Pradėti diskusiją "pastūmėjo" perskaitytas šis straipsnis -
http://bendraukime.lrytas.lt/isklausykite/laidotuviu-rimti-sudrebino-sutuoktinio-telefone-rasta-zinute.htm#.UrlY2pu9tMs

Be abejonės Jūs pavartysite  jį ... žodžiai kurie pakabino straipsnyje buvo šie

... O mano širdis yra mirusi. Meilė kažkaip stebuklingai išgaravo. Tapau šalta ir abejinga. Matau, kaip jis stengiasi įtikti, ir kartais pasidaro jo gaila. Bet nieko negaliu padaryti. Išoriškai esu linksma lyg nieko neatsitiko, o sieloje - gili tuštuma ...

Dar prieš 30 metų nesutikau su tuom ir sakiau gali būti kitaip ... praėjus tiek metų ir toliau tvirtinu ... net ir tokioje situacijoje gali būti kitaip ...
Taigi ar gali būti kitaip ? Ką Jūs manote 

Man niekas kitas į galvą nešauna, tik kad į tą moteriškę per jos patirtą emocinę traumą įlindo piktoji dvasia.

Durys, per kurias dažniausiai patenka demonai:
paveldėti prakeiksmai, perduodami iš kartos į kartą (ypač jei giminėje būta okultistų), taip pat su neatgailautomis giminės nuodėmėmis.
kūniškos nuodėmės
liga
emocinė trauma
transinė būsena
okultinė ir ezoterinė praktika
ir t.t.

Dėl to ji tapo pikta, keršto trokštanti, pagiežinga asmenybė. Jai pasireiškia demoniški būdo bruožai ir iš to išeinančios pasekmės. Jei nesusiims ir neatsigręš į Dievą, jai tik bus blogiau ir blogiau. Liūdna, bet yra kaip yra 

Labai daugelį dalykų galima įžvelgti šioje istorijoje. Pavyzdžiui, kaltė vieno ir kito sutuoktinio atveju: vyro - menksta jam atgailaujant, o moters, atvirkščiai, - randasi ir auga nesugebant atleisti. Galima net labai aiškiai atsekti tą persvaros tašką.

O apie sūnų, ant kurio guls pasekmės, užsimenama tik tiek, kad jį reikia užauginti iki pilnametystės (suprask, materialiai)... Suvešėjęs moters/mamos egoizmas. Dievo nepažinimas, neišmanymas kaip galima būtų padėti sau ir kitiems.

Šių laikų vargšai

O koks tikinčio žmogaus elgesys tokioje situacijoje ... ir kaip mes pasielgtume 

Tikinčio žmogaus elgesys turėtų būti gailestingas. Juk pasakyta:

Luko 17:3 Saugokitės! Jei tavo brolis nusideda prieš tave, sudrausk jį ir, jeigu jis atgailauja, atleisk jam.

Luko 17:4 Jei jis septynis kartus per dieną tau nusidėtų ir septynis kartus kreiptųsi į tave, sakydamas: 'Atgailauju', – atleisk jam".

Kolosiečiams 3:13 Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Kristus atleido, taip ir jūs atleiskite.

Lengva daryti prielaidas, kaip pasielgtum vienokioj ar kitokioj situacijoj, kol pats nesusidūrei tiesiogiai. O kaip tu pats pasielgtum? Aš žinoma, kad atleisčiau. Ne vapros, kaip rusai sako. Kiekvienas turi teisę klysti gyvenime ir pasitaisyti.

CitataMan niekas kitas į galvą nešauna, tik kad į tą moteriškę per jos patirtą emocinę traumą įlindo piktoji dvasia.

Čia aš dabar truputį pabūsiu Auguckos oponentas. Apsėdimas tikrai galėjo nutikti, bet šiuo atveju nemanau, kad tai, kas įvyko, yra apsėdimas. Tiesiog tai moteriai labai sunku atleisti savo vyrui neištikimybės faktą. Bet jos už tai smerkti nereikėtų - vieniems žmonėms (pvz., melancholiško temperamento žmonėms) yra sunkiau atleisti negu kitiems. Ir galėčiau pasakyti, kad nuoskaudos atleidimas priklauso nuo to, kokia sritis paliečiama, kaip giliai paliečiama ir pan. Šiai moteriai, matyt, jos vyro išdavystė palietė pačius giliausius jos asmenybės sluoksnius. Todėl atleidimas labai ilgai užtruks, nes reikia, kad nuoskaudos pūliniai išeitų iš pačių giliausių asmenybės sluoksnių. Tai neįvyksta per metus ar du. Tam kartais gali prireikti visą gyvenimą trunkančios kovos už atleidimą ir vidinę laisvę bei ramybę.

Citata iš: Augucka  gruodžio 28, 2013, 07:22:36
Tikinčio žmogaus elgesys turėtų būti gailestingas. Juk pasakyta:

Luko 17:3 Saugokitės! Jei tavo brolis nusideda prieš tave, sudrausk jį ir, jeigu jis atgailauja, atleisk jam.

Luko 17:4 Jei jis septynis kartus per dieną tau nusidėtų ir septynis kartus kreiptųsi į tave, sakydamas: 'Atgailauju', – atleisk jam".

Kolosiečiams 3:13 Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Kristus atleido, taip ir jūs atleiskite.

Lengva daryti prielaidas, kaip pasielgtum vienokioj ar kitokioj situacijoj, kol pats nesusidūrei tiesiogiai. O kaip tu pats pasielgtum? Aš žinoma, kad atleisčiau. Ne vapros, kaip rusai sako. Kiekvienas turi teisę klysti gyvenime ir pasitaisyti.

Žinoma, Augucka.  Aš manau, kad ta moteris kažkaip labai jau idealizavo savo vyrą ir buvo pamiršusi, kad nė vienas žmogus (išskyrus Jėzų Kristų ir Jo motiną Mariją) nėra tobulas, kad gali suklysti ir suklysti labai smarkiai. Jei pripažįsti tą suklydimo, pvz., santuokinės neištikimybės, galimybę bent jau sau pačiam (t.y., kad tu irgi gali taip suklysti, kaip suklydo kas nors kitas), tai atleisti pasidaro nesunku. Tačiau pripažink tu tą galimybę, kad gali pats imti ir va taip paprastai suklysti.    Juk tu - tai  , o tas kitas, jei suklysta, tai jau patsai kipšu tampa.

Pilnai pritariu, kad atleidimas gali trukti ilgiau, nei mums norėtųsi, bet apsispręsti naujam planui, tam tikra prasme, kerštui...?

Toje vietoje jau krikčioniui turėtų skambėti pavojaus varpai, nes sąmoningas apsisprendimas blogiui - sunki nuodėmė.

Citata iš: Silvija  gruodžio 28, 2013, 09:00:49
Pilnai pritariu, kad atleidimas gali trukti ilgiau, nei mums norėtųsi, bet apsispręsti naujam planui, tam tikra prasme, kerštui...?

Toje vietoje jau krikčioniui turėtų skambėti pavojaus varpai, nes sąmoningas apsisprendimas blogiui - sunki nuodėmė.

Jei to naujojo plano intencija - kerštas, tada taip. O jei tai (tegu ir nelabai vykęs) bandymas atkurti neištikimybės pažeistą santuokos orumą?   
Nežinau, kaip kitiems forumiečiams, bet man atrodo, kad ta moteris tiesiog nežino, ko imtis, kad atgautų dvasinę pusiausvyrą ir savo kaip sutuoktinės, o taip pat ir pačios santuokos orumą. Todėl ji ir kuria tokius planus, kurių tikslas yra bent iš dalies atstatyti vyro neištikimybės pažeistą orumą - tiek savo pačios, tiek ir santuokos. Žinoma, planai tikrai nevykę. Mano galva, tikrai yra geresnių būdų atgauti pažeistą orumą. Bet nereikia pamiršti, kad jos vyro neištikimybės santuokai padaryta žaizda yra labai gili ir dar neužgijusi ir atitinkamai veikia tos žmonos mąstymą, emocijas, moralines nuostatas. Tad stebėtis tokiais nevykusiais planais nereikia. Kaip nereikėtų ir skubotai lipdyti tiems planams keršto planų etiketės.

Citata iš: Augustas  gruodžio 28, 2013, 10:07:14
Žinoma, planai tikrai nevykę. Mano galva, tikrai yra geresnių būdų atgauti pažeistą orumą. Bet nereikia pamiršti, kad jos vyro neištikimybės santuokai padaryta žaizda yra labai gili ir dar neužgijusi ir atitinkamai veikia tos žmonos mąstymą, emocijas, moralines nuostatas. Tad stebėtis tokiais nevykusiais planais nereikia. Kaip nereikėtų ir skubotai lipdyti tiems planams keršto planų etiketės.

Gal tu ir teisus, nors apie kerštą ji ir pati užsimena:

CitataŠtai kaip gyvenimas iš manęs, jautrios ir gailestingos moteriškės, padarė piktą ir keršto trokštančią, pagiežingą asmenybę.

Pasidarė net įdomu, kokį būdą atkurti santuokos orumui pasiūlytų Augustas?

Citata iš: Silvija  gruodžio 28, 2013, 12:33:03

Citata iš: Augustas  gruodžio 28, 2013, 10:07:14
Žinoma, planai tikrai nevykę. Mano galva, tikrai yra geresnių būdų atgauti pažeistą orumą. Bet nereikia pamiršti, kad jos vyro neištikimybės santuokai padaryta žaizda yra labai gili ir dar neužgijusi ir atitinkamai veikia tos žmonos mąstymą, emocijas, moralines nuostatas. Tad stebėtis tokiais nevykusiais planais nereikia. Kaip nereikėtų ir skubotai lipdyti tiems planams keršto planų etiketės.

Gal tu ir teisus, nors apie kerštą ji ir pati užsimena:

CitataŠtai kaip gyvenimas iš manęs, jautrios ir gailestingos moteriškės, padarė piktą ir keršto trokštančią, pagiežingą asmenybę.

Vadinasi, ji ir pati supranta, kad kerštauti būtų kvaila ir beprasmiška. O tai jau šis tas teikiančio realių vilčių pasveikti. 

CitataPasidarė net įdomu, kokį būdą atkurti santuokos orumui pasiūlytų Augustas?

Nieko ypatingo. Tik įsisąmoninti, kad kiekvieno žmogaus, kaip, beje, ir santuokos, orumas slypi giliau už bet kokias pastangas tą orumą pažeisti. Kitaip tariant, suvokti, kad už žmogiško orumo stovi Dievas, ir todėl kiekvieno žmogaus orumas yra neatimamas iš išorės. Kaip ten apaštalas Paulius rašė: "Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas?..." (žiūr. Rom 8,35-36) Kai tai giliai įsisąmonini, tada ir supranti, kad gintis nuo įžeidimų visai nereikia. Ir į patį įžeidėją pradedi žiūrėti ne kaip į priešą, bet kaip į Dievo gailestingumo vertą žmogelį, vieną iš savo brolių. Pradedi suprasti, kad jam taip pat reikalinga pagalba, kad liautųsi krėtęs niekšybes. Ir toliau planuoji nebe kerštą, bet veiksmingas pagalbos priemones, kurių dėka tas įžeidėjas pagaliau baigtų savo niekšybes vykdyti. O kokios konkrečios priemonės bus veiksmingos, tai jau priklauso nuo tarpusavio santykių situacijos ir nuo "įžeidėjo" asmenybės.

Perskaičiau tą straipsnį ir pamačiau save jos vietoj.
Skaudu kai tave išduoda, žinau pati ką tai reiškia, atleisti dar sunkiau kai pats to niekada nedarytum (nes man neištikimybė, įtariu tai moteriškei taip pat, kažkas baisaus kaip galima būnant su vienu žmogum mylėti kitą, gal vyrai tai traktuoja kitaip(bent jau maniškis aiškino kad aistra kitai moteriai nėra neištikimybė).
O kai gyveni su tokia našta dar sunkiau, pati buvau ten pakliuvus(ji pati užsidaro savo neapykantos kalėjime ir pamiršo kad gyvenimas eina tolyn).
Nežinau ko labaiu gaila ar tos moters ar to vyro. Aš irgi save pagaunu nekartą grįžtančia prie nuoskaudų nors manau kad atleidau ir padėjau viskam tašką. Žmogus jau toks jam lengva paslyst, o kai skauda tai dažnai ir grįžti prie tos žaizdos.
Niekam to nelinkėčiau ir tikiuosi kad ta moteris sugebės jam atleisti. Mane į realybė sugražino atleidimo malda, kai atleidau visiems o pirmoj vietoj sau(nes labai ilgai kaltinau save kad nesugebėjau išsaugot santuokos) tada pradėjau gyvent. Ačiū Dievuliui už tai.

Arabele, užjaučiu tave, dėl to ką tau teko išgyventi  Galbūt ši patirtis tave priartino prie Dievo? Vienaip ar kitaip džiaugiuosi, kad išlikai stipri 
Man pačiai irgi teko pajusti vyro neišikimybę, net kelis kartus. Visus kartus atleidau. Todėl suprantu tave. 
Viską apsunkina mūsų prisirišimai prie materijos. Aš vis sau sakau, kad reikia mąstyti iš aukščiau ir žvelgti į tai, ką prarandu ir ką naujo atrandu iš konkrečios patirties. Neištikimybė - didelis neištikimojo praradimas. Jis praranda Dievo malonę per nuodėmę. Jis vertas gaileščio. Išduotieji nieko nepraranda. Žinoma išskyrus egoizmą ir savimeilę. Šitie du labai skauda, kai būna gerokai supurtyti.

Labai pažįstama situacija straipsnyje. Mano artimai moteriai buvo panašiai. Vos pagimdžiusi savo pirmagimį sūnų netyčia sužinojo, kad vyras turi meilužę ir ta jau, savo ruožtu, septynis mėnesius kaip nėščia nuo jos vyro. Kokia buvo žmonos savijauta, tai turbūt suprantate patys. Šeima iširo kosminiu greičiu, žmona su sūneliu liko be pajamų, be jokios paramos,  teko kapstytis kaip sugeba. Tokių dalykų atleisti neįmanoma ir jokiomis dovanomis ar atgailavimais neužkiši tos baisios išdavystės. Dabar toji moteris turi kitą vyrą, augina dar dukrelę . Jų santuoka jau "be šliūbo", bet man ji tikresnė už pirmąją, nes patėvis buvo tėvu tos moters sūneliui, abu labai gražiai augina dukrą. Neduok Dieve, susituokti su nevertu žmogumi, kuriam į santuokos sakramentą nusispjauti. O kalbantieji apie atleidimą tokiu atveju, tai arba naivūs, arba paprasčiausiai meluoja. Tokių dalykų atleisti neįmanoma. Nebent gyvenama drauge dėl materialinės naudos, dantis sukandus.

Citata iš: Giedrė  gruodžio 29, 2013, 12:35:04
Tokių dalykų atleisti neįmanoma ir jokiomis dovanomis ar atgailavimais neužkiši tos baisios išdavystės. <...> O kalbantieji apie atleidimą tokiu atveju, tai arba naivūs, arba paprasčiausiai meluoja. Tokių dalykų atleisti neįmanoma. Nebent gyvenama drauge dėl materialinės naudos, dantis sukandus.

Giedre įmanoma viskas aš savo vyrui atleidau tris kartus, ketvirtas buvo toks kaip tavo draugei kai jis jau kitoje šeimoje susilaukė vaiko tada mes išsiskyrėme manau kad ir vėl būčiau atleidus, tik tas vaikutis padėjo taška mūsų bendram gyvenime. Taigi kai labai nori galima viskas, o ypač kai myli. O tavo draugei pasisekė pabėgo anas susiradio kitą geresnį, taigi nėra to blogo kas neiįšeitų į gerą

Citata iš: Silvija  gruodžio 29, 2013, 17:55:40

Citata iš: Giedrė  gruodžio 29, 2013, 12:35:04
Tokių dalykų atleisti neįmanoma ir jokiomis dovanomis ar atgailavimais neužkiši tos baisios išdavystės. <...> O kalbantieji apie atleidimą tokiu atveju, tai arba naivūs, arba paprasčiausiai meluoja. Tokių dalykų atleisti neįmanoma. Nebent gyvenama drauge dėl materialinės naudos, dantis sukandus.

Aš manau, kad čia Giedrė painioja du skirtingus dalykus: 1) atleidimą ir 2) tolesnį gyvenimą po atleidimo. Atleisti galima, net jei ir po atleidimo negyvensi kartu. Taip yra todėl, kad atleidimas yra pasveikimas iš kito žmogaus tau padarytos nuoskaudos, kuris su sprendimu dėl tolesnio gyvenimo nors ir yra kažkiek susijęs, tačiau kartu tai yra ir skirtingas dalykas. Kitaip sakant, sakyti "neatleisiu" tai reiškia sakyti "atsisakau pasveikti iš kito asmens man padarytos nuoskaudos", tačiau visiškai nereiškia "atsisakau gyventi kartu su tavimi". Ir atvirkščiai, sakyti "sutinku gyventi su tavimi" nereiškia, kad "atleidžiu tau už tavo padarytą man nuoskaudą".

CitataNorėčiau atsakyti moteriai, kuri per savo mamos laidotuves sužinojo apie vyro neištikimybę. Tai - nepavydėtina ir nelinkiu niekam patirti to jausmo. Tačiau... Kai myli žmogų, niekada nelauki ir neprašai, kad tavo gyvenime atsirastų kitas vyras ar kita moteris, kuri paįvairintų kasdienę rutiną. Bet jei pasitaiko, tai labai sunku iš galvos pašalinti naujus jausmus.

Net pats nepastebi, kaip mintys apie naują asmenį užvaldo tavo smegenis. Kad ir kaip bandai išmesti iš galvos, jau mintimis tapai neištikimas. Taip man atsitiko, ir aš žinau, apie ką rašau. Labai lengva teisti tam, kas yra ,,aukos" vietoje.

Žmogus, kad ir vedęs, ištekėjusi ir turi vaikų, niekada netaps žmonos ar vyro priklausomybe. Taip, turėjai sunkų laikotarpį. Gyvenimas - tai kaip dangus apsiniaukęs su pragiedruliais. Galbūt laikas iš aukos kiauto išlįsti ir būti teisingu ir nesavanaudžiu. Tavo antroji laiško pusė tiesiog apgailėtina.

Originalas čia - http://bendraukime.lrytas.lt/isklausykite/laiskas-sutuoktinio-isduotai-moteriai-labai-lengva-teisti-bet.htm#.UsG1nZu9tMs

Miela Arabele, stebiuosi Jūsų stiprybe ir širdies gerumu. Tikrai be galo stebiuosi ... Mano draugei, tiesa, pasisekė su antru vyru gyvenimą išsitaisyti, bet nei sakramentų nei išpažinties dabar ji negali prieiti, o tai itin didelis dvasinis nuostolis jai.

Nesuprantu, Silvija, kas jus taip šokiravo dėl to, kad pasakiau, kad kartais išduota žmona (net patyrusi smurtą) lieka su vyru dėl pinigų. Taip dažnai būna, nes moterys tiesiog neturi savo buto, pajamų ir negali sau leisti prabangos išeiti. Džiaugiuosi, kad mano Močiutė ir Mama man nuo mažų dienų įkalė į galvą, kad turiu būti finansiškai laisva, susidaryti finansinį rezervą, apsisaugoti nuosavybę, kad niekada nuo jokio vyro nebūčiau priklausoma ir nereikėtų gyventi su sutuoktiniu ne dėl meilės, o dėl pinigų. Taip ir darau - nuosekliai siekiu finansinės laisvės, kad niekas manęs negalėtų išvyti iš namų ar palikti be skatiko. Šia prasme esu gryna pragmatikė ir manau, kad visos moterys turi taip elgtis, kad paskui nereikėtų gyventi su nevykusiu vyru "dantis sukandus".

Augustai, sunku atskirti atleidimą ir gyvenimą po atleidimo. Tai pernelyg tampriai susiję, o jei dar yra vaikų, tai praktiškai neįmanoma. Vieša paslaptis, kad dažnai sutuoktiniai per skyrybas pradeda taip vienas kito nekęsti, kad nė negali vienas į kitą pasižiūrėti, o kur dar turto dalybos, vaikų nustatinėjimas prieš tėvą ar motiną, komplikuoti santykiai su seneliais/uošviais.

Ačiū, Giedre, kad paaiškinai

Mane, tiesą sakant, šokiravo šis kategoriškas pasakymas:

Citata iš: Giedrė  gruodžio 29, 2013, 12:35:04
<...> Tokių dalykų atleisti neįmanoma ir jokiomis dovanomis ar atgailavimais neužkiši tos baisios išdavystės. <...>

- tokiu atveju, manau, nelabai galėtume tikėtis ir Dievo atleidimo sau už daugybę nuodėmių. Kad ir kitos rūšies - jos iš esmės vistiek yra Meilės išdavystė.

Čia - tokia trumpa ištraukėlė iš perskaitytos knygos:

Iš tiesų labai keista, kad mes, nepaisydami mumyse giliai įsišaknijusio meilės ilgesio, visus kitus dalykus laikome svarbesniais – pavyzdžiui prestižą, valdžią, seksą arba daugiau mažiau svarbių knygų rašymą. Beveik visą savo energiją mes sunaudojame žūtbūt šiems tikslams pasiekti. Ir nieko nedarome, kad išmoktume mylėti. Argi meilė yra tik žodis? Tik fatamorgana, kuri niekuomet negali išsipildyti? <...>

Meilė turi pajėgti daug ką pakelti ir ištverti. Ją reikia gelbėti vis iš naujo. Meilė yra, kaip žinoma, vienintelė medžiaga, kurios daugėja, kai ją švaistai, pasakė vienuolis ir tęsė: "Tik ši paslaptis turi vieną ypatybę: meilę paprastai reikia pirma duoti, kad jos gautum. Meilę reikia parodyti. <...>

Kristaus sąjūdis yra grynas taikos ir meilės sąjūdis, nors mums prireikia nemaža pastangų jį tęsti, įveikti priešiškumą ir liautis kivirčijus. Pagrindinis frontas yra Taip ir Ne meilei. Kova tarp meilės ir nesugebėjimo mylėti ir yra tikroji pasaulio istorija. Kardinolas Racingeris (Popiežius Benediktas XVI - mano past.) yra kalbėjęs apie sielų nuskurdimą. Tai atsitinka tuomet, kai žmogus apskritai vertybėmis pripažįsta tik tiksliai nusakomas verybes. Kardinolas pasakė, jog išnykus sugebėjimui mylėti atsiranda mirtinas nuobodulys, kuris užnuodija žmogų. Ir jei jis paimtų viršų, žmogus, o su juo kartu ir visas pasaulis žūtų".

Ir teisingai pastebėjai, kad nereiktų per anksti džiaugtis antra santuoka (ne tik dėl to, kad negali imti sakramentų) - vis dažniau pasigirsta kalbos apie tai, kur keliauja žmonija: greitai mūsų vaikai ar anūkai gali imti tuoktis su savo broliu/seserimi net patys to nežinodami