Norėjau pasakyti, kad vaikai, mano galva, visada yra arčiausia tėvo širdies.
O mes tik įvaikiai, beveik vaikai, bet jei sąžiningai - tai tik beveik. Ir aišku, kad mylimi..

Aš taip nemanau. Man palikuonys, vaikai skamba kaip sinonimai (tai, kas lieka po manęs). O galimybės būti Tėvo vaikais visiems vienodos per Kristų.

Čia turbūt painioja tas terminas išrinktoji tauta? Bet jo prasmė juk nereiškia kažko panašaus į elitą, tai - pasirinktoji tauta, per kurią buvo perduota žinia ir kuri pati daug bandyta ir kentėjusi vardan Dievo 

Įtikėjęs žydas. Gera klausyti.
http://www.imetmessiah.com/index.php/testimonies/mordechai-baleston

Dangaus Tėve, mano vienintelis prašymas - neleisk man naudoti nuosavo proto prieš tiesą.
Rabino Michlo iš Zločevo malda

Nepaprastai gražu.

***

Žmogus - tai kalba, kuria kalba Dievas.
Rabi Мenachem-Меndl iš Vitebsko

***

Jūs sakote - laikas praeina. Neišmanėliai - tai jūs praeinate.
Talmudas

Na ir paskutinė šiandien.
Kiekvienas iš mūsų kaltas dėl svetimų nuodėmių.
Iš chasidų knygos

Emanuelis Levinas. Žydų filosofas iš Kauno.
"Rahamim - motinos įsčios. Įsčios tai yra - turėti kitą savyje tol kol jis gims. Toks yra gailestingasis Dievas - pažeidžiamas ir pažeistas. Toks keistas silpnumas.."

Labai įdomi laida per mr apie Leviną, apie krikščionybės šaknis žydų Raštuose, apie Talmudinius raštus, apie kūniškumą ir daug ką kitą
http://www.marijosradijas.lt/component/mplayer/mp3_player.html?Itemid=68565

Sako Levino filosofija labai krikščioniška. Keletas jo minčių

,,Tikroji, nepaneigiama vertė – tai šventumo vertė. Šventumas priklauso anaiptol ne nuo netekčių, jis glūdi įsitikinime, kad visur kitam reikia užleisti pirmą vietą – pradedant fraze ,,aš tik po jūsų", sakoma prie atvertų durų, baigiant kone neįmanomu (tačiau Šventumas to reikalauja) pasirengimu mirti už kitą... Man tai yra akimirka, kai per žmogiškumą anapus būties Dievas ateina į mano mąstymą".
,,Niekas negali kurią nors akimirką sakyti: padariau viską, ką privalėjau. Tiktai veidmainis..."
,,Nuo tos akimirkos, kai kitas mane pamato, aš esu už jį atsakingas, net nesiimdamas atsakomybės jo atžvilgiu; jo atsakomybė įpareigoja mane. Ši atsakomybė peržengia to, ką aš darau, ribas".
,,Kito asmens ir mano santykis ne abipusis, aš esu pavaldus kitam asmeniui. Viskas remiasi manimi... Ne dėl vienos ar kitos realios mano kaltės, dėl klaidų, kurias būčiau padaręs, o dėl to, kad esu atsakingas totaline atsakomybe, kuri atsako už visus kitus ir atsako už viską, netgi už jų atsakomybę. Aš visuomet turiu viena atsakomybe daugiau negu visi kiti... Esu atsakingas už persekiojimus, kuriuos patiriu. Tačiau tiktai aš! Mano ,,artimieji" ar ,,mano tauta" jau yra kiti, ir aš reikalauju teisingumo... Kuo aš esu teisingesnis, tuo labiau atsakingas, niekuomet nesame atsiskaitę su kitu asmeniu... Būdami atsakingi už kitą asmenį, galų gale esame atsakingi dėl kito mirties... Tai, kas sakoma kaip prašymas, aišku, reiškia prašymą duoti ir tarnauti. Tačiau, be šito ir apimant šitai, tai reiškia įsakymą nepalikti kito asmens vieno, net jei tai būtų nenumaldomybės akivaizdoje... Būgštavimas dėl kito mirties tikrai yra atsakomybės už jį pagrindas".
,,Politika visuomet turi būti kontroliuojama ir kritikuojama remiantis etika".
,,Reikia pripažinti begalinį Dievą, kuris įdėjo į mus begalybės idėją".
,,Iš tiesų religija ne tas pat, kas filosofija. Pastaroji nebūtinai teikia paguodą, kurią gali suteikti religija".

Laikas: apie 130 m.
Vieta: Palestina.
Dalyviai: Trys mokslo žmonės ir vienas pašalietis. Romos imperijos pakraštys.

Išminčių Judo ben Ilajo, Juozapo ir Simeono ben Jochajo draugijoje sėdėjo Judas ben Gerimas. Judas ben Ilajas tarė:
- Kaip puikiai pasidarbavo šie žmonės (romėnai)! Jie nutiesė kelius ir atidarė turgus, pastatė tiltus ir pirtis.
Išminčius Juozapas tylėjo.
Tada atsiliepė Simeonas ben Jochajas:
- Visa tai jie sukūrė sau. Jie nutiesė kelius ir atidarė turgus, kad juose šlaistytųsi prostitutės, nutiesė tiltus, kad jais keliaudami galėtų rinkti mokesčius, pastatė pirtis, kad lepintų savo kūnus.
Judas ben Gerimas grįžo namo ir visą papasakojo tėvui ir motinai. Žinia apie šį pokalbį pasklido taip plačiai, kad pasiekė valdžią. Valdžios atstovai nutarė išaukštinti juos gyrusį Judą, ištremti tylėjusį Juozapą, o jų darbus peikusį Simeoną pasmerkti myriop.
Išgirdęs apie tokį sprendimą, išminčius Simeonas pasiėmė savo sūnų Eleazarą ir pasislėpė mokymo namuose. Jo žmona ateidavo kiekvieną dieną ir slapta atnešdavo duonos ir ąsotį vandens. Išgirdęs, kad jo ieško ir nori sugauti, išminčius Simeonas tarė savo sūnui:
- Neverta tikėtis, kad moteris išlaikys paslaptį, netyčia ji gali prasitarti. Arba ją gali kankinti tol, kol ji atskleis mūsų slaptavietę.

Todėl laukuose jie susirado urvą, kuriame pasislėpė, ir niekas nežinojo, kur jie dingo. Įvyko stebuklas: urve išaugo saldžiavaisis pupmedis ir atsivėrė vandens šulinys, tad buvo aprūpinti ir maistu, ir gėrimu. Jie nusivilko drabužius ir iki kaklo užsikasė smėlyje. Visą dieną jie studijavo Torą. Atėjus maldos laikui, apsivilkdavo maldos drabužius ir melsdavosi, paskui vėl apsikasdavo smėliu, kad nesudėvėtų rūbų. Taip jie išgyveno urve dvylika metų.

Po dvylikos metų pas juos atėjo pranašas Elijas ir stovėdamas prie urvo angos sušuko:
- Kas praneš Jochajo sūnui, kad imperatorius mirė ir jo nuosprendis panaikintas?
Tai išgirdę, jie išėjo iš urvo. Pamatę laukus ariančius ir sėjančius žmones, sušuko:
- Šie laikinuoju gyvenimu užsiėmę žmonės atsižadėjo amžinojo gyvenimo!
Į ką bepažvelgdavo jų akys tas sudegdavo. Tuomet balsas iš dangaus sušuko:
- Išėjote sunaikinti mano pasaulio? Grįžkite į savo urvą!
Jie pakluso ir gyveno urve dvylika mėnesių, nes, sakė jie, nusidėjėlių bausmė pragare trunka tik dvylika mėnesių.
Pasibaigus tam laikui, pasigirdo balsas iš dangaus, kuris paliepė:
- Išeikite iš urvo!
Taigi jie išėjo. Nors Eleazarui vis dar gėlė širdį, išminčius Simeonas jautėsi pagijęs. Jis tarė:
- Mano sūnau, net jei tik mes dviese studijuosime Torą, pasauliui to pakaks.
Jie išėjo iš urvo šabo išvakarėse ir netoliese pamatė senuką, rankoje nešantį du ryšulėlius mirtų, kurių švelnus aromatas priminė dangų.
- Kodėl nešiesi tuos mirtų pundelius? - paklausė jie.
- Mirta pagerbime šabą, - atsakė senukas.
Išminčius Simeonas tarė savo sūnui:
- Matai, kokie brangūs yra Dievo įsakymai Izraeliui...

Tuomet jie abu pajuto sielos ramybę.

---

Čia ir pratęsiu apie žydus. Labai neblogas šių meų br. Numgaudžio adventinis pamokslas:

CitataAtkirtus šaknį, praradus ryšį su žydiška tradicija, mes nebesuprantam, kas parašyta toj knygoj. Daugelio dalykų katalikai supratimo neturi apie žydus ir kai skaito evangelijas, ten pilna žydiškų failų, žydiško gyvenimo būdo, kurio mes visiškai nesuprantam. Ir tada išvartom poeziją visokią savo gyvenimuose. O kur jau apie Torą, ST bekalbėti..

Taigi, mes paėmėm tą Šventą raštą kaip viduramžiais Vatikane buvo vaizduojama: kai popiežius užimdavo sostą, vieną laikotarpį buvo tradicija išreikšti antisemitizmui - soste sėdinčiam popiežiui Romos rabinas turėdavo atnešti Torą. Popiežius paimdavo ritinį, o rabiną koja nuspirdavo. Paniekos ženklan - jūs atmesti, mes perimam žodį, o jus atmetam. Bėda tik ta, kad ta knygutė neatsidaro be to rabino..

https://www.youtube.com/watch?v=gui5A_-o2jU