Apie duoną

[Augucka]

Ta duona, kuri naudojama katalikų Eucharistijoje, iš tikrųjų nėra tikra duona. Tai miltų kepinėlis, tačiau tai į duoną nepanašu, ne taip kaip rytų ordotoksų bažnyčioje, kurie kepą tikrą kepalėlį duonos, poto jį konsekruoja, laužo ir dalina tikintiesiems Eucharistijoje.

Klausimas būtų toks: kuriame istorijos etape pas katalikus duona virto plonu paplotėliu ir kodėl? 

Koptų bažnyčia:
http://youtu.be/Nm5pIrmw358 ties 9:50 min

Būtų gerai jei į klausimą atsakytų kvalifikuotas žmogus. Ačiū

[Silvija]

Nepretenduoju atsakyti į Auguckos klausimą, tik tokia viena mintelė: Artimuosiuose Rytuose neraugintos duonos paplotėliai buvo taip pat plonyčiai, juos būdavo galima lengvai išsikepti dykumoje, be krosnies. Tereikėjo įkaitusio akmens, vandens ir miltų.

[Augucka]

Vat man butu idomu suzinoti istoriskai kokia duona tuo metu, kai Jezus gyveno, buvo kepama? Nes tu plonu, kaip Silvija sakai, neraugintu duonu, ivairiu rusiu netgi galima ir cia Londone nusipirkti, nes cia musulmonu krastas 

Kodel katalikai taip suplonino ta ''duona'', kad ji netgi tapo persvieciama?
Nesakau, kad tai yra blogai ar gerai, ne man tai spresti. Manau, kad tokia Eucharistine duona, kokia yra dabar, yra gera ir nieko pries neturiu. Tiesiog idomu butu suzinoti kuriame etape ivyko tas duonos pasikeitimas 

[Varlė keliauninkė]

Esu žadėjus įkelt tekstuką apie duonos laužymą, tai Auguckos klausimas apie duoną labai į temą.
Duona, laužoma šv. Mišių metu, taip pat yra simbolis. Klausimas tik - simbolis ko? Gal Pilgrimas vėliau paaiškins krikščionišką duonos simbolikos prasmę, o dabar truputis iš judėjų simbolikos ir istorijos.

Reikia pasakyti, kad judaizme bet kokia sandora ar sandėris neapsieidavo be duonos ir vyno.
Duona kaip Tora (arba kaip Dievo Žodis). Judėjai valgydami šlovina Aukščiausiąjį, duonos gabalėlyje matydami daugiau nei tai, kas gali pamaitinti kūną ir suteikti energijos, t. y. šlovina vidinę jos prasmę, tai, kad ji yra atsiradusi Dievo žodžiu: Dievas tarė Teželdina Žemė augmeniją: augalus, duodančius sėklą, ir visų rūšių vaismedžius, nešančius žemėje vaisius su sėklomis! Taip ir įvyko (Pr 1, 11). Kiekvienas mokinys, valgydamas mokytojo (rabino) duoną, priimdavo ir jo mokymą.

Taip pat valgymas duonos kartu, simbolizavo tapimą vienu kūnu. Senajame testamente gausu panašių duonos valgymo atvejų. Todėl paskutinės vakarienės metu, Jėzus dalindamas duoną, tuo pačiu kvietė mokinius vienytis, tapti viena kartu su Juo. Prisiminkim kaip Jis meldėsi tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse (Jn 17, 21). Tai reiškia, kad mokiniai lygiai kaip ir Mokytojas, būtų pasiryžę paaukoti savo kūnus - mirti, kaip ir Jėzus. Sako, daugelis apaštalų buvo  nužudyti, išskyrus Joną.

Na, ir krikščionims manau nežinomas faktas, kad hebrajiškas "lehem" (duona) taip pat turi ir materialaus kūno prasmę - arabų kalboje tas pats lehem ("laham") reiškia "mėsa". Kūnas.

Tai tiek trumpai, atsiprašau, kad nelabai galiu plėstis, darbai...

[Diak. Tomas M.]

Šis klausimas gana išsamiai atsakytas čia:

Host: Archaeological and historical aspects

[Sigitas]

Eucharistijoje duonos kepalėlis virsta į mėsą, o konkrečiau - į širdies raumens mėsą, Jėzaus Kristaus tikrą Kūną ir Kraują! Taigi, ne vien Kūną, bet taip pat ir į Kraują, nors mes, pasauliečiai, paprasti tikintieji, dažniausia per šventąsias Mišias priemame vienu pavidalu, bet kožname be viename trupinėlyje yra ir Kūnas ir Kraujas mūsų Viešpaties!
Kodėl tradiciškai ji yra toks mažas gabalėlis ir toks plonytis, kone permatomas, kaip kokioj maksimoj supjaustytos dešros gabaliukas? Ilga istorija.
O kodėl kunigai perėjo prie balto vyno? Gi pradžioje, t.y. Jėzus Kristus aukojo raudoną vyną, kai sakė: ,,tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti" (Mt.26,28).

Turiu pasakyti, jog esu dalyvavęs Mišiose, kur komunijai buvo kepamas namų orkaitėje paplotėlis vien iš vandens ir aukščiausios rūšies kvietinių miltų, gan didelis, kurį būtų galima padalinti visiems, dalyvavusiems tose Mišiose.

Iš tiesų komunikantu tapo tas mažas apvalus vafliukas, kaip vaikystėje vadindavau, lengvai tirpstantis burnoje grynai praktiniais sumetimais. Na, nežinau, gal yra kas labiau apsiskaitę daugiau pasidomėję ir kvalifikuotesni, nei aš pats.    Ko gero kunigo pasisakymo nesulauksim, o ir ne kožnas kunigas tai žino geriau už paprastą tikintįjį. 

Gerai žinau, jog Klaipėdos parapijinės bažnyčios naudojasi Kretingos moterų vienuolių keptais specialioje elektrinėje formoje komunikantais, arba parvežtais iš Lenkijos. Vienaip ar kitaip, reikalas tame, jog natūrali duona greitai genda - tą žinome visi, ane? O atspėkite kiek ilgai laukia savo eilės Kristaus Kūnas ir Kraujas viename duonos pavidale kožnos bažnyčios tabernakulyje? Kaip dirbęs zakristijonu žinau, jog pasitaiko, kad iki konkrečios bažnyčios titulinių atlaidų arba iki didžiojo penktadienio. Daug neskaičiavus išeina keletas mėnesių. Argi norėtumėte pelėsiais apėjusio Švenčiausiojo Sakramento?