rugsėjo 17, 2019, 01:13:15

Naujienos:

Kokie šaunūs yra ištikimi VIEŠPATIES žmonės!
Būti su jais man didžiausias malonumas. Ps 15 (16) - 3


Žodžio etimologija

Pradėjo Silvija, vasario 23, 2015, 07:08:40

0 Nariai ir 1 Svečias peržiūrinėja šią temą.

Žemyn

Silvija

Kartais išgirstas žodis, prie kurio vartojimo esame pripratę ir prisitaikę prie kurios nors jo naudojimo prasmės, nuskamba visai naujai ir nelauktai. Tuomet parūpsta to žodžio etimologija ir į reiškinius pradedi žvelgti kiek kitu rakursu. Šiandien man taip nuskambėjo žodis dera. Kontekste buvo kalbama apie tai, kas mums, krikščionims tinka daryti, o kas - ne. Toks kontekstas dažnai nuskamba kaip moralas ir gali būti, kad tokios rūšies kalbėjimą, bent jau jaunoji karta, leidžia pro ausis ir nekreipia į tai jokio dėmesio.

Bet šiandien šis žodis nuskambėjo kaip vertinantis mūsų gyvenimo harmoniją, kaip muzikoje ir dailėje vartojamas terminas, nusakantis sąskambius ir spalvos bei formų derėjimą. Tada pagalvojau, kad kaip ir meno kūrinį galima sukurti visai neblogą, pasimokius harmonijos principų ir dėsnių, taip ir savo gyvenimą galima "sustyguoti" remiantis Bažnyčios Tėvų surašytais ir kitų gyvenimo mokytojų surašytais patarimais.

Tačiau kiekvienas iš mūsų dar turime ir vidinį dermės pojūtį - kas tinka žmogui, dera jo žmogiškai prigimčiai, o kas ne. Todėl kartais, žiūrėk, jokių mokslų nebaigęs paprastas žmogelis turi daugiau gyvenimo išminties, nei "iš rašto išėjęs" :)




Sugalvojau, kad visai įdomu būtų sudėti į šią temą visokius mūsų pastebėjimus, susijusius su žodžio etimologija.

Tomas M.

Apie žodžių etimologiją (tik rusiškai) nemažai kalbėjo ta vienuolė, psichologijos mokslų daktarė (nepamenu vardo), laidoje apie darnią šeimą. Gal namie surasiu nuorodą.

Įdomu, kai ji pasakojo, kad universitete, prieš svarstydami klausimus, pirmiausiai skiria dėmesio etimologijai, kuri padeda suprasti, kur glūdi to klausimo esmė, kur yra pati siūlo kamuolio pradžia.

kukulis

Jeigu klausiantysis ir atsakantis tą pačia sąvoką/žodį supranta vienodai, tuomet nesusikalbėjimų neturėtų kilti. Nesusikalbėjimai kyla, tik jeigu tą pačią sąvoką supranta skirtingai. Tokiu būdu čia gali pagelbėti išprusimas, kai žinai kokios buvo tos sąvokos reikšmės anksčiau ir dabar.

Todėl manau, kad pirminis dalykas yra pačios sąvokos reikšmės arba kelių reikšmių žinojimas, o tų reikšmių kitimas laiko bėgyje ( taip supratau tą terminą "etimologija" ) tai tik instrumentas ar priemonė sužinoti apie sąvokos reikšmes; tai yra antrinis dalykas.

Silvija

Ir tas "antrinis" dalykas kartais sustato viską į savo vietas, išmoko daiktus vadinti tikraisiais vardais. Nes ta tikroji, senoji žodžio prasmė kartais būna išblukusi, išsitrynusi. Pavyzdžiui, rusų kalboje žodis sekmadienis tiesiogiai kalba apie Viešpaties prisikėlimą (neįsivaizduoju kaip šis pavadinimas išliko nepakitęs per sovietmetį). Tuomet susikalbėjimas ar ne, vartojant šį žodį, gali priklausyti jau ne nuo išprusimo, bet nuo tikėjimo.

Vartojant žodelį dera vėlgi mūsų susikalbėjimas priklauso nuo geros valios: vienas išgirdęs priims jį kaip pamokslą ir tuoj pakils puikybė, o kitas - kaip išmintį ir jai paklus.

Tomas M.

Kukuli, kaip aš suprantu, etimologija yra reikalinga ne vien išvengti neteisingo žodžio supratimo, bet netgi labiau - suprasti gilią (pirminią) jo prasmę, kažkas panašaus į žodžio meta informaciją, kuri suteikia žymiai daugiau pagrindo supratimui ir net gali nurodyti to žodžio raidą per amžius.

Taip pat kelis kartus jau randu info, kad blogis dažnai bando taip pat tuo pasinaudoti, pvz. į madą ateina tam tikri žodžių dariniai, kurie neva reiškia gerą, bet iš tiesų blogą. Žmonės juos pradeda naudoti ir nepastebi, kaip tai tampa jų kalbos dalimi, taip pat nepastebi, kaip mažytis blogio elementas tampa įprasta išraiškos (ir supratimo, vertinimo) priemone, kas savo ruožtu gal labai nedaug, gal net mistiniu būdu, bet kreipia žmogų į blogį.

Vienas tokių pavyzdžių, diskutuojamų anglakalbių katalikų tarpe - žodis "nice", kuris šiuo metu reiškia, kaip geras, malonus. Tokiu būdu darinys nice people reikštų - geri, malonūs žmonės. Šiuo metu katalikai netgi kviečia visus nustoti būti "nice" žmonėmis, nes pastebėta, kad tas neva "gerumas, malonumas" iš tiesų tapo politkorektiškumo, prisitaikėliškumo sinonimu, stumiančiu žmogų nusileisti, ir vardan "padorumo" paminti savo įsitikinimus, tikėjimą ir pan. Neva, nedaryk taip (nesakyk homoseksualams ar aborto šalininkams, kad jie daro nuodėmę), nes tai nėra "nice".... tipo tu įžeidi žmogų, o tai yra nemandagu...

Žmonės patyrinėjo ir rado, kad dar ganėtinai neseniai nice reiškė - kvailelis. Klausimas: kas yra pirmas, kuris nori bent kiek paniekinti žmogaus orumą? Paklauskite kun. Arnoldo Valkausko, jis jums pasakys... Taigi veiklos planas - sukurti madą vartoti žodį kitame kontekste, sumaišyti jo supratimą ir po 100 metų žmonės stengtis nedaryti kažko, nes nori būti (etimologiškai šnekant) kvaileliais... tiek ir liko iš Dievo paveikslo ir panašumo...

Bandžiau sugalvoti lietuviškų pavyzdžių:

Šita mašina (sportininkas, kovotojas) tikras monstras... neva galinga mašina, stiprus žmogus. Perduodama žinia - žinok, monstrai yra galingi, stiprūs, kiekvienas nori turėti tokią mašiną, kiekvienas nori būti.... monstru, galia, jėga ir grubumas padaro žmogų stipriu ir galingu.

Gal patys savo gyvenime dar daugiau girdėjote panašių pavyzdžių.

Varlė keliauninkė

Ypatingai žodis, jo svarba ir reikšmės atsispindi ivrite. Šiaip ar taip Bibliją rašė žydai. Priminsiu, kad žydai rašo be balsių, išskyrus kelias raides kurios skaitomos kaip balsės.

Pvz laiške galatams 5 sk., Paulius prašo 'nepataikauti kūnui' ir 'nepasiduoti kūno geismams' - žodis 'kūnas' yra 'basar' (BSR). Žodis 'Evangelija' yra 'bsora' - tos pačios BSR, tik dar įsiterpia Dievo vardo raidės H ir W. Žydų išmintis aiškina, kad išmetus iš Evangelijos Dievą (t. y. negyvenant pačiam skelbėjui tuo ką jis skelbia), lieka tik kūnas arba 'mėsa', kūnas su visais savo geismais ir tai jau nebėra evangelija, o tik tušti žodžiai, garsiai ir gražiai skambantys cimbolai.

kukulis

Žmogiška kalba yra slėpinys.
Tai, kad kalba apsprendžia mentalitetą tautos, kuri ją naudoja, kalbėjo A. Maceina ir kiti, ne vien Lietuvos, filosofai.
Tuo pačiu tauta keičia savo kalbą laike iš dalies ją nuskurdindama, o iš dalies pridėdama naujų žodžių; ir taip gaunasi kad pasikeitusi kalba formuoja naują kartą besiskiriančią nuo tėvų kartos.

Vis dėl to Tomo pranešime juntamas  pesimizmas. Gal net truputį pasmerkiantis pesimizmas tuos, kurie išaugo tam tikroje terpėje su tam tikrais kalbos standartais ir jau jiems nebėra išeities iš tos terpės išeiti.

Vis dėl to krikščionis turėtų bijoti tik dviejų dalykų: Dievo ir nuodėmės. O bijoti kalbos arba piktosios dvasios, kuri visaip mus stengiasi įvairiais būdais paveikti, bijoti neverta.

--

Imponavo viena paskaita, kurioje buvo kalbama apie kunigaikščio Nikolajaus krikštą. Jis iš tiesų buvo žiaurus valdovas, tapęs karaliumi po to, kai nužudė savo brolį. Įprastas reikalas tais laikais ( apie 1000 m. po Kr. ), dabartinėje Ukrainos ir Rusijos teritorijoje, nuolat kariauti ir plėšti aplinkines kunigaikštystes. Ėjo daug misionierių ir daug jų buvo nužudyta.

Štai vienam misionieriui pasisekė patekti pas kunigaikštį Nikolajų. Tai įvyko po to, kai Nikolajus pamatė kitų žudomų misionierių drąsą mirties akivaizdoje, ir tai jį palietė. Štai misionierius skaito jam Evangeliją apie tai, kad esantys kairėje pateks į pragarą, o esantys dešinėje į dangų.
Kunigaikščiui Nikolajui kalbėti apie nuodėmę buvo tuščias reikalas, nes jis nesuprato šio žodžio. "Kas yra nuodėmė? Ar tai kad aš galiu gerti, linksmintis, turėti daug sugulovių, arba nužudyti savo priešą yra nuodėmė - blogas dalykas? Kaip tai blogas?" Juk lėbauti, ir žudyti savo priešus buvo pagrindinis pagoniškų laikų žmonių tikslas!
Tačiau kai Nikolajus išgirdo apie kairėje esančius ožius ir dešinėje esančius teisiuosius, jis panoro būti su tais teisiais. Nikolajus panoro pasikrikštyti. Po krikšto jis tampa nauju žmogumi. Jį kviečia kiti kunigaikščiai į kažkokį keršto žygį, o jis sako "bijau nuodėmės". Jis tik po krikšto suprato, kas yra nuodėmė, ir kad tai yra blogis!
Jis po krikšto sukviečia į rūmus visus aplinkinius vargšus ir paliegėlius ir visus vaišina, taip kaip Jėzus patarė atėjęs į fariziejaus namus: "Kvieskite tuos, kurie negalės jums niekaip atsilyginti, tuomet Dievas jums atsilygins danguje".

--

Prieš Kristų visos tautos buvo pagoniškos. Net ir žydų tauta, net vykdydama paraidžiui įstatymą, tiek iškraipė jo dvasinį supratimą, kad neapkentė Jėzaus už tai, kad jis šabo metu gydė žmones. Taip kaip Nikolajus nesuprato iki krikšto žodžio "nuodėmė" reikšmės, taip ir žydai nesuprato nei vieno įstatymo iš tų, kurių laikėsi.

Lygiai taip ir V. Keliauninkė parašė apie Evangeliją, kurios negalime suprasti, kol Šventoji Dvasia mums neduos to supratimo.

Taip ir mes nebijokime tų žodžių, o geriau bijokime tik Dievo ir nuodėmės. :)

Tomas M.

Savo rašliavą pavadinčiau ne pesimistiška ar teisiančia, bet įspėjančia. Aš norėjau pateikti tik keletą realių pavyzdžių, kaip keičiant kalbą, galima keisti žmonių supratimą, kultūrą ir tikriausiai net moralę. Pagrindinis akcentas ne tame, kad vartodamas kažkokį žodį, tarsi dalyvausi piktosios dvasios darbuose (nors ir tai gali pasitaikyti), bet kad tie žodžiai keičia tavo paties pasaulėžiūrą.

Vienas labai geras pvz. yra žodis "šeima" Lietuvos Konstitucijoje. Dar prieš kokius penkis metus niekas net neabejojo, ką tas žodis reiškia - vyro ir moters santuoką. Bet štai į mūsų Tėvynę atėjo užsienio "projektai" su savo idėjomis ir slaptais tikslais, buvo kuriamos organizacijos, skaitomos paskaitos, steigiami įvairaus plauko "institutai", atvirai, o gal ir slaptai užsiminėjama politikų lobizmu... Praėjo keletas metų ir BUM! Gėjų paradas gatvėse, o Seime politikai (ir kas dar baisiau - Konstitucinis Teismas) jau aiškina, kad šeima visai nereiškia vyro ir moters sąjungą...

Pilgrim

Citatabijokime tik Dievo ir nuodėmės.

va nesutinku, bet tik asmeninė nuomonė  ;)
mylėkime Dievą ir saugokimės nuodėmės

kukulis

Čia kaip psichologinis "prijomas" ta baimė :) .

Pradžioj duosiu kitą pavyzdį.

Įsivaizduokite, kad nekenčiate kokio nors žmogaus, jūsų priešo. Jis kažkada su jumis negerai pasielgė, parodė priešiškumą .. daug variantų. Jūs supykote, bet praėjus laikui, matote, kad pyktis kenkia labiau jums, negu jam. Norite atsikratyti to pykčio, bet negalite. Bandote visaip save įtikinti - trumpam padeda, bet po kiek laiko vėl užeina piktumas.
Sprendimas : laikyti save prastesniu už tą žmogų, ant kurio pyksti, be to, laikyti, kad jis buvo teisus. Čia toks "priomas". Kai tik kyla pykti ant to žmogaus, tuoj pat kreipiate mintis tokia linkme: kad aš buvau kaltas dėl to kad jis ant manęs užpyko, o taip pat analogiškai esu apkaltinęs ir kitą žmogų, vadinasi esu dar blogesnis nei jis.

Ir piktumas praeina.

Iš esmės tai gali būti vienintelis kelias.



Dabar dėl Dievo baimės. Įsivaizduokite, kad susiduriate su blogiu. Tikrai matote, kad čia be piktosios dvasios įsikišimo neapsieita. Kaip nugalėti tą baimę?
Sprendimas: jeigu aš bijosiu piktosios dvasios, aš tuo išduosiu Dievą. Toks "priomas" : aš Dievo bijau labiau, negu tos dvasios ar to žmogaus.

Ir baimė praeina.


Silvija

Citata iš: kukulis  kovo 10, 2015, 07:28:03

Iš esmės tai gali būti vienintelis kelias.



Vienintelis kelias yra išmokti pamatyti kitame savo brolį/sesę, na dar galima - savo vaiką. Tikrai padeda :thumbup:

Dėl Dievo baimės tai irgi KB mokymas kiek kitaip aiškina. Nes taip tu padarai Dievą baudžiančiu už Jo išdavimą. Bet Dievas lyg ir nebaudžia :-\

kukulis

Tame ir yra esmė, kad Dievo baimė ne tas pats kas žmogaus baimė.

Kas nesusidūrė su minėtomis problemomis, tam gali būti sunku suprasti... arba gal tikrai yra kiti sprendimo būdai. Matyt nuo žmogaus priklauso :)

Silvija

Visi susidūrėm ir visi bijome. Na, bent jau aš tai tikrai dar turiu daug baimių.

kukulis

Nuo paprastų baimių neapsaugo, bet jei susiduriu su akivaizdžia blogio baime, tai labai padeda nusiraminti tai, kad visada esi Dievo akivaizdoje. Pats sau kai pasakau, kad turiu bijoti tik Dievo ir nuodėmės, man labai padeda.

Kažkodėl man su ta akivaizdžia blogio baime čia asociavosi šioje temoje paminėtas kalbos žodžių reikšmių iškraipymas.

Silvija

Buvimas Dievo akivaizdoje kažkaip ir man labiau tinka, nes atsiranda pasitikėjimas Jo galybe ir prisimenu, kad nei vienas plaukas mano nenukris, jei Jis neleis :)

O apie Dievo baimę, kaip terminą, tai bemaž teisingai įvardijai, tik sakinio kontekstas buvo toks, tarsi tu bijotum Jo bausmės. Kaip aiškina teologija, dievobaimingumas - tai baimė nuliūdinti Dievą, prarasti malonę, vienybę su Juo.

kukulis

Na taip .. apie tai jau diskutuota buvo kitoje temoje, todėl per daug nesigilinau. :)

Dėl įvairių terminų niuansų visad bus nesutarimų, bet yra viltis, kad net ir esant tiems nesutarimams, įmanoma bus susišnekėti, išsakant kokią nors išvestinę mintį :)

Taip dabar galvoju, kad kai bandai suprasti kitą, kartais reikia žinoti, kaip kitas supranta ( net jei jo supratimas nesutampa su manuoju ) naudojamus terminus, tam kad suprasti jo norimą išsakyti mintį :)

O jeigu diskusija visad nukryps į terminų aiškinimąsi ir tai, kad "tu neteisingai vartoji kokį nors terminą, o aš teisingai", tai daugiau nebus ir apie ką šnekėti ...  ::)

P.S.
Ir dar: niekad žmonėms nebuvo problemos dėl dievobaimingumo ar Dievo baimės. Šiais lakais žmonės tiesiog neapkenčia šito termino. Ir nemanau, kad tai visad buvo siejama su Dievu kaip baudėju.

Kas pasikeitė? Ar mes pasidarėme protingesni nei visos ankstesnės kartos?  O gal pasidarėme tokie didūs, kad jau nieko nebebijome?

P.P.S.

Arba gal 2000 metų visi klydo, ir mes tik dabar atradome tikrąją tiesą? Kažkaip užkvimpa puikybe ...

Silvija

Citata iš: kukulis  kovo 10, 2015, 11:13:49
Taip dabar galvoju, kad kai bandai suprasti kitą, kartais reikia žinoti, kaip kitas supranta ( net jei jo supratimas nesutampa su manuoju ) naudojamus terminus, tam kad suprasti jo norimą išsakyti mintį :)

O jeigu diskusija visad nukryps į terminų aiškinimąsi ir tai, kad "tu neteisingai vartoji kokį nors terminą, o aš teisingai", tai daugiau nebus ir apie ką šnekėtis


Matai.. jei kalbėtumės vienudu, tai būtų galima į daug ką nekreipti dėmesio, bet mus skaito ir kiti.

O dėl to - 2000 metų visi klydo - ir aš dažnai pagalvoju.

kukulis

Galima būtų laikyti klaida, jeigu tai būtų tik šiaip nuomonė. Tačiau daugelis šventųjų tiesiog akcentavo frazę "Dievo baimė". Gal būt vėliau, jau apsitrynus tikrąjai dievobaimingumo reikšmei, žmonės priskyrė jai kažkokią kitą reikšmę, prieš kurią ir kovoja modernioji krikščionybė.

Ir dar, nesusilaikysiu neįdėjęs citatos iš Šventojo Rašto : [Mt 28,19-20]
19 Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, 20 mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos" .

Šia Šventojo Rašto citata remiuosi kaip argumentu, kad Bažnyčia niekad iš esmės neklydo per visus 2000 metų :)

Pilgrim

Terminas terminui nelygus.
Yra terminų, priklausančių tikėjimo paveldui ir suvokimas jau yra apibrėžtas
ir tokiu atveju asmeninis kataliko suvokimas turi artėti prie visuotinio suvokimo
priimto Katalikų bažnyčioje.
Suprasti kito žmogaus suvokimą reikalinga tam, kad pokalbis būtų vaisingas,
ne išsiaiškinti kieno "geresnis" bet rasti bendrą kalbą.

Varlė keliauninkė

Atradau vieną naudingą dokumentą, kurį būtų gera pasiskaityti mums, prieš užsiimant bibline "egzeze" :) (pati dar nespėjau, bet tikiuosi bus kaip tik į temą)
Citata[...]kiekvienas amžius turi savaip naujai stengtis suprasti šventąsias knygas. Istorinio-kritinio metodo atsiradimas aiškinimo istorijoje atvėrė naują erą. Jis atskleidė naują galimybę suprasti biblinį žodį pradine prasme. Kaip visų žmogaus pastangų, taip ir šio metodo atveju teigiamas galimybes lydėjo slapti pavojai: pradinės prasmės paieška gali paskatinti nukelti žodžius taip toli į praeitį, kad jie nebebus traktuojami kaip aktualūs. Tada gali atsitikti, kad realus ims atrodyti tiktai žmogiškasis matmuo, o tikrasis autorius, Dievas, bus pašalintas iš žmogiškajai tikrovei suprasti skirto metodo galiojimo srities. "Pasaulietinio" metodo taikymas Biblijoje neišvengiamai kėlė diskusijas

http://www.lcn.lt/b_dokumentai/kiti_dokumentai/biblijos_aiskinimas.html


Aukštyn