Norėčiau panagrinėti klausimą: koks didžiausias skirtumas tarp krikščionybės ir pagonybės?

Mano nuomone esminis skirtumas tas, kad pagonybėje žmogų "aptarnauja" religija, nereikalaudama iš žmogaus, kad jis keistųsi viduje, o krikščionybėje atvirkščiai - svarbiausias dalykas ir yra žmogaus pasikeitimas, kad jis taptų tyraširdis ir įgytų Dangaus Karalystę.

Todėl daugumai pagonybė yra patogi religija, o krikščionybė - nepatogi.

Palietei labai įdomų dalyką. Kaip religija skirta aptarnauti žmogaus norus. Kiek jums yra tekę dalyvauti mišiose kuriose meldžiama mano manymu keistų dalykų kaip pvz. kad kažkam sektųsi prekyba. Kaip būtų gaila tai panašu į tai kaip mes įsivaizduojamoje pagonybę. Galbūt labiau pasigilinus paaiškėtų, kad ir pagonybė nėra tokia primityvi, tačiau vargiai tą sužinosime, nes paskutiniai pagonys (lietuviški) senai išnyko.

Viena vertus, prašyti materialių dalykų iš Dievo, krikščioniui nėra tiesioginė nuodėmė; tačiau jei viskas susiveda vien į tai, tuomet tikrai tai jau nebe krikščionis, o šiuolaikinis pagonis.

Kaip ir didžiausia nuodėmė, taip ir didžiausias, esminis skirtumas - tai, kad pagonys garbina ne Vienintelį Dievą, bet daug dievų, tiksliau - kūrinius. Iš to kyla kiti, pasekminiai skirtumai.

Turbūt per mažai išmanome ir pačią pagonybę, kad sugebėtume palyginti  .

Manau čia esama dar vieno dalyko: paskutiniame Teisme vienaip bus vertinamas senasis pagonis, kuriam krikščionybė dar nebuvo apreikšta ir visai kitaip - šiuolaikinis, kuris pagonybę ima praktikuoti atmetęs savo tėvų krikščioniškąjį paveldą.

Dėl daugelio dievų, tai tas tiesa; tik man tas baltų atstovas sakė, kad lietuviai senovėje turėjo kažkokį vieną Dievą, o kiti tik atstovavo gamtos jėgas...

Žinot ... juokingiausia yra tai, kad realiai niekas nežino tos baltų religijos, todėl lieka teisingas teiginys iš pirmo mano posto šioje temoje: reikalinga religija, kurios niekas nežino, kad galėčiau prisitaikyti pagal save ir savo poreikius

Žmogus ieško atsakymo į klausimą "kas aš esu?" ir tam (būti kuo tikresniu žmogumi) jam reikalingos religijos. Krikščionybė, kaip aš suprantu, pilniausiai padeda mums juo būti. Bet galimas daiktas, kad senieji pagonys buvo tikresni žmonės, nei kai kurie dabartiniai krikščionys.

Gali būti, tik tų senųjų pagonių niekas nepažįsta ir nežino kokie jie buvo iš tikrųjų, kad galėtų sekti jų pavyzdžiu

O šiaip čia turbūt saugotis apibendrinimų, nes kiek baisybių senovėj būdavo taip pat ateina iš amžių glūdumos.

,,Pagonybė" ir ,,pagonys" sąvokos kilusios iš lotyniško žodžio paganus – kaimietis, piemuo, Romos imperijos laikais turėjusio žmogaus atsilikimo, neišsilavinimo, tamsumo prasmę.
Šį terminą vartoja monoteistinių - judaizmo, krikščionybės ir islamo religijų atstovai apibūdindami senųjų ikikrikščioniškųjų religijų atstovus arba įvardindami tikėjimus, nepriklausančius pagrindinėms pasaulio religijoms bei juos išpažįstančius žmones.
Pirmykštė lietuvių religija arba tai ką mes bandome vadinti pagonybe iš esmės buvo politeistinė religija su animizmo, panteizmo elementais ir kai kuriomis šamanistinėmis praktikomis. Manoma, kad tradicinės lietuvių pagoniškos apeigos sunyko XIX a. Senojo tikėjimo elementai tebėra gyvi iki šių dienų, o kai kurios apeigos praktikuojamos etnografinių ansamblių.
Lietuvoje dabar veikia organizacijos, siekiančios gaivinti ir tęsti senąjį lietuvių tikėjimą (pvz. Romuva). Taip pat yra folkloro ansamblių, kurie neformaliai praktikuoja ir propaguoja senąjį tikėjimą.

CitataSenojoje pagonybėje buvo mažiausiai trys dalykai, kurie darė ją didžią. Visų šių dalykų trūksta šiandienėje naujojoje pagonybėje.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-01-15-peter-kreeft-krikscionybe-ir-naujoji-pagonybe/112665

Kalbėti apie skirtumą reikia šiek tiek iš kitos pusės. Todėl, kad katalikas gali būti ir kataliku krikščioniu ir kataliku pagoniu. Skirtumas nėra išoriniuose veiksmuose, bet žmogaus mąstyme. Todėl esminis skirtumas įvardinamas kaip maginis mąstymas. Radau labai gražų kun. K. Rugevičiaus pasakymą -

CitataMagija yra kreipimasis į jėgas, kurių nepažįsti. Tai tikėjimas, kad kažkas gali kokiais nors veiksmais arba metodika išspręst tavo problemas. Iš esmės, tai netikėjimo pozicija, arba, tiksliau, neasmeninio tikėjimo atmaina. Krikščionybė yra asmeninis tikėjimas - pasitikėjimas Dievu ir rėmimasis juo per Kristų, kuris buvo konkretus žmogus. Jis veikia, turi atsakymus ir sprendimus. Maginėj pozicijoj mes bėgam pas kažką, ko nepažįstam.

http://www.asirpsichologija.lt/index.php?id=80&category=3
dar apie maginį mąstymą būtų čia -
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-12-23-egidija-seputyte-vaituleviciene-stebuklinga-realybe/74075/print

Išsireiškimas "katalikas pagonis" skamba labai jau intriguojančiai, bet labai geros nuorodos, Pilgrim ir kad diskusija vyktų kryptingai, visiems patariu pasiskaityti jas

Aš pati vėl priėjau išvados, kad diskutuojant ir apskritai užsiiminėjant apologetika labai svarbu žinoti terminų prasmes. Štai pasiskaičius A. Patacko senosios baltų religijos aprašymą, net imi galvoti ar išvis juos galima būtų vadinti pagonimis, o dabartiniai neopagonys niekaip neatlaikytų anų laikų tikinčiųjų kritikos :

CitataDievą senovės lietuviai suvokė labiau kaip esmę, nei kaip apraišką – tai atitiko vidinę lietuviškos sielos sandarą, visuomet jautresnę esmės nei apraiškos dalykams.

Ir galbūt dėl to:

CitataŽmogui, tikinčiam vieną Dievą, nesunku buvo suvokti ir perimti krikščionybės idealus, pamilti Kristų.

(iš knygos "Litua")

Todėl pagonio apibrėžimas kaip buvo pateikta čia, manau neatitiktų, kaip Donatas sako, senai išnykusių (lietuviškų) pagonių apibūdinimo.

Taigi, galvoju sau, jei viskas kas vyksta yra leidžiama Dievo ir nieko nėra atsitiktinio, tai gal ir pastarasis religijų maišymasis ar tos pačios pagonybės atbudimas? Tam, kad atpažintume, kur pametėme tiesą krikščionybėje.  Gal tam ir mūsų ši diskusija?

CitataTačiau tikėjimą turintis žmogus gali nueiti atvirkštinį kelią – nuo krikščioniškojo tikėjimo iki pagonybės. Šitai atsitinka tuomet, kai vietoj nuolankumo žmogaus širdyje įsiviešpatauja puikybė. Savo didybės apsėstas žmogus save tarsi sudievina ir mano pats gali nuspręsti, į ką jis turįs tikėti, o ką atmesti. Puikybė yra sunkiausiai pagydoma ir pavojingiausia žmogaus yda. Ne veltui yra sakoma, kad puikybė miršta valanda vėliau, nei pats žmogus.

Bandančių save laikyti pagonimis skaičius yra labai kuklus – per gyventojų surašymą tokiais save užsirašė tik keletas tūkstančių. Kur kas daugiau tokių, kurie balansuoja ties pagonybės riba. Burtai, amuletai, tikėjimas visokiomis čakromis, gerą energiją spinduliuojančiais medžiais ir akmenimis, net kryželių, medalikėlių ir kitų devocionalijų naudojimas apsisaugoti nuo ligų ir nelaimių, raganavimas yra ne kas kita, kaip pagonybės apraiškos, kurių ne visiškai sąmoningi krikščionys laikosi. Kai kurios televizijos laidos yra pilnos pagoniškų elementų. Rožančius, medalikėlis ar šventųjų relikvijos patys savaime neturi jokios galios, bet jeigu, kaip ta kananietė, malda kreipiamės į Dievą, tuomet atsiranda tikėjimas, kuris gali užsitarnauti net didelį pagyrimą. Todėl branginkime krikščioniškojo tikėjimo dovaną ir savo asmeninį ryšį su Jėzumi, kad užsitarnautume panašų pagyrimą, kurį išgirdo moteris kananietė.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-08-21-arkivysk-s-tamkevicius-krikscionybes-ir-pagonybes-kelias/120998