Ne tokia jau aš ir stipri, ir mylėt mokausi tik dabar kai jau viskas prarasta.
Buvau kaip ir visi paskendusi kasdienybėj ir nematydavau kas ir kur. Kai atsirado vaikai apleidau savo vyrą tai ir pabėgo pas kitą, niekada nebūna vienas kaltas ir niekada mylimas vyras nepalieka mylimos žmonos.
Matyt netaip mylėjau ir ne ten žiūrėjau dabar jau per vėlu bet bandau gyvent ir mokytis mylėti bent jau tuos kurie liko šalia.
O mokytis mylėti tikrai reikia, Silvija jūsų citatos kaip visada vietoj ir laiku. Ačiū jums Šiuo metu beveik visai neskaitau, bet čia atėjus gaunu svarbiausias santruakas kurios man reikalingos ačiū jums.

Žinai, patarti lengva, va pereiti per tai nugalėtoju - sunku. Aš mokausi lygiai taip pat ir, turiu pasakyti, esu prasta mokinė 

už tad esat labai gera mokytoja, ačiū jums už tai

Diskusija plėtojasi ne tik pas mus, bet ir interneto erdvėse 
turime labai stiprų polinkį katalikais būti maldoje prie stalo, sekmadienį Mišiose, laidotuvėse, krikštynose ... ir labai sunkiai būti katalikais kasdienybėje ...
Tęskime pašnekesius ... koks tas kataliko balsas šioje situacijoje 

CitataPraėjusią savaitę su skaitytojais pasidalinau savo jausmais dėl vyro neištikimybės straipsnyje ,,Laidotuvių rimtį sujaukė sutuoktinio telefone rasta žinutė".  Žmonės reagavo skirtingai. Vienį užjautė, kiti smerkė. Kristina net parašė man atvirą laišką ,,Laiškas sutuoktinio išduotai moteriai: ,,Labai lengva teisti, bet..." Sutinku beveik su viskuo, ką sakote. ...

http://bendraukime.lrytas.lt/isklausykite/sutuoktinio-isduota-moteris-as-leidau-jam-pasirinkti.htm

"Kas labiausiai įstrigo ir patiko, tai žydų meilė savo šeimai. Jie taip gražiai rūpinasi vieni kitais. Nuolat skambina, palaiko, padeda patarimais ir pinigais. Kaip gaila, kad mes, lietuviai, nemokame taip gyventi. Viskas, ką mes mokame, tai tik pavydėti, konkuruoti, skaudinti ir skųstis dėmesio reikalaujančiais pagyvenusiais tėvais bei artimaisiais."

Šiai minčiai galiu tik pritarti, mums daug ko reikia pasimokyti iš žydų. Teko sutikti porą tikrai puikių žydų tautybės žmonių - mano buvusių dėstytojų - ligi šiol juos labai gerbiu ir myliu.

Na, o dėl gyvenimo drauge po tokių įvykių, autorė teigia: "Nejaugi turiu su juo gyventi iki senatvės be meilės tik todėl, kad jam yra patogu šalia manęs?" Mano atsakymas jai būtų: "Tikrai neprivalai gyventi su tokiu, kuris tave išdavė, nebent nori patirti tą patį pažeminimą dar ir dar kartą, nes niekas juk nepasikeis."

Citata iš: Giedrė  sausio 02, 2014, 11:02:19
Na, o dėl gyvenimo drauge po tokių įvykių, autorė teigia: "Nejaugi turiu su juo gyventi iki senatvės be meilės tik todėl, kad jam yra patogu šalia manęs?" Mano atsakymas jai būtų: "Tikrai neprivalai gyventi su tokiu, kuris tave išdavė, nebent nori patirti tą patį pažeminimą dar ir dar kartą, nes niekas juk nepasikeis."

Tai va, tą ir norėjau pasakyti, kad jokio objektyvaus pažeminimo jinai nepatiria. Tai jos neištikimas vyras patiria pažeminimą, o ne ta, ištikima jam likusi, sutuoktinė.

CitataAugustai, sunku atskirti atleidimą ir gyvenimą po atleidimo. Tai pernelyg tampriai susiję, o jei dar yra vaikų, tai praktiškai neįmanoma. Vieša paslaptis, kad dažnai sutuoktiniai per skyrybas pradeda taip vienas kito nekęsti, kad nė negali vienas į kitą pasižiūrėti, o kur dar turto dalybos, vaikų nustatinėjimas prieš tėvą ar motiną, komplikuoti santykiai su seneliais/uošviais.

Psichologiškai tikrai sunku. Nepaneigsi to. Bet jei tikrai nori pasveikti iš kito padarytos nuoskaudos, tai teks daryti perskyrą ir labai blaiviai pažiūrėti į tikrovę: kam labiau kenkiu, atsisakydamas atleisti patirtą nuoskaudą, - sau ar tam mane įskaudinusiam žmogui.

Citata iš: Giedrė  sausio 02, 2014, 11:02:19
... nes niekas juk nepasikeis ...

Ale iš kur tokia aiškeriagystė 

Citata iš: Pilgrim  sausio 02, 2014, 15:01:56

Citata iš: Giedrė  sausio 02, 2014, 11:02:19
... nes niekas juk nepasikeis ...

Ale iš kur tokia aiškeriagystė 

Iš tikrųjų dauguma neištikimųjų nesikeičia, nusprendus pasilikti su juo. Gal nebent kurį laiką pabūna ramiai, o paskui ir vėl naujas romanas, vėl nauja neištikimybė. Kai kurios moterys net iš anksto (dar prieš sutuoktuves) savo būsimiesiems vyrams pasako: "Daryk, ką nori, bet kad aš to nesužinočiau". Suprask, pačios savo vyrų gyvenimu domėsis ne itin, bet jei, pvz., iš draugės ar šiaip pažįstamos sužinos apie vyro neištikimybę, tai jau ir skirsis. Įdomu būtų sužinoti apie tokio moterų sprendimo motyvus.    Gal čia savotiška neviltis reiškiasi?

čia bandymas apsidrausti tipo nežinau ir neskauda, bet tai nepadeda skauda visada, nes kai jis neištikimas labai jaučiasi visur ir visada, pasikeičia viskas ir kuo toliau tuo labiau jaučiasi.
O kai esi ištikimas pats labai sunku patikėt kad taip gali padaryti kitas, juk dažniausiai kitus vertinam per savaja prizme.
O aš vistiek tikiu, kad žmonės keičiasi tik reikia jiems duoti progą pasitaisyt. Juk dievulis mumis tiki kodėl gi mes negalim patikėti kitais (gal esu labai naivi, nekarta dėl to nusvilau, bet aš nenorėčiau kad kažkas man uždėtų spaudą, kad nepataisoma ir niekada manimi nebetikėtų).

Taigi... Kiek suprantu, mums kyla klausimas: dovanoti savo pasitikėjimą dar kartą ar ne? Mums, bet ne tai moteriai, nes ji jau apsisprendus ir tik ieško palaikymo 

Nepamenu ar  ji yra sakius ką nors apie santuokos priesaiką iki mirtis mus išskirs?

Žinoma, pasitikėjimo neįmanoma duoti, jei jo niekas nepriima, bet iš šio pasakojimo atrodo, kad vyras to trokšta ir norėtų ištaisyti situaciją Gaila, nežinome jo versijos, tačiau jei jau užsiimame čia patarimų dalinimu, tą turime daryti atsakingai, žinodami, kad ir patys būsime pasverti už tai.

Būna atvejų, kai vienas iš sutuoktinių (kai jis yra krikščionis ir santuoka krikščioniška) negali nieko daugiau padaryti dėl pražūtin einančios antros pusės, kaip tik melstis, bet šis atvejis ne toks. Moteris dabar pati atsidūrė apsisprendimo zonoje ir vargas jai, jei pasiliks dabartinėje pozicijoje...

šiek tiek plačiau apie tai kodėl išskirta frazė
... nes niekas juk nepasikeis ...
Joje glūdi du kabliukai:
1. jis pats, aš pats ... nuo manęs, nuo jo ...
negi pasikeitimas priklauso tik nuo žmogaus ?
o kur erdvė Dievui ...
Tarsi pasakymas -
Tu čia geriau nesikišk, jau mes kaip nors be Tavęs,
Tavo laikas Mišiose, sekmadienį, na dar kartais prie stalo
... bet tik ne kasdienybėje
2. niekas nepasikeis ...
lūpos kartoja - Dievas yra visagalis,
tačiau ... širdis tuom netiki.
Taip, žmogus vienas nepasikeis, tačiau mano širdis
netiki, kad Dievas gali jį .. ne tik jį, bet ir mane ir visą
situaciją pakeisti 
O paskui sakom Dievas neišklausė, tiek meldžiausi,
tiek lūpos kartojo ... lūpos, o kas buvo širdyje ?

Augustas puikiai suprato mano mintį apie nesikeitimą: "Iš tikrųjų dauguma neištikimųjų nesikeičia, nusprendus pasilikti su juo. Gal nebent kurį laiką pabūna ramiai, o paskui ir vėl naujas romanas, vėl nauja neištikimybė." - taip ir yra, deja.

Piligrime, jūs labai gražiai viską pateikėte, gal net ir teologiškai teisingai, bet bent man dažnai kasdienybėje būna toks stagnacijos pojūtis, kad ir kaip stengiuosi tobulėti, menkai sekasi realizuoti didelius ar mažus savo charakterio pokyčius. Ir vėl prie klausyklos langelio, ir vėl tas pat ... Čia kalbu apie paprastus kasdienius asmeninius nuslydimus. O kai kalba eina apie tokius didelius dalykus kaip nuolatinė santuokinė vyro ar žmonos neištikimybė, tai permainų tikėtis būtų labai sunku, net sakyčiau naivu, nes jeigu ištikimybė neįdiegta nuo jaunumės, tai nieko nebus ir vėliau. Dievas yra visagalis, bet Jis juk nestovės prie kiekvieno neištikimojo ir pirštu negrūmos ... Žmogus turi laisvą valią, kurią neretai panaudoja tam, kad netrukdomas daug kartų skaudintų kitus, o tai nereiškia, kad apgaudinėjamas asmuo privalo tapti nuolatine auka, kentėti ir tylėti. Mano velionis senelis sakydavo, kad jei sutikai tau neištikimą žmogų, tai bėk nuo jo kuo toliau ir kuo greičiau, kol darsyk nenusvilai. O jis buvo protingas smetoninę jėzuitų gimnaziją baigęs ir savo šeimą su trimis mažais vaikais  nuo fizinės pražūties per Antrąjį Pasaulinį karą ir Stalino siautėjimus ne kartą išsaugojęs žmogus, kuris žinojo ką sako. Jo patarimu ir stengiuosi vadovautis savo gyvenime ir kol kas, ačiū Dievui, labai gerai tas patarimas veikia.

Giedre,turiu ir kitokių minčių    taigi šnekėkimės
Ir vėl prie klausyklos langelio, ir vėl tas pat ... va čia ir yra jėga  visi mes tokie, tokia mūsų žmogiška dalia ... tokia mintis - prie klausyklos aš šlovinu Dievą ir išvardinu momentus kuriuose pasireiškė Jo gailestingumas ir Jis pasilenkė prie manęs.
apie paprastus kasdienius asmeninius nuslydimus. Didžiausi žygdarbiai ir yra pilkoje  kasdienybėje, ne kažkokiuose herojiškuose dalykuose, ir motina Teresė kažką  nuveikė būtent kasdienybėje.
neištikimybė, tai permainų tikėtis būtų labai sunku, net sakyčiau naivu pala pala, o ką daryti su pavyzdžiais, kaip Marija Magdalena, Augustinas ir dar visa krūva panašių atvejų ...  jie juk šventieji ...  anea
tuomet pradžiuginsiu visi mes būsime šventieji ... kažkaip netikėtina ... bet taip bus ... kaip ir jūsų dangiškas Tėvas yra šventas. Tai ne mūsų nuopelnas, tai dovana.
Jis juk nestovės prie kiekvieno neištikimojo ir pirštu negrūmos ...
deja manau, kad Jis tikrai stovi ... ir negrūmoja tik kviečia, ir kantriai laukia kol atsiliepsiu ... ,,Aš pašaukiau tave vardu – tu esi mano" (Iz 43, 1). Jėzus kviečia kiekvieną su savo istorija, gyvenimu, troškimais, džiaugsmais ir nesekmėmis. Kiekvienas esame Jam svarbus ir mylimas ... Gerasis Ganytojas ...
tai bėk nuo jo kuo toliau ir kuo greičiau, nežinau ... nežinau ... man šioje vietoje norisi paklausti o ką aš padariau, kad jis būtų kitoks ? Gal mano misija yra savo kantrybe ir nuolankumu jam pelnyti išganymą ir ką aš atsakysiu kai atėjus laikui manęs to paklaus. ,,Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo." Dėl širdies kietumo... o tegul jūsų širdys nebūna storžievės ...
Turime tobulą Jėzaus pavyzdį, kaip elgtis neaiškiose situacijose, bet ... kas aš esu ? Jėzaus sekėjas, o gal gerbėjas ...

Arkivyskupas palaimintasis Fulton J. Sheen yra pasakęs:

CitataPagalvokite, kiek kančios yra ligoninėse, tarp vargstančių ir sielvartaujančių. Pagalvokite, kiek tos kančios yra prarandama veltui!

Kiek tų Vienišų, Kenčiančių, Apleistų, Nukryžiuotų Sielų sako kartu su mūsų Viešpačiu Konsekracijos akimirką: "Tai yra mano kūnas. Imkite jį."? Tačiau būtent tai mes visi turime sakyti tą akimirką...

Mes dažnai kalbame apie tai, kas įvyko, apie kančią, neteisybę... bet tikriausiai nelabai norime pagalvoti, kokia yra tos kančios ir neteisybės prasmė. Kodėl man tai buvo skirta? Juk net jei tai būtų Dievo bausmė, Dievas savo bausme visuomet siekia vieno - didesnio sielos šventumo. Ar aš nieko nebuvau išdavęs visą savo gyvenimą? Ar aš nieko nesu įskaudinęs?

Citata iš: Giedrė  sausio 03, 2014, 09:24:19
...netrukdomas daug kartų skaudintų kitus, o tai nereiškia, kad apgaudinėjamas asmuo privalo tapti nuolatine auka, kentėti ir tylėti.

Taip, gal statistika teisi ir iš ties dauguma neištikimųjų nepasikeičia, bet kodėl? Gal todėl, kad visa ta kančia, kurią jie iššaukia, kaip Ark. F. Sheen sako - yra prarasta ir nepanaudota? Kas gali sudaužyti nuodėmės akmeniu apaugusią širdį? Tik kita širdis, kuri pasruvusi nuoskaudos ir kančios krauju, o ta kančia su nusižeminimu ir nuolankumu aukojama tam, kad būtų suskaldytas tamsus nuodėmės kevalas.

Švč. Mergelė Marija sako:

CitataMano vaikai! Aš kviečiu jus pasinaudoti Apaštališkąja Privilegija. Jūs esate pasirinkti kęsti Širdies Kankinystę už kitų žmonių nuodėmes. Šios savanoriškos Gyvos Aukos, kylančios iš jūsų Geros Širdies dėka, Dievas užlies savo Malonės potvyniu. Pagalvokite apie tai! Mano mylimi vaikai! Jei kantriai nešite mažyti mano Sūnaus erškėčių vainiko spyglį, kurį Jis davė jums, jūs galite išgelbėti nuo amžino pasmerkimo nesuskaičiuojamas sielas.

Ar išdrįsime prieštarauti Dievo Motinos išminčiai? Ar turėsime drąsos aiškinti jai, kad mūsų ar mūsų artimųjų "gyvenimo išmintis" yra aukštesnė ir teisingesnė? 

Mes persisunkę amerikiečių gyvenimo filosofija, teigiančia, kad visi žmonės turi būti laimingi. Tai nėra krikščioniška filosofija, nes krikščionys žino, kad jie atėjo į šį gyvenimą, kad taptų šventi ir būti laimingi amžinajame gyvenime, o laimė šiame gyvenime yra viso labo nebūtina sąlyga. Daugelis mūsų esame šios materialistinės filosofijos aukos, tačiau turime bandyti atsikratyti to nuodo, kad daugiau jis netemdytų proto ir mūsų sprendimų.

Skaitau ir žaviuos kiek dar daug turim kur link judėti, bet man čia visur atrodo kad reikalinga pabrėžti ne kančią, o meilę. Nes man atrodo kad Jėzus Kristus kentėjo todėl kad mus mylėjo, Marija kentėjo nes mylėjo Dievą ir savo sūnų. Visi mes kenčiame nes mylime juk jeigu nemylėtume nebūtų mums skaudu kad kažkas kažkur kažką išdavė. Aš noriu palinkėt visiems meilės mylėkim vieni kitus nesvarbu kaip ji mus žeistu. Gal ir vėl ką netaip supratau, tikiuos jūs mane atvesit į tiesos kelią.

Arabele,  Pasimokyt daugelis turime iš tokių mažutėlių kaip tu.

Bet kartais žmogus susiduria su tokiomis situacijomis, kur sunku atskirti ar meilė tai, ar nuolaidžiavimas. Kartais meilė būna labai griežta ir žmonės, sakantys nemalonius dalykus, būna tikresni broliai už tuos, kurie nutyli. Todėl labai naudinga paanalizuoti situacijas iš visų pusių. Ir faktas, kad jos visos skirtingos, nei vienos negalima tempti ant to paties kurpaliaus...

Todėl ir smagu kad visi pasisako iš savo varpinės, o paskui pamatai kas, kodėl ir kaip. O situacijos visada kitokios nes jei būtų viena formulė visi gyventume laimingi ir be vargo.

Citata iš: Giedrė  sausio 03, 2014, 09:24:19
Mano velionis senelis sakydavo, kad jei sutikai tau neištikimą žmogų, tai bėk nuo jo kuo toliau ir kuo greičiau, kol darsyk nenusvilai. O jis buvo protingas smetoninę jėzuitų gimnaziją baigęs ir savo šeimą su trimis mažais vaikais  nuo fizinės pražūties per Antrąjį Pasaulinį karą ir Stalino siautėjimus ne kartą išsaugojęs žmogus, kuris žinojo ką sako. Jo patarimu ir stengiuosi vadovautis savo gyvenime ir kol kas, ačiū Dievui, labai gerai tas patarimas veikia.

Giedre, tėvai ir seneliai dažnai savo pernelyg didele globa apsaugo atžalas ne tik nuo pavojaus, bet ir nuo paties gyvenimo. Iš baimės suklysti, įtariai žiūrėdami į kiekvieną žmogų, žinoma, kad apsisaugosim nuo jo, neuzmegzdami jokio santykio, bet galime taip prasilenkti ir su savo laime, kuri Dievo mums prieš akis padėta...

Na, Silvija, esate teisi, rizika prasilenkti su laime visada yra. Bet labai sunku tikėti ir pasitikėti, kai aplink tiek visokios apgaulės. Tikrai, esu labai linkusi apsidrausti. Visi mano artimi žmonės patikrinti bendravimo dešimtmečiais. Toks jau mano charakteris - kai žmogumi pasitikiu, tai pasitikiu pilnai, bet jeigu mane nors kartą kokioje nors srityje išduoda, tai antro šanso jau nebus. Gal tai kategoriškumas - galima vadinti įvairiai, bet tokia jau esu. Pati stengiuosi nieko be reikalo nenuvilti ir gyventi taip, kad bet kam galėčiau į akis žiūrėti, o kaip man sekasi, tai Dievas įvertins ...

Tomai, manau, kad nesame vien kentėjimui gimę. Su kančia jau ir taip visi esame susipažinę, nes gyvename sudėtingame pasaulyje. Kam dar varyti save į papildomus kentėjimus, kai jau turimų pakanka. Nežinau ...

Bet smagu, kad išsivystė tokia gera diskusija ir visi išsakė savo nuomones. 

Citata iš: Giedrė  sausio 04, 2014, 06:30:52
Toks jau mano charakteris - kai žmogumi pasitikiu, tai pasitikiu pilnai, bet jeigu mane nors kartą kokioje nors srityje išduoda, tai antro šanso jau nebus. Gal tai kategoriškumas - galima vadinti įvairiai, bet tokia jau esu.

O nemanai, kad tai - "nepajudinamas" tavo būdas - ir yra stagnacijos, apie kurią pati kalbėjai ir kuri tau jau kelia vidinius klausimus, tikroji priežastis? Juk eiti su Kristumi - tai leistis būti Jo keičiamiems. Visas mūsų gyvenimas tik tam ir skirtas, kad taptume tinkami Dangaus karalystei. Tad kas iš to, jei pragyvensim "užsimarinavę" savo tiesose, ir dar dešimtmečius vadinęsi krikščionimis, bandę kitus įtikinti, kad tai teisinga

Tik nesupyk, Giedre šitaip kalbėdama labai gerai žinau, kaip man pačiai išauga atsakomybė teisingai gyventi. Gaila, neturiu dvasinio vadovo, o savo netobulumus pamatyti žymiai sunkiau nei kito