoti prieš Dievą..
Fil 4, 13 Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina - pasirinkus vykdyti Dievo valią, Jis ir suteiks tos galios nugalėti nuodėmę.
Citata iš: Donatas  spalio 12, 2014, 03:13:03
Tuo remdamasis teigiu kad "nevesk mūsų į pagundą" yra iš esmės tas pats kas ir ,,neleisk mūsų gundyti". 
:no-no:

Citata iš: kukulis  spalio 12, 2014, 06:05:33
Jeigu diskusija apie tai, ar mes teisingai ar neteisingai kalbame maldą "Tėve mūsų", tuomet į šią diskusiją žiūriu skeptiškai, ir nenoriu į ją įsijungti.

Tačiau jeigu kalbame apie žmogaus dvasinį gyvenimą gundymo kontekste, tuomet mielai įsijungčiau į šią diskusiją.
Aš irgi nenorėčiau, kad diskusija pasisuktų vien tik apie teisinga ar neteisinga. Bet juk tai susiję..ir nesiimu prognozuoti, kaip ji pasisuks.

Sigitas

Sveiki!
Manau, Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties palikta malda "Tėve mūsų" čia kaip ir ne prie ko. Manau čia svarstoma ko prašome tos maldos žodžiais, o ne pati malda svarstoma. Prašyti Dievą, kad neleistų gundyti yra tas pats, kaip prašyti mamos, kad ji nepagimdytų. Nelogiška ir neįmanoma. Teisingiau prašyti, kad suteiktų jėgų gundymus nugalėti nenusidedant, nepasiduodant piktąjam.
Citata iš: Donatas  spalio 12, 2014, 03:13:03
Jei gundymas stipresnis už "dorybės galią" įvyksta nusidėjimas. ...
Kas tai per galia? Kai krikščionys pradeda kalbėti apie kažin kokias ten "galias", pradedu abejoti krikščionio tikėjimu. Dievas mums suteikia tik vieną "galią": ,,visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą" (Jn.1,12).

Temos užvardijimo klausimu mano nuomone yra tas pats abu teiginiai: ,,Neleisk mūsų sugundyti" ar ,,Nevesk mūsų į pagundą"
CitataMt 6,13       ''Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto''.
Melsdami prašome, kad negundytų daugiau, nei galime pakelti. O sugundyti, tai yra priversti nusidcėti, realizuoti gundymą gali kiekvienas žmogus, demonas, gyvūnas, daiktas, reiškinys. Tas priklauso nuo mūsų vidaus, dvasios būsenos ir apsisprendimų, tikėjimo stiprinimo ir silpninimo.

Esama ir išimčių. C.S. Lewis knygoje ,,kipšo laiškai" rašė, jog tikėjimas, sužlugdytas karo ar epidemijos baisumų nėra vertinamas taip pat, kaip laisvavališkas tikėjimo atsižadėjimas ir žmogus gali būti išganytas net jei mirė baimės apimtas ar iš baimės viską apleidęs, užmiršęs. Būna, kai velnias sukelia tokią baimę, kuri žmogų užspaudžia, kad šis negali nė savo vardo prisiminti, ką kalbėt apie maldą. Tačiau Dievas tai žino. Va čia ir slypi Jėzaus Kristaus mums suteiktas kozeris! Naudokimės juo!  :thumbup:

O straipsnis tikrai geras, idomus, reikalingas. Pritariu straipsnio autoriui.  Paskaitykit visi :read:

kukulis

Na taip čia labai įdomus loginis uždavinys gaunasi.

Viena vertus piktasis bando priversti žmogų daryti nuodėmes, dėl ko žmogaus valia silpnėja, ir jis po to vis sunkiau atsispiria gundymams.
Antra vertus, kad nuodėmė būtų didelė reikalingas pilnas žmogaus valios aktas. Bet jeigu žmogaus valia siplnėja dėl prieš tai daromų nuodėmių tai taip išeina, kad ir jo atsokomybė vėliau mažėja ...
Žodžiu tie visi gundymai ir kova su jais - nėra toks paprastas dalykas.

Silvija

Nemanau, kad ši Jėzaus padiktuota malda turėjo tokį paradoksalų turinį savyje :no-no:. Kodėl gi negalėtume prašyti savo Tėčio, kad Jis neleistų mūsų gundyti, kai esame pavojuose ir pavargę nuo visko, kai visai nesijaučiame tais didvyriais, kurie dar gali pagundas nugalėti? Žmogus silpnas ir kai pripažįsta silpnas esąs, Dievas skuba į pagalbą savo vaikui. O malda tam ir skirta, tai – ne teologijos apie pagundų reikalingumą pamokėlė.

Daugelyje psalmių giedama ir šaukiamasi pavojaus akivaizdoje, kaip šioje:

Ai, VIEŠPATIE, kiek daug yra mano priešų!
Daug tų, kurie mane puola!
Apie mane daugelis sako:
,,Dievas jo neišgelbės!"
Bet tu, VIEŠPATIE, esi man skydas nuo pavojaus;
mano garbė – tu pakeli mano galvą!
(Ps 3, 1-4)

Dievas yra permaldaujamas ir tuo, kad prašysime Jo nevesti į pagundas mes nepažeisime pasaulio, kuris yra mūsų tremtis ir kurio nusipelnėm, tvarkos. Manau, kad net žinodami, kad esame minų lauke, esame laisvi prašyti, kad to nebūtų. Ir mes juk prašome, o ne reikalaujame arba kaip nors skelbiame, kad to būti negali. Juk sakome šioje maldoje dar ir tai: teesie Tavo valia kaip danguje taip ir žemėje. Danguje gi pagundų nebus... O ar ne dangaus karalystę kurti žemėje mus moko Jėzus? Savo malda mes galime prie to prisidėti.

Ši maldos eilutė, manyčiau, neatskiriama nuo toliau einančios, nes kai atskyrę joje imame knaisiotis, įpuolame į kitas prasmes :-\.

Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto.

kukulis

Savo vidumi  labai pritariu ką rašo Silvija, bet dar norisi pridėti, kad kai Jėzus meldėsi alyvų sode sakė:

[Lk 22,42]  ,,Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!"

Diak. Tomas M.


Silvija

Tomai, tai tas pats tekstas, kurio diskutuotinas mintis Keliauninkė ir pateikė šios temos pradžioje ;)

Bendrai, su šiuo ortodoksu daug kur galima būtų padiskutuot, nes jis, kaip ir mes, mėgsta paieškoti skirtumų pravoslavų ir katalikų mokymuose :)

Donatas

Noriu grįžti į temą tokiu klausimu: ar žmogus pats iš savęs (tik savo pastangomis) gali nugalėti gundymą ? Ar tokia "pergalė" yra tikra pergalė?  Štai viena mintis ta tema:
"Dėl tos pačios priežasties puikybė dažnai gali būti panaudota paprastesnėms ydoms atsikratyti. Iš tiesų mokytojai dažnai apeliuoja į berniukų puikybę, arba kaip jie tai vadina į savigarbą, kad priverstų jį padoriai elgtis; dažnai vyras įveikia bailumą, gašlumą ir irzlumą pradėjęs manyti jog jie neverti jo orumo - tai yra puikybės dėka. Velnias juokiasi. Jis visiškai patenkintas matydamas, kad jūs tampate skaistus, drąsus ir susivaldantis su sąlyga, kad per tą laiką jis įtvirtins jumyse Puikybės diktatūrą - lygiai kaip jis būtų patenkintas jūsų peršalimo išgydymu, jei mainais jam būtų leista padovanoti jums vėžį.". C.S. Lewis "Tiesiog krikščionybė".

Diak. Tomas M.

Daug žmonių daro "gera" (pvz. dabar labai populiaru aukoti Afrikos vaikams...), bet Bažnyčia moko, kad tik tas "geras", kuris yra daromas su Dievu mintyje yra tikras geras, tik jis mus stumteli arčiau Dievo. Ta pati mintis iš kitos pusės - blogis nori įtikinti žmogų, kad tas gali būti tiesiog "geras" ir Dievas tam nereikalingas.

Gal taip yra ir su savęs ar pagundų nugalėjimu? Tu gali nugalėti vieną ar kitą silpnybę, pagundą, bet kokia iš to nauda?  :-\

Silvija

Pagauti kipšą už uodegos reikia būtent tuo momentu, kai auklėjant vaikus ar norint pačiam atsikratyti ydos kyla pagunda pasididžiuoti savo ar vaiko rezultatais, t.y. vieną blogį nugalėti kitu. Subtilu ir dažnai sunkiai atpažįstama be nuolatinių krikščionybės pratybų. Bet drįsčiau teigt, kad iki tam tikro lygio tai įmanoma padaryti žmogui vien savo protu ir valia. Teoriškai.

Tačiau tobulumo kelias ilgas ir įveikus paprastesnę užduotį gauname vis sudėtingesnę. Kas galėtų pasigirti, kad visos jos buvo įveiktos ir nei karto velnias neapgavo? Patyrę dvasiniai žmonės pasakoja kaip kartais gudriai mus apsuka aplink pirštą piktasis. Tad galutinis atsakymas - ne, tai neįmanoma žmogui be Dievo pagalbos.

Paprasta širdis - išminties šaltinis.  Svarbiausias visų mūsų pratybų tikslas, manau, turėtų būti širdies paprastumo ir gailestingumo tobulinimas :)

Silvija

Dar labai norisi įkelti šią ištrauką iš Laiško galatams:

16 Aš sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams. 17 Mat kūno geismai priešingi dvasiai, o dvasios – kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte. 18 Bet jei leidžiatės Dvasios vadovaujami, jūs nebesate įstatymo valdžioje. 19 Kūno darbai gerai žinomi – tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, 20 stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, 21 pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai. Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės.

22 Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, 23 romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo. 24 Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais.

25 Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią. 26 Nesivaikykime tuščios garbės, neerzinkime vieni kitų, nepavydėkime vieni kitiems!

Augustas

Citata iš: Silvija  gegužės 27, 2015, 02:01:10
Pagauti kipšą už uodegos reikia būtent tuo momentu, kai auklėjant vaikus ar norint pačiam atsikratyti ydos kyla pagunda pasididžiuoti savo ar vaiko rezultatais, t.y. vieną blogį nugalėti kitu. Subtilu ir dažnai sunkiai atpažįstama be nuolatinių krikščionybės pratybų. Bet drįsčiau teigt, kad iki tam tikro lygio tai įmanoma padaryti žmogui vien savo protu ir valia. Teoriškai.

Na, vėlgi, nežinau, ką daryti su paryškinta Silvijos pasisakymo vieta.  :-\  Ar man vertėtų sukurti naują temą, pvz., "Kaip atpažinti tikrąją puikybę?", ar čia pasisakyti, tikintis, kad diskusija čia tuo ir pasibaigs? Žodžiu, trumpai pasisakysiu čia, o paskui jau nuspręsite, ar reikia naujos temos, ar ne. Silvija, sorry, bet tai, ką Tu čia sakai, nėra jokia puikybė. Pasididžiuoti ir pasidžiaugti savo (ar savo vaiko) pasiektais rezultatais savaime nėra joks blogis. Tai yra visiškai normalus, sveikas žmogiškas dalykas, tik ties tais (savo paties ar savo vaiko) pasiektais rezultatais nereikėtų sustoti. Atseit, jau pasiekiau, ko norėjau, ir toliau jau viskas, nieko man daugiau nebereikia, nieko daugiau nebenoriu, tik rymoti ant pasiektų rezultatų. Tokio dalyko, tokio sąstingio iš tikrųjų reikėtų vengti. Bet pačiam pasididžiavime (savo bei kitų žmonių) pasiektais rezultatais nėra nieko blogo. Blogai būna tik tada, kai kartu su šiuo pasididžiavimu atsiranda noras lyginti save (ar savo vaikus) su kitais žmonėmis (ar jų vaikais) arba atsiranda jau aukščiau minėtas sąstingis (atseit, nieko daugiau nebenoriu, nes viską pasiekiau). Ir va su šituo noru palyginti save (ar savo vaikus) su kitais žmonėmis reikia labai rimtai kovoti (apie kovos su šiuo noru metodus šiuo atveju nekalbu), nes šito noro šaknis ir yra toji minėtoji puikybė.

CitataTačiau tobulumo kelias ilgas ir įveikus paprastesnę užduotį gauname vis sudėtingesnę. Kas galėtų pasigirti, kad visos jos buvo įveiktos ir nei karto velnias neapgavo? Patyrę dvasiniai žmonės pasakoja kaip kartais gudriai mus apsuka aplink pirštą piktasis. Tad galutinis atsakymas - ne, tai neįmanoma žmogui be Dievo pagalbos.

Paprasta širdis - išminties šaltinis.  Svarbiausias visų mūsų pratybų tikslas, manau, turėtų būti širdies paprastumo ir gailestingumo tobulinimas :)

:thumbup: Tik gal būtų tiksliau sakyti, kad tik paprasta širdis įžvelgia tą išmintį, kurią siūlo mums Dievas, o ne pati paprasta širdis yra išminties šaltinis, nes tik Dievas yra išminties ir visokio kitokio gėrio šaltinis.  :)

Silvija

Pralinksminai, Augustai :thumbup:, sutinku su antrąja pastaba, bet tai - giesmės žodžiai (iš giesmės žodžių neišmesi?  :-\)

O va su pirmąja nesutinku, nes paties žodžio etimologija kalba apie savęs lyginimą su kitais, taigi, pasididžiuoti tai ir reiškia - būti didžiuliu, žodžiu, virš kitų. Tik mūsų šnekamojoje kalboje mes tą reikšmę kažkodėl įpratome suprasti kaip pasidžiaugti. Jei mano sakinys skambėtų taip:

Pagauti kipšą už uodegos reikia būtent tuo momentu, kai auklėjant vaikus ar norint pačiam atsikratyti ydos kyla pagunda pasidžiaugti savo ar vaiko rezultatais..., tuomet tu būtum teisus dėl klaidos.

Ta proga klausimėlis tau: ar pačiam nekliūna reklamose naudojamas sakinukas "...nes aš to verta!" ?

Augustas

Citata iš: Silvija  gegužės 27, 2015, 09:27:37
Pralinksminai, Augustai :thumbup:, sutinku su antrąja pastaba, bet tai - giesmės žodžiai (iš giesmės žodžių neišmesi?  :-\)

Smagu, kad taip pavyko.

CitataO va su pirmąja nesutinku, nes paties žodžio etimologija kalba apie savęs lyginimą su kitais, taigi, pasididžiuoti tai ir reiškia - būti didžiuliu, žodžiu, virš kitų. Tik mūsų šnekamojoje kalboje mes tą reikšmę kažkodėl įpratome suprasti kaip pasidžiaugti. Jei mano sakinys skambėtų taip:

Pagauti kipšą už uodegos reikia būtent tuo momentu, kai auklėjant vaikus ar norint pačiam atsikratyti ydos kyla pagunda pasidžiaugti savo ar vaiko rezultatais..., tuomet tu būtum teisus dėl klaidos.

Na, ne. Kalbu net ne apie tai, kad mes jaučiam džiaugsmą kam nors (pvz., mums patiems ar mūsų vaikams, mūsų draugams ar kaimynams) pasiekus puikių rezultatų. Aš kalbu būtent apie tai, kad mes jaučiam pasididžiavimą, jei mūsų vaikai, mūsų draugai ar mes patys pasiekiame gerų rezultatų. Ir ne, būti didžiuliu visai nereiškia būti didesniu už kitus, nes būti didesniu už kitus žmones tai yra jau palyginimas su kitais žmonėmis, o būti didžiuliu dar nėra joks palyginimas su kitais žmonėmis. Kitas klausimas yra tai, iš kur mes žinome, kad mes esam didžiuliai ar maži, jei nelyginam savęs su kitais žmonėmis. Ir čia yra dar vienas klausimas, o kas sakė, kad būtinai mes turime lyginti save su kitais žmonėmis, kad sužinotumėm, kokie mes esam - didžiuliai ar maži. Juk galime tiesiog palyginti save su savimi pačiais, kokie buvom, pvz., praeityje ir kokie esame dabar, o ne tik lyginti save su kitais žmonėmis. Argi ne taip, Silvija?  :)  O:-) Ir, jei taip lygindami save dabartyje su tuo savimi, kokie buvome praeityje, pamatome, kad padarėme pažangą ir pajuntame pasididžiavimą, atseit, kiek daug, Dievui padedant, pasiekiau, lyginant su tuo, koks buvau praeityje, tai tame pasididžiavimo jausme tikrai nėra nieko bloga.  Tiktai, savaime aišku, svarbu suprasti, kad tai, ką pasiekei, yra pasiekta su Dievo pagalba, ir maldoje nepamiršti padėkoti Dievui už tą pagalbą. Tai pirma. Ir antra, ne mažiau svarbu yra atsisakyti pagundos lyginti save su kitais žmonėmis, nes toks lyginimas, viena vertus, yra beprasmiškas, nes prieš Dievą visi esam lygiai mylimi Jo įvaikiai, ir, antra vertus, kaip toks yra puikybės vaisius.

CitataTa proga klausimėlis tau: ar pačiam nekliūna reklamose naudojamas sakinukas "...nes aš to verta!" ?

Ne, Silvija, man to reklamos sakinuko turinys kažkaip nekliūva, nes žmogus tikrai yra vertas pačios geriausios įmanomos kokybės prekės ar paslaugos. Kas kita yra tai,  kad žmogus paprastai negalvoja, ko yra vertas, kol nepakliūva į puikybės spąstus. Tad jei žmogus pagauna save, jog pradeda (galbūt net sau pačiam netikėtai) svarstyti apie tai, ko (ar/ir kiek) jis yra vertas, tai jis turėtų pasakyti sau "stop" ir pamąstyti, kodėl jam staiga iškilo tokios mintys apie tai, kokia yra jo paties vertė, bei kažkaip nuo tų minčių gydytis, pvz., malda bei saviugda, kartu stengiantis nustatyti ir pašalinti tokių minčių priežastis.

Silvija

Augustai, neįtikinai :no-no: man žodis didžiuotis reiškia būtent puikybę. Ar ne nuo to saugojo Jėzus apaštalus, sakydamas, kad šie neimtų džiaugtis savų darbų žemėje rezultatais, bet geriau džiaugtųsi, kad jų vardai įrašyti danguje? :-\ O gailestingasis tėvas sūnaus palaidūno palyginime džiaugėsi ar didžiavosi šio sugrįžimu?

Mūsų tėvų ir senelių žodyne taip vartojamo termino tikrai nebuvo, tai - grynai modernus vakarietiškas produktas, maždaug, aš didžiuojuosi tavimi, sūnau! Gali ir tu pasididžiuoti, koks esi šaunus!.

Kaip tik apie tai ir šneka Lewis'as.

Augustas

Citata iš: Silvija  gegužės 27, 2015, 11:37:09
Augustai, neįtikinai :no-no: man žodis didžiuotis reiškia būtent puikybę. Ar ne nuo to saugojo Jėzus apaštalus, sakydamas, kad šie neimtų džiaugtis savų darbų žemėje rezultatais, bet geriau džiaugtųsi, kad jų vardai įrašyti danguje? :-\

Na, manau, kad Jėzus tada norėjo apaštalus nukreipti į amžinybę, o ne į laikinųjų darbų rezultatus šioje žemėje. Kitas dalykas, kad prieš Jėzų didžiuotis iš viso neturim kuo. O pajusti pasididžiavimą, pvz., savo bendradarbiais, kad pasisekė nuveikti kokį nors man atrodantį didelį darbą, pareikalavusį didelių mano pastangų, bei kartu dėkingumą Dievui už pasisekimą, tai kodėl gi ne. Na, bet jei Tu tam žodžiui teiki tokią negatyvią reikšmę, tai, kad kartais Tavęs neklaidinčiau, teks man šio žodžio atsisakyti.

CitataO gailestingasis tėvas sūnaus palaidūno palyginime džiaugėsi ar didžiavosi šio sugrįžimu?

Žinoma, kad tik džiaugėsi, nes nebuvo kuo didžiuotis - sūnaus palaidūno pasiekti rezultatai buvo apverktini.

CitataMūsų tėvų ir senelių žodyne taip vartojamo termino tikrai nebuvo, tai - grynai modernus vakarietiškas produktas, maždaug, aš didžiuojuosi tavimi, sūnau! Gali ir tu pasididžiuoti, koks esi šaunus!.

Na, kaip nebuvo? O kas lietuvių liaudies dainose dainavo (šiandien, deja, tik tiek epitetų, vartotų liaudies dainose, iš mokyklos laikų prisimenu): Šaunus bernužėlis, dailus stuomenėlis, puikus raitužėlis, sakalėlis, žirgelis ristūnėlis  ir pan.  :ashamed: O pati formuluotė "aš didžiuojuosi tavimi, sūnau" tikrai atėjusi iš ne tiek vakarietiškų filmų, kiek iš rusiškų sovietinių laikų filmų ("ja goržusj toboj, synok", jei gerai pamenu, sūnelis grįžta iš II pasaulinio karo namo, ir jo motina pasitinka jį tokiais žodžiais).

Citata
Kaip tik apie tai ir šneka Lewis'as.
Lewis'as rašo, žinoma, apie puikybę. Bet tai ne tai, ką aš turiu minty, sakydamas "pasididžiavimas" ir pan. Silvija, norėčiau Tavęs paklausti, ar Tu niekad niekad nesi pagyrusi savo vaikų už, pvz., gerą darbą, už parneštą gerą pažymį iš mokyklos, ir jei esi, tai ką, Tavo nuomone, jautė vaikai. :)  Va maždaug tą jausmą aš ir turiu minty, kai sakau apie pasididžiavimą. "Didžiuotis" man reiškia "jaustis su Dievo pagalba padariusiu didelį ir gerą darbą".

Donatas

Skaitau diskusiją ir vis labiau suprantu, kad nieko nesuprantu  :D Gal aplamai kai kurie dalykai nesuvokiami ? Ko gero vienintelė išeitis visai nustoti vertinti tiek save tiek kitus.
Dėl žodžio "didžiuotis" labiau sutikčiau su Silvija, nes didžiuotis galime tuo, su kuo save sutapatiname.  Vis prisimenu mintį iš "Sąmonės nubudimas", kad tai kyla dėl neramaus proto kuris vis bando mums patiems parodyti kokie mes esame geri ir vis to ne gana. Nors tokiu pasipūtimu apgauti galime tik save pačius. ..