Džiaugsmas vs malonumas mūsų gyvenime. Labai geras kompasas pasirinkimuose.

[Diak. Tomas M.]

Viename seminare išgirdau įdomią mintį apie džiaugsmą ir malonumą mūsų gyvenime. Reikalas toks, kad vienas iš pagrindinių šiuolaikinės visuomenės troškimų yra gauti kaip įmanoma didesnį malonumą ir pasitenkinimą, ar tai būtų maistas, ar pramogos, ar seksas, ar bet kas kita.

Pasaulis, materija ir kūnas geidžia malonumo ir pasitenkinimo. O dvasia nori džiaugsmo. Tokiu būdu, kai gyvenime abejojame dėl vieno ar kito dalyko, poelgio ar pasirinkimo, galime paklausti savęs: "ar tai suteiks man malonumą, ar džiaugsmą?".

Net toks dalykas, kaip sutuoktinių meilė ir intymumas gali būti nuodėmingi, jei yra vedini vien malonumo ir pasitenkinimo troškimo (jie pirmoje vietoje turėtų teikti džiaugsmą). Čia galėtume prisiminti Tobijaus istoriją.

Tas pats galioja visam mūsų gyvenimui, ar mes užsiimame kasdieniniais dalykais ar darome kažką išskirtinio. Toks gana paprastas kompasas, darant savo sprendimus ir pasirinkimus

[Giedrė]

Tomai, nežinau ar reikia griežtai atsieti gyvenimo malonumus nuo džiaugsmo...  Kažkaip klasifikuoti... Bent jau aš nesu tokia puritonė, kad atsisakyčiau mažų gyvenimo malonumų - kavos puodelio ryte, šokolado plytelės sekmadieniais, kosmetikos, jaukios šventės su bičiuliais reta proga. Man pačiai patinka pralinksminti artimuosius, įteikti gražių dovanėlių. Net jeigu visi man sakytų, kad tai nuodėmė, aš jokiu būdu nesutikčiau. Dievas nenori, kad vaikščiotume perkreiptais veidais ir vaidintume, kad esame geresni nei iš tiesų. Tam ir sukurti maži kasdieniški džiaugsmai.

Nekalbu, aišku, apie apsirijimą, girtuoklystę, narkomaniją, seksomaniją... Tai labai didelės nuodėmės.

[Diak. Tomas M.]

Nors tarp malonumų paminėjai tokius dalykus, kaip "jaukios šventės su bičiuliais reta proga", "pralinksminti artimuosius, įteikti gražių dovanėlių", manau jie tikrai yra iš džiaugsmo kategorijos

Tam ir sukurti maži kasdieniški džiaugsmai.

Tu pati atsakei į savo klausimą - džiaugsmai

[Silvija]

Iš pradžių ir aš norėjau užginčyt ir pritart Giedrei, neva toks kompasas gali ir paklaidinti, bet pasigilinus visgi sakau: taip, tai tiesa.

Nes iš pirmo žvilgsnio atrodo, juk pats žodis malonumas, turintis tą pačią šaknį kaip malonė, neturėtų būti negatyvus, taigi ir patirti malonumą nėra blogis. Bet jei žiūri toliau, tai būti maloningu, teikti malonę juk galima tik kitam, sau - tai jau būtų nebe dorybė, o nežinau kas. Reiškia, tai turi būti daroma nukreipiant žvilgsnį nuo savęs į kitą.

Matyt kalbėti reikia vėl apie tai, kad tas kad ir "mažų malonumų" siekimas netaptų tau tikslu, o būtų kitas, svarbesnis tikslas tai darant. Nes kitaip prasideda visokios -manijos ir nejučia, žingsnukas po žingsnuko imi susivokt, kad Dievą tau jau užstoja kažkuris stabukas.

O džiaugsmas tai vėlgi, kaip pažiūrėsi, kaip džiaugsies...

[Nieko nežinau]

O man atrodo čia yra ir lingvistinis momentas - kokį turinį mes sudedam į tas pačias sąvokas. Aš asmeniškai nelinkus taip skistyt į lentynėles, kad štai čia jau labiau malonumas, o čia džiaugsmas. Na kiek jau džiaugsmo patiriam valgydami. O štai jei skanus maistas, vis tik malonu. Kažkaip man džiaugsmas, tai nuo ko kunkuliuoja širdis, bet nepasakyčiau, kad valgydama šokoladą tą jaučiu. Todėl mano asmeninė pozicija taip pat kiek artimesnė Giedrei. Pats malonumas nėra blogai, blogai, kai jis savitikslis. Bet ar nuo to juos reikia išskirstyt į skirtingas sąvokas abejoju. Su žmonėm išvis nebesusikalbėsim, jei kiekvienai variacijai po skirtigą sąvoką užsidėsim. 

Antra vertus čia gal dar vadinamo vyriško ir moteriško mąstymo skirtumai (aišku nežinau ką taip kalbant Tomas girdėjo, bet aš apie patį principą), kai vyrui viskas turi būti sudėliota į skirtingus stalčiukus, o moteriai viena su kita susiję, persipynę. Kaip kas susidūrėt vaizdžiai paaiškina Marc Gungor (nepasakyčiau, kad su viskuo ką jis kalba sutinku, bet pavyzdys vaizdus)

http://www.youtube.com/watch?v=0BxckAMaTDc

[Silvija]

O man atrodo čia yra ir lingvistinis momentas - kokį turinį mes sudedam į tas pačias sąvokas.

Va va, ir tai yra labai svarbu, mano manymu. Kaip Teofilė kad sakė, mes linkę kalbėti iš inercijos , o krikščionybėje sąvokos labai dažnai reiškia visai ką kita. Pavyzdžiui, Jėzus davė ne tokią ramybę, kaip teikia pasaulis. Taip ir su džiaugsmu. Džiaugsmas Viešpatyje yra daugiau nei jausmas. Jis nebijo išbandymų, o kartais išbandymuose net tampa stipresnis. ,,Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus" (Jok 1,2). Džiaugsmas – tai Šventosios Dvasios dovana arba vaisius.

Štai jei to šokolado nesuvalgysi, o atiduosi gatvės vaikui, pamatęs jo akis, manau patirsi tikrą džiaugsmą.

[Diak. Tomas M.]

Na kiek jau džiaugsmo patiriam valgydami. O štai jei skanus maistas, vis tik malonu.

Čia aš taip galvočiau. Vienas variantas: "einam į restoraną, ten tokie skanūs kepsniai - apsivalgyti galima, net seilės burnoje kaupiasi pagalvojus...".

Kitas variantas: "man tikras džiaugsmas gaminti mylimam žmogui valgyti" ir "nėra didesnio džiaugsmo, kaip su šeima (mylimu žmogumi) susėsti prie bendro vakarienės stalo".

Tad net ir paprasti dalykai gali turėti labai skirtingas išraiškas 

Įdomu, kad diskusija išsišakojo į du svarbius, bet kartu labai skirtingus polius: dvasinį (kurį labiau akcentuoja Silvija) ir gyvenimišką (labiau priimtiną Giedrei ir Mėtai). Bet abi tos šakos manau viena kitą papildo, nes mes ne angelai ir be kūno neišsiversime

[Nieko nežinau]

Kitas variantas: "man tikras džiaugsmas gaminti mylimam žmogui valgyti" ir "nėra didesnio džiaugsmo, kaip su šeima (mylimu žmogumi) susėsti prie bendro vakarienės stalo".

Tai gaminimas ir valgymas yra jau du atskiri veiksmai. Negi tik gamindamas džiaugies, o jau valgydamas - nulis emocijų. Gi ne visada valgai su tuo mylimu žmogum, kartais ir viena kokios kavytės ar arbatos išsiverdi ir jokios intencijos į kitą nukreiptos nėra. Bet nepasakysi, kad nieko malonaus nejauti. Nes aš tai jaučiu. Visokius jausmus. Kaip ten sako - joks jausmas pats savaime nėra blogas. Gerumas - blogumas jau nuo veiksmo intencijos priklauso. Jei šiaip ryte pasimėgauju kavyte, nematau nieko blogo, jei aš mėgaujuos kavyte, o vaikai valgyt negavę laukia - kita kalba...

Man asmeniškai tai nei čia dvasinis, nei nedvasinis klausimas. Nei žemiškų nei dvasinių reikalų adresu jokio jausmo nevertinu kaip gero ar blogo. Moraliai vertintini yra veiksmai, vidiniai (ir ne tik) apsisprendimai,  todėl vienokio ar kitokio jausmo pavadinimas man pats savaime apie jį nesako nei gero nei blogo.

Kad ir džiaugsmas. Atrodo viskas ok ar ne? O štai kaip jis atrodo skambiam sakinyje "džiaugiuos, kad kaimyno tvartas dega"? Nagi naudoja žmonės ir tokiam kontekste ir iš jų neatimsi tos sąvokos, įrodinėdamas, kad "gerbiamasis jūsų džiaugsmo sąvoka netikra , sakykite "man malonu"). Pamenu studijų metu a.a. kun. J. Juraitis sakydavo, kad pikdžiuga yra pats natūraliausias žmogaus džiaugsmas. Kaip ir jokio didelio gerumo... Žodžiu pats žodžio skambesys čia niekuo dėtas, reikia žiūrėt ką iš tiesų tais žodžiais konkrečiu atveju bandome pasakyti...

Ooo dar - man visai džiaugsmas ir kai man mylimas žmogus gamina. 

[Nieko nežinau]

Pavyzdžiui, Jėzus davė ne tokią ramybę, kaip teikia pasaulis. Taip ir su džiaugsmu. Džiaugsmas Viešpatyje yra daugiau nei jausmas.
Štai jei to šokolado nesuvalgysi, o atiduosi gatvės vaikui, pamatęs jo akis, manau patirsi tikrą džiaugsmą.

Tas teisybė. Gali turėti daug išbandymų ir tam tikrą vidinę ramybę, kurią išgyvensi kaip tą gilesnį džiaugsmą. Bet štai šio džiaugsmo nelabai išeina priešpastatyti labai žemiškai malonumo sąvokai, nes gaunasi jau apskritai skirtingų kategorijų dalykai. Kai jausmas vienoks ar jausmas kitoks - daugmaž ta pati linija. Kai jausmas vs tam tikras moralinis pasitenkinimas jau kas kita... maždaug kaip lygint lemputę su šaukštu dėl to, kuris geriau "veikia"...

[Nieko nežinau]

Beje, apie džiaugsmą ir malonumą dar kitu "kampu". Savybių prasme.

Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo. (laiškas galatams)

[Diak. Tomas M.]

"Malonumas" šios citatos kontekste vartojamas, kaip mandagumo ir gerumo sinonimas (angliškame vertime vartojamas žodis kindness - geranoriškumas, gerumas), nes čia lyg kalbama apie žmogaus savybes, pvz.: būti maloniu kitiems žmonėms 

{5:22} But the fruit of the Spirit is charity, joy, peace, patience, kindness, goodness, forbearance, {5:23} meekness, faith, modesty, abstinence, chastity.

[Silvija]

Žinai, Tomai, šis kompasas puikiausiai veikia!

Pritaikiau jį iš antro galo: kai bando smelktis liūdesys ar susierzinimas, iškart klausiu - iš kur tai? Atsakymas ateina greit, žmogus pamatai, kad tai - mano paties puikybė, nepamaitintas troškulys gauti kažką malonaus (nebūtinai kūnu), pvz. kai nerandi palaikymo tarp artimiausių ar turi eiti ten, kur nenori eit... Ir peržvelgus dvasioje labai gerai matosi, kad nuvijus šitą liūdesį ar susierzinimą į šoną, aš išsilaisvinu, sustiprėju, sugrįžta Džiaugsmas.

[Diak. Tomas M.]

O čia labai tinkanti citata iš straipsnio, kurį užtiko Giedrė. Tikrai labai geras straipsnis moterims 

Nuodėmės tikslas - savojo ,,Aš" patenkinimas

Tomas Mertonas knygoje ,,Nė vienas žmogus nėra sala" rašo: ,,Kol malonumas yra mūsų tikslas, mes būsime nesąžiningi patys sau ir tiems, kuriuos mylime, mes sieksime ne jiems gėrio, bet sau malonumo". Kol malonumas yra mūsų tikslas, anksčiau ar vėliau pulsime į neviltį, nes savęs patenkinimui ribų nėra. Neretai savo pačių pastangomis ir išmone susikurtas situacijas bei savanaudiškų tikslų rezultatą bandome atnešti Dievui, kad Jis palaimintų. Galiausiai viskas ima griūti, nes Dievas to nelaimina: Jei Viešpats nestato namų, veltui vargsta statytojai. Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai" (Ps 127.1). Viskas, kas statoma ant savojo ,,Aš" norų, ne tik griūna, bet ir atneša liūdnas pasekmes. Ką pasėsim, tą ir nupjausim. Kai sėjame savo kūno malonumui, pjauname neviltį arba kaip apaštalas Paulius savo laiške rašo - ,,supuvimą" (Gal 6, .

Tobulos Dievo valios nesužinosime ir nerealizuosime darydami kompromisus, žaisdami žaidimus ar siekdami pataikauti savo kūniškai prigimčiai. Šventame Rašte nieko nėra panašaus į šį populiarų posakį: ,,Nerizikuosi - negersi šampano", bet Dievo Žodis mus ragina mylėti tiesą ir suprasti, kokia yra tobula Viešpaties valia, tikrinti Dievo Žodžio šviesoje savo charakterį, poelgius bei motyvus, atnešti Jo akivaizdon savo silpnybes, nusivylimus, vienatvę ir baimes, kad visa tai neiškreiptų mūsų mąstymo, kuris vėliau paskatintų savanaudiškiems veiksmams.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-08-27-jurga-karosaite-ka-slepia-alebastrinis-indas/67781/print

[arabele]

Vau kaip viskas painu šiame gyvenime. Niekada negalvojau kad reikia viska taip suskirtyti gera negera, malonu nemalonu, dabar bijosiu ir valgyti ir sapnuoti kad nebūtų per daug malonumo. Siaubas kokia aš neapsišvietus , kuo toliau gilinuosi į šį foruma tuo daugiau visokių abejonių kyla gal dar nepribrendau, gal dar per daug žemiškai mastau ir dar nepakylu iki Dieviško mąstymo lygio, o gal iš vis ne į tas roges braunuos. Gal dar yra taip besijaučiančių, ar man tikrai reik iš čia sprukti.

[Diak. Tomas M.]

Pamenu, skaičiau rodos patarimus, kaip skaityti Šv. Raštą ir kaip atverti sau duris, kad galėtum tobulėti, tai vienas iš patarimų buvo: "atvirai priimk dalykus, kurie Šv. Rašte yra priešingi tau, kurie tau yra nemalonūs".

Toks gana paprastas, bet realistiškas patarimas. Jei tu nori tikėti, bet tau nepatinka tai, ką tas tikėjimas skelbia, tuomet turi daryti išvadas. Juk Jėzus niekada nežadėjo, kad "sek manimi ir viskas bus lengva, neskausminga, tavo gyvenimas bus pilnas malonumų"... Jis žadėjo atvirkštinį variantą - visi bus prieš tave, šiuo atveju įskaitant tave pačią.

Malonumus mums kiekvieną akimirką siūlo mūsų didysis priešas - piktoji dvasia... Malonumas yra pririšantis dalykas, kurio paragavęs, nori daugiau ir daugiau, todėl mes net nepastebime, o tam tikras malonumas jau ir tapo vienu iš mūsų "stabukų", kurį su pasimėgavimu vis garbiname.

Jei labai sunku, imk ir dirbk po vieną dalykėlį. Vienos silpnybės atsikratysi, imsies kitos ir t.t. Tam juk ir turime tokį paprastą dalyką, kaip penktadienio pasninkas, kad nors vieną dieną per savaitę galėtume atsisakyti įvairių malonumų, o tas sutaupytas lėšas paaukoti, arba sutaupytą laiką, paskirti savo dvasiniam tobulėjimui, maldai.

Kitu atveju mes rizikuojame tapti "popieriniais" katalikais, kurie pasirenka iš tikėjimo, kas jiems patinka, atmeta, kas nepatinka ir save apgaudinėja, kad neva gyvena pagal tikėjimą 

[arabele]

Kai perskaičiau komentara pasijutau negerai, bet perskaičius dar ir dar ir dar kartą pajutau kad tai tiesa, o tas posakis kad tiesa žeidžia yra tikras. Taigi pagalvojau, kad labai dar daug man kur reikia stiebtis bet vardan gėrio kodėl gi nepasistengus pradėsiu ieškosiu gyvenime džiaugsmų, o ne malonumų. Ačiū