Komunija gyvenantiems nesusituokus

[Augucka]

Giedre, vis laukiu kada Dievas parodys tą išeitį, bet nesulaukiu  Nei maldos, nei kiti veiksniai kol kas nepadeda. O ir forsuoti nesinori, prievartauti aplinkybių irgi nesinori. Tiesiog plaukiu dabar pasroviui ir atsiduodu Dievo valiai. Aš galiu daug ko norėti, bet Dievo planas, matyt, ne toks. Todėl belieka laukti. Nors man pačiai labai skaudu, kad aš noriu pilnavertiškai įsijungti į katalikišką bendruomenę, tačiau atsiranda visokios kliūtys. Kartais pradedu mąstyti, kad galbūt Dievas to nenori ir man nelemta. Kitaip sakant, nejaučiu Dievo paramos šiuo klausimu. Jaučiu tuštumą ir jokios dieviškos paramos.
Aš taip pat nesu priėjusi prie Pirmos Komunijos, nei Sutvirtinimo sakramento neturiu, nors ir labai norėjau, ir kursus lankiau, ir mano grupė jau priėmė sakramentą, o aš ne, nes dėl tų savo prakeiktų santuokų. Vis kažkas pakiša koją. Tikrai verkiau skaudžiom ašarom, kai sužinojau, kad negalėsiu priimti Sutvirtinimo sakramento. Man tai buvo taip svarbu... Deja, rodos pats Dievas nuo manęs nusisuko, o dar ir vyras nesukalbamas... Aš jam sakiau, kad tu tik ateik į bažnyčią palaiminimo, kuris užtruks 5 minutes, bet jis griežtai ne.  O Sutvirtinimo sakramento man nenori duoti dėl to, kad gyvenu nebažnytinėje santuokoje. Užburtas ratas, iš kurio nematau vilties ištrūkti... Nusviro rankos... Šiuo metu mano dvasinė būklė kaip kokios daržovės... Jaučiuosi palikta likimo valiai paties Dievo... Kas čia per išbandymai, nesuprantu... O jei numirsiu šiandien ar ryt, jei kas atsitiks, tai kaip man reiktų numirti ramiai?

Apie Jėzaus kūno ir kraujo priėmimą mišių metu net nekalbu. Man to patirti turbūt neteks. Kiekvieną kartą per mišias tyliai braukiu ašarą, kai žmonės stojasi į eilę prie Komunijos... O dar kai matau, kad nevisi vertina, ką jie gauna, tai išvis širdis plyšta. 

Sakyk Augucka, o tu pati norėtumei, kad Komunija būtų pradėta dalinti nesusituokusiems? Nemanai, kad tai mūsų Bažnyčiai atneštų daugiau bėdos?

Tikrai nenorėčiau ir nesutikčiau.

Kukuli, aš ir pati mokinuosi šito, nes esu aštrialiežuvė ir kitiems patariu, kad labai svarbu bendraujant su kitais pabandyti atsidurti to žmogaus situacijoje, įlysti į jo kailį, empatiškai ir su broliška meile pažvelgti ir patarti ir nedaryti skubotų išvadų 

Augucka, esu buvęs kažkuria prasme panašioje situacijoje ir galiu paliudyti, kad tikrai kartais atrodo, kad taip save įsipainiojai, kad beviltiška kažką daryti, bet Dievas viską gali, o dar ir Mergelė Mazgų atrišėja

Taip pat ir Šv. Rita turėtų užtarti, nes jos šeimyninė situacija irgi buvo ne iš paprastųjų, tad tikrai verta kreiptis į ją pagalbos.

Nežinau, Tomai, nebetikiu jau kad įvyks kažkoks stebuklas. Meldžiausi ir novenas kalbėjau, kad tik situacija pasikeistų, bet niekas nebepadeda.
Kol mano vyras nepasikeis ir nesusivoks pats savyje, kam jam reikia susituokti bažnyčioje, kol jis pats širdimi to nepajus, tol ir nepasikeis niekas... O aš 16 metų, kaip Šv. Augustino motina Šv. Monika meldėsi ir laukė - nenoriu. Niekas nežino kiek jam dar laiko liko ant šios žemės gyventi. Galbūt man taip ir teks lieti ašaras kiekvieną kartą per mišias...

[kukulis]

O jūs vaikų turite? Ir kodėl vyras griežtai prieš bažnytinę santuoką? Jis kito tikėjimo?

[Augucka]

O jūs vaikų turite? Ir kodėl vyras griežtai prieš bažnytinę santuoką? Jis kito tikėjimo?

Turime bendrą dukrą. Nežinau kodėl jis prieš. Kiekvieną kartą kai tik pradedu apie tai kalbėtis, jis užsiplieskia, supyksta ir kyla didžiulis barnis. Aš jau nebenoriu ir vengiu apie tai su juo kalbėtis, nes žinau jo atsakymą. Jis "katalikas". Rašau kabutėse, turbūt numanai dėl ko.

Sakyk Augucka, o tu pati norėtumei, kad Komunija būtų pradėta dalinti nesusituokusiems? Nemanai, kad tai mūsų Bažnyčiai atneštų daugiau bėdos?

Dar norisi prdėti štai ką:
jei kalbant vien tik iš mūsų katalikų tikėjimo religinės pusės, kuomet bažnyčia yra mums katalikams autoritetas, tai tai ką ji sako - yra bažnyčios tiesa. Mes priimame tai ką ji sako, skelbia ir t.t., nes mes esam savos religijos atstovai, kurie paklusniai vykdom jos paskelbtas tiesas. Ir jei bažnyčia, remdamasi Šventuoju Raštu ir teisingai jį interpretuodama sako, kad gyventi nesusituokus bažnyčioje yra mirtina nuodėmė, ir kad tas, kuris gyvena mirtinoje nuodėmėje neturi teisės priimti Kristaus Kūno ir Kraujo, tai mes su tuo sutinkame ir tuo tikime ir tą vykdome nesiginčydami.

Tačiau yra kitas aspektas, kurį pamirštame, kad mes, kažkurios religijos atstovai, gyvenantys šitą varganą kūnišką gyvenimą, bandome Visagalį visos Visatos sutvėrėją sukišti į savo religijos dėžutę ir į jos rėmus, apipinti Jį kažkokiomis taisyklėmis, raštais, įstatymais ir panašiai - yra mažų mažiausiai juokinga.
Argi nemanote, kad du žmonės bendram gyvenimui susitinka jau su Dievo palaiminimu ir vykdydami Dievo planą? Kad jau du žmonės yra ir taip Dievo sujungti, o mes bandome šį sujungimą apipinti žmoginėmis taisyklėmis ir įstatymais, kurie galbūt Dievui tik juoką kelia?

Mes tik lėlės, kurios vykdo Dievo planą, nes viskas jau yra apspręsta iš anksčiau.

[kukulis]

Na .. tada belieka tik melstis.

[Augucka]

Na .. tada belieka tik melstis.

Melstis dėl ko?  Kas mano vyro kietą širdį gali pakeisti jei jis pats to nenori? Dievas jį kviečia ir kviečia, švelniai ragina įvairiais būdais ir aš tą matau. Bet jis neatsako! Jo širdies kietumas nemato Dievo kvietimo, o Dievas neina prieš žmogaus valią, jei pati žmogaus siela to nenori. Kokia malda gali padėti? Nebent įvyktų akivaizdus stebuklas jo akyse, tuomet gal ir patikėtų. Tuomet gal jo širdis suminkštėtų. Nebent melstis stebuklo, kad jis įvyktų, nes tik tai galėtų jį pakeisti. Nebent Dievas jį parklupdytų ant kelių, tik tada jis praregėtų...

[kukulis]

Na, sako jei meldi nuolankumo, tai Dievas tave pastato į tokias situacijas, kai arba tu pasidarai nuolankus arba smarkiai nukenti. Vadinasi tos situacijos nebūna malonios

Taip ir čia galima melstis už tavo vyrą, bet po to neišsigąsti jeigu jam dėl to tektų ir ligoninėje pagulėti  .
Nes širdis minkštėja per gyvenimo teikiamus sunkumus ir nuoskaudas; bet nuo tų pačių dalykų gali ir užkietėti ... Taip kad malda nepakenks, o visa kita paliekam Dievo valiai...

Man tik keista, kad tau neleido pirmos komunijos prieiti nei sutvirtinimo sakramento ... juk galėjo už kokių dviejų savaičių pasninką suteikti šituos sakramentus; o dėl komunijos tai po to jau antro karto laukti iki kol vyras sutiks duoti priesaiką bažnyčioje....
Va šita situacija jeigu būtų priimta ir būtų leidžiama spręsti kaip parašiau,  tame sinode kur vyksta dabar, tai sakyčiau būtų labai didelis pliusas.

[Augucka]

Tai ir palieku Dievo valiai, o ne savo... Kaip bus su juo taip bus... Ar aš melsiuos ar aš nesimelsiu, vistiek įvyks taip, kaip Dievo suplanuota, o ne kaip aš suplanuosiu.  Maldos praktika keičia mus pačius, bet ne aplinką ir ne kitus. Maldos praktika ir visos kitos dvasingumo praktikos reikalingi mums patiems, bet iš esmės, mažai ką keičia. Nes melsdamasis Dievo širdies nesuminkštinsi, nes jį jau yra superminkšta ir supermylinti ir supergailestinga, todėl Dievo maldomis mes nepakeisim ir Jo nuosprendžio ar Jo plano mes irgi nepakeisim, bet pasikeisim patys, galbūt patobulėsim, pašventėsim, priartėsim prie Dievo ir mums bus lengviau įžengti į Dievo karalystę.
O kitas pats turi keistis. Vėliau ar anskčiau tai įvyksta kiekvienam. Vienas būdamas jaunas dvasiškjai subręsta, kitam, žiūrėk reikia daug praeiti, kol įvyksta tas dvasinis subrendimas, o kitas ir numiršta neradęs dvasingumo.
Visi čia gyvename šioje žemiškoje mokykloje ir mokomės dvasinės brandos. Todėl šios temos savininką tikrai nuoširdžiai sveikinu, kad jis pasiekė tą dvasinį brandumą, įstojo į tos mokyklos klasę. Vadinasi mes čia esantys, esame tame pačiame traukinyje, kuris juda link Dievo karalystės. 

[kukulis]

Maldos keičia ir aplinką ir kitus, tik ne visad taip kaip mes įsivaizduojam .

Argi Jėzus, kai sakė, kad jeigu turėtumėt tokį tikėjimą kaip garstyčios grūdas ir pasakytumėte medžiui išsirauk ir pasisodink jūroje, taip ir įvyks, buvo melagis???

Taip kad su teologinėmis išvadomis siūlyčiau neskubėti

[Augucka]

Nežinau, Kukuli, aš tik parašiau savo nuomonę.
Galbūt tu ir teisus, kalbėdamas apie tikėjimą. Tikėjimo galia yra stebuklinga.
Tačiau tikėti kuo? Maldos galia? Jei tikėsiu maldos galia, tai taip ir įvyks? Tikrai?

Malda visų pirma yra besąlygiškas meilės pokalbis su Dievu, o maldavimai ar prašymai ką nors pakeisti, kelia sąlygas Dievui ir tada atsiranda "jei tu man, tai aš tau...".
Jėzus ant kalno meldėsi - kalbėjosi su savo Tėvu. Jis besąlygiškai vykdė Tėvo valią. Besąlygiškai.

[Pilgrim]

Vienas tėvas jėzuitas pasakojo istoriją, kurią jis išgyveno ir patyrė dirbdamas misijose Ukrainoje ... Kunigas atkreipė dėmesį į vyrą, kuris kiekvieną sekmadienį būdavo šv. Mišiose. Šis vyras turėjo savo beveik pastovią vietą bažnyčioje. Truputį šone, šalia kolonos ir dažnai jis stovėdavo atsirėmęs į ją. Aukodamas šv. Mišias kunigas sekmadieniais dažnai matydavo vyrą prie kolonos ir šis vaizdas užsifiksavo jo atmintyje. Todėl sekmadieniais jis dažnai pasižiūrėdavo į kolonos pusę. Tačiau kartą šv. Mišių metu kunigas pamatė vaizdą, kuris jį labai sukrėtė.  Vyras stovėjo atsirėmęs į koloną ir verkė, tai buvo ne dvi ir ne trys ašaros. Po kurio laiko kunigas turėjo galimybę kalbėtis su tuo vyru. Jų bendravimas tęsėsi ir vėliau. Vyras tada į klausimą kodėl ? papasakojo, kad negali eiti Komunijos, nes negali turėti Santuokos sakramento. Ir tai jam buvo nepaprastai skausminga. Šis vyras labai karštai ir nuolat meldėsi, bet ir kartu kentėjo, kad ši situacija išsispręstų. Tačiau tam, kad jo troškimas išsipildytų ir situacija pasikeistų prireikė ištisų 10 metų.

Turėti viltį, tik turėti viltį Viešpatyje, kad ir kokios beviltiškos situacijos. Tai nepaprastai sunku tiesiog kartais neįmanoma, bet tik Jis, tik Jo rankose yra visi sprendimai. Ir į Tavo Viešpatie rankas aš sudedu savo skausmą, savo troškimą, savo ašaras, jausmus, savo artimuosius. Lengva nebus bet aš tikiu, kad savo rankomis mane išneši iš šios beviltiškos situacijos. Aš net ir dorai nežinau ko reikia melsti, prašyti, todėl tiesiog nutylu ir noriu Tavyje rasti atilsį, paguodą, pasilsėti nuo skausmo, nes kas gi gali užtverti kelią pas tave ar šis skausmas ar ši situacija, niekas. Bet aš neturiu jėgų ir Tėve tavo rūpestis man padėti, aš tikiu Tu tai padarysi, kada, teesie Tavo valia, kada Tu matysi tinkamiausia, tik laikyk savo rankose kai yra sunku. Tik laikyk ...

Man atrodo, kad Dievo nebandome sukišti į rėmus, tik norime užsitikrinti "gerą" gyvenimą ir manome kad galime tai padaryti patys. Dažnai sutikti žmonės ir jų bendrystė yra mums duota dovana, tačiau vėl kaip jau būna šiame pasaulyje, ją panaudojame ne pagal paskirtį. Turėjome būti draugais o tapome ... Kitoks buvo planas kitaip turėjo būti, ir dabar reikia laiko, reikia ir stebuklų, kad viskas būtų gerai.

[Silvija]

Tikėjimo galia yra stebuklinga.
Tačiau tikėti kuo? Maldos galia? Jei tikėsiu maldos galia, tai taip ir įvyks? Tikrai?

Tikėti, kad save atidavus į Viešpaties rankas, Jis suras tau kelią ir išves.

Aš, panašiai kaip ir tu, Augucka, laikaus šiuo metu šeimoje "tylos režimo", nes matau, kad žodžiai neveikia, jų tiesiog pasidarė per daug. Turi išgyti pati situacija, nes bent jau manojoje praeity buvo špagos kryžiuojamos per dažnai, visi mano įsiskaudinimai dėl tikėjimo dalykų buvo tik silpno tikėjimo liudijimas. Žmogaus nesuevangelizuosi piktumu ar liūdna nuotaika, bet jam gali kilti klausimas, kodėl tokia linksma ir laiminga žmona, nors pats jis čia niekuo dėtas. Neprarask vilties, mieloji! Ir nekaltink vien savęs ar savo santuokų. Visi mes kalti ir nusidėję, visi mes įtakojame vieni kitus ir visi stokojame Dievo garbės. Ir ne tik žmonės, ,,visa kūrinija dūsauja ir kankinasi".

Bet Dievas atstato mūsų orumą, kai Jam pasivedam. Žmogus gali daug su Dievu, tik žvelk į Jėzų ir aukok vidines kančias. Juk tu bet kurią akimirką apsisprendusi UŽ gali pradėti viską iš naujo. Apgailėk savo ne(pasi)tikėjimą ir pirmyn! Tai neturėtų būti maždaug toks apsisprendimas: ateinu ir pasakau vyrui ,,viskas, aš atsiverčiau ir nuo šiol viskas bus kitaip, o tu jei nenori, tai kaip sau nori". Ne. Tai turėtų būti vidinis FIAT, pasakytas Jėzui, o per Jį – Tėvui. Tai savęs ir savo situacijos atidavimas į Jo rankas. Pasiaukojimas.

Pabandyk savo vyre pamatyti sąžiningą, nenorintį meluoti nei sau, nei kitiems žmogų, užtark jį tokį prieš Dievą. Priimti esamą stovį tokį, koks jis yra, surasti visas melo apraiškas savo situacijoje ir jas įvardinti. Paskui, tokioje tiesoje būnant, pradėti viską iš naujo. Galima užpirkti šia intencija Mišias – taip melsis visa Bažnyčia (mes taip pat). Ir nepradink, neatsiskirk nuo bendruomenės. Po vieną mes nieko negalime.

Viešpatie, tu geriausiai matai ir supranti mano situaciją, tu matai, kad aš pražuvusi ir mes patys niekaip iš jos neišlipsime. Pasitikiu tik Tavim, nes tik Tu vienas gali išvaduoti pražuvėlę avį, išpainioti ją iš brūzgynų ir parsivesti namo.

[Augucka]

Ačiū Pilgrim, ačiū Silvija už paguodžiančius žodžius. Norisi man jus abu apkabinti stipriai ir nepaleisti   
Jūs teisūs, reikia viltis. Tik aš kartais papykstu ant Dievo, kaip ant savo tėvo papyksta maištaujanti paauglė duktė. O jis mane mokina kantrybės, duodamas šiuos išbandymus.

Ką dabar galiu padaryti? Nieko. Laukti. Viltis. Tikėti. Pasitikėti. Būti ta, kuri pašventina savo šeimą savo tikėjimu. Rodyti pavyzdį. O kaip sunku nešti tokią atsakomybę... Ne tik vyrą šeimoje man reikia pašventinti, bet dar ir netikintį sūnų... Dieve, ir iš kur semtis tų vidinių jėgų, jei kartais atrodo, kad nuo manęs nusisuki...

O aš ir toliau verksiu per kiekvienas mišias. Nežinia kiek metų. 

[Giedrė]

Augucka, linkiu tau vilties ir drąsos. Reikia melstis, prašyti Dievo ir viskas pakryps į gera. Tik stebiuosi, kad tau be Sutvirtinimo ir pirmosios Komunijos davė Santuokos sakramentą. Nesu specialistė, bet man atrodo, kad vien tai padaro tavo santuoką negaliojančia. Na, tai tu pirmiausia ramiai palauk tos anuliacijos, kai jau gausi tuos dokumentus, prieik išpažinties ir pirmosios komunijos ir matysi, kaip toliau daryti. Gal ką kunigas patars. Išaiškinsi viską savo gyvenimo draugui ir jis turėtų suprasti. Dabar tau telieka melstis ir laukti anuliavimo dokumentų. Neskubėk ir atiduok viską į Dievo rankas...

[Augucka]

Augucka, linkiu tau vilties ir drąsos. Reikia melstis, prašyti Dievo ir viskas pakryps į gera. Tik stebiuosi, kad tau be Sutvirtinimo ir pirmosios Komunijos davė Santuokos sakramentą. Nesu specialistė, bet man atrodo, kad vien tai padaro tavo santuoką negaliojančia. Na, tai tu pirmiausia ramiai palauk tos anuliacijos, kai jau gausi tuos dokumentus, prieik išpažinties ir pirmosios komunijos ir matysi, kaip toliau daryti. Gal ką kunigas patars. Išaiškinsi viską savo gyvenimo draugui ir jis turėtų suprasti. Dabar tau telieka melstis ir laukti anuliavimo dokumentų. Neskubėk ir atiduok viską į Dievo rankas...

Giedre, ačiū už palinkėjimus.
Mano abi santuokos yra civilinės. Nesu ir nebuvau susituokusi bažnyčioje. Tik kunigas sakė, kad buvusią santuoką vienaip ar kitaip reikia laikyti nepripažinta, kaip išvis neįvykusi, o dabartinę reikia arba palaiminti arba susituokti bažnyčioje. Man irgi galvoje netelpa šis užburtas ratas, kaip galima susituokti jei neturiu Sutvirtinimo sakramento, o Sutvirtinimo sakramento neduoda, nes nesusituokus bažnyčioje.  Gal kas man gali paaiškinti? 

[Giedrė]

Na, tai man atrodo, pirmiausia reikia prieiti Išpažinties, viską išpažinti, priimti šv. Komuniją, pasirengti Sutvirtinimui, gauti jį, sudaryti Santuoką ir viskas. Tiesiog visą laiką po išpažinties iki santuokos tektų gyventi be intymių ryšių. Tai, aišku, sudėtinga būnant jau šeimoje, bet gal neužsitemptų per ilgai visos tos procedūros. Bent aš tavo vietoje, tai taip daryčiau. Reikėtų tau parašyti elektroninį laišką į Kauno kuriją, jie ten ne kartą susidūrę su sudėtingomis situacijomis, gal ką patars iš praktikos. O šiaip - pasieškok protingo kunigo ir jis patars, ką daryti toliau. Va dar prisiminiau, kad yra galimybė santuoką priimti vienpusiškai, jeigu kita pusė kategoriškai prieš. Man viena vienuolė pasakojo, kad buvo toks atvejis, kai moteris norėjo santuokos, o vyras ne. Kai nepavyko vyro niekaip įkalbėti, tai moteris viena nuėjo į bažnyčią. Kunigas ją palaimino, pašventino žiedą ir ji vyrui tik pranešė, kad santuoka įforminta jam nedalyvaujant. Čia jau labai ekstremalus atvejis, bet buvo toks atvejis Lietuvoje.

[kukulis]

Nu va aš taip kažkaip ir įsivaizdavau viską, kaip Giedrė aprašė, kad turėtų būti.

Bet turbūt ne visi taip gali ir ne visi randa tokį kunigą kuris suprastų ir suteiktų tuos sakramentus taip kaip Giedrė aprašė.

[Silvija]

Tikrai taip, vienpusis Sakramentas įmanomas.

O kadangi klausei patarimų pas kunigą, tai normalu, kad jis paprašė įrodymo - popieriaus, patvirtinančio, kad nesi susituokus ir neturi kitų sakramentų. Tokio popieriaus reikia visiems suaugusiems prieš priimant Santuokos Sakramentą ar Palaiminimą (turbūt ir prieš kitus Sakramentus). Jį galima išsiimti savo parapijoje (ten, kur buvai pakrikštyta). Čia nereikia nei Bažnytinio teismo, nei santuokos anuliacijos. O toliau - kelias įprastas: egzaminukas prieš priimant Pirmą Komuniją (manau tau katechezių su vaikais lankyti neprireiks ) Sutvirtinimo Sakramentą turbūt bus galima priimti tuo pačiu metu, nes esi sąmoninga tikinčioji.

Jei klystu, mane pataisys Pilgrim ar Tomas

Ką dabar galiu padaryti? Nieko. Laukti. Viltis. Tikėti. Pasitikėti. Būti ta, kuri pašventina savo šeimą savo tikėjimu. Rodyti pavyzdį. O kaip sunku nešti tokią atsakomybę... Ne tik vyrą šeimoje man reikia pašventinti, bet dar ir netikintį sūnų... Dieve, ir iš kur semtis tų vidinių jėgų, jei kartais atrodo, kad nuo manęs nusisuki...

Kiekvienai dienai gana savo vargo. O tu imk ir pabandyk išgyventi jas po vieną taip, kaip šis popiežius :

http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,955.0.html

[kukulis]

Kiek supratau, Augucka jau išlaikė visus pirmosios komunijos egzaminus

[Diak. Tomas M.]

Kelios mintys.

Dėl maldos, ji tikrai nėra bevertė. Kaip sako Šiluvos klebonas kun. Erastas Murauskas, melsdamiesi už kitą žmogų, mes jį tarsi pakylėjame, ant savo delnų, nunešame arčiau Dievo, kad to žmogaus širdį sušildytų Dievo spinduliai, nes pats tas žmogus nesugeba savęs prie Dievo nuvesti. O kiek laiko prireiks, kad ta "Kajaus" ledinė širdis atitirptų, tai mes nežinome. Bet kaip kitas pamokslininkas sakė - kiekvienas gali būti išvaduotas, bet turi būti sumokėta išpirka. Kristus sumokėjo didžiąją dalį, o dėl kitos dalies turime pasirūpinti mes.

Dėl noro išgelbėti kitų sielas. Nepamenu koks šventasis yra pasakęs, kad troškimas išgelbėti kito žmogaus sielą Dievo akivaizdoje yra vienas labiausiai vertinamų žmogaus troškimų. Tad gal tavo situacijoje tu turi pervesti savo dėmesį nuo savęs (aš liūdžiu, nes man trūksta Dievo artumo) į savo vyrą (aš kovosiu, kad būtų išgelbėta jo siela). Tokiu būdu tavo troškimas bus dar tauresnis ir malonesnis Dievui ir gal tai pagreitins Jo atsaką.

Taip pat antrinu Silvijai dėl Šv. Mišių užprašymo, nes kaip rodos Šv. Alfonsas Liguori yra pasakęs, kad vienos Šv. Mišios už gyvą žmogų yra didesnės vertės, nei 100 Šv. Mišių už mirusį. Tad gal tikrai pabandyk kas savaitę užpirkti Šv. Mišias ir kartu aukoti Dievui su savo skausmu, bei nuolankumu.

Dėl vienpusio Santuokos Sakramento. Rodos galima (kiek pamenu, tas kitas žmogus turi būti kažkiek tikintis, negali būti ateistas), bet reikėtų melstis, kad būtų dvipusis, nes... vieno kunigo klausė - ar galioja Santuokos Sakramentas, jei jo metu žmogus nebuvo malonės stovyje (buvo mirtinoje nuodėmėje)? Čia manau buvo kalbama apie kitas nuodėmes, kurios savaime neužkerta galimybės susituokti, bet tiesiog yra neišpažintos ir žmogų atskiria nuo Dievo. Atsakymas buvo, kad Santuokos Sakramentas galioja, bet pora (o gal tik tas žmogus?) negauna ypatingo Dievo palaiminimo šeimos misijai vykdyti. Gautųsi, kad Dievas priima pasižadėjimą, bet kadangi žmogus jo metu nebuvo švarios sielos, jis negauna labai svarbaus komponento - Dievo pastiprinimo tam savo pasirinktam kryžiui nešti.

[Diak. Tomas M.]

Dar viena idėja. Galbūt vertėtų kada nors pakviesti kunigą į namus, kad pašventintų, ir pan. (Kalėdos, juk artėja ir kunigai kalėdoja), iš anksto kunigui pristačius situaciją. Kunigas tuo metu bendrauja su šeima ir jis galėtų taktiškai paklausti, kada susituokėte ir pan. ir taip išprovokuoti sveiką pokalbį, kurio metu jis galėtų paklausti vyro, kodėl jis nenori susituokti ir tuomet vyras gal atsivertų, gal ten kokių baimių yra ar dar kažko....

Kaip Silvija minėjo, kartais mes nenorėdami, pristatom sienų savo santykiuose ir po to mūsų artimi žmonės mūsų tiesiog negirdi, o gal Dievo tarną išgirs?