Ar gali Skaistykloje esančios šventųjų sielos užtarti mus pas Dievą?

[Diak. Tomas M.]

Diskusijoje apie kapų puošimą Sigitas rašė:

Dabar kitas klausimas, kurį jūs šioje temoje nagrinėjote, norėjau įvesti aiškumo. Romos Katalikų Bažnyčia skirsto į keliaujančią, kenčiančią ir švenčiančią Bažnyčią. Keliaujančiai priklausome mes, gyvieji, o kenčiančiai mirusieji, esantys pakeliui į dangų, nuskaistinamieji. Švenčiantieji tai tie, kurie jau regi mūsų Kūrėjo Veidą. Mes meldžiamės už tuos mirusiuosius, kurie yra vadinami kenčiančiąja Bažnyčia, o už mus meldžiasi, užtaria mus pas Dievą švenčiančioji Bažnyčia. Nepainiokime šito! Jeigu žmogus mirė būdamas sąmoningu krikščionimi ir malonės stovyje, tai dar nereiškia, jog jis gali užtarti mus pas Dievą! Velnias mielai mus suklaidina, ypač, kai leidžiamės į dialogą su jo demonais-sargais ( žr. Job.1,7 ar Job.2,2).

Jei teisingai suprantu, Sigitas nori pasakyti, kad mes negalime melstis užtarimo pas Skaistyklos sielas. Bet pagal
Bažnyčios Mokytojų mokymą - galime  Tiesą pasakius, istorija žino keletą šventųjų, kaip Šv. Kotryna Genujietė, kurie turėjo išskirtinį pamaldumą Skaistyklos sieloms ir jų užtarimu greitai susilaukdavo Dievo pagalbos! Taigi, mes meldžiamės už juos ir padedame jiems greičiau skaistėti, o jie savo ruožtu Dievo gailestingumo veikimu užtaria ir mus

Reikėtų panagrinėti apskritai, kas yra siela Skaistykloje? Tai yra šventojo siela, kuriai dar truputį reikia "padirbėti", kad galutinai išsivalius, galėtu išvysti Dievo veidą. Gal tai siela be 5 minučių šventojo, o gal be 3 mėnesių šventojo... savaime suprantama tokius laiko matus naudojame simboliškai, nes amžinybėje laiko nėra esmė ta, kad tai - šventoji siela, ne veltui taip dažnai ir sakoma - šventųjų sielos Skaistykloje. Įtariu, kad Sigitas labiau rašo apie atvejus, kuriuose vyksta regėjimai ir pan. Bet tas atsargumas galioja ne tik Skaistyklos sielų atveju, bet ir šventųjų ir net Švč. Mergelės Marijos ir Jėzaus atvejais, nes blogis įvairiais būdais bando apgauti žmones.

Ką apie tai rašo Bažnyčios Mokytojas Šv. Alfonsas Ligouri:

"Nors šventosios sielos negali pelnyti nuopelnų sau, jos gali išmelsti malonių mums. Formaliai jos nėra tarpininkai, užtarėjai kaip šventieji, bet dėka malonios Dievo Apvaizdos, šventosios sielos gali išmelsti mums nuostabių malonių ir gelbėti nuo įvairių blogio pasireiškimų, ligų ir įvairiausių pavojų. "

Though the Holy Souls cannot merit for themselves, they can obtain for us great graces. They are not, formally speaking, intercessors as the saints are but, through the sweet providence of God, they can obtain for us outstanding favours and deliver us from evils, sickness and dangers of every kind. -St. Alphonsus Ligouri

Dar vienas atsargumas - panašiai, kaip ir Sigitas minėjo, nors mums atrodė, kad žmogus buvo labai geras, tai dar nereiškia, kad žmogus pateko į Dangų ar Skaistyklą... tad jei jau kreipiamės į šventąsias sielas, kreipkimės bendrai, o ne į tam tikrus asmenis.

[kukulis]

Ir dar klausimas: kokio užtarimo prašome pas tas sielas?
Nes, kaip būna su šventaisiais, kai jiems užtariant pagyjama iš įvairių ligų, tai su artimaisiais, to be abejo nesigaus.

Kai dar atsimenu kokį žmogų gyvą, tai tuo pačiu ir atsimenu kažkokį jausmą esant šalia to žmogaus. Ir su bet kokiu žmogumi bendraujant, tarsi būna vis kitoks jausmas - beveik unikalus kiekvienam žmogui. Pamenu vienas pažįstamas tai pavadino auromis . Na neesmė kaip pavadinsi, be abejo, auroms dar po to priskiriama ir daugybė kitų savybių, kurios yra prieštaringos krikščionybei ... Bet esmė ta, kad turbūt visi žmonės patiria kito žmogaus buvimo jausmą, būtent unikalų tam kitam žmogui.

Štai meldžiantis už mirusį giminaitį, būtent aplanko tas jo artumo jausmas. Gali būti kad tai ateina iš mano paties atminties; su tuo sutikčiau jeigu tik šiaip apmąstyčiau prisiminimus apie tą žmogų, bet čia juk malda!
Be to, galiu paliudyti, kad iki mano atsivertimo, mano širdis buvo jau visai apmirus. Jeigu mąstydavau apie praėjusio gyvenimo atsiminimus, tai juos tarsi atsimindavau kažkokius negyvus, su skausminga nostalgija. Pusę metų po atsivertimo, iš naujo išgyvenau geriausius praėjusius gyvenimo momentus su gyvu jausmu... Tas pusmetis buvo viena geriausių patirčių mano gyvenime. 

Visada kyla abejonių dėl klaidinimo, dėl savęs paties susižadinimo; tačiau būna momentai kai atrodo pilnai esi tuo tikras.

Be to laimės pojūtis kyla iš žmogaus širdies. Visi žmonės visą gyvenimą vaikosi laimės, tačiau dažniausiai jos ieško daiktuosi; ir nors ir visą pasaulį įsigytum, o širdyje bus tuščia, tai beprasmis jam tas pasaulis ir jo turėjimas. O be to, iš principo, ką reiškia kažką turėti?

Atsimenu, labai patiko epizodas iš filmo "krokodilas Dendis". Kai pas jį į svečius iš JAV atvažiavo žurnalistė į Australiją ir klausė, ar tie kalnai priklauso aborigenams, jis atsakė: "Greičiau jau aborigenai priklauso tiems kalnams, o ne kalnai aborigenams. Žmonės gyvena ir miršta, o kalnai ir toliau sau stovi."

[Pilgrim]

Nes, kaip būna su šventaisiais, kai jiems užtariant pagyjama iš įvairių ligų, tai su artimaisiais, to be abejo nesigaus.

Iš kur tokia informacija ?

[Silvija]

Tačiau kukulis labai tiksliai sugeba išreikšti pojūčius tas artimumo jausmas...

Iškart prisiminiau Jėzaus pamoką apie tai, kas yra artimas – tai samarietis (tegul jis net svetimas tikėjimu), pasirūpinęs gatvėje paliktu sužeistuoju ir parodęs jam gailestingumą. O kas gi yra Gailestingumas – tai pats Jėzus! Ir dar, jei Dievo karalystė yra tarp mūsų, tai bendraujant su mirusiaisiais ir atsigaminus tam tarpusavio meilės (artimumo) jausmui, kuris skirtingas visais atvejais, ir vyksta pasidalinimas užtarimu. Jei mirusysis mus mylėjo žemėje,  neabejotinai labiau jis myli danguje ir nepriklausomai kokioje skaistyklos vietoje jis būtų, jo meilė ir užtarimas veikia.

Todėl, manau, neabejodami galime kreiptis į savo artimuosius su prašymais.

[kukulis]

Nes, kaip būna su šventaisiais, kai jiems užtariant pagyjama iš įvairių ligų, tai su artimaisiais, to be abejo nesigaus.

Iš kur tokia informacija ?

Todėl kad mano artimieji nebuvo šventieji 

[Silvija]

O kuris šventasis žemėje buvo tobulas?

[Pilgrim]

Parašyta, kad jei nebūsite šventi nematysite Dievo, nes Jis šventas. O atsakyti į klausimą ar mūsų artimieji jau regi Dievą mes nepajėgūs, todėl pasakyti kur jie yra skaistykloje ar jau nebe, vėl negalime. Nes jei jie jau yra Dangaus karalystėje, vadinasi ir užtarti gali. Taigi visaip gali būti. Sakykim pakrikštyti ir mirę kūdikiai, na net sveikas protas sako, kad gali regėti Dievą. Jis juk kūdikis ir dar pakrikštytas. O jei tai mūsų artimasis. Žodžiu žiūrėkim į Katekizmą kur kalbama apie mirusiųjų bendravimą.