Neįprastas vaizdas – būriai į bažnyčią einančių vilniečių su įvairiausiais naminiais gyvūnais.

Sekmadienį, paskutinę Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčios titulinių atlaidų ir parapijos 200 metų jubiliejaus šventės dieną pranciškonai tikinčiuosius pakvietė į bažnyčios šventorių ateiti su augintiniais, kuriuos čia pat ir pašventino.

http://www.delfi.lt/video/aktualijos/ivairenybes/svente-kai-i-baznycia-eina-ne-tik-zmones.d?id=66035828#ixzz3FLBiSll8

Skaičiau komentarus šia tema, nuomonės radikaliai nevienodos. Kaip mąstote Jūs.? Aš auginu dobermanę. Replikų sulaukia kiekvienas šunų augintojas. Neva, žmonės labiau gyvūnus myli  nei žmones.

Kartais tikrai taip atsitinka, bet tie atvejai bado pirštu ne tik į žmogų, kuris savo šunį labiau myli už aplink esančius žmones, bet ir į tuos, kurie pastarąjį privertė taip jaustis. Reiškiniai iškelia klausimus, į kuriuos žmogus turi sąžiningai sau atsakyti: o kaip aš?

Nuorodos reportaže atpažįstu veidus žmonių, kuriuos matydavau Mišių metu Bernardinų bažnyčioje, dauguma jų - tos parapijos tikintieji ir nemanau, kad jie klaidingai suprastų šias tiesas. Procedūra vyko šventoriuje, taigi, nieko tokio, kas piktintų. Priešingai, - manyčiau kaip ir viską, kas mus supa ir kuo mus Dievas apdovanojo šioje žemėje, gyvūnus turime laiminti, nes per juos (jų nesuprastą prigimtį) irgi kartais nutinka blogybių. O kai kuriomis savo savybėmis jie tikrai gali pamokyti išpuikusį žmogų. Vienąkart metuose prisimenant šventąjį Pranciškų, sakyčiau gražus jo paminėjimas , kitas reikalas būtų, jei tai vyktų nuolat, kiekvieną sekmadienį.

Tačiau, žinome, kad viskuo kas neįprasta ima naudotis ir mūsų priešas, todėl ir reikalingas sveikas tikėjimas ir mąstymas , kad neprasidėtų su tuo susiję nesąmonės. Duosiu pavyzdį iš savo nesenos patirties, sūnaus vestuvių. Viena jauna pora, turinti augintinių porelę ir juos mylinti kaip savo vaikus, iškėlė klausimą (laimė, buvo tokie mandagūs), ar negalėtų šuniukus atsivesti ir į bažnyčią (suprask, į pačią ceremoniją). Buvau pritrenkta tokio jų atitrūkimo nuo realybės, nuo tos realybės, kurioje esame mes, tikintys ir praktikuojantys žmonės.

Mane asmeniškai labai paliečia benamio, miegančio gatvėje su šuniu vaizdas, bet aš niekada nesuprasiu tų, kurie turėdami labai geras pragyvenimo sąlygas, vietoj to, kad pasirūpintų beglobiu vaiku, prisiriša ir rūpinasi gyvūnu kaip žmogumi, jį visaip sudvasindami ir sureikšmindami ko ne iki "asmens".

Tai tik viena diena metuose

Kaip Silvija taikliai įspėja, reikia saugotis "nuvažiavimo į šoną":

CitataAntgamtinis, iš Kristaus kilęs šio šventojo gamtos meilės pobūdis čia yra visiškai užtrintas. Dar daugiau, jis yra iškreiptas ir apverstas kojomis aukštyn. Minėtojo straipsnio autorius W. Nissen rašo, kad "Pranciškus Asyžietis parodė, kaip galima nuo gyvulio meilės prieiti prie žmogaus meilės". Tuo tarpu Asyžiaus šventojo kelias kaip tik buvo atvirkščias: nuo Dievo meilės jis priėjo prie žmogaus meilės ir nuo žmogaus meilės prie gamtos meilės. Žodelytis "nuo" čia reiškia, be abejo, ne laiko eigą, bet pagrindą. Dievo meilė yra pagrindas ir žmogaus ir gamtos meilei. Ne atvirkščiai! Šv. Pranciškus nebuvo sentimentalus natūralistas, kuris verktų dėl sužeisto paukščiuko, o užtrenktų duris alkanam vaikui, kaip tai daro šimtai gyvulių globos narių, besimokydami "nuo gyvulio meilės prieiti prie žmogaus meilės". Šv. Pranciškus buvo krikščionis giliausia šio žodžio prasme. Todėl jis visų pirma mylėjo žmogų, kaip Viešpaties paveikslą ir panašumą, o tik dėl ankštų puolimo ir atpirkimo ryšių su kūrinija jis išplėtė savo meilę ir gamtai. Gyvulio meilė šv. Pranciškui buvo ne kas kita, kaip žmogaus meilės projekcija į kūriniją. Ji nebuvo jam laiptas, ant kurio pasistiebęs jis mokytųsi ir išmoktų mylėti žmogų. Gyvulys jam nebuvo rodyklė į žmogų, bet nekaltas dalyvis žmogaus likime. Todėl laikyti šv. Pranciškų pirmuoju dabartinės gyvulių globos skelbėju, išsirinkti jį šios globos patronų ir bažnytinę jo šventę padaryti gyvulių globos diena reiškia nutraukti Šio šventojo krikščioniškąjį gamtos pergyvenimą į grynai profanines sritis ir tuo būdu jį pažeminti. Tai reiškia antgamtiškumą išskirti iš šv. Pranciškaus būties ir padaryti ją grynai prigimtosios tvarkos dalyku. Būdinga tad, kad W. Nissen niekur Pranciškaus Asyžiečio savo straipsnyje nevadina šventuoju: jis jam yra tik "vienuolis, gyvenęs 12 šimtmetyje". Taip pat būdingas yra ir pats straipsnio pavadinimas: "Meilė kiekvienam gyvam padarui yra tikroji religija". Autoriui, o su juo ir visai tarptautinei gyvulių globos draugijai, atrodo, kad gyvulio — ne Dievo ir ne žmogaus — meilė yra religijos pagrindas ir kad šv. Pranciškus kaip tik yra šitokios meilės didvyris. Jam atrodo, kad jeigu šv. Pranciškus yra laikomas šventuoju, tai kaip tik todėl, kad jį pašventė gyvulio meilė. Todėl šią meilę jis ir laiko tikrąja religija. Antikristinis šventųjų pagerbimas

Galimas ir kitas kraštutinumas, kada nerišami kaspinėliai katinukams į plaukus, o... apie tai Maceina kalba kitame savo tekste: http://www.vydija.lt/kalendorius/spalis/Pranciskus_Asyzietis_Maceinos.htm

CitataKūrinija kenčia skausmus ir vaitoja ne tik velnio, bet ir bedievio žmogaus valdžioje, nes šisai eina tuo pačiu keliu, kaip ir žemėn nutremtasis šėtonas. Bedievis žmogus nebėra būties sargas ir jos kaimynas. Jis nebebūna drauge su pasauliu, nebesirūpina juo, jo nebemyli ir nebegloboja. Bedievis žmogus, kaip anasai Dostojevskio Raskolnikovas, stebi būtį iš tūkstančio mylių atstumo. Džiaugsmas Viešpaties kūriniais čia pasikeičia į apmaudą, meilė į neapykantą, globa į gujimą šalin, giminystė į priešiškumą. Tačiau trumpomis susitelkimo valandėlėmis išgirsta šis gamtos tironas jos dejones, pastebi ,,daiktų ašaras" (Vergilijus) ir susimąsto. Jis susimąsto ties prarastąja savo pareiga pasauliui ir ties išniekintąja žemės prasme.

Ačiū, Tomai ir Silvija už išsamią medžiagą.

Žinau kad daugelis kunigų laiko augintinius namuose. Ir į tai žiūriu labai pozityviai, nes žmonos tai vis vien negali laikyti