Kai Piligrimas skaitė pranešimą Karmelitų parapijos namuose, buvo užsimezgusi diskusija, kaip geriau melstis : savais žodžiais, ar poteriais. Tą diskusiją kažkaip nugesinom, kad neišsipėstume per toli nuo temos ribų. Tik įsidėmėjau, kad buvo sakoma, kad turi būti 50%/50%, nors santykis gali būti ir kitoks.
Kiek supratau apie tai dar galėtų daug kas daug ką pasakyti.
Gal būtų daugiau pastebėjimų, ar asmeninių patirčių?
Man tai yra labai natūralu savais žodžiais :), nes visą laiką jaučiuosi esanti JO akivaizdoje, tai kartais ir sušneku ką nors :), gaila tik, kad atliepo nelabai išgirsti einas...
Kita vertus, poteriai - tai mokykla, kaip reikia melstis. Man patiko, kaip kun. Artūras Kazlauskas kalbėjo apie TM maldą: ji pagal dvylikos apaštalų mokymą Didache, galima sakyti, yra kaip pirmasis Katekizmas arba pirmojo Jeruzalės susirinkimo dokumentas. Apaštalai mokė ją melstis triskart dienoje, (tai manau, kad šitą išpildau O:-)). Kaip kunigas taikliai pastebėjo, mūsiškė malda gali būti gera malda tik tiek, kiek ji yra TM maldoje (viskas turi kilti iš to). Ir jei ko nors prašoma ne taip, kaip TM, to apskritai negalima prašyti.
http://www.marijosradijas.lt/transliacijos/57223-2016-06-16-00-30-dievo-zodis.html
Sutinku su Silvija. :thumbup: Manau, jog tos formalios kasdieninės maldos yra maldos pradžiamokslis bei galėtų būti pagrindinės kasdienos maldos, o "Tėve mūsų" malda galėtų būti netgi kasdieninės sąžinės sąskaitos pagrindas. Žinoma, su ta sąlyga, jog supranti, ką sakai ir ko meldi, kai meldiesi, pvz., "Tėve mūsų" malda.
Citata iš: Silvija birželio 17, 2016, 07:02:47... kalbėjo apie TM maldą...
Norėjau pasitikslinti - "TM" tai čia turima omenyje "Tėve mūsų"? Nes galima ir kitaip sutrumpinimą išversti, pvz: tarybinė moteris :P . Pats stengiuos apsieiti be sutrumpinimų, nebent žemaitiškai galūnę nukirsdamas.
Noriu pasidalinti savo supratimu kam reikalingi tie vadinamieji "poteriai" (kas nežino, šis žodis yra kilęs iš lotyniškų "pater noster" reiškiančių "tėve mūsų").
Taigi, buvo laikas, kai tiesiog nekenčiau poterių, t.y. maldų, užrašytų bent kurioje maldaknygėje. Tuo metu melsdavausi tik tada, kada ateidavo įkvėpimas melstis ir melsdavausi tik ekspromtu kylančiais žodžiais iš mano ar Dievo dvasios. Po to nutiko toks dalykas, jog nebejutau įkvėpimo, nebeužeidavo dvasios pagava melstis. Buvo, jog nesimelsdavau parą, kitą, savaitę... žodžium visiškas dvasinis štilis, liaudyje vadinama dykuma. Velnias mane taip susuko, jog nutolau nuo Dievo belaukdamas įkvėpimo. Vėliau pradėjau patirti to atšalimo pasekmes ir tai mane išgąsdino taip stipriai, jog prisiminiau iš vaikystės išmoktus poterius ir pradėjau jais melstis, nes taip vadinamų "savų" žodžių maldai taip ir nerasdavau. Šitaip suvokiau, jog poteriai yra reikalingi kai žodynas išsenka, o dvasios pagava taip ir neateina.
Pats pamėgau rožančių. Būna, jog ateinu į bažnyčią gerokai dar prieš Mišias. Tai rožančių išsitraukiu ir suvardiju visas savo turimas intencijas, o tada poteriauju. Buvo, jog rožančių išsitraukiau, persižegnojau, pabučiavau kryžiuką ir vietoj "Tėve mūsų" pradėjau melstis kalbomis. Ir taip apie valandą laiko, visą tą laiką, kur būčiau rožančių "kalbėjęs". Pats stebėjaus, bet paklusau Dvasiai. Nuo to momento nebedarau skirtumo ar meldiesi poteriais ar meldiesi savais žodžiais ar meldiesi Dvasios įkvėptais ir pačiam nesuprantamais žodžiais. Svarbu kad tik nuoširdžiai, su įsijautimu į tai, ką ištari, jei meldžiuos skaitydamas iš maldaknygės, tai stengiuos įsijausti į skaitomos litanijos ar kokios kitos maldos žodžių prasmę ir esmę, kad nebūtų taip: "Dieve, paklausyk, aš tau paskaitysiu iš tos knygutės tuos protingus žodžius". :read:
Pabaigai norėjau pridėti šventojo Atono kalno Paisijaus žodžius, jog kai tikintysis meldžiasi prisiversdamas, tokią maldą Dievas labiau brangina, nei tą, kuri eina kone pati savaime. :thumbup:
Citata iš: Sigitas birželio 17, 2016, 15:29:56
Svarbu kad tik nuoširdžiai, su įsijautimu į tai, ką ištari, jei meldžiuos skaitydamas iš maldaknygės, tai stengiuos įsijausti į skaitomos litanijos ar kokios kitos maldos žodžių prasmę ir esmę, kad nebūtų taip: "Dieve, paklausyk, aš tau paskaitysiu iš tos knygutės tuos protingus žodžius". :read:
Manau visi pereina per tą "kartojimą". Prieš kokį pusmetį, nepamenu, kur perskaičiau, kad reikia stengtis ir lūpomis ir mintimis kartoti maldos žodžius. Tai skiriasi nuo mintimis klausymo ar sekimo savo žodžių. Kartais būna, kad lūpos rodos skuba, o kartais mintys, bet kai tas išorinis ir vidinis balsas pagaliau sinchronizuojasi, labai įdomus jausmas apima, tu tarsi skambi ta malda. Tokiu būdu net ir poteriai skamba gyvai :)
Mano pagrindinė malda yra Valandų Liturgija, kas dažniausiai yra psalmės ir Bažnyčios maldos, tad galima sakyti, meldžiuosi ne savo žodžiais, bet įdomų dalyką pastebėjau... kartais kai truputį pasimeldžiu savo žodžiais, paskui mąstau, kad kažkaip gaunasi labai panašiai kaip psalmėse, t.y. toks tarsi rimas atsiranda kartais :)
Iš esmės paėmus, tai juk psalmės yra pavyzdys, kaip reikia melstis savo žodžiais įkvėptiems Dievui, tad net tie, pas kuriuos savų žodžių bagažas mažas, meldžiantis psalmėmis, tu nejučia perimi tą stilių.
Jo, broli Kristuje Jėzuje, Tomai! :thumbup:
Būna, kad vairuoju automobilį ir pradedu mintyse melstis kurios nors litanijos žodžiais (beveik visos litanijos prasideda taip pat), o po to ką atsimenu, arba tiesiog eigoje kuriu savo litaniją, kuri maldai pasibaigus išgaruoja iš atminties. Pamėgau tą pravoslavų vadinamą "Viešpaties maldą", kurią mintyse, o jei esu vienas, tai ir pusbalsiu, meldžiuosi rusų kalba (pagal kino filmą "Sala", o be to man rusiškai ji gražiau skamba).
Dažnai ir Šventojo Rašto žodžiai įsipina, ypač psalmių. :pentecostal:
Aš kai meldžiuosi su rožančiumi, tai norom nenorom, man mintys savo eiga eina. Būna kad prisiverčiu susikoncentruoti vien į maldos žodžius, bet tai trunka neilgai.
Mūsų parapijos vienuolė patarė pirmą slėpinį melstis už šeimą, antrą - už giminę, trečią - už kunigus ir pašaukimus, ketvirtą už tuos kurių nemėgstu, penktą - už visus sutiktuosius tą dieną.
Tai man taip ir gaunasi - meldžiuosi rožančių, o galvoju apie tuos žmones, už kuriuos tą rožančių meldžiuosi.
Todėl tobulai vien poteriais melstis man beveik neįmanoma, nes tiesiog tam neužtenka koncentracijos.
Dėl maldos savais žodžiais.
Vienas dalykas, kurį pastebėjau melsdamasis savais žodžiais, yra tas, kad jeigu bandau sakinius sudaryti tokius, kokie panašūs yra litanijose arba poteriuose, tai man gaunasi labai nenuoširdu ir netikra. Geriausiai gaunasi, jeigu meldžiuosi panašiai kaip kalbėdamas su savo dvasios vadovu. Tik tiek, kad mano paties požiūriu, tai atrodo tarsi kokia profanacija. Meldžiantis savais žodžiais niekad nesijaučiu pakylėtos būsenos, tačiau tai tarsi nuima atstumą tarp manęs ir Dievo. Tarsi Dievas kaip draugelis nusileidžia pas mane ant žemės. Tačiau man daug didesnis noras yra ne kad Dievas taptų toks kaip aš, bet geriau aš stengčiausi eiti link Dievo. Todėl savais žodžiais paprastai meldžiuosi trumpai.
Tėvas Stanislovas vieno interviu metu pasakė, kad , kai jau prisigalvoji kaip melstis- tiesiog pas jį besilankantiems žmonėms pasiūlė maldą- Viešpatiek, duok savo ranką.
O šiaip man atrodo, kad tai labai asmeniška ir individualu kiekvienam iš mūsų.
Aš irgi dažnai pagalvoju, kad rožinis ar gailestingumo vainikėlis, kurį ilgą laiką uoliai meldžiau turi kilti iš širdies. Kad tai nebūtų tik dėl pliusiuko . Dievo neapgausime.
Širdies šauksmą sudaro daug dalykų. Kartais net nežinai kodėl kyla stiprus noras melstis.
Dievas yra tvarkoS Dievas. Todėl save visada reikia drausminti ir laikytis tvarkos maldos gyvenime.
Yra rytas, diena, vakaras, naktis. Būna naktį pabundi ir negali užmigti - kad neįsileisti negerų minčių - meldiesi. Padeda, geri migdomieji. Tik nežinau ar tai Viešpačiui patinka.
Kad rožančius - geri migdomieji, tą patyriau ne vieną kartą :D . Ir taip pat nežinau ar Dievui tai patinka ar nelabai ::)
Citata iš: kukulis birželio 20, 2016, 05:12:36
Aš kai meldžiuosi su rožančiumi, tai norom nenorom, man mintys savo eiga eina. Būna kad prisiverčiu susikoncentruoti vien į maldos žodžius, bet tai trunka neilgai.
Na, tai ir yra taip vadinamas "žygdarbis" ar "umnoe delanije", kurį tu vystai visą savo gyvenimą, kad išvalyti mintis ir jas palenkti į Dievą. Įsivaizduoju, kad lašas po lašo koncentracija, prie to dirbant, turi vis ilgėti.
Čia aišku irgi yra skirtumas tarp ortodoksinio/jėzuitiško supratimo, kaip reikia melstis. Kiek pamenu iš Ignatijaus Brenčianynovo, tokia būsena, kai meldiesi, bet galvoji apie kažką kitą, yra rezervuota aukščiausio dvasingumo žmonėms ir iki to reikia eiti ne vieną dešimtmetį ;)
O čia tau paveikslėlis, kad ramiau miegotum.
Aš beveik visada meldžiuosi savais žodžiais,nemėgstu deklamuoti ilgų maldų,kurių nesuprantu,arba tiesiog 'actus iaculatoriae'..
Ad gloriam. :bible:
Citata iš: Tomas M. birželio 20, 2016, 11:17:19
Citata iš: kukulis birželio 20, 2016, 05:12:36
Aš kai meldžiuosi su rožančiumi, tai norom nenorom, man mintys savo eiga eina. Būna kad prisiverčiu susikoncentruoti vien į maldos žodžius, bet tai trunka neilgai.
Na, tai ir yra taip vadinamas "žygdarbis" ar "umnoe delanije", kurį tu vystai visą savo gyvenimą, kad išvalyti mintis ir jas palenkti į Dievą. Įsivaizduoju, kad lašas po lašo koncentracija, prie to dirbant, turi vis ilgėti.
Čia aišku irgi yra skirtumas tarp ortodoksinio/jėzuitiško supratimo, kaip reikia melstis. Kiek pamenu iš Ignatijaus Brenčianynovo, tokia būsena, kai meldiesi, bet galvoji apie kažką kitą, yra rezervuota aukščiausio dvasingumo žmonėms ir iki to reikia eiti ne vieną dešimtmetį ;)
Ne visai.
Tiksliau iš kitos pusės. Man atrodo rašė, kad meldiesi dirbdamas bet kokį darbą, arba apie ką nors galvodamas. Bet ne apie tą laiką kuris buvo konkrečiai skirtas maldai.
Anekdotas. Perskaičiau šį anekdotą jėzuitų žurnale.
Būrys Amerikos kareivių pateko į pasalą ir visiems jiems grėsė neišvengiama mirtis.Ką daryti? Jie prisiminė girdėję, kad neišvengiamos mirtis akivaizdoje reikia melstis. Tačiau kaip? Nei vienas nemokėjo jokių maldų, nes visi buvo lankę laisvamanių mokyklas, kuriose nebuvo tikybos pamokų, todėl nei vienas kareivis nemokėjo jokių poterių. Pagaliau vienas kareivis prisiminė, kad meldžiantis reikia kartoti kažkokius žodžius. Kokius? Nutarė tad melstis savais žodžiais, kokie tuo metu atėjo į galvą - vienas kareivis vis kartojo - "coca-cola, coca-cola, coca -cola", o kiti choru atsiliepdavo -"hamburgeris". Ir taip jie meldėsi - "coca-cola, coca-cola -hamburgeris, coca-cola, coca-cola-hamburgeris....."
O kas toliau buvo? ;D
Bet kuriuo atvejų tapo tikintys.
Į ką, į McDonald'ą? ;D
tai jau nesvarbu.Svarbiausia meldžiasi.
Citata iš: Sigitas birželio 17, 2016, 15:29:56
Citata iš: Silvija birželio 17, 2016, 07:02:47... kalbėjo apie TM maldą...
Norėjau pasitikslinti - "TM" tai čia turima omenyje "Tėve mūsų"? Nes galima ir kitaip sutrumpinimą išversti, pvz: tarybinė moteris :P . Pats stengiuos apsieiti be sutrumpinimų, nebent žemaitiškai galūnę nukirsdamas.
Priimu repliką :thumbup: čia taip parašiau, nes dar forumo pradžioje buvom susitarę taip trumpinti, kalbant apie maldas, bet iš tiesų tokio trumpinio Bažnyčia nenaudoja.
Citata iš: Sigitas birželio 17, 2016, 15:29:56
Pabaigai norėjau pridėti šventojo Atono kalno Paisijaus žodžius, jog kai tikintysis meldžiasi prisiversdamas, tokią maldą Dievas labiau brangina, nei tą, kuri eina kone pati savaime. :thumbup:
Negaliu suprasti tokio pareiškimo ir manau katalikams neprivalu tuo remtis O:-) Juk jei Dievas, pagal Jėzų, yra mūsų Tėtis - Aba - tai kaip Jis gali labiau vertinti vaiko prisivertimą ateiti pas Jį už natūralų norą, būdingą mylinčiam sūnui/dukrai? Ar negali būti tai kokia nors vertimo ar konteksto nesupratimo klaida? Panašu, kad mintis kilo pagal tą Evangelijos vietą, kur vienas sūnus tėvo skirtą darbą atliko nenorom, o kitas norėjo atlikti, bet taip ir nepadarė. Ortodoksai kartais meldimąsi vadina darbu (netgi žygdarbiu), katalikai gi - pokalbiu, ženklinančiu dviejų asmenų ryšį.
" vaiko prisivertimą ateiti pas Jį už natūralų norą, būdingą mylinčiam sūnui/dukrai?"
Mane šis klausimas taip pat labai domino.
Mk 10 13 Jam nešė vaikučius, kad juos palytėtų, bet mokiniai jiems draudė. 14 Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: ,,Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė.
Man kažkada atrodė, kad Jėzus užsirūstino ant mokinių.
"Natūralaus " klausimo vieta veda į sūnaus palaidūbo palyginimą.
Lk 15 32 Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado!'"
Trumpai kalbant "vertinti pradedame tada kai netenkame. ...
Prisikėlusį traukia "seni įpročiai". Kančia išgrynina. Kančioje matai kas yra tikra. Kančioje gimsta meilė. Ir kančioje matau Viešpaties šlovę. Susitikimas.
Plačiau apie tai knygoje ,,KRISTI AUKŠTYN"
Aš taip galvoju: Bažnyčia turi misiją ugdyti tikintį žmogų (ne visi juk gauna malonę iškart mylėti Dievą, arba bent jau to nesuvokia), tad ugdymas visais laikais vykdavo vos ne priverstiniu būdu, kas su laiku ėmė duoti ne kokius vaisius. Mes turime žvelgti į pirmuosius krikščionis - Bažnyčios tėvus ir mokytojus - bet jau iš šios dienos perspektyvos. Kad nekartotume istorijos klaidų.
Aš manau, kad nesusikalbėjimas gali būti dėl to, kad skirtingai supranamas žodis "prisiversti". Nes gali būti skirtingos tiek vidinės tiek išorinės kliūtys, trukdančios maldai.
Pvz. jeigu vidinė kliūtis yra tingėjimas, arba noras tuoj pat daryti kažką malonaus, tai šio noro atsisakymas ir savo tingumo nugalėjimas tikrai vertintinas teigiamai; ir čia teisus Kaštonas. Bet jeigu ta vidinė kliūtis yra netikėjimas apskritai, tuomet pati malda gali būti veidmainystės aktas, ir tuomet čia teisi yra Silvija.
"vos ne priverstiniu būdu, kas su laiku ėmė duoti ne kokius vaisius. " Tai čia maždaug apie ta patį.
Galimi pvz. Šv. Augustinas, Ignacas, Pranciškus ..... Pradžioje miro, paskui prisikėlė.
Kukuli. Sūnaus palaidūno istorijoje yra tiek "mano" tiek Silvijos aptariamas variantas.
Beje. Pastaruoju metu yra tokia versija, kad sūnus palaidūnas ne tas kuris išėjo ir prapylė. Tasai palaidūnas kuris priekaištauja tėvui.
"tai šio noro atsisakymas ir savo tingumo nugalėjimas tikrai vertintinas teigiamai;"
Mano "variante" ne tingumo nugalėjimas, o "einu melstis todėl, kad Jis yra visa ko prasmė ir be Jo viskas yra niekas " Ne todėl, kad reikia ar kaip nors kitaip, bet todėl, kad noriu*. Noriu būti su Juo, ir todėl, kad žinau ką reiškia būti be Jo.
Būti!!!
"Tegu niekas tavęs nedrumsčia, niekas tegu nebaugina.
Viskas praeina, o Dievas nesikeičia.
Kantrybe viską pasieksi. Kas turi Dievą,
tam nieko nestinga, vieno Dievo užtenka."
Galima šitą dilemą spręsti ir naudojant Mortos/Marijos palyginimą. Jėzus sakė: "Marija pasirinko geriasiąją dalį" (t. Paisijus sako atvirkščiai). Bet ir tai buvo tik "dalis", vadinas, kita dalis - Marijos užtarnauta. Kalbant apie maldą, manau mes turime abi dalis jungti, kaip kad pradžioje ir buvo kalbama:
Citata iš: kukulis birželio 17, 2016, 03:36:45
Kai Piligrimas skaitė pranešimą Karmelitų parapijos namuose, buvo užsimezgusi diskusija, kaip geriau melstis : savais žodžiais, ar poteriais. Tą diskusiją kažkaip nugesinom, kad neišsipėstume per toli nuo temos ribų. Tik įsidėmėjau, kad buvo sakoma, kad turi būti 50%/50%, nors santykis gali būti ir kitoks.
Jei pasakė, 50/50 tegul taip ir lieka. Nenoriu komentuoti tokio pasakymo. Tegul pasakyti žodžiai lieka adresato ausims.
Mano nuomonė gyvenimas kaip ir malda nėra statinis reiškinys.
Šiandiena norėsis kalbėti, po metų gal jau norėsis klausytis Tylos.
Pvz. Ignaciško dvasingumo formos maldoje, pokalbis, dialogas, "savais žodžiais" kalbamas tik maldos pabaigoje. Ty pvz. po 50 min.
Tuo noriu pasakyti, kad aplamai nelabai yra ką bendrai apie tai kalbėti. Ty. tai priklauso nuo konkrečios asmenybės ir nuo jo dvasinės brandos.
Ne visi gi turi būti Ignaciški ....
(plg. Marijos ir Mortos atvejui turime atskirą temą)
Kukulis rašė "...nors santykis gali būti ir kitoks". Manau, Pilgrim pritartų ir aš pritariu :) nes tai priklauso, kaip ir sakai, "nuo konkrečios asmenybės ir nuo jo dvasinės brandos."
"...nors santykis gali būti ir kitoks"."
Cit gali apimti ir Dievo įvaizdžių temą. Dvasinio palydėjimo temą. Ir dar ...
Nereik, manau, apie tai toliau kalbėti viešai.
Susitiksit vėl pasikalbėsit.
Susitiksit... pakalbėsit...
O gal: "susitiksime, pakalbėsime..."? :)
Kaštonui
Katalikų bažnyčioje yra ir daugiau dvasingumo formų, ne vien tik šv. Ignacas.
Na taip Keliauninke.
Man atrodo taip ir pasakiau.
Aš irgi esu skaitęs, kad malda, kai meldiesi, nors tau to nesinori yra žymiai nuopelningesnė. T.y. kai Dievas mums siunčia, pavadinkime, malonią maldą, kunigas sako, kad tokia malda ne tik neneša nuopelnų, bet yra mums dovana, t.y. kažkuria prasme mes net į skolą gauname. Todėl ir įvyksta tie sausros epizodai gyvenimuose, kad kaip Erastas Murauskas sako, Dievas paima saldainiuką ir pasiūlo pradėti dirbti tikrą darbą (žygdarbį).
Ištrauka iš Šv. Pranciškaus Saleziečio, kuris yra vienas iš švelniausių dvasinių mokytojų ("Išganymo kelias " p. 247):
Citata... Taip ir mūsų geri darbai, padaryti graudume, žavesy, mums patiems atrodo meilesni, bet varge ir dvasios sausroje padaryti yra daug vertingesni ir Dievo akivaizdoje galingesni.
Ten dar daugiau apie tai rašo, paskaitykite.
O kodėl sakoma: kas gieda, dvigubai meldžiasi? Kad giesmė veržtųsi iš tavęs su jėga, reikia labai mylėti. Neįsivaizduoju kaip būtų įmanoma giedoti prisiverčiant :-\
Galima, juk Akedijos knygoje (http://tavorankose.org/forumas/index.php/topic,1090.0.html) rašoma, kad vienas iš jos poveikio yra nenoras giedoti... o ką daryti, kai toks poveikis yra - jam pasiduoti, ar giedoti savo menkume, kaip gaunasi ir tuo nuolankiai priimti tokią maldą, kokią Dievas leidžia tau turėti?
Labai gerai, Tomai :thumbup: dabar man aišku, kurioje vietoje išsiskiria mūsų požiūriai ir kodėl bereikalingai ginčijamės.
Pameni tą Evangelijos vietą, kur sakoma, kad Viešpats paliks būrį avių ir eis ieškoti vienos paklydusios, taip pat yra pasakyta, kad danguje daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nei dėl pulko teisiųjų. Skaitydami Bažnyčios tėvų raštus, man rodos kartais išleidžiame iš akių Mokymo visumą. Ar atoniečio Paisijaus mintis, kad Dievas labiau brangina maldą to, kuris meldžiasi prisiversdamas nei to, kuriam ji liejasi laisvai, turėtų reikšti, kad mūsų maldos, išsilieję iš širdies savais žodžiais, yra kažkas prastesnio? Nemanau. Dangaus Tėtis rūpinasi visais savo vaikais ir, žinoma, Jis pirmiau prieis ir paglostys galvą to, kuris buvo suklupęs ir po to padarė pažangą. Bet nenulei akių ir nuo tų savo vaikų, kurie manosi, kad su jais viskas tvarkoje - vien leidus tokiai minčiai veikti, jų malda pavirs į maldą fariziejaus, kuris sakė "aš ne toks, kaip anas... "
Neturėtume konkuruoti, kieno ir kuri malda teisingesnė :no-no:
Man atrodo ši diskusija buvo ne apie tai kieno malda teisingesnė, bet apie tai, kad "sunki malda" neša daugiau nuopelnų. T.y. gali melstis 100 žmonių ir visų jų malda bus teisinga ir Dievui maloni, bet ne visų žmonių maldos pasieks tokių pačių nuopelnų.
Ši diskusija yra apie poterius ir maldą savais žodžiais. Gali atsitikti, kad nenoras melstis kils tiek savais žodžiais, tiek poteriais, ir bus didelis nuopelnas tam žmogui, kuris įveiks savo negalėjimą. O kai įveiks, pati Dvasia ateis pagalbon :)
Tai, manyčiau, buvom kažkiek nuklydę į kitą temą apie tai, kas yra nuopelnas.
Teoriškai yra žinoma ir tikima, kad tas kas myli, neskaičiuoja / neplanuoja / nesitiki nei esamų nei būsimų nuopelnų. kitaip sakant yra laisvas net ir nuo šito ;)
Kiek man pasitaikė, ta tema buvo nagrinėjama tokiame kontekste, kad padrąsintų žmonės suspaudime, tad čia kaip ir nėra lenktynių, kas kiek "uždirbo".
Man tai patiko tas ironiškas pasidalinimas, kur "savais žodžiais" kareiviai meldėsi "coca-cola" ir "hamburgeris" :D.
Aš tai svarstau taip: kai žmogus gimsta, tai išmoksta kalbėti iš savo tėvų. Paskui jau sakinius savaip gali dėliotis, bet žodžius naudoja tuos, kuriuos išgirdo, o ne pats sukūrė. Gal būt panašiai yra ir su malda? T.y. "poterių" sakiniai yra pakylėtos formos, ir "tempia žmogų į viršų", kad ir jo dvasia būtų pakylėta.
Tačiau, kaip kalbėjo Piligrim, kad krikščionis eina į pasaulį ir neša Dievo šviesą, analogiškai, ir mūsų kasdienybė yra sudvasinama; tokiu būdu malda savais žodžiais , paimtais iš kasdieninės kalbos, iš aplinkos, kurioje mes gimėme, augome ir gyvename, su mūsų rūpesčiais - viskas pavedama Dievui. T.y. šalia pakylėtos kalbos, turi būti kažkokie momentai, kada žmogus nebijo savais žodžiais kreiptis į Dievą. O tada jau kaip kam - vieni tai padarys vieną kartą į savaitę, kiti 50% / %50 kasdien; dar kitiems - tai bus pagrindinis maldos būdas, o "poteriai" tik papildoma nedidelė dalelė (nors aš iki tokio lygio dar nedaaugau :D ).