Kartais norisi pasidalinti ne tik viena ar kita mintimi, bet ir visu puslapiu minčių iš skaitomos knygos. Taigi pradedu ištrauka iš Daniel - Ange, "Atleidimas - dieviškoji chirurgija":

Verkti – tai laimė ir malonė

Atgaila ir gailestis gali būti išsakyti ašaromis. Jos yra Dievo dovana. Vienuoliai visais laikais meldžia šios ,,gailesčio ašarų" dovanos. Iki Vatikano II Susirinkimo Romos mišiole būta ypatingų Mišių, skirtų šiai malonei išmelsti, kas  šį tą pasako apie šios dovanos vertingumą.

Verki taip, lyg apraudotum pirmagimį! Jėzus padaro tai vienu iš palaiminimų: palaimintas, kuris verki. Tai reiškia dalytis Jėzaus ašaromis: ne tomis ašaromis, kurios Jam riedėjo iš atjautos Lozoriaus šeimynai, bet Verbų sekmadienio ašaromis, kurias Jis lieja dėl atsisakiusiojo Jį priimati miesto (šioms ašaroms atminti ant Alyvų kalno pastatyta koplytėlė). Tai ašaros, kurias sukelia manoji nuodėmė ir milžiniška viso pasaulio nuodėmė. Tai Dievo ašaros, riedėjusios per mūsų žmogiškąjį veidą. Juk visos mano ašaros pirmiausia suskaupia Jo akyse, kad jose būtų pašventintos ir sudievintos: manosios ašaros deimantais nurieda Jo veidu.

Tačiau tai gali būti ir vidinės, Šventosios Dvasios sužadintos ašaros, ugnies ašaros, kaip yra sakiusi Kotryna Sienietė.

Liūdesys, kurį Bažnyčios mokytojai vadina džiuginančiu liūdesiu, į mūsų gyvenimą įžengia pro atgailos vartus. Pirmiausia paguodos pažadas yra skiriamas tai liūdesio formai, kuomet verkiama už savo nuodėmes, ne apgailestaujant, ne iš nusivylimo savimi, bet todėl, kad širdis sutiko Tą, kuris atleidžia.

Jis išėjo laukan ir karčiai pravirko (Lk 22, 62). Štai ašaros, kurios teikia gyvybę! Štai ašaros, kurios palieka širdy nenusakomą laimę. Šios ašaros yra lyg naujas atgimimas. Kas tą patyrė, gali tai patvirtinti ir pasirašyti po Efremo Siro žodžiais: ,,Nėra nieko gražesnio už ašaromis patvinusį veidą". Tai džiaugsmą nešančios ašaros.

Šios ašaros prisišauks žadėtąją paguodą su viena sąlyga – jei jas sukels naujas žvilgsnis į tikrovę, jei ištrykš todėl, kad priimta tiesa. Atgaila visada bus susijusi su tiesos pripažinimu – tai galas išsisukinėjimams, apsimetinėjimams ir netikriems atsiprašinėjimams. Ji grąžina mus į tikrovę ir vėl įtvirtina tiesoje <...>.

Liūdinčiųjų palaiminimas pralaužia užburtą ratą ir žada paguodą bei džiaugsmą kiekvienam, kuris liausis kaltinęs kitą ir pradės kaltinti save. Liūdesys dėl nuodėmių, dėl savo skurdo mums leidžia išbristi iš iliuzijos, kurią esame susidarę apie save ir pasaulį. Atgaila ir sugrudusi širdis leidžia išvysti savo žmogiškąjį būvį vaiskioje ir ryškioje šviesoje".

Prie manęs prisiartina dešimtmetis berniukas ir ilgą laiką stovi tylėdamas. Nedrįstu jo raginti nei klausinėti. Staiga jis pakelia galvą ir užklausia:

     -   Tėve, ar jūs žinote, kas yra Himalajai?
     -   Žinoma, tai labai aukštų kalnų grandinė, ar ne?
     -   Taigi, matot, mano nuodėmės yra dar aukštesnis kalnas nei Himalajai.

Jam iš akių pamažu ima ristis didžiulės ir tokios gražios ašaros, jis man pareiškia: "Aš turiu tiek nuodėmių, Tėve, kad negaliu jų išpažinti – galiu tik išverkti".

Kažkada turėjau labai gerą knygą - Peter Seewald VIENUOLIŲ GYVENIMO MOKYKLA - kuri nukeliavusi iš rankų per rankas, jau nebegrįžo man. Neseniai radau ją Auguckos puslapyje - ačiū labai

Čia - mažytė ištraukėlė apie laiką:

---

Laikas nėra pinigai, laikas neįkainuojamas. Bet kaip įsigyti šios su niekuo nepalyginamos medžiagos, kuri taip dažnai yra nevertinama ir taip dažnai pražūva? Kaip elgiasi vienuoliai?

Kadaise Elžbieta Langeser (Elisabeth Langgässer) aprašė kelias scenas moterų vienuolyne – vienuolės siuvo marškinius, paltus, taisė batus, kepė duoną ir spausdino kirialus ant natų popieriaus. Viską tvarkingai, iš eilės. Ji stebėjo, kaip ostijų kepykloje čirškė vaflinė, kai ,,elastinga, balta tešla lietė inicialus alfą ir omegą, žuvį ir galios pilną IHS". Vienos seserys šakėmis mėtė karvėms šieną, kitos virė vaisius ir pilstė kvepiančią slyvienę į stiklainius. Tačiau net darbą siuvimo mašinomis ir jų ūžesį rašytoja laikė tik ,,prislopintu, kantriu tarškėjimu". Vienuolės viską darė lėtai ir ramiai, sakė ji, ,,visi jų darbai buvo tik maloni nuolatinės bendros maldos pertrauka". <...>

Iš tiesų laikas – tąsi sąvoka. Viena valanda ramiai sėdint visiškai tuščiame kambaryje, kuriame tyliai skamba muzika, yra nepalyginama su tuo pačiu laiko tarpu, praleistu perpildytoje mylios ilgio sostinės parduotuvėje, ieškant penkių ar šešių gimtadienio dovanų vaikams. <...>

Galbūt reikėtų daryti kaip anas vienuolis, kurį kartą paklausė, kaip jis, turėdamas tiek daug visokių užsiėmimų, visada išlieka toks susikaupęs.

Jis atsakė:

Kai aš stoviu, tai stoviu.
Kai einu, tai einu.
Kai sėdžiu, tai sėdžiu. Kai valgau, tai valgau.
Čia klausėjai jį nutraukė ir pasakė: ,,Bet ir mes tą patį darome".
Tačiau jis jiems atsakė:
Ne,
Kai jūs sėdite, tai jau ir stovite.
Kai jūs stovite, jau imate bėgti.

reiks pasimokyti iš to vienuolio, nes tikrai per savo išsiblaškymą ir per nenuoseklumą daug ką padarau ne taip

Dar šiek tiek iš tos pačios knygos

,,Ar žinote, kokį įsakymą žmonės visame pasaulyje pažeidžia dažniausiai?"
,,Ir vienuoliai?"
,,Ir vienuoliai, kaip tik jie".
Aš spėliojau: ,,Nusižeminimas? Paklusnumas? O gal – seksas, teisingiau – skaistumas?"
,,Tai yra dalykas, pasakė jis, kurio žmonės labiausiai trokšta ir, kad ir kaip būtų keista, mažiausiai pasirengę patys jį duoti". <...>

Motina Teresė kartą pasakojo tokį atsitikimą: ,,Niekada aš nesigėdijau pažvelgti į krucifiksą iki tos dienos, kai pas mus atėjo jauna moteris su mažu vaikeliu ant rankų. Ji pasakė, kad jau kreipėsi į tris ar keturias religines įstaigas, prašydama lašo pieno savo vaikui. Ten jai sakydavo: ,,Esi tinginė! Eik dirbti!" Ir dar kažką panašaus. Kai ji pas mus užėjo, aš paėmiau jos vaiką. Jis mirė ant mano rankų. Man buvo be galo gėda pažvelgti į kryžių. Jėzus mus taip apdovanojo, o mes nesugebam mažam vaikeliui paduoti stiklinės pieno!"

Tai ir buvo tas įsakymas, kurį taip dažnai pažeidžia ir vienuoliai bei vienuolės, o su jais – ir visa Bažnyčia. Ordino narė iš Kalkutos iš šio atsitikimo padarė vienintelę galimą išvadą. Ji davė sunkiausią įžadą, kurį tik galima duoti: ,,Skleisk ir ugdyk meilę nuosavuose namuose, nes tai yra vieta, kurioje meilė turi prasidėti".