Pradedu šią temą, kad šiek tiek visiems labiau susimąstyti apie savo valią ir kodėl yra gera mintis jos atsisakyti.
Pilgrim rašė:
CitataCitataMes visi turime savo minčių, bet tuomet sutinkame Dievą ir pažįstame Jo mokymą. Tuomet mes atsisakome savo valios, savo minčių
ar Dievas nori, kad būtume bevaliai, būtume tarsi tampomos marionetės ? neturėtume minčių ?
šv. Pranciškaus malda, padaryk mane pasiuntiniu ... kad neščiau ...
kad būčiau pagalba ... bet tuomet Dievui reikia mano minčių, tokio koks esu,
klystantis, nesuprantantis bet neuždarantis savyje Jo įkvėptų įžvalgų,
kuriomis galiu pasitarnauti.
Nematau Pilgrim idėjos Šv. Pranciškaus maldoje - kad aš būčiau Dievo įrankiu, nemanau, kad man reikia kažkokių savo minčių... Taip, aš neturiu priešintis tam, ką Dievas nori per mane nuveikti, bet tai nereikalauja mano didelio indėlio, kas liečia tai, kas per mane bus nuveikta. Apaštalams buvo pasakyta, kad jie nesiruoštų savo gynimo kalbų, nes kai ateis laikas, Šv. Dvasia jiems pasakys ką sakyti ir jokie priešininkai negalės jiems paprieštarauti. Bet čia tik diskursas, ne esmė.
Taigi, esmė tame, kad savo valios atsisakymas kažkodėl yra traktuojamas tapimu marionete :-\
Bet yra atvirkščiai. Nuo krikščionybės aušros vyrai ir moterys traukė į vienuolynus su labai aiškiu motyvu - kad atsisakyti savo valios ir visą likusį gyvenimą pragyventi vykdant abato valią, per kurią pasireiškia Kristaus valia. Šv. Benediktas Reguloje, skyriuje apie 12 nusižeminimo pakopų rašo:
CitataMums gi uždrausta elgtis pagal savo valią, kaip sako Raštas: "Nusigręžk nuo savo norų".
Pirmoji, antroji ir trečioji nusižeminimo pakopos yra skirtos visiškai atsisakyti savo valios.
Tuomet verta paskaityti Šv. Liudviko de Monforo knygą apie tobulą pasiaukojimą Švč. Mergelei Marijai, kur visas skyrius yra skirtas savo valios atsisakymui: "II Dalis. II Skyrius: Jėzui Kristui ir Marijai mes priklausome kaip vergai" ("Auksinė knyga").
Galima įsivaizduoti, kad šiais laikais, kai vakarų kultūra mums vis aukština savo valios (laisvės) kultą, yra sunku net pagalvoti, kaip galima būti meilės vergu (Šv. Liudvikas gana nuodugniai išaiškina, kuo skiriasi tarnas ir vergas, kodėl tobulai pasišvęsdami Dievui, mes turime tapti Jo vergais, t.y. neturinčiais nieko savo, įskaitant valios).
Beje, Šv. Liudvikas šį tobulą atsidavimą vadina "įsimylėjusios valios vergyste". Tad čia vėl matome, kad savo valios atsižadėjimas nėra buvimas bevale, tampoma marionete, priešingai, tam, kad pilnai atsižadėtum savo valios, reikalingos milžiniškos tos pačios valios pastangos, ir išvystytos nusižeminimo, nuolankumo ir paklusnumo dorybės.
Bėda yra ta, kad mes apibrėžiam žodį "valia" kiek kitaip, nei ji buvo apibrėžiama anais laikais. Ir žodžiai "atsisakyti savo valios" mūsų laikais suprantami visiškai kitaip, nei buvo suprantami anais laikais. Nežinau, kaip kitiems, bet man tikrai prireikia nemažų valios pastangų, kad nusidėjęs nueičiau išpažinties. :-\ Tad visiškai atsisakyti savo valios man reiškia, kad aš turėčiau neiti išpažinties, kai nusidedu. Panašių valios pastangų man prireikia, kad išgerčiau vaistus, kurių skonis yra bjaurus, kai susergu. Kalbant apie religiją, tai man kartais reikia turėti valios, kad atmesčiau pagundą nesimelsti arba melstis trumpiau, nei įprastai esu nusistatęs melstis. Tad ką reiškia šiame kontekste "neturėti valios" arba "atsisakyti valios"? :-\
"Tad ką reiškia šiame kontekste "neturėti valios" "
Šiame kontekste klausimas ne apie valią, o apie tai kas svarbiau vietoje to.
Iš anksto nujaučiu didelę nesusikalbėjimo riziką dėl tam tikrų terminų, kurie ne be reikalo yra nebenaudojami. Net ir tu, Augustai, manau nesupratai, ką Tomas norėjo pasakyti. O kai tie patys lietuviški žodžiai ir jų deriniai - laisvė, valia (laisva valia), vergas - turi skirtingas prasmes, labai verta pagalvoti apie pašalinį jų vartojimo efektą.
Citata iš: Tomas M. sausio 03, 2017, 01:14:44
Beje, Šv. Liudvikas šį tobulą atsidavimą vadina "įsimylėjusios valios vergyste". Tad čia vėl matome, kad savo valios atsižadėjimas nėra buvimas bevale, tampoma marionete, priešingai, tam, kad pilnai atsižadėtum savo valios, reikalingos milžiniškos tos pačios valios pastangos, ir išvystytos nusižeminimo, nuolankumo ir paklusnumo dorybės.
Sutinku. Tačiau visa tai galima paaiškinti ir kitokiu kalbėjimu, ką ir daro šiuolaikiniai teologai bei dvasiniai žmonės. Labai svarbu pažinti Patį meilės davėją Dievą, kuriame žmogus tampa laisvu (
ir tiesa padarys jus laisvus). Iškart išryškėja lietuviško "vergas" netinkamumą, nebent šį žodį vartojant kaip ir aš dėtume į kabutes. Naujasis Testamentas jo taip pat nenaudoja, priešingai, Jėzus kalba apie išlaisvinimą iš vergystės, šitaip parodydamas mums tikrą Tėvo veidą.
Suprantama, būti vergu Meilės, kuri viską daro dėl mūsų gerovės, yra visai kitos rūšies vergystė. Bet būkime paklusnūs ir Bažnyčiai, kurį gyvena laike ir keičia tai, kas keistina, ne šiaip sau.
P.s. pažinti, įtikėti Dievo meilę - tai pažinti ir Jo valią, kurioje net nereikia didelių (vergiškų) pastangų Jam atsiduoti ir prarasti savajai valiai, kurį siektų ne to, kas mums iš tikrųjų naudinga.
"Nematau Pilgrim idėjos Šv. Pranciškaus maldoje"
O man atrodo, kad pokalbis prasideda it nuo dešimtos klasės. Panašiai kaip knygą skaityti nuo vidurio ar jos pabaigą.
"Taip, aš neturiu priešintis tam, ką Dievas nori per mane nuveikti,"
Per ką per mane?! per Pranciškų, per Tomą, per Svajūną, per forumo skaitytoją?!
1, gyvenau, gyvenau atsisakiau savo valios pažinau Dievą!
2, gyvenau, gyvenau pažinau Dievą, "atsisakiau savo valios"!
3,
"Jėzaus mokinys yra pašauktas ne dorybei, bet šventumui, o šventumas nėra siekimas žmogiško tobulumo, kurį galėtum įgyti savo pastangomis ir savo didžiadvasiškumu. Todėl vidinio gyvenimo mokytojai ,,tobulumo siekimą laiko demonišku narcizmu ir nuolat jį smerkia kaip spąstus religinėje srityje."
Lygiai tokie pat spąstai gali būti ir siekimas šventumo.
Vis dėlto, Jėzus kalbėjo apie tobulumo siekimą (Mt 19):
CitataTurtingas jaunuolis
16 Štai vienas jaunuolis prisiartino prie Jėzaus ir paklausė: ,,Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą?" 17 Jis atsakė: ,,Kam manęs klausi apie gera? Vienas tėra Gerasis! O jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų". 18 Tas paklausė: ,,Kokių?" Jėzus atsakė: Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk; 19 gerbk savo tėvą ir motiną; mylėk savo artimą kaip save patį. 20 Jaunuolis tarė: ,,Aš viso to laikausi. Ko dar man trūksta?" 21 Jėzus atsakė: ,,Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane". 22 Išgirdęs tuos žodžius, jaunuolis nuliūdęs pasišalino, nes turėjo daug turto.
Gali būti, kad Jis permatė jaunuolio narcizistinę intenciją, bet nebūtinai. Šis galėjo būti tiesiog "nepriaugęs", nepašauktas eiti toliau, kas yra jau Dievo malonė.
Taip ir su visišku savo valios atsisakymu - pilnai įvykdoma tik per Dievo malonę, pažinus ir esant vienybėje su Pačia Meile. T. y. mylint visus žmones iki kryžiaus aukos.
" kalbėjo apie tobulumo siekimą:"
Nužengimu!!! Jis pats n u ž e n g ė
"Jūs be manęs nieko negalite padaryti!!!" o čia (kolkas) kalbama apie savomis pastangomis* užlipimą.
"Gali būti, kad Jis permatė jaunuolio narcizistinę intenciją, ....."
kol kas nenagrinėsiu.
"su visišku savo valios atsisakymu - pilnai įvykdoma tik per Dievo malonę,"
:thumbup:
Na, valios atsisakymas irgi yra valios aktas, todėl pilnai valios atsisakyti vis vien niekad nepavyks. Be to, Dievas sukūrė žmogų laisvą. O laisvė būtent ir reiškia, kad žmogus turi savo valią.
Manau čia esmė ne valios atsisakymas kaip tokios, o labiau savo norų atsisakymas būtent valios pastangomis.
"o labiau savo norų atsisakymas būtent valios pastangomis."
Svajonės ir norai nėra blogai. Ty GERAI
Vakar Tomas įkėlė jog katalikai prarado 5M tikinčių. Šiandiena būtu tavo valia prarastume dar 5M.
Nedarykite VISŲ pagal vieną kurpalių.
Jei tu esi kviečiamas atsisakyti savo norų tegul TAU taip ir būna.
Apie ką tu čia? Kaip mano valios pastangomis prarastume 5M katalikų?
Vėl mėnulio fazė ne ta? :D
Todėl, kad perdarinėji kita žmogų pagal savo planą. Ty puikybė
Puikybė yra ir perdarinėti save.
Kokį žmogų perdarinėju?
P.S.
Žinai, kad žodis šėtonas, pagal šaknį reiškia tą patį kaip ir "kaltintojas".
Tai kuo tu čia mane kaltini šėtone ;)
Citata iš: kukulis sausio 03, 2017, 10:07:03
Na, valios atsisakymas irgi yra valios aktas, todėl pilnai valios atsisakyti vis vien niekad nepavyks. Be to, Dievas sukūrė žmogų laisvą. O laisvė būtent ir reiškia, kad žmogus turi savo valią.
:thumbup:
Tikrai, negalime niekinti savęs tokių, kokiais sukūrė mus Dievas. Tame tarpe savo kūno (
kūno marinimas yra dar vienas keistinas terminas, duodantis didelį pašalinį poveikį.
"Kokį žmogų perdarinėju?"
Nepriimk tiesmukai. Mintis į eterį paleidai.
Nuoširdžiai, Ačiū, kad kalbi.
"Tai kuo tu čia mane kaltini šėtone ;)
"
.........
Citata iš: Kaštonas sausio 03, 2017, 10:11:33
"o labiau savo norų atsisakymas būtent valios pastangomis."
Svajonės ir norai nėra blogai. Ty GERAI
kaip ir aistros - žiūrint kokios ir kur nukreiptos jos. Ne būtinai tai GERAI.
Atskirk norus, svajones ir aistras.
Svajonės ir norai gali būti blogi. Ar paleidęs savo žodį į eterį, nerizikuoji dar penkiais m?
"Svajonės ir norai gali būti blogi." jei jie blogi tai gal ir savosios valios atsisakymas gali būti blogas?
Gali. Geras pastebėjimas :thumbup: Daugelis dalykų turi dvi puses - šviesią ir tamsią. Pvz mums duoti talentai - jei jie tarnauja Dievo vynuogyne - GERAI, jei savo pačių narcicizmui - blogai.
:thumbup:
Todėl manau yra neteisinga (rizikuojam) kalbėti APLAMAI.
Ta prasme :
Kiekvieno tikinčiojo kelias yra unikalus.
Kalbėti turime taip, kad suprastų net mažas vaikas. Kad kalboje išryškėtų tiesa ir ji neklaidintų kiekvienam renkantis savo unikalų kelią. Tai labai sunku, bet su Dievu viskas įmanoma.
"29. Išmintingasis Saliamonas savo patarlėje sako: ,,Kur nėra kam vadovauti, tauta žūva;
saugumą laiduoja patarėjų gausumas" (Pat 11, 14). Ar suprantate, ko mus moko Šventasis
Raštas? Jis mus apšviečia, kad nereikia pasitikėti savimi pačiais, negalima laikyti savęs viską
išmanančiais ir galinčiais save valdyti, nes mums yra reikalinga pagalba, reikalingi mokytojai,
kurie mus pamokytų pagal Dievą. Nėra labiau nelaimingesnio žmogaus ir esančio taip arti
žūties kaip tas, kuris neturi, kas jį pamokytų kelyje pas Dievą. Žmogus, niekieno
nevadovaujamas, iš pradžių visuomet nuoširdžiai pasninkauja, atlieka budėjimus, siekia vidinės
tylos, paklusnumo ir kitokių dorybių. Po to šios nuoširdžios pastangos pradeda vėsti ir, jam
neturint, kas jį pamokytų ir palaikytų, iš naujo uždegtų vidinę ugnį, jis ima vysti, parpuola ir
galiausiai tampa pavaldus savo priešams, kurie su juo jau daro, ką tik nori."
Mano akys krypsta į žmones kurie išėjo laimės ieškoti kitur.
Jn 6, 60–69
Pirmiausia sau primenu
Lk 11 46 Jis atsakė: ,,Vargas ir jums, Įstatymo mokytojai! Jūs kraunate žmonėms nepakeliamas naštas, o patys tų naštų nė vienu pirštu nepajudinate.
Nemanau, kad reikia taip susireikšminti, kad nuo mūsų svarstymo kas nors ateis į Bažnyčią arba kas nors ją paliks.
Esu tikras, jog mums, tikintiems pasauliečiams, tas negresia.
Kiekvieną kartą, kai galvojate, jog atsisakote savo valios, prisiminkite ką veikėte kai buvote paskutinį kartą parduotuvėje. tarkim, klusnus vyras 9tipo savo valios atsisakęs) stovi dideliame prekybos centre su pirkinių sąrašu rankoje ir prieky savęs mato stelažus, nukrautus pomidorų padažais, o žmona kaip tik įtraukė į pirkinių sąrašą - "1 kečupo". O kurio? Kurios firmos, kokiame įpakavime, kokio skonio, kokios kainos? Savo valios jeigu vyras tikrai neturi, jis nebepajudės iš vietos, pakol nesusiprotės paskambinti žmonai ir iškamantinės visų šitų klausimų; po to ateis eilė grietinei, pienui, duonai, dešrai, vaisiams ... ir kiekvieną kartą vyras vėl iš naujo skambins žmonai klausdamas kokio pavadinimo ir už kokią kainą pirkti... Nu gi absurdas!
Esu tikras, jog savo valios atsisakymas mums tikrai negresia. Manau, jog nuraminau visus. :celebrate:
Va, galime ramiai eiti melstis kada norime, kiek norime, su kuo norime ir kaip norime. Galime ir suvis nesimelsti, neskaityti Šventojo Rašto, nekelti minčių į Dievą. Bet ar pajėgsime taip gyventi? jeigu Dievą pažinome, pamilome ir atpažįstame gyvenimo įvykių tėkmėje, nepajėgsime gyventi vien savo malonumams ir vien savo arba artimo valią vykdydami. Ieškosime ir stengsimės vykdyti Dievo valią kiekvienoje gyvenimo situacijoje. Ar tai yra savo valios atsisakymas? Manau, jog ne, tai yra savo valios sugretinimas su Dievo valia.
Iliustracija: įdomiai yra sumontuotas drėgmės matuoklis. Na, ne elektroninis, o senasis fizikinis. Du skirtingi metalai supresuojami į vieną plokštelę. Metalai skirtingai reaguoja į drėgnumą ir šitos fizikos dėka toji plokštelė lenkiasi į vieną arba į kitą pusę. Plokštelė pritvirtinama prie ciferblato ir vos žvilgtelėjęs gali pamatyti drėgnumo lygį. Taip ir dievobaimingo, arba, kaip rusai mėgsta sakyti, dievažmogio, gyvenime - žmogus tapatina savo valią su Dievo valia ir leidžia Dievo valiai vairuoti jo gyvenimą, - lenkiasi, krypsta ten, kur Dievo valia jį veda. Tai nereiškia, jog žmogus visiškai neturi savo valios! Netgi hagiografai (Biblijos knygų rašytojai) turėjo savo valią ir ją puikiai išreiškė, rašydami Dievo įkvėptą žodį.
"Esu tikras, " gali būti tau ir taip. Gali būti ir kitaip.
Jn:1:13 kurie ne iš kraujo, ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo gimę.
.......Šventoji Dvasia esanti žmoguje skatina veikti/neveikti, tai Ji žmogų "iš vidaus "sprogdina". Tada "Dėl Jo aš praradau viską ir viską laikau sąšlavomis, kad laimėčiau Kristų:" Fil:3: 8
"ką veikėte kai buvote paskutinį kartą parduotuvėje"
Pr:1:28 Dievas juos palaimino ir tarė: ,,Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir užvaldykite ją, viešpataukite jūros žuvims, padangių paukščiams ir kiekvienam gyvam padarui, kuris kruta ant žemės!"
Net vaikus patikėjo....
Citata iš: Augustas sausio 03, 2017, 08:12:24
Bėda yra ta, kad mes apibrėžiam žodį "valia" kiek kitaip, nei ji buvo apibrėžiama anais laikais. Ir žodžiai "atsisakyti savo valios" mūsų laikais suprantami visiškai kitaip, nei buvo suprantami anais laikais. Nežinau, kaip kitiems, bet man tikrai prireikia nemažų valios pastangų, kad nusidėjęs nueičiau išpažinties. :-\ Tad visiškai atsisakyti savo valios man reiškia, kad aš turėčiau neiti išpažinties, kai nusidedu. Panašių valios pastangų man prireikia, kad išgerčiau vaistus, kurių skonis yra bjaurus, kai susergu. Kalbant apie religiją, tai man kartais reikia turėti valios, kad atmesčiau pagundą nesimelsti arba melstis trumpiau, nei įprastai esu nusistatęs melstis. Tad ką reiškia šiame kontekste "neturėti valios" arba "atsisakyti valios"? :-\
Tai reiškia, tą patį, kaip ir Jėzaus atveju - atėjau ne savo valios vykdyti, bet Tėvo... Todėl tavo atveju atsisakymas valios reiškia vykdymą Dievo valios, o tuomet klausi ar Dievas nori, kad eitum prie išpažinties. Valios atsisakymas daug kur priklauso nuo situacijos, ar tai šeimoje ar darbe, ar parduotuvėje ir pan. Kiekvieną kartą savo valios atsisakymas gali turėti skirtingus bruožus ar pasireiškimus. Mano diskusijoje su Pilgrim aš kalbėjau apie savo nuomonės atsisakymą priimant Bažnyčios mokymą.
Citata iš: Silvija sausio 03, 2017, 08:54:36
Labai svarbu pažinti Patį meilės davėją Dievą, kuriame žmogus tampa laisvu (ir tiesa padarys jus laisvus). Iškart išryškėja lietuviško "vergas" netinkamumą, nebent šį žodį vartojant kaip ir aš dėtume į kabutes. Naujasis Testamentas jo taip pat nenaudoja, priešingai, Jėzus kalba apie išlaisvinimą iš vergystės, šitaip parodydamas mums tikrą Tėvo veidą.
Suprantama, būti vergu Meilės, kuri viską daro dėl mūsų gerovės, yra visai kitos rūšies vergystė. Bet būkime paklusnūs ir Bažnyčiai, kurį gyvena laike ir keičia tai, kas keistina, ne šiaip sau.
P.s. pažinti, įtikėti Dievo meilę - tai pažinti ir Jo valią, kurioje net nereikia didelių (vergiškų) pastangų Jam atsiduoti ir prarasti savajai valiai, kurį siektų ne to, kas mums iš tikrųjų naudinga.
Čia norėčiau nesutikti. Šių laikų žmonės nenori to žodžio vartoti ir mes neturime visiškai jiems pataikauti, nes niekada neįtiksi pasauliui. Rusiškai
"rab" yra labai paplitęs ortodoksų tarpe, angliškai
"slave" taip pat naudojamas gana dažnai. Tad terminas yra geras, tik kaip ir įvardinai, jis prieš plauką šukuoja šiuolaikinę žmonių savimeilę ir tai yra labai gerai, nes mes esame tie, kurie eina ne su pasauliu, bet prieš pasaulį.
Ir sutinku, kad yra sunku "suvirškinti" pačią idėją tapti vergu, nes kaip ir minėjai, yra daug vietų, kur Šv. Raštas kalba apie laisvę. Bet... Šv. Liudvikas tam skiria ne vieną puslapį ir ten jis labai gerai išgliaudo viską. Man irgi nebuvo lengva persiorientuoti, nes ir aš maniau anksčiau, kad ortodoksai prisistatydami
"rab božij", perlenkia lazdą, bet pasirodo tai buvo mano širdis, paveikta apšvietos amžiaus idėjų...
Kitos žinutės kažkaip nukrypo į lankas, savo valios atsisakymą tapatindamos su bevališkumu. Atsisakydamas savo valios tu ją, kaip Sigitas rašo, visiškai nukreipi pagal kito (Dievo, abato, vyresniojo, sutuoktinio) valią, todėl ir gaunasi, kad tavo valios nėra, nes visos tavo valios pastangos veikia tam, kad įvykdytų ne savo, bet vyresniojo valią.
5 tema NUOPUOLIO PASEKMĖS VYRIŠKUMUI IR MOTERIŠKUMUI.
Kodėl vyrai vengia atsakomybės.
https://www.youtube.com/watch?v=bH3_9F0QCbA
Tarp šių laidų ciklo yra paaiškinimas kas yra tikėjimas. (Pasidavimas/atsiliepimas Šventosios Dvasios vedimui)
Kas yra bažnyčios mokymas. (it plg. žemėlapis, kad dvasinėse klajonėse nepasiklystume)
Žmogui be Šventosios Dvasios, bažnyčios mokymas yra "pamotės paliepimai"
"valią, todėl ir gaunasi, kad tavo valios nėra,"- "savo" "noru", valią nukreipi į ŽMOGŲ. Žmogaus laimė tuo tarpu yra DIEVUJE. Vyresniojo pareiga "vesti" jaunesnį į susitikimą su Gyvuoju Dievu.
Nekantriems nuo 17 min iki 20 min
http://www.marijosradijas.lt/transliacijos/44322-2016-01-20-18-15-biblijos-sl%C4%97piniai.html
Kaip apaštalas Pauliaus savo laiškuose pristato galutinius dalykus? Laidoje nagrinėjami apaštalo Pauliaus laiškuose paliečiami svarbiausi galutiniai dalykai: mirtis, gyvenimas po mirties, mirusiųjų prikėlimas, pasaulio pabaiga ir antrasis Kristaus atėjimas. Prie mikrofono VDU Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas dr. kun. Arvydas Kasčiukaitis ir Ramunė Baliūnaitė.
Tenai vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: ,,Štai Dievo Avinėlis!" Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų.
O jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: ,,Ko ieškote?"
Jie atsakė: ,,Rabi (tai reiškia: ,,Mokytojau"), kur gyveni?"
Jis tarė: ,,Ateikite ir pamatysite". Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur jis gyvena, ir tą dieną praleido pas jį. Tai buvo apie dešimtą valandą.
Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus. Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: ,,Radome Mesiją!" (išvertus tai reiškia: ,,Dievo Pateptąjį – Kristų"). Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: ,,Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas" (tai reiškia: ,,Petras – Uola").
Evangelijos skaitinį komentuoja s. Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa OCD
Šiandien skaitome apie pirmųjų mokinių pašaukimą. Įdomu pastebėti, kad juo pašaukia ne Jėzus. Jonas Krikštytojas jiems vadovauja, per Joną pats dangiškasis Tėvas yra juos patraukęs. Jonas buvo sakęs: ,,Štai Dievo Avinėlis", ir du mokiniai nuėjo paskui Jėzų. Juos pamatęs Jėzus klausia: ,,Ko ieškote?" Jėzus nė vienam savęs neprimeta, Jis trokšta, kad Juo sektume, kad eitume Jo keliu laisvai. Klausdamas Jėzus užmezga dialogą, žingsnis po žingsnio ves juodu į slėpinį, atskleis, kaip gyventi, tačiau tuo tarpu Jam reikalingas laisvas atsiliepimas. Meilė yra laisva, arba tai nėra meilė. Jis taip elgiasi su kiekvienu iš mūsų, kviesdamas į asmenišką santykį, jeigu Jam atsiliepiame. Galbūt tiedu mokiniai nesitikėjo tokio tiesaus klausimo, sutriko, taigi, atsako irgi klausimu – kur gyveni? ,,Ateikite ir pamatysite", - vėlgi tobula laisvė: ateik, jei nori ir pamatysi. Taip Jėzus elgiasi ir su mumis - ,,ateik ir pamatysi". Jiedu nusekė ir pasiliko.
Kiek daug pamokų suteikia mums ši Evangelijos ištrauka. Meilė niekuomet neverčia. Jie patys apsisprendžia eiti, nutaria pasilikti, laisvai pasirenka taip pasielgti. Toks yra Dievo kelias, Jėzaus kelias: visiška laisvė, absoliuti besąlygiška meilė.
Galiausiai Andriejaus reakcija į šį susitikimą ir pasilikimą su Jėzumi: ,,Radome Mesiją – Kristų". Tas pabuvimas su Jėzumi pripildė Andriejų džiaugsmu, viltimi ir išlaisvino, įkvėpdamas troškimą ta patirtimi pasidalinti. Ir mums dera dalintis savuoju tikėjimu. Sutikę Kristų savo gyvenime esame uždegami ir kviečiami dalintis su kitais gerąja Dievo žinia – mes radome. Dalinkimės Jėzumi su kitais. Ar dalijamės Jėzumi su kitais? Ar dalijamės ta šiluma, meile, atjauta ir supratimu, kokį patyrė mokiniai Jėzaus asmenyje?
Melskime ir dėkokime Dievui, mus mylinčiam Tėvui už Jo meilę ir rūpestį mumis, už Jėzaus dovaną. Tegu Jo meilės dvasia kasdieną rodo mums kelią ir mums vadovauja, idant susitikę kitą skleistume Jėzaus meilę, Jo švelnumą ir atjautą.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-01-04-jn-1-35-42-radome-mesija/153451
Atsiranda šiokia tokia sumaištis, todėl jai išvengti reikia apsibrėžti termimus.
Kas yra valia ?
Mes šį terminą vartojame dviems atvejais:
1. iš Katekizmo
Citata1731 Laisvė yra prote ir valioje glūdinti galia veikti ar neveikti, daryti viena ar kita, kitaip sakant, veikti sąmoningai ir valingai. Turėdamas laisvą valią, kiekvienas atsako už save. Žmogaus laisvė yra jėga, ugdanti ir brandinanti jame tiesą ir gėrį. Laisvė tampa tobula, kai lygiuojasi į Dievą, kuris yra mūsų laimė.
šiuo atveju valia yra galia apskritai kažką daryti arba ne daryti. Atsisakymas šiuo atveju valios atsisakymas reiškia tapti marionete, nes galia veikti išeina ne iš manęs.
2. kitas atvejis, valia kaip užduotis, misija.
"atėjau ne savo valios vykdyti, bet Tėvo" atėjau įvykdyti Tėvo man duotą užduotį, skirtą misiją.
Šiuo atveju atsisakyti savo valios reiškia, pripažinti kad ne aš pats nusprendžiu kas yra gera, o kas bloga.
p. s. ir pabaigai tokia mintis
CitataTikėjimas, sakė popiežius, tai ne tylėjimas, su viskuo sutinkant. Viltis tai ne galutinis tikrumas, apsaugantis nuo abejonių ir netikėtumų. Tikėjimas tai ir kova su Dievu, tai Dievui išsakomas skausmas, be ,,pamaldaus" apsimetinėjimo.
http://lt.radiovaticana.va/news/2016/12/28/skundas_dievui,_jam_i%C5%A1sakomas_skausmas,_irgi_yra_malda/1282131
"Tikėjimas tai ir kova su Dievu, tai Dievui išsakomas skausmas, be ,,pamaldaus" apsimetinėjimo."
į pačią pradžią :thumbup:
Tikėjimas yra Dievo malonės kibirkštis + pačio žmogaus valios aktas. Tad kai mes priimame Krikštą, mes asmeniškai ar per Krikšto tėvus pilnai priimame Bažnyčios mokymą. Taip, mes pastoviai kovojame su Dievu (https://en.wikipedia.org/wiki/Jacob_wrestling_with_the_angel), bet klausimas yra kaip tai darome?
Jei kvestionuoju Bažnyčios mokymą iš principo = puikybė.
Teisingas priėjimas - man sunku priimti šį mokymą, bet aš suprantu, kad Bažnyčia yra teisi, todėl man reikia gilintis šiuo klausimu, kad suprasčiau, kodėl Dievas per savo Bažnyčią taip moko.
Todėl aš ir atsisakau savo valios, t.y. savo nuomonės ir pasirenku priimti Bažnyčios nuomonę. T.y. kaip tikėjimas - valios aktas, paremtas ne įrodymais, bet tikėjimu.
Beje, perskaičius pirmą temos žinutę, net neturėjo kilti idėjos apie bendrai atsisakymą valios (tapimo bevaliu), nes jau nuo pat pradžios nurodžiau, kad remiuosi Dykumos Tėvais ir šventaisiais, tad negi jums atrodo, kad jie taip patartų kam nors elgtis? :no-no:
P.S. iš Valandų Liturgijos himno:
CitataKūrėjas amžių Viešpats Jis,
štai vergo kūną priima,
taip kūnu kūną laisvina
ir gelbsti savo kūrinį.
Apie tai kalba ir Šv. Liudvikas de Monforas, kad buvęs sukurtas laisvas, žmogus tapo vergu nuodėmei. Tuo tarpu atpirktas Kristaus, jis tapo Kristaus nuosavybe ir vergu:
Citata9 (http://biblija.lt/index.aspx?cmp=reading&doc=BiblijaRKK1998_1%20Pt_2) O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis...
Dar buvo kita panaši citata, nepamenu ar iš Apreiškimo Apaštalui Jonui ar iš vienos psalmių, kur rašo, kad prieš Jį eis įsigytieji.
Viskas čia aišku su tuo vergu, Tomai, manau skaitantys žmonės jau atsirinks. Ir su valia taip pat.
Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms!
Valia yra slėpinys, kaip ir laisvė.