Aš tai nevisai suprantu, kas turima galvoje, kai sakoma "skelbti evangeliją".
Viena iš "skelbti" reikšmių yra "viešinti", bet neisi gi į viešas erdves ir atsistojęs ant bačkos skubantiems preiviams neskelbsi, o jeigu tai reiškia gyventi evangelija, tai reikia taip ir sakyti.

Skelbti Evangeliją, dar kitaip - eikite ir padarykite mano mokiniais, ir šis nurodymas skirtas visiems krikščionims be išimties, tačiau kiekvienas tai daro savo būdu, vienas atsistojęs ant bačkos, kitas pasilenkęs prie ligonio, dar kitas maldos tyloje arba kitas būdamas kantrus savo kasdienybėje, kiekvienam yra savas būdas. Bet turime kiekvienas liudyti ir skelbti Jėzus yra Išganytojas.

Pats Evangelijos skelbimą būtent taip ir suprantu - eini į viešą vietą (kažkodėl man šita frazė asocijuojasi su tuoletu, bet tegu būna parkas geriau), atsistoji ant bačkos (pakylos, kad tavo balsas skleistųsi virš žmonių galvų ir nepaskęstų minioje) ir kalbi visiems apie nuostabius Dievo darbus tavo gyvenime, apie tai, jog Jėzus Kristus yra gyvas ir nori veikti per mus (geriausiai veikia būtent asmeninis liudijimas iš patirties, o ne moralizavimas ir paskaitos). Tai - skelbimas. Kas kita yra gyvenimas. Dievas kiekvienam duoda malonės dovanų žinodamas mūsų galimybes. Mes patys ne visada žinome savo galimybes ir gali būti, jog gesiname Dvasią nenaudodami Dievo duotų dovanų. Reikia pamėginti! Ir svarbiausia - nebijoti apsijuokti, apsikvailinti, nes tada ugdomas nuolankumas, gesinama puikybė.

Sigitai, sako kad tai kuo gyveni kalba garsiau už tai, ką sakai va ir apaštalas rašo: Kristus mane siuntė Evangelijos skelbti, tiktai ne žodžių išmintimi, kad Kristaus kryžius neliktų be galios" (1 Kor 1, 17). Klausimas kokiu būdu tada, ane?

Tokiais būdais, kokie pasitaiko.
Pasitaiko, kai reikia viešai kalbėti, pasitaiko, kai reikia tyliai veikti, gyventi, būti. Tiesiog sakau, jog nereikia vengti viešo skelbimo, nes mes dažniausiai tipo tyliai čia pabūsiu, viskas gerai, esu nuolankus ir mažas žmogelis, kai tuo tarpu Dievas nori, kad būtum nuolankus ir mažas žmogelis garsiai kalbėdamas apie Dievo darbus tavo gyvenime. Velnias dažnai mus apmauna ir sukausto visokeriopom baimėm, kad tik užsičiauptume ir "neapsijuoktume" viešai skelbdami Gerąją Jėzaus Kristaus Naujieną. Taip velniai sukausto net ir tikruosius evangelistus, pašauktus garsiai skelbti nuostabius Dievo darbus.
Būkime jautrūs Dievo Dvasios įkvėpimams, paskatinimams veikti neįprastai, nekasdieniškai, nestandartiškai.