Ką manote apie kapų puošimą?

[Augucka]

O gal žinote, kodėl ortodoksai kapinėse valgo?

Kiek pamenu is vaikystes (mano tevo puse provoslavai), tai lygtai valgymas ir gerimas ant kapo tai tas pats, kai mes per Kucias per nakti paliekam tuscia vieta prie stalo ir lekstute "sveciui".
Provoslavai atsinesa ant kapo degtines, isipila viena sau, kita per peti, tipo mirusiajam  tiesiog paprociai tokie. Su maistu taip pat, kasni sau, kasni per peti 

[Silvija]

Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane,
neragaus mirties per amžius.
Ar tai tiki?" (Jn 11, 26)

ragauti mirtį? hmm... vis tas valgymas. Valgyti su mirusiaisiais - tai turbūt tikėti, kad jie gyvi ir kartu su jais simboliškai valgyti gyvenimą.

O mes kasdien netinkamai valgydami (ir kitus kūno darbus darydami) ragaujame mirtį

[Pilgrim]

apie apvalomąjį mirties poveikį

Kukuli, savo minčių lyg ir nežadėjau šiuo klausimu tik man neaišku ir todėl -
Ką nori pasakyti, kalbėdamas apie apvalantį poveikį. Išskleisk kas tai būtų. Kaip tai pasireiškia, kaip tai vyksta ir pan.

O apie aistras valgyti ir lytinio potraukio žadėjau  vadinasi sulauksit.

Silvija, tai kad valgymas nėra paprastas dalykas, kaip mums atrodo ir yra. Kol kas gilių ir plačių atsakymų neturiu. Matosi tik atsakymo pėdsakas, ne daugiau. O tavo paskutinių pamąstymų raktas glūdi klausime, kuris jau skambėjo ką mums (krikščionims) reiškia ar turėtų reikšti kapas.

[kukulis]

Aš vienos pravosloavų popo paskaitos klausiau, jis labai kritikavo valgymą kapuose, sakydamas, kad tai nekrikščioniškas paprotys. Sakė: reikia kapinėse melstis, o ne valgyti ir gerti.

Todėl teiginys "pravoslavai valgo kapinėse", neteisingas, o teisingas būtų "rusai valgo kapinėse".

Dėl apvalančio mirties pobūdžio. Kiek supratau, tai ne visiems jis išsipildo, o tik tiems, kurie siekė aistrų atsikratymo dar kol gyveno šiame gyvenime. Vis dėl to, mirtis, kaip ten bebūtų, dažniausiai yra skausmingas įvykis, kai siela atsiplėšia nuo kūno. Jeigu atsiplėšdama nuo kūno ji tame kūne palieka ir savo aistras, tai apsivalo, o jeigu į jas įsitveria ir neatsiplėšia, tuomet tos aistros ir lieka sieloje. Nes jei žmogus niekad gyvenime neturėjo noro nuo jų atsiplėšti, tai jos lieka ir po mirties.
Šitą parašiau iš dalies išmąstydamas, o iš dalies besiremdamas šventųjų raštais. Iš šventųjų raštų yra šios dalys: po mirties sieloje likusios aistros nutempia sielą į pragarą; mirtis padeda nugalėti valgymo ir lytinio potraukio aistras. Išmąstyta dalis yra ši: mirštant siela atsipėšia nuo kūno, bet ne visad atsiplėšia nuo savo aistrų.

Reiktų dar dėmesį atkreipti dėl žodžio "aistra" naudojimo. Nes vienokia aistra yra emocijos pasireiškimas, dažnai vartojama šnekamojoje kalboje, o kitokia aistra yra neigiami/nuodėmingi žmogaus įpročiai. Tai visur šventųjų raštuose naudojamas aistros terminas reiškia būtent nuodėmingų žmogaus įpročių, jausmų ir minčių apibendrinimą. Ar gal būt labiau šaltinį iš kurių kyla tos nuodėmės.

P.S.
Tikrai, Silvija, man sunku būti Piligrim mokiniu. Viena vertus dėl to, kad dėl savo puikybės nemėgstu, kai man kas vadovauja, antra vertus, nemaža dalis jo teiginių manyje sukelia prieštaravimą ir iš to kylantį piktumą .

[Silvija]

Dėl paskutinės pastraipos: kylantys prieštaravimai kartais būna kaip paspirtis tobulėti ir tuomet jie yra gerai.

Nenoras būti mokiniu kai kitas imasi mokytojo rolės... manau tai vėl - proga abiem tobulėti ir tai yra gerai  tikinčiam Kristų viskas išeina į gera. Bet labai suprantu tave, kartais nugalėti didelius mūsų skirtumus neįmanoma žmogui, tik Dievui tai įmanoma. Turiu ir aš porą personų savo aplinkoje, kurios man padeda atpažinti savo puikybę. Dekoju Dievui už jas.

P.s. kartais labai padeda artimesnė pažintis

P.p.s. tu labai skaidrus ir tikras žmogus. Krikščionis. Ačiū tau. 

[Silvija]

Dar kartą persiskaičiau temą, tai žinote, trumpai drūtai būtų toks mano atsakymas: Dievas mato mūsų širdis, vienas atneša plastmasinių gėlių su didžiausia meile savo mirusiems Kristuje, o kitas gali su dideliu meniniu skoniu ištaisyti tuos du kvadratinius metrus, bet širdy būti piktas ant kaimyno, kurio artimųjų kapas skurdus. Trečias sunkiai suranda savo giminaičio kapą už vienuolijos teritoriją juosiančios tvorelės ir negali ten duoti reikštis savo fantazijomis, nes visi kapeliai kaip vienas - tik antkapis ir kryžius su vardo įrašo lentele. Va tokie man labiausiai ir patinka.

[Varlė keliauninkė]

Gražiausi - karių kapai.

[Pilgrim]

Žmogaus gyvenime yra momentai, kuriuose labai stipriai išgyvenamas Dievybės buvimas arba dar kitaip pasakant Dievybės įsiveržimas į pasaulį. Šiuos momentus vienodai atpažįsta visos tautos. Ar tai būtų gyvenusios Afrikos dykumose, ar Amazonės džiunglėse, ar prie 100 metų ar prieš 10 000 metų. Šie momentai: gimimas, tapimas suaugusiu (dar žinoma iniciacijos pavadinimu), santuoka, mirtis. Tuose gyvenimo momentuose stipriai juntamas ir išgyvenamas Dievybės prisilietimas. Todėl visi veiksmai atliekami tais momentais turi turtingą simbolinę prasmę, kad mums primintų ir padėtų išgyventi šį Dievybės prisilietimą. Simboliai sutinkami visose kultūrose ar tai Australijos aborigenai, ar baltų gentys, ar egiptiečiai faraono laikais. Todėl kalbėdami apie mirtį negalime nekalbėti apie tai kas yra kapas. Kaip žmogus supranta kas tai yra, kokia jo reikšmė. Krikščionybės ir kitų religijų požiūriai skiriasi, bet apie tai vėliau.

Žmogaus mirtis - tai riba tarp fizinio ir (anapusinio) metafizinio pasaulio, į kurį atsiremia žmogiško gyvenimo dvasinė-religinė patirtis. Nekrokulte akivaizdžiai matosi gyvas žmogaus santykis su Dievu ir mirusiųjų metafiziniu pasauliu.
Laidotuvių ceremonija pilna religinių apeigų bei magiškų ritualų, kurių tikslas palengvinti mirusiojo vėlės kelionę į anapus bei jos įsikūrimą anapilyje, taip pat apsaugoti gyvuosius nuo kontakto su mirusiųjų pasauliu ir siekiant išvengti blogo poveikio pasekmių gyviesiems.

http://www.vydija.lt/straipsniai/nekrokultas.htm
Jeigu visos laidotuvių apeigos kalba apie Dievybę ir anapusinį pasaulį tai ir kapas yra simbolis kuris sako ... ką sako ?

Gimimas ir mirtis – bene svarbiausia prieštara, o kartu ir jungtis bet kurioje religinėje ar filosofinėje sistemoje. Baltų genčių laidosenoje atsispindi sudėtinga daugiasluoksnė senųjų žmonių pasaulėžiūra ir jos raida. Laidojimo apeiga byloja apie žmogaus būties žemėje tikslą, apie tai, kad gentainius prie mirusiojo kapo atlydi dvejopi jausmai. Velionio gailimasi, jo gedima, bet kartu mirusiajam jaučiama prietaringa baimė. Kapas – tai simbolis, atskiriantis gyvųjų ir vėlių pasaulius, tai mitologiškai suvoktas riboženklis. Kapo įranga turi įsivaizduojamosios Visatos surėdymo bruožus: per kapo mikrokosmosą patenkama į mirusiųjų šalį, į dausas, į anapus.

http://www.ethnicart.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=263
Taigi kapas yra "kelias", "laivas" kuris perkelia ar kuriuo pereinama į anapusinį gyvenimą. Arba tai kartu pereinamasis laikinas mirusiųjų "namas" iš kurio jie bus perkelti anapusybėn atėjus laikui.
Krikščionybė žengia toliau ir gerokai toliau. Kas sukrečia Jėzaus mokinius ir moteris Velykų rytą  Tuščias kapas. Pamąstykim ką mums gali kalbėti tuščias kapas.  Dabar esame įpratę kažką rasti kape, mūsų patirtis taip sako, kad ir sudūlėję kaulai, kad ir kas, tačiau kape kažkas yra. O krikščionybė sako kapas yra tuščias. ,,Tuščias kapas tapo krikščionybės lopšiu", –  sakė Šv. Jeronimas. Krikščionio kapas yra "tuščias". Krikščionis jau yra prikeltas ir jo kapas yra tuščias ir tai jau įvyko per krikštą.
Krikšto simbolikos, mus moko apaštalas Paulius: ,,Krikštu mes esame kartu su Kristumi palaidoti mirtyje". Vienas iš Bažnyčios Tėvų Origenas dažnai perteikia Rom 6, 4 mintį, pridurdamas antrąją frazės dalį: ,,Krikštu mes esame kartu su Kristumi palaidoti mirtyje, krikštu esame su juo prikelti".
IV amžiaus tėvų raštuose pagaliau aiškiai išplėtojama pauliškoji krikšto teologija. Šv. Kirilas Jeruzalietis († 386 m.), būdamas Jeruzalės vyskupas, skelbė savo katechetinius pamokslus paties Kristaus kapo artumoje. Topografinės sąlygos labiau negu bet kur kitur buvo palankios pauliškosios krypties velykiniam krikšto dvasingumui iškelti. Kirilas Jeruzalietis po liturginio skaitinio Rom 6, 3–14 savo antrojoje mistagoginėje katechezėje aiškina krikštijamiesiems krikšto apeigas remdamasis Pauliaus mokymu: ,,Po patepimo esate nuvedami už rankos į dieviškojo krikšto šventąjį baseiną, esantį prieš jus, kaip Kristus nuo kryžiaus – į kapą".
Čia aiškiai parodomas neofito tapatinimasis su Kristumi. Toliau Kirilas aiškina trigubą tikėjimo išpažinimą, lydimą trigubo pasinėrimo. Pasak jo, tai simboliškai reiškia tris dienas trukusį Jėzaus palaidojimą kape: ,,Tuo pačiu momentu mirštate (panyrate) ir gimstate (išnyrate): šis išganingas vanduo tampa jums kapu ir motina" (Catecheses mystagogicae, 2, 4).
,,Kristus iš tikrųjų buvo nukryžiuotas, palaidotas ir prisikėlė; o jūs per krikštą, kaip įvaizdį, buvote pripažinti verti būti drauge su juo nukryžiuoti, palaidoti ir prikelti iš numirusiųjų" (plg. ten pat, 3, 2). Kirilas Jeruzalietis išreiškia pauliškąjį dvasingumą labai realistiškai: ,,Šis išganingas vanduo buvo jūsų kapas". Prisiminus pradžioje minėtą sarkofago formos krikštyklą Doura Europos III amžiaus pradžios bažnyčioje, galima manyti, kad Jeruzalės vyskupas kalba pasitelkdamas jau tradicine tapusią simboliką.
Tuo pačiu laikotarpiu šios temos imasi ir didieji Kapadokijos tėvai: Bazilijus, Grigalius Nazianzietis ir Grigalius Nysietis. Čia apsiribosime tik šv. Bazilijaus raštų iliustracijomis. Jis savo pamoksle apie krikštą vaizduoja Krikšto sakramentą kaip perėjimą iš mirties į gyvenimą ir kviečia savo klausytojus susitapatinti su Kristaus slėpiniu, apimant taip pat jo palaidojimą, reiškiantį tikrą jo mirtį: ,,Būkime palaidoti kartu su Kristumi, kuris mirė už mus".
Šis sakramentinis realizmas būdingas Bazilijaus dvasingumui, pagrįstam mistiniu susitapatinimu su Kristumi. Cezarėjos vyskupas tai plačiau išdėsto savo traktate De Spir. Sancto (XV), parodydamas, jog išganymas ateina ,,sekant Kristumi" iki mirties (cituojama Rom 6, 3–5 ir Kol 2, 11–12). Dievo planas yra atvesti žmogų į dieviškąją artimybę: ,,Tokia yra Kristaus buvimo kūne, Evangelijos veiksmų, kentėjimų, kryžiaus, palaidojimo ir prisikėlimo prasmė" (35). Pažymėtina, jog Bazilijus vartoja žodį taphe (kapas, palaidojimas), aiškiai nusakydamas mirties vietą ir tai pabrėždamas savo mokymuose tikintiesiems. ,,Kaip būti panašiems į jį mirtyje? – Būnant palaidotiems drauge su juo (suntaphentes)." Vyskupas pateikia atsakymą, kaip pradėti naują gyvenimą, ,,gimti iš aukštybių": reikia mirti, nužengti į požemių karaliją, pragarus. O kaip nužengti į pragarus? – ,,Sekant Kristaus palaidojimu per krikštą. Nes pakrikštytųjų kūnai tampa tarsi palaidoti vandenyje".
Taigi Bazilijus taip pat tikroviškai kaip ir Kirilas pasitelkia marinančią vandens simboliką. Pasinėrimas į krikšto vandenį yra tarsi mirtis paskęstant. Mokymo tikslais pasitelkdamas antitezę, Bazilijus neužsimena apie  pozityvią, gyvybę teikiančią vandens simboliką. Krikštas yra mirties pasauliui ir prisikėlimo iš numirusiųjų įvaizdis. Bazilijui gyvenimas Kristuje ir prisikėlimas su Juo yra Dvasios darbas. ,,Viešpats, mūsų gyvenimo skirstytojas, įkūrė mumyse krikšto sandorą kaip mirties ir gyvybės pavyzdį: vanduo yra mirties įvaizdis, o gyvybės pradmenis suteikia Dvasia." ,,Viena vertus, vanduo vaizduoja mirtį, priimdamas kūną tarsi į kapą (taphe); kita vertus, Dvasia įkvepia gaivinančią galią, atnaujindama sielą iš mirties būklės nuodėmėje į pradinę gyvybę" (ten pat, 20). Ši simbolika vaizdžiai atsiskleidžia panardinimo apeigų praktikoje. Bazilijus nurodo, jog dera panardinti tris kartus. Akivaizdu, jog jis kapo simboliką taiko pačiam vandeniui, o ne baseinui, turiniui, o ne indui. Šv. Grigalius Nysietis sakė: ,,Esame palaidoti vandenyje kaip Išganytojas žemėje; trissyk tai pakartojant išreiškiama prisikėlimo šlovė".
Antiochijos vyskupas Jonas Auksaburnis vadina krikštą dar ir palaidojimu, laikydamasis apaštalo Pauliaus tradicijos. ,,Šis dvasinis nuskaistinimas <...> vadinamas taip pat 'palaidojimu'. Nes, pasak apaštalo, buvome drauge su juo palaidoti krikštu, kad mirtume nuodėmei." Kitoje vietoje Jonas Auksaburnis aiškina panardinimo apeigas: ,,Mūsų galva panardinama vandenyje kaip karste". Tokį pat mokymą randame jo antrojoje katechezėje: ,,Krikštas yra palaidojimas ir prisikėlimas – senasis žmogus palaidojamas su nuodėme, o naujasis žmogus atnaujintas prisikelia panašus į tą, kuris jį sutvėrė" (11).
pagal Gerard-Henry Baudry  iš Krikštas – palaidojimas su Kristumi  http://www.baznycioszinios.lt/old/bz0207/207str.html
Taigi krikščionio kapas yra tuščias. Kapinėse mes turime regėti "tuščius" kapus, tai kartu kalba, kad mūsų artimieji yra su Kristumi ir jie yra gyvieji, o su gyvaisiais juk yra bendraujama. Ką ir kalba katekizmas
958  Bendravimas su mirusiaisiais. ,,Gerai suprasdama tą viso Jėzaus Kristaus mistinio kūno bendrumą, keliaujanti Bažnyčia nuo pat pirmųjų krikščionybės dienų su didele meile minėdavo mirusiuosius 'kadangi šventa ir dievota mintis 'yra melstis' už mirusiuosius, kad jie būtų išvaduoti iš [...] nuodėmės' (2 Mak 12, 45–46); Bažnyčia taip pat rūpindavosi juos užtarti."521 Mūsų malda už mirusius gali ne tik jiems padėti: mūsų užtarti, jie ir mus gali veiksmingai užtarti.
962  ,,Mes tikime visų krikščionių bendravimą – tų, kurie tebekeliauja šioje žemėje, kurie, užbaigę šį gyvenimą, dar skaistinasi, ir tų, kurie džiaugiasi dangaus laime; jie visi sudaro vieną Bažnyčią; drauge tikime, kad šiame bendravime gailestingoji Dievo ir Jo šventųjų meilė yra visada pasirengusi išklausyti mūsų maldas."524
http://katekizmas.lt/kbk1996p2003/N13F6E.html

P.S. jei nepavyko suprantamai padėlioti, atsiprašau  o Silvija tavo P.S. sakyčiau vykęs

[vida]

Vanduo yra mirties įvaizdis - man dar augti ir augti, viską perskaičiau , bet tikrai ne viską supratau. Vanduo gyvybės simbolis. Klausimai kyla ne iš prieštaravimo, bet iš nesupratimo.

[Augucka]

O man gražiausi kapai tokie, kokie yra 
Man kaip tik karių kapai yra perdėtai minimalūs arba tokie, kur nesuprasi nei kur palaidotas, nei kurioj vietoj galva, kurioj kojos ir užsilipęs trypi ant to kapo, nes viskas yra vientisa žolės masė, nei kur gėles padėti, nei kur pamerkti. Toks minimalizmas kapuose man ne prie širdies. Aš pasilieku prie tos kapinių priežiūros kultūros, prie kurios gimiau ir užsaugau 
Dievas prikels mus su nauju kūnu. Čia, ko gero, turima omeny visškai naują švarų dvasinį kūną. Nemanau, kad mes kelsimės su fiziniais kūnais. O jei numatoma, kad žmogus bus prikeltas su fiziniu kūnu, tai Dievui nereikia mūsų sudūlėjusių kaulų, nes jis iš dulkės sukurs mums naują kūną.

[kukulis]

Kad krikštas tuo pat metu yra ir mirtis, tai šitą irgi pamenu kalbėjo neokatechumenų paskaitoje, kurioje buvau tuo metu apsilankęs.

O va tie Dievo prisilietimo momentai gyvenime, tai man asmeniškai naujas dalykas

Ačiū Piligrim, už šį tekstą

[Pilgrim]

 11 skirsnis. ,,Tikiu kūno iš numirusių prisikėlimą"

989  Mes tvirtai tikime ir taip pat viliamės, kad kaip Kristus tikrai prisikėlė iš numirusių ir amžinai gyvena, taip ir teisieji po mirties amžinai gyvens su prisikėlusiu Kristumi, ir Jis prikels juos paskutiniąją dieną.558 Kaip Jo, taip ir mūsų prisikėlimą įvykdys Švenčiausioji Trejybė:

    Jei jumyse gyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių, tai Jis – prikėlęs iš numirusių Kristų Jėzų – atgaivins ir jūsų mirtinguosius kūnus savo Dvasia, gyvenančia jumyse (Rom 8, 11).559

990  Žodis ,,kūnas" reiškia silpną ir mirtingą žmogų.560 ,,Kūno prisikėlimo" prasmė ta, kad po mirties gyvens ne tik nemirtingoji siela, bet ir mūsų ,,mirtingieji kūnai" (Rom 8, 11) vėl bus gyvi.

http://katekizmas.lt/kbk1996p2003/N141AB.html

[Diak. Tomas M.]

Kalbant apie tai, ką krikščionims reiškia kapas ar mirusiojo palaikai, tikriausiai reikėtų prisiminti ir tai, kad pirmaisiais krikščionybės amžiais katakombose Šv. Mišios buvo aukojamos tiesiai ant kankinių karstų, t.y. karstai/kapai buvo Altoriai. Manau reti dalykai susilaukia tokios garbės.

Taip pat Senajame Testamente berods Tobijui Dievas suteikė palaiminimą už tai, kad jis palaidojo velionį. Dievas suteikė palaiminimą už ką? Kad palaidojai lavoną? Keista  O gal yra racijos tame?

Bet kaip tada relikvijos, Patiko delfi.lt perskaitytos kelios mintys, kurios arba padės surasti atsakymą. arba visai sujauks 

Pasaulyje yra paplitę trys požiūriai, kas mes esame. Pagal pirmąjį jų, žmogus yra fizinis kūnas, nes Dievo nėra. Antrojo požiūrio šalininkai teigia, kad esame kūnai, kurie turi sielas. Trečiųjų nuomone, esame sielos, laikinai apsigyvenusios kūnuose.

http://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/kodel-as-nesilankau-kapinese.d?id=66270436#ixzz3I27bqnuv

Šio video pradžioje paaiškinama, kad žmogus nėra "kūnas turintis sielą" ar "siela įkalinta kūne" ir pan... žmogus yra kūnas + siela, nes Dievas taip sutvėrė ir Jis matė, "kad tai yra gera":


https://www.youtube.com/watch?v=FcbgtWNORQ8

Manau čia labiau simbolinė prasmė. Nes šiaip kitose religijose pelenų barstymas reiškia žmogaus susiliejimą su gamta, o štai toks susiliejimas su gamta jau yra priešinga krikščionybei doktrina. T.y. priešingas ne pats pelenų barstymas, o intencija dėl kurios barstomi pelenai.

Taip ir pelenų palaidojimas vienoj vietoj yra intencija kad kūnas kelsis, bet jeigu tie šventieji, kurie buvo sudeginti pelenų niekas nesurinko į vieną vietą, tai jie vis vien prisikels.  Tiesiog manau čia svarbi ne pati problema ar prisikels ar neprisikels kai bus išbarstyti pelenai - nes Dievui nieko nėra neįmanoma - bet pats laidotuvių ritualas svarbus; ir jo svarba, sakyčiau, didesnė gyviesiems negu mirusiajam.

Jei gerai pamenu, tai skaičiau, kad kremavimas nėra toks nekaltas dalykas. Juk ritualas dažnai yra pilnas simbolių. Yra žmonių, kurie kremuoja palaikus ir tai daro, kaip simbolį, kad prisikėlimas neegzistuoja... aišku, tu gali kremuoti be blogos minties, bet prarandi simbolį... o kokie gi kremavimo pliusai, kuriuos mums mėgsta piršti naujoji kultūra? Dažnai viskas susiveda į "patogumą", taupumą ir pan.

Prisiminkime, kad tikėjime yra daug "nepatogių" dalykų (kaip sakysime vilnonis škaplierius ir pan.) ir tie nepatogumai mus dažnai apsaugo nuo blogo "patogumo" poveikio, tik deja dažnai mes to nesuprantame.

Kitas klausimas kremuotojams - ar kūnas yra mano (mane laidojančių) nuosavybė? Katalikų tikėjimas aiškiai sako, kad kūnas yra Dievo nuosavybė, todėl ir tatuiruotės skaitosi tos Dievo nuosavybės įžeidimas, ką jau kalbėti apie nuosavybės sudeginimą... juk jūs nebūtumėte sužavėti, jei kas nors sudegintų jūsų nuosavybę, nes "manė, kad taip patogiau ir pigiau"?

[kukulis]

Šiaip jau po mirties kūnas vis vien supūna.. todėl čia apie nuosavybę, kurios negalima deginti, kažkaip man sunku suprasti.

[Diak. Tomas M.]

Suprasti manau reikia taip - ne mūsų reikalas, kas atsitinka su ne mums priklausantiems dalykams, bet tų dalykų šeimininko. Čia panašiai, kaip paimti ne savo daiktą ir jį naudoti, nes mūsų nuomone šeimininkui jo nereikia - tas daiktas tiesiog rūdija patvory...

Iš Šventojo Rašto matome, kaip Dievas nori, kad būtų pasielgta su žmogui duotu kūnu, o kad tas kūnas jau atitarnavo, tai nereiškia, kad galima imti "iniciatyvos" ir savo "išmintimi" pradėti vadovautis.

Susijęs straipsnis:

Is Cremation any Way to Honor Our Dead? Catholics are permitted to cremate, but this doesn't make it the best choice.

[Silvija]

O man atrodo, kad pagrindinė priežastis, dėl ko žmonės išreiškia savo valią po mirties kremuotis, nėra ekonominė (tipo: pigiau, sutaupoma vietos kapinėse ir pan.), tai - psichologinis tam tikros fobijos pasireiškimas, savotiška netikėjimo išraiška. Jie tiesiog dar vis yra labai susiję su kūno pojūčiais, jiems baisu pagalvoti, kad po jų kūną, kad ir negyvą, vaikščios vabaliukai ir jiems dar labai baisu būti palaidotiems gyvais. Tai savotiškas nepasitikėjimas kitais, jie nori patys pasirūpinti net savuoju lavonu ir užsitikrinti kūno išnykimą, ką garantuoja kremacija ir kuo jie, manau, labiau tiki.

[Varlė keliauninkė]

Ir vistik nėra taip svarbu, kaip būsime palaidoti - atiduoti vabaliukams (greičiau kirmėlėms ) ar kremuoti - svarbiausia išeiti švaria širdimi, susitaikius su Dievu, ramybėje ir viltyje, kad Viešpats prikels mus su nauju kūnu, atėjus laikui

[Sigitas]

Va, norėčiau grįžt į kapines, t.y. prie temos.
,,Netyroji dvasia, išėjusi iš žmogaus, klaidžioja bevandenėse vietose, ieškodama poilsio, ir neranda" (Mt.12,43). Ta bevandene vieta Lietuvoje ir daug kur kitur Europoje yra likusi tik kapinės (nors ir ten yra vandentiekis, tačiau Biblijoje tas pasakymas turi kiek kitokią prasmę, nei tiesiogiai vietą be vandens). Tai yra viena iš priežasčių, kodėl kai kurie žmonės nevalingai ir be racionalios priežasties klajoja kapinėse, mėgsta jose užsibūti iki tamsos ar net specialiai eina naktį į kapines.

Dabar kitas klausimas, kurį jūs šioje temoje nagrinėjote, norėjau įvesti aiškumo. Romos Katalikų Bažnyčia skirsto į keliaujančią, kenčiančią ir švenčiančią Bažnyčią. Keliaujančiai priklausome mes, gyvieji, o kenčiančiai mirusieji, esantys pakeliui į dangų, nuskaistinamieji. Švenčiantieji tai tie, kurie jau regi mūsų Kūrėjo Veidą. Mes meldžiamės už tuos mirusiuosius, kurie yra vadinami kenčiančiąja Bažnyčia, o už mus meldžiasi, užtaria mus pas Dievą švenčiančioji Bažnyčia. Nepainiokime šito! Jeigu žmogus mirė būdamas sąmoningu krikščionimi ir malonės stovyje, tai dar nereiškia, jog jis gali užtarti mus pas Dievą! Velnias mielai mus suklaidina, ypač, kai leidžiamės į dialogą su jo demonais-sargais ( žr. Job.1,7 ar Job.2,2).

Ką manau apie kapų puošimą jau rašiau. Ten, kur brolis Kristuje Jėzuje Piligrim klausė, atsakymą atrašiau truputėlį su jumoru, manau, supratote tai. Dėl brolio Kristuje Jėzuje Kukulio minėtų aistrų noriu parašyti tokį liaudies posakį: vienuolio gašlumas miršta trečią dieną po jo mirties. Tai reikia tik pagalvoti, kada miršta pasauliečio tikinčiojo gašlumas? po devindienio? po mėnesio ar po metinių? Teko skaityti vieno kunigo pasisakymą, jog negi negana už mirusįjį aukoti tų vienerių šventųjų Mišių laidojimo dieną? Nesistebėkime kad ir pas brolius Kristuje Jėzuje pravoslavus esama kitokių pasisakymų, nei tradicija.

Grįžtu vėl į kapines. Vienas brolis Kristuje Jėzuje pasakojo, kaip jam buvo betvarkant giminės kapus vasarą, dieną. Ant greta esančio ir neprižiūrimo kapo pamerkė likusių nuo savo kapo gyvų gėlių ir nuėjo iš čiaupo atsinešti vandens. pareina, žiūri vaza (be vandens) parvirtusi, gėlės gražiai išsklaidytos lankeliu. Pagalvojo, kad vėjas (nors diena buvo nevėjuota), gėles sutvarkė, pripylė vandens, trumpai pasimeldė už tame kape palaidotus žmones (ten nėra nė antkapinės lentelės). Nuėjo laistytuvui vandens, pareina, gėlės vėl išskleistos, vaza parvirtusi, vanduo išsiliejęs. tada jau brolis Kristuje Jėzuje pagalvojo, jog čia lankosi vėlė, kuri nori maldos. Grįžęs į miestą jis dar papasakojo apie tai vienam kunigui, jis pasakė, jog paaukos Mišias šia intencija už šią neramią vėlę. Po to daug sykių šis brolis Kristuje Jėzuje lankėsi tuose pačiuose kapuose, tvarkė ir visad pamerkdavo šalia esančiam kapui gėlių, o vėliau rasdavo jas neišblaškytas, toje pat vazoje nuvytusias  (nu natūraliai sugedusias).

Kaip atšventėte Vėlines? Gal vietoje vėlinių šventėte tą velnių dieną - helovyną? Gal kas žino kaip teisingai katalikiškai reikia švęsti visų šventųjų dieną? Man jos abi - kaip viena masinė kapų lankymo šventė. Ir priedo vyresnioji sesuo gimusi lapkričio 2 dieną, tai kažkaip.    .

[kukulis]

Įdomūs liudijimai! Ačiū Sigitai!

O dėl klaidinimo, tai juk tas vyksta nuolat. Be abejo turim būti atsargūs