Šis pavyzdys kažkiek iliustruoja tai:

Citata iš: Tomas M.  lapkričio 15, 2013, 14:40:46

Citata iš: Pilgrim  lapkričio 15, 2013, 04:45:15
O čia šiek tiek ne tai ...
veiksmas prasideda įrašo 8:20 vietoje

http://www.youtube.com/watch?v=BHFiDxxJV1E

Šiame pavyzdyje labai aiškiai matosi rusų batiuškos pranašumas - jis turi labai subtilų humoro jausmą, kuris papildo Dievo žodžio skleidimą, bet neprieštarauja jam. Tuo tarpu lietuvių kunigėliai (spėju vardan populiarumo) dar mokyklos nebaigusiems žmonėms dainuoja apie tai, ką naktį sode mylimieji daro (susituokę? ar ne?).

Čia ir yra visa esmė - subtilumas ir ištikimybė Dievui, todėl matomai mes ir žiūrime tuos pravoslavų video, nes pas mus to trūksta 

Tačiau gerai būtų plačiau padiskutuoti, kodėl ir kas mus vis traukia žvilgtelt, kas geresnio po stačiatikių stogu

Iš savo perspektyvos matau keletą dalykų:

• Stačiatikiai labai gerbia Tradiciją ir senųjų Bažnyčios tėvų išmintį, kas katalikų tarpe yra ne taip populiaru, nes daug žmonių skaito ir vadovaujasi "naujausiais ir geriausiais" leidiniais ir autoriais. Čia vakarų modernistinė kultūra tikrai turi įtakos. Galų gale susidaro tokia padėtis, kad jei nori gauti senųjų tėvų perspektyvos tam tikrais klausimais, vienintelis kelias - skaityti/žiūrėti stačiatikių resursus. Kaip vienas rusų apologetas vaizdžiai pasakojo - katalikų vienuolynuose pilnos lentynos senųjų raštų, tačiau jų niekas neskaito.



• Religinės informacijos lietuvių kalba trūkumas. Jei nėra galimybės naudotis anglų ar kitų kalbų resursais, greitai pasijaučia šiokia tokia informacinė sekluma. Rusų kalba dar daugeliui gerai pažįstama, todėl einame ten, kur ta informacija yra. Taip pat labai svarbu, kad rusai yra iš širdies labai svetingi ir ta informacija dalinasi nemokamai. Sako, kad ir lietuviai (buvo) svetingi, bet bent jau kalbant apie religinius resursus, to nepasakysi - nori knygos - mokėk litus ir pirk popierinį variantą. Rusų tarpe atvirkščiai - nori skaityti - imk ir skaityk, na o jei norėsi knygos, gali ir knygą nusipirkti 


• Didelė šalis gali daug padaryti, todėl kalba eina ne vien apie straipsnius ar knygas, tačiau video interviu, laidas, religinius filmus, audio knygas ir t.t. ir pan. Lietuva tiesiog per maža, o žmonės pasirinkę pasaulietinį gyvenimą, todėl tikėjimo darbai lieka ant dvasiškių pečių.


• Mažai veidų, mažai nuomonių. Turime kažkiek dvasininkų, bet nedaugelis pasireiškia aktyviu dalyvavimu, viešu dalykų svarstymu. Tai nėra blogai, kiekvienas turi savo charizmą, bet kai žmonių mažai, susidaro monolitinis vaizdas, nėra keleto nuomonių, taškų, kurie tikintiesiems suteiktų platesnį diapazoną apmąstymams.


• Taip pat susidaro toks vaizdas, kad stačiatikių dvasiškiai turi žymiai geresnį ne tik teologinį, bet ir bendrai dvasinį paruošimą. Tai gali būti susiję ir su dvasininko gyvenimu, nes jei pats Dievo tarnas maldą pakeičia knygomis, tai taip ir gaunasi, kad turime daug teologų, bet mažai dvasios vyrų. Spėju, kad stačiatikių seminarijose dvasinis gyvenimas užima svarbesnę vietą. Vakarų seminarijos tikriausiai panašios į sudvasintus universitetus. Bet čia mano daugiau spėjimas.

Ką jūs manote?

Nepatinka man toks pavyzdys palyginimui, manau tai nelabai etiška, o kas link visokių šaltinių - tai nepalyginami dalykai, kur Lietuvos galimybės, o kur didžiosios Rusios.

Manęs asmeniškai niekad nestatydino kritika ir nemanau, kad rodydami į savo trūkumus labai daug nuveiktume. Sory, Tomai.

Ir dar. Šitas tavo pastebėjimas, kad mūsų akys nuolat ten krypsta, kelia susirūpinimą, kad taip nejučia galim ir "nukatalikėti".

Na bet tai, kad mes vyniotume daiktus į vatą ar tai juos pakeis? Savaime suprantama, kad palyginti sunku šalis, bet žmonių sielos yra tokios pat, todėl tikrai nemanau, kad dvasingumo palyginimas yra neteisingas. Štai ir sakau - žiūrėkime, mes lietuviai ir šventumo siekime rungtyniaukime ne tik su rusais, bet su visomis tautomis, kad Dievas laimintų mus, mūsų šeimas ir mūsų šalį!

Aš dėstau dalykus atvirai ir taip, kaip man šiuo metu atrodo, o tavo susierzinusi reakcija tik patvirtina, kad yra būtent taip

Jei kyla susirūpimas, tai yra labai gerai, nes kai nesirūpini, tai ir prapuola tas tikėjimas... jei nežinau savo trūkumų, kaip tuomet juos pašalinsiu? 

Nieko aš nesusierzinus, sveika kritika gerai, bet ir tai daryti reikia subtiliai

Kas liečia literatūros ir visų kitų religinių šaltinių stoką lietuvių kalba, tai manau, kad mes turime tiek, kiek jos reikia turėti. Kaune, senamiestyje yra puikus katalikiškas knygynas. Jame knygų visa gausybė, tik pirk ir skaityk. Tik deja, knygos lietuviui yra ne taip lengvai įperkamos, nes kainuoja nemažai.

Aš į provoslavus nesidairau. Kaip jau minėjau savo dienoraštyje, esu pusiau rusė ir visa mano giminė iš tėčio pusės provoslavai, tačiau man asmeniškai nėra tam jokios traukos. Išvis, nieko nemėgstu kas rusiška. Esu ištikima katalikybei iki kaulų smegenų.

Manau, kad katalikiškos literatūros ir kitų šaltinių yra apsčiai, tik reikia ieškoti. Ir jos su kiekvienais metais vis gausėja. Man problemų nekyla, aš laisvai skaitau anglų kalba, todėl nieko rusiško neieškau. Dar ir dėl to, kad žinau iš patirties, kad rusai savo interneto svetainėse prikiša įvairių virusų ir kitokio šlamšto, kurie užkrečia kompiuterį.

Mūsų problema yra tame, kad mes nemokame pasitikėti Dievo valia, ir viską bandome forsuoti, irtis prieš srovę... O Dievas savo žmonėmis ir savo ištikimaisiais pasirūpina. Jis suteikia visko tiek, kiek reikia. Jei kažko nėra - vadinasi dar nereikia, dar ne laikas tai turėti.

Kodėl mes bandome būti Dievais ir viską jėga priversti padaryti? Tiesiog pasitikėkime 

Augucka, mums nereikia būti "dievais", bet ir nereikia sėdėti nieko neveikiant

Pati juk kažką dabar verti ar pan. Visi mes turime prisidėti prie Bažnyčios darbų, o kol prisidedančių bus mažai, tol ir bus informacijos stygius.

Pilgrim, tavo žinutę tikriausiai reikės kaip atskirą temą išsaugoti, nes čia klausimas kodėl mes taip elgiamės, o kaip jie į mus žiūri ir pan, tai čia ilga ir sudėtinga diskusija.

Ortodoksai turi daug labai graziu dalyku ir mes galime juos paimti.
Taciau savo zvilgsni pradedame kreipti kitur ir sakyti o ten ... tada kai nustojame pazinti savaji tikejima

Mums nereikia nieko veikti. Dievas veikia per mus. Mes savo valios turime visiškai atsisakyti ir pasitikėti Jo valia.
Aš pati nieko nedarau ir nieko neverčiu iš savo valios. Aš pajutau visa savo siela, kad tai turi būti išversta. Tiesiog žinau, kad tai Dievo valia, ne mano.

Savo asmeniniuose pokalbiuose su Dievu ir maldose visada prašau, kad galėčiau būti Jo įrankiu, todėl kartais turiu tokią nuojautą kažką daryti. Pati iš savęs aš esu niekas ir nesugebu nieko. 

Tomai, o ka tu toj dainuskoj isgirdai?
"...vieversy nerek nerek nakcia,
kai mylimas su mylima sodely paslapcia.."? Kas blogai? Apie koki kazko daryma kalbi :-)

Kun. Aldonas reto jautrumo ir subtilumo dvasininkas. Jam nereikia siekti populiarumo - gimnazistai ji ir taip labai myli. Taip kad, nepazystant zmogaus is arciau, nezinant konteksto butu ismintingiau susilaikyt nuo emociju ir nepult ju viesinti. o tas batiuska, tai grynai kopijuoja Smirnovo kalbesenos stiliuka, deja.. pigiai nori prasisukt :-)

Rusija didziule, vien kokiu literaturos, dailes, mokslo geniju prigimdzius - ten yra ant ko augti, is ko semti. Taip kad lygintis nereikia - pasiziurim, pasimokom - tai turi tik padeti su dar didesne meile atsisukti i saviskius.

Homo viator matyt daznokai lankaisi jezuitu baznycioje 

Нет, батюшка Pilgrim, имею честь знать лично ;-)

Iš reakcijų įdomu tai, kad žmonės priima klausimą labai asmeniškai, matosi, kad visi esame į tą balą įlipę... bet... šis klausimas gali būti ir labai bendrinis. Kažkodėl visi labai išgyrėme stačiatikių batiušką, kai jis mums katalikams aiškino, kaip reikia pasninkauti. Kas jį pasikvietė? Marijos Radijas! Magnificat išleido jau antrą (o gal net daugiau) knygą, skirtą stačiatikių šventųjų gyvenimams ir išminčiai. Čia jau leidykla prisidėjo... Jėzaus malda randa savo kelią ne tik pasauliečių, bet ir kunigų, vienuolių širdyse - paskaitykime, kiek Bernardinuose straipsnių ta tema prirašyta

Taigi, čia ne "mes", bet "MES" vis dairomės po Rytų Bažnyčios sodą ir žiūrime, kas ten už tvoros gero auga

Augucka, aš džiaugiuosi, kad tu randi lietuviškai tai, ko tau reikia, tačiau kiek aš peržiūrėjęs pravoslavų medžiagos, tai yra tokių dalykų, kur lietuviškai nėra, o klausimus reikia atsakyti...

P.S. dėl to lietuvio kunigo, tai juk nesakiau, kad jis blogas žmogus, aš kalbėjau apie tą dainą ir čia mūsų nuomonės skirias.

Esu garantuota, kad provoslavai iš katalikų jokios medžiagos sau nesirenka, nebent tik mus peikia.

Medžiagos ieškoma pas rusus turbūt todėl, kad atitinkama karta mieliau skaito informaciją rusų kalba, o ne anglų ar italų. Čia tiesiog, manau, šį reikalą lemia kalbų nemokėjimas. Mūsų ir tų kurie veda MR laidas kartos augę dar tarybiniais laikais. Daugumai rusų kalba buvo jiems pirmoji užsienio kalba. Labai daug vyresnių žmonių lietuvoje angliškai nė bum bum, jau nekalbu apie italų .  Štai ir visa paslaptis

Aš siūlyčiau po svetimus daržus nesidairyti, o bandyti kapstytis savo darže ir su Dievo pagalba ir malda atsiras ir žinios ir medžiaga ir visa kita. Juk visi puikiai žinom, kad Dievas daro stebuklus, tik va, pasitikėjimo Juo trūksta visiems. O ir nuostabių ir apsišvietusių žmonių turime Lietuvoje apsčiai, kurie galbūt gebėtų išleisti puikią literatūrą, tačiau finansai neleidžia.

Provoslavai irgi šitą pripažįsta katalikuose ir netgi perima ... 
Pripažįsta, kad Katalikų bažnyčia daug nuveikė įvairiais socialiniais klausimais ir to trūksta Rusų provoslavų bažnyčiai.
Mes minim Jėzaus maldą perimtą iš ortodoksų, tik dėl kalbos barjero (pagrindinė literatūra yra graikiška) imame tai kas randama rusų kalba. (Tarp kitko tai malda kuri pati mane susirado ...)
Tuo tarpu labai tyliai Marijos rožinis randa kelią ir pas ortodoksus, jie jo neatmeta.

Na o nuomonės dėl kunigų ... ir šiuo atveju ... yra dideli skirtumai informacijos kiekyje ...

Na ir pabaigai truputis vaizdo 

http://www.youtube.com/watch?v=CD__ISx8rk0

P.S. Homo viator придется самовар искать одной кружки нехватит

Citata iš: Tomas M.  lapkričio 15, 2013, 19:38:38
Iš reakcijų įdomu tai, kad žmonės priima klausimą labai asmeniškai, matosi, kad visi esame į tą balą įlipę... bet... šis klausimas gali būti ir labai bendrinis.

Aš irgi siūlyčiau vengti kapstymosi asmenyse, o šnekėti žvelgiant plačiau .

Bala, į kurią esam įlipę, gali būti, ne bala, o šaltinio, gyvojo vandens tėkmė, įtekanti į mirties jūrą, "dvokiančio vandens jūrą, jos vanduo pasidarys sveikas. Kur tik ta upė nutekės, visa, kas gyva ir kruta, gaus iš jos gyvybę. Vandeniui ten nutekėjus, joje knibždėte knibždės žuvų, nes jis taps sveikas, – visa gyvuos, kur tik upė tekės. Palei ją stovės žvejai nuo En-Gedžio iki pat En-Eglajimų, – bus vietos tinklams džiovinti, – joje bus gausu visokiausių žuvų, panašiai kaip Didžiojoje jūroje. Bet jos pelkės ir balos nepraras sūrumo, nes jos turi būti paliktos druskai." (Ez 47, 8-11)

Mano akimis žiūrint, kapstymasis vien stačiatikių bibliotekose, kur modernių autorių nerasite, yra panašiai, kaip sustoti toje šaltinio srovėje tampant akmeniu. O skaitant ir Bažnyčios tėvų raštus (kas nėra vien provoslavų nuosavybė), ir vėlesnius Bažnyčios mokytojus, galima susidaryti pilnesnį vaizdą ir būti gyviems toje Bažnyčios tėkmėje. Todėl nereiktų supriešinti ir piešti to, kaip kažkokio pasinaudojimo vieni kitais. Šeimoje yra toks žodis dalintis.

Kažkada buvome šnekėję apie orumą, kas nėra nei nuolankumas, nei išdidumas. Galbūt šioje vietoje mums trūksta būtent to?

Paskutiniais laikais, kai patirsime rimtus persekiojimus, mums labai pravers tėvų ir senelių patirtis. Visi suspaudimai žmones išgrynina ir vieni jų tampa piktais,  nepasitikinčiais, kiti – išmintingai mylinčiais ir romiais. Reiktų pasigilinti, kas padėjo išlikti ištikimiems tokiems mūsų šventiems tautiečiams, kaip Dirsytė, Matulaitis, Matulionis, kurie kaip ir Kristus iki galo nenulaužė palūžusios nendrės ir neužgesino gruzdančio dagčio, kol nenuėjo į pergalę teisingumo...

Na, manau, kad mūsų akys krypsta į rytų ortodoksus ne šiaip sau. G.Weigel'io "Laiškuose jaunąjam katalikui" skaičiau, kad Vakarai (įskaitant ir RKB) esą praradę estetiškumo pajautą ir TODĖL statome negražias (meniniu požiūriu) šventoves, nesirūpinama, kad šv.Mišios būtų gražios, ir pan. Todėl Vakarų katalikų akys ir krypsta į ikonas, Rytų ortodoksų liturgiją ir t.t. Tokiu būdu paprasčiausiai siekiama kompensuoti grožio trūkumą Vakaruose.

CitataMano akimis žiūrint, kapstymasis vien stačiatikių bibliotekose, kur modernių autorių nerasite, yra panašiai, kaip sustoti toje šaltinio srovėje tampant akmeniu. O skaitant ir Bažnyčios tėvų raštus (kas nėra vien provoslavų nuosavybė), ir vėlesnius Bažnyčios mokytojus, galima susidaryti pilnesnį vaizdą ir būti gyviems toje Bažnyčios tėkmėje. Todėl nereiktų supriešinti ir piešti to, kaip kažkokio pasinaudojimo vieni kitais. Šeimoje yra toks žodis dalintis.

Puikiai pastebėjai, Silvija.  Iš tikrųjų pas Rytų ortodoksus nėra išvystyta religijos filosofija, kaip atskira nuo teologijos disciplina. Tai ir lemia pagrindinius skirtumus tarp Rytų ortodoksų ir RKB.

P.S.

CitataKažkada buvome šnekėję apie orumą, kas nėra nei nuolankumas, nei išdidumas.

Turbūt norėjai pasakyti (tiksliau, parašyti): "...apie orumą, kas nėra nei menkavertiškumas, nei išdidumas"?   

Ko gero tu teisus, geriau tiktų menkavertiškumas, bet juk ir nuolankumas ne tas pats, kas orumas, ar ne?

Citata iš: Silvija  lapkričio 16, 2013, 12:37:32
Ko gero tu teisus, geriau tiktų menkavertiškumas, bet juk ir nuolankumas ne tas pats, kas orumas, ar ne?

Tiek nuolankumo, tiek orumo pagrindas krikščioniui yra tas pats - esu Dievo mylimas vaikas. Tad krikščioniui šie abu žodžiai būtų sinonimai.