O, pagarbintas Viešpats ir Švč. Panelė! 

Ačiū, Sauliau. Man krito į akis Jos rankų liaunumas, ar galėtum tai pakomentuoti?

Graži! Šita - Eleusa arba Умиление, taip?
Kokias dar esi parašęs?
Pradėjai savarankiškai ar mokeisi pas kažką (pvz pas br. Karlą)?

Turėjau reiklius ir teisingus mokytojus (Marius ir Gabija Viluckai, - Marius Tomo Vilucko jaunesnis brolis). Nuvykau pas juos "ikonografijos pavedėjimui" dar 2010m. Sunkiausia buvo, kaip jie sakė nusižeminti ir "užmušti savyje dailininką", manau, kad dailininkas manyje vis dar gyvas, tik stengiuosi, kad ikonografijoje jis nedominuotų.

Kol kas ikonas tik dovanoju, ketinu bent jau pirmą dešimtį padovanoti. Čia antroji (dėl laiko stokos matyt "viršų ėmė dailininkas" -nepadariau kaip priklauso: rūbus reiktų pataisyt, bet dabar ji Panevėžyje, pas vieną žinomą Bažnyčios kunigą - šansų pasiimt pataisymui beveik - 0).

Dėkoju, Sauliau
Man ir šita graži, su tokia šelmiška Jėzaus veido išraiška

Man asmeniškai labiau patinka senosios ikonos, jose mažiau įmantrumo, kuris taip būdingas ortodoksų tradicijoje.
Palyginimui: Draugystės ikona (Koptų senoji tradicija)
ir Ortodoksų tradicijos su krūva detalių, kurios daugiau blaško negu padeda susikaupti. Aišku dėl skonio galima ginčytis, bet kanoną labiau atitinka senoji, kuriai nebūdingas detalių gausumas.

Man irgi

Kaip jau minėjau, teko lankytis sentikių bažnyčioje Vilniuje - šitoje nuorodoje galima pamatyti interjerą - sužavėjo jų senosios ikonos, išsaugotos kaip paveldas, dažnos - metaliniuose apkaustuose. Patys sentikiai sako, kad dabar naujas ikonas rašo tik Rygoje.

Ačiū Silvija už nuorodą, taip jos - paprastos ir dėl to tikros
V.Keliauninke, "su tokia šelmiška Jėzaus veido išraiška". Turiu pasakyt, kad šita išraiška atsirado vėliau. Iš pradžių buvo rimtesnis Jėzaus veidas, bet auksuojant dalis aukso lipte prilipo prie jo veido. Bevalant ir išryškėjo šita gyva šelmiška išraiška - patiko ir palikau -tokia istorija. Tada realiai pajutau, kad Dievas tikrai veikia ikonografą, - per jo rankas. 
Gal ir esate matę. Mariaus ir Gabijos Viluckų svetainė  http://www.ikona.lt/

Atskleisiu mažytę paslaptį Lygiai prieš ketverius metus, kai forumas buvo bepradedąs gyvuoti, rašiau Mariui ir Gabijai, kviesdama administroti mūsų Dvasinio meno klubą forume, tuomet turėjome idėją pradėti šviečiamąją veiklą "Skaitome ikonas" M. ir G. Viluckai labai mandagiai atsisakė, bet štai - Viešpaties keliai nežinomi - turime Saulių!

 Liaukis Silvija - nesu vertas tokio nepelnyto dėmesio: neturiu nė dalies to, ką galėtų duoti forumui Marius su Gabija. Labai gerbiu tuos žmones - jų padėtis nėra lengva, bet jie turi aiškiai išreikštą viltį Kristuje!

Dar keletą ikonų. Labai žavios yra ikonos-miniatiūros, matyt jos buvo skirtos pasiimti su savimi į keliones. Tikra minimalizmo mokykla ikonografijoje. Nuotraukose jos padidintos.

norėjau įkelti iš kart kelias, bet nepavyko (meta pranešimą apie klaidą)

Iš arti žiūrint - primityvus piešinys, bet į jį žinia įdėta - autentiška, kviečianti  Taip dažnai esti ir su mūsų liaudies menu. Viešpats myli paprastumą, dažnai sutinkamą vaiko širdy.

Citata iš: Saulius  rugpjūčio 21, 2016, 17:47:04
Liaukis Silvija - nesu vertas tokio nepelnyto dėmesio: neturiu nė dalies to, ką galėtų duoti forumui Marius su Gabija.

Vienas turtingas žmogus kreipėsi į žymų žydą, deimantų šlifuotoją, kad šis apdirbtų jo turimą brangų akmenį. Apžiūrėjęs brangenybę, meistras pasikvietė savo mokinį ir davė tą darbą atlikti jam. Užsakovas baisiai nusistebėjo: "Tai ne tamsta nušlifuosi mano deimantą???" Bet žydas nuramino turtuolį paaiškindamas: "Nebijok, viskas bus gerai, mano mokinys juk nežino, kokį turtą laiko rankose".

Ir vis dėlto klausimai kyla, kodėl, pavyzdžiui, šio atvaizdo negalima vadinti ikona?

Labai įspūdinga drobė vaizduojanti Trejybę. Galima ją vadinti ikona (daug dalykų moderniame amžiuje vadinama šiuo žodžiu). Iš tikrųjų čia matome gražų religinį paveikslą, kuriam būdingas laisvas personažų vaizdavimas, primenantis liaudies menininkų darbus - čia ir yra pagrindinė jo vertė.

Pagrindinis skirtumas tarp ikonos ir paveikslo yra tas, kad ikonoje vaizduojama tai kas Amžina, o paveiksle yra fiksuojamas tam tikras momentas.

Asmeniškai aš galvoju, kad jeigu Dievas amžinas, tai kodėl turėtų būt vaizduojamas senas? Juk Dievo Tėvo niekas nėra matęs - tik Sūnus. Todėl, ikonografijoje Trejybė vaizduojama tik Angelų pavidalu, taip kaip pasirodė Abraomui, ir manau, kad to pakanka.

Pradėjęs rašyti ikonas aš neatsisakiau tapybos. Kartą, prieš rašydamas ikoną, nutapiau paveikslą - tai padėjo labiau susitelkti. Taigi galimi abu Apreiškimo turinį perteikiantys būdai, bet man atrodo, kad ikonoje to turinio yra daugiau: ten nėra bereikalingų detalių, taip gausių kiekviename paveiksle, dažnai skirtingiems žmonėms leidžiančių savaip aiškinti paveikslo turinį.

Ikona stengiasi atspindėti tikrą atvaizdą, ar ne? Įdomus straipsnis apie stebuklingą Jėzaus veido atvaizdą Volto Santo of Manoppello. Manoma, kad tai buvo audinys, uždėtas ant mirusio Jėzaus veido kapo rūsyje ir įgavęs atvaizdą prisikėlimo metu. Mokslininkai neranda paaiškinimų, nes medžiagoje nėra jokių dažų pėdsakų.

CitataFor those who do not know yet about the Holy Face of Manoppello: It is a picture of Jesus' face on a very thin, silken cloth made from mussel hair. It was an ancient Jewish custom to put such a precious and rare cloth on the face of a deceased one. All the evidence shows that the face on this particular cloth is not man-made. That is to say, there are not any particles of paint to be found on it. It is a miraculous picture which many experts say has been imprinted upon the cloth – "soudarion" – at the moment of Christ's Resurrection (the reason being that the preserved face, though showing signs of torture, is not a suffering face, but, rather a calm, radiant, and pondering face).

This Holy Face was earlier publicly displayed in Rome, for centuries, and at different times of the year, under the title "The Veil of Veronica," even though evidence now shows that it was, rather, the burial cloth mentioned in the Gospel of St. John as being particularly set aside in the tomb, as distinct from the Shroud of Turin itself. (St. John describes the scene upon his arrival at the tomb after Christ's Resurrection.) During the "Sack of Rome" in 1527, as it seems, the miraculous image was removed from Rome in order to preserve it from damage, and it finally ended up in the little Capuchin Church in Manoppello where it was rediscovered more prominently only in the 21st century. While some of the history of the Holy Face is still in need of further research, many experts such as Paul Badde and the Trappist nun, Sister Blandina Paschalis Schlömer, modestly and ardently insist that it represents the true face of Jesus Christ.

Versijos vokiečių ir italų kalbomis:

Benedikt und das menschliche Antlitz Gottes: Paul Badde im Gespräch mit Erzbischof Forte

Manoppello, il "Volto santo" a dieci anni dalla visita di Benedetto XVI

Kad šis atvaizdas galėjo atsirasti be žmogaus rankos - galimas variantas, kaip Ir Gvadelupės Dievo Motinos atvaizdas. Nežinau, gal yra specialus terminas šiems dieviškiems ženklams įvardinti.
O pats tikriausias atspaudas tai Turino drobulė.
Bet vis tiek nesuprantu, kodėl viską kas vaizduoja Šventą gyvenimą reikia vadinti ikonomis.
Ikonos atsirado kaip priemonė Dievo žodžio užrašymo vaizdu, jos atspindi mūsų tikėjimo turinį.
Ikonoklastų laikotarpiu jos buvo naikinamos, manau kad jų įtaka netiesiogiai išliko Vakarų bažnyčioje - čia dominuoja tapyti religiniai paveikslai (kai kurie su suteiktais titulais, prilyginti ikonai). Tik paskutiniais dešimtmečiais ikona grįžta į mūsų bažnyčias.

Citata iš: Saulius  rugpjūčio 24, 2016, 05:56:54
Bet vis tiek nesuprantu, kodėl viską kas vaizduoja Šventą gyvenimą reikia vadinti ikonomis.

O aš ir nevadinu jų ikonomis. Man buvo įdomu, kaip tokie unikalūs Kristaus veido atvaizdai, kaip Turino drobulės ir šis, atsispindi ikonografijoje, nes jei tai tikri Kristaus atvaizdai, tai jie turėtų atsispindėti.

Net nežinau Tomai, kaip tai apibūdinti, bet tiek tavo pateiktas Volto Santo of Manoppello, tiek Gvadelupės Dievo Motinos atvaizdai turi labai panašų braižą, - tai panašu į vieno menininko ar bent vieno laikmečio stiliaus darbus (nors kilmė nežinoma, bet jaučiasi tam tikras meninis vaizdavimo stilius, nes atvaizdas nepanašus į fotografinį ar tokį, kokį matome Turino drobulėje.

Turiu tokį hipotetinį klausimą: ar galėtų katalikas (Lietuvoj) eiti mokytis rašyti ikonas pas ortodoksus?

Galėtų, toks kaip mūsų Tomas

Aš turėjau minty ne tik rašymo techniką , bet ir teologinius skirtumus. Ar nesikirstų? Nors man atrodo, kad toks žingsnis būtų ekumeniškas