Žalos kontrolė - vienas mūsų bendruomenės tikslų.

[Diak. Tomas M.]

Rašydamas apie Kolumbo Riterius, supratau vieną gana svarbų dalyką - vienas iš mūsų bendruomenės tikslų yra taip vadinamas "damage control" - žalos kontrolė. Žalos kontrolė vyksta tokiose situacijose, kur neįmanoma sustabdyti žalą darančio proceso, galima viso labo stengtis, kiek įmanoma minimalizuoti to proceso daromą žalą.

Tokia situacija yra šiandieniniame pasaulyje ir šiandieninėje Bažnyčioje. Blogio kombainas visu greičiu lekia per Viešpaties rugių lauką ir mes negalime jo sustabdyti, tačiau informuodami visuomenę, galime kažkiek tų žmonių patraukti nuo kombaino trasos.

Šiuo atžvilgiu mes užpildome labai svarbią nišą, nes nesu tikras, ar būtų įmanoma paskelbti tokią informaciją per oficialius kanalus, kad ir per Bernardinai.lt - kai kam tokia informacija nėra politkorektiška. Yra įvairių priežasčių, kodėl tai vyksta - tai ir tiesioginis blogio veikimas Bažnyčioje, o kartais tiesiog atsainumas ar nenorėjimas domėtis. Tačiau mes esame čia ir dabar, ir aš džiaugiuosi, kad mes galime būti tie pakelės akmenys, kurie neguli nebylūs, bet garsiai šaukia. Duok Dieve, galbūt mes ir išgelbėsime ką nors nuo paklydimo

Tai yra dar vienas projekto nepriklausomumo teigiamų bruožų - mes turime galimybę skelbti informaciją, kuri dėl įvairių priežasčių gali būti ribojama oficialiuose šaltiniuose.

Nors mes negalime realiai kovoti prieš tas blogio jėgas dėl savo mažumo, tačiau net ir žalos kontrolė šiuo atveju jau yra kova, pasipriešinimas. Galbūt vėliau, kai mūsų bus daugiau, stipriau galėsime ir kovoti Šioje vietoje labai tinka Šv. Maksimilijono Kolbės žodžiai, kur jis kalba apie kitokius Riterius:



Mes esame ne tik jos [Švč. Mergelės Marijos] vaikai: mes esame jos riteriai. O riterio pareiga yra kautis. Tačiau šiandien, labiau nei bet kada, ši kova yra mūsų šventa pareiga. Nes Kristaus ir Bažnyčios tiesa yra tiesiogiai puolama bedievių. Daugybė agitatorių prieš tikėjimą ir moralę, revoliucionierių, kurie vis dar tebesivadina krikščionimis (dauguma jų yra žydai), bet laikosi pagoniškų papročių ir bolševikinių šūkių, ne tik šliaužia per gyvenamuosius rajonus bei pramoninius miestus, bet kaip bjaurūs ir atstumiantys parazitai skverbiasi netgi į atokiausias gyvenvietes, siekdami skleisti miestelių gyventojams savo revoliucinius šūkius ir iš paprastų žmonių širdžių su šaknimis rauti tikėjimą bei pasitikėjimą Bažnyčia... Ką mums tada daryti, mums, Nekaltosios riteriams?.. Šiandien turime tvirtai ir ryžtingai pareikšti, kieno pusėje esame: po Kristaus vėliava, Jo gretose, Jo Nekaltosios Motinos pulke, ar po šėtono vėliava, maišto ir iškrypimo, neapykantos Dievui vėliava. Čia nėra susitarimo ar kompromiso, nes pats Viešpats Jėzus pasakė: ,,Kas ne su manimi, tas prieš mane. Kas nerenka su manimi, tas barsto." Mes, Nekaltosios riteriai, apsisprendėme.

Mes visi kaip vienas stovime po vėliava moters, kuri ,,viena nugalėjo visas erezijas", kuri taip pat gali padėti mums kovoti su šiuolaikinės bedievystės hidra.

Ar turime teisę nieko neveikti, kai susiduriame su tokiais galingais nusikalstamais Bažnyčios priešų darbais? Ar leidžiama tik skųstis ir lieti ašaras? Ne! Pagalvokime, kad Paskutiniame teisme mes ne tik duosime ataskaitą iš to, ką padarėme, bet Dievas taip pat suskaičiuos visus gerus darbus, kuriuos galėjome padaryti, bet nepadarėme. Kiekvienam iš mūsų skirta rimta pareiga stovėti priešakinėse linijose ir fiziškai atmušinėti priešo atakas. Dažnai galima išgirsti sakant: ,,Bet ką aš galiu padaryti? Kita pusė yra taip gerai organizuota, turi tiek daug galios, turtų ir t. t." Toks asmuo tikrai užmiršo šv. Paulius žodžius: ,,Aš viską galiu tame, kuris mane stiprina."

Riteris, riterystė, mūšis: visa tai skamba labai karingai, bet iš tiesų vyksta karas! Karas ne su šautuvais, bombomis, tankais ir nuodingomis dujomis, bet vis tiek tikras karas. Kokia yra mūsų strategija? Svarbiausia – malda.

Mes turime nugalėti savo sustabarėjimą ir išeiti iš šios gynybinės padėties. Laisvoji masonerija ir laisvamanybė kovoja prieš Dievą ir tikėjimą, nori paversti žmones žemais gyvuliais ir barbarais, naikinančiais visa, kas šventa; taigi mes taip pat kovokime, – žinoma, leistinomis priemonėmis, – kad ne tik apsigintume ir apgintume savo artimą nuo supagonėjimo, bet taip pat ir už Marijos viešpatavimą visų žmonių širdyse, kai ateis Kristaus Karalystė.

Vidutiniškumas, tingumas ir abejingumas riteriui yra svetimi. Todėl jis nėra abejingas plintančiam blogiui, bet nekenčia jo visa širdimi ir kiekviena proga, kiekvienoje vietoje ir kiekvieną kartą jis suseka bet kokį blogį, nuodijantį sielas.

Žodžiu, Nekaltosios riteris yra tas, kuris kovoja, kad jai laimėtų visas sielas!

Jis ištiesia pagalbos ranką visiems, jis meldžiasi už kiekvieną, jis kenčia už kiekvieną, jis visiems linki gera, jis linki visiems laimės, nes Dievas to nori! Tas, kuris daro, ką gali su malda Nekaltajai lūpose ar nuskaistinta širdimi, degančia meile Dievui, kad laimėtų Jam kuo daugiau sielų per Nekaltąją ir išvaduotų juos iš piktojo grandinių ir padarytų laimingus – jis ir tik jis vienas kada nors švęs pergales.

Šaltinis: NEKALTOJI – MŪSŲ IDEALAS: Nekaltosios Riterijos dvasia pagal tėvą Maksimilijoną Kolbę (II)

Šventasis Aušvico kankinys nurodė ir priemones šioje kovoje: tai Bažnyčios sakramentai, kasdienė auka, visiškas atsidavimas Nekaltai Pradėtajai Dievo Motinai ir (kaip išorinis atsidavimo ženklas) – stebuklingasis medalikėlis. Kartu su rožančiumi, stebuklingasis medalikėlis turi tapti Nekaltai Pradėtosios riterio ginklu. Būtent šiais ginklais turime pasitikėti! Taip pat šventasis nurodo maldą, kurią norėčiau jums perduoti:

,,O Marija, be gimtosios nuodėmės pradėtoji, melski už mus, kurie šaukiamės Tavo pagalbos! Melski už visus, kurie nesišaukia Tavo pagalbos! Melski už masonus ir už tuos, kuriuos Tau patikime!"

Ši malda mus moko, kaip galime aktyviai veikti melsdamiesi, gelbėti pirmiausia savo vaikų sielas ir sielas tų, kurie kėsinasi į mūsų vaikus. Neužtenka dejuoti dėl pasaulio būklės, reikia imtis Dievo nurodytų priemonių. Aktyviai veikti meldžiantis – čia nėra jokio prieštaravimo!

Jei šia malda melsimės už tuos, kurie nesišaukia Nekaltai Pradėtosios, mes melsimės už 98% pasaulio gyventojų. O kaip su masonais? Šv. Maksimilijonas suprato, kad tos organizacijos tinklas vis labiau mus spaudžia. Gi ,,tie, kuriuos Tau patikime", yra pirmiausia mūsų artimieji, vaikai, bet taip pat mokytojai, politikai, kunigai. Tie, kurie rengia švietimo programas, tie, kurie griauna mūsų kultūrą. Matote, ši malda tinka visam pasauliui! Ją kalbėdami, mes darome gera sau, Bažnyčiai ir žmonijai.

,,Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose" (Ef 6, 12). Taigi mūsų laukia sunki kova, ir ją laimėti galime tik melsdamiesi. Mes juk įpareigoti melstis už kitus. ,,Nėra nenaudingesnio žmogaus, – rašo šv. Jonas Auksaburnis, – už krikščionį, kuris nesistengia gelbėti kitų žmonių". Ir prideda: ,,Nesakyk, kad tau neįmanoma kitų paveikti. Jei tikrai esi krikščionis, tau turi būti neįmanoma nieko neveikti".

Šaltinis: Inge M. Thürkauf, Gender mainstreaming – nauja ideologija kovoje prieš santuoką ir šeimą

[Pilgrim]

Ilgai rinkau kurioje forumo vietoje pasidalinti mintimis. Atrodė tiktų ir vienoje vietoje, būtų gerai ir kitoje, tačiau nepagadintų ir trečioje, pagaliau atsidūriau čia 
Kaip reaguoti, kaip atsakyti ? Ką daryti ? Kaip elgtis ?
O čia dar visokie ... niekadėjai ...  o dar kažkas nepadarė savo darbų, atsakė, bet ne taip ...
Tai klausimai, kurie nepalieka mūsų ramybėje, kurie ragina veikti kažkaip daryti...
Jėzus keliavo per miestus ir kaimus, mokydamas ir skelbdamas gerąją naujieną apie Dievo karalystę. (Lk 8,1)
Paskui jis ir mums pasakė: eikite ir padarykite mano mokiniais ... (Mt 28,19)
o kur eiti, ką sakyti ... kuomet Jono Krikštytojo mokiniai paklausė Jėzaus jis jiems ir atsakė -
Eikite ir pasakykite, ką girdite ir matote: aklieji praregi, luošieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargšams skelbiama Evangelija. (Mt 11,5)
Ar žinome ką pasakyti ? Pagaliau, perduoti Jėzaus žinią ir nesumaišyti jos su savąja ...
... pasakyti kad Dievas yra geras ...
Tačiau šių dienų pasaulyje kaip pasakyti, kad Dievas yra geras ?
Kaip Filipinų taifūne šeimai praradusiai stogą virš galvos, savo ryžių lauką, pasakyti, kad Dievas yra geras ?
Kaip Indijoje išprievartautos ir mirusios merginos artimiesiems pasakyti, kad Dievas yra geras ?
Kaip Afrikos ar Azijos fabrike vergaujančiam vaikui pasakyti Dievas yra geras ?
Kaip terorizmo suluošintai aukai pasakyti Dievas yra geras ?
Kun. Vytautas Merkys SJ iš savo pastoracinės patirties Ukrainoje pasakojo: Pažinojau vieną šeimą, abiems tai buvo antroji santuoka. Bendravau su ta šeima. Ateidavo jie dažnai į Bažnyčią. Dalinu kartą Komuniją ir matau stovi tas vyras atsirėmęs į koloną ir verkia, nes negali ... ir aš negaliu nieko padėti, tik - tikėki ir lauk. Stebiuosi kaip jam užteko kantrybės laukti ...
Kaip milijonams išsiskyrusių šeimų, kunigui pasakyti, kad Dievas yra geras.
Tą žino tik Jėzus ... o mes ar jo mokiniai ...
Pranciškus Asižietis meldėsi: Viešpatie, padaryk mane savosios ramybės pasiuntiniu ir leisk man nešti meilę, kur siaučia neapykantą, santaiką, kur vyrauja barniai, vienybę, kur yra skilimas, tikėjimą, kur kankina abejonės, tiesą, kur viešpatauja klaida, viltį, kur braunasi nusiminimas, džiaugsmą, kur slegia liūdesys, šviesą, kur užgulusios tamsybės.
Popiežius Pranciškus ...
http://lt.radiovaticana.va/news/2013/11/07/popiežius_pranciškus:_dievas_džiaugiasi_kiekvienu_išgelbėtu/lit-744492

[Pilgrim]

Tai kad daug kur ieskom atsakymo kaip reaguoti, kaip elgtis ir t. t.
o atskiras skirsnis pasirode kazkaip neperspektyvus,
pagaliau daugiau tai aktualu tiesiogiai dirbantiems sielovadoje,
tai todel ir rasiau, rasiau, rasiau  sioje vietoje.
o dauguma dalyku vyksta aplink mus, zinoma iskyrus taifunus