Bet ar paveldimumo diagnozavimas negali pastūmėti žmogaus nuleisti rankas ir nieko nedaryti dvasinėj plotmėj, o tik vartoti medikamentus? Maždaug, aš čia ne prie ko, ta liga eina per genus, taigi tik vaistai man padės. Sako ir alkoholizmas kartais "eina per tuos genus", o juk kažkada tokioje giminėje buvo žmogus, per kurį ta bėda prasidėjo

Be abejo, medikamentinis gydymas kartais neišvengiamas, bet manyčiau tai turėtų būti kaip pagalbinis, be ne pagrindinis.

Citata iš: Tomas M.  balandžio 10, 2014, 22:21:34
Radau panašią mintį (vertimas laisvas):

"Depresija atsiranda ne dėl trūkumų ar kaltės turėjimo, bet dėl atsisakymo ją pripažinti, stoti į kovą. Šiandien yra dešimtys tūkstančių žmonių, kenčiančių dėl baimių, kurios realybėje yra ne kas kita, kaip paslėptos nuodėmės efektas. Sąžinės peržvalga išgydys mus nuo savęs pačių apgaudinėjimo. Ji taip pat mus išgydys nuo depresijos. ~Ark. Fulton Sheen (Peace of Soul)"

Citata"Depression comes not from having faults but from the refusal to face them. There are tens of thousands of persons today suffering from fears which in reality are nothing but the effects of hidden sin. The examination of conscience will cure us of self-deception. It will also cure us of depression." Archbishop Fulton Sheen (Peace of Soul)

Sakoma, psichologai gali "nuimti" savigraužą, bet tik vienas Dievas - kaltę.

Klausiaus čia vėl A.Valkausko, tai jis sako, kad mūsų visuomenė depresyvi ir to liūdesio yra daug  dėl to, kad praradome ryšį su Dievu. O nebeturint pas ką ateiti pasisemti ramybės, neįmanoma ir be pasekmių išgyventi suspaudimų. Labai varginamiems ligos yra tiesiog būtina pasinaudoti tokia pagalba, kaip išgydymo Mišios, visokios gydymo programos ir pan. Juk Viešpats paliko Bažnyčiai daugybę instrukcijų, tik ar mokame mes jomis pasinaudoti?

Turiu storą knygą apie melancholiją. Ten rašo, kad seniau dykumų vienuoliai ir atsiskyrėliai, gyvenę tyruose, melancholijos (acedia) būseną įvardindavo kaip vieną iš nuodėmių (jei neklystu), ir tai vadinosi "vidurdienio demonas".

ps
mano vyras dažnokai kenčia nuo depresijos, nieko negali veikti.. aišku ir man tada būna blogai.

Kiek pamenu, tai buvau radęs kitą vertimą tai melancholinei nuotaikai apibūdinti : vangumas. O mūsų laikais tai dar vadinama "negatyvumu", na kai viskas blogai, bet nesinori nieko daryti kad ką nors pataisyti. Šiaip, galime pastebėti kad tai mūsų visuomenėje įsišaknijusi yda.

Acedia - nera melancholija, tai visiskai kitas reiskinys. Ateina jis is dvasiniu kategoriju.

Iš tiesų, akedija nėra melancholija, o tik viena iš melancholijos variacijų. Atsiverčiau tą knygą, tai ne belestristinė knyga, o greičiau studija, ir randu visokių įdomių dalykų.

CitataAcedia reiškia ypatingą netekties būseną, sukeltą milžiniško psichinės energijos suvartojimo. Akedija yra sielos mirtis. Ledinė tuštuma. Glebus abejingumas. Viduramžiais šis terminas buvo kasdienės kalbos dalis, tačiau vėliau nugrimzdo į užmarštį, o prisikėlė XX a. pradžioje, šįkart susietas sy intensyviu intelektiniu ar moksliniu darbu.

Kaip supratau skaitydama, o skaičiau net du kartus šį skyrelį (vatinė mano galva ), terminas atsirado rytų vienuolijose, o vėliau paplito ir pas vakariečius. Taigi toliau irgi labai įdomu.

CitataŠis reiškinys jau vėlyvosios antikos laikais buvo įvardytas akedeia ir reiškė abejingumą, nerūpėjimą, tai būsena, kuri, kaip manyta, dažnai ištikdavo vienuolius eremitus dykumoje.[...] Dvasinis gyvenimas daugiausiai telkėsi į asketines pratybas..[...] Tikslas buvo susilaikyti nuo bet kokių troškimų: maisto, gėrimo, miego, šeimos, draugystės ir bendrabūvio, tačiau taip pat ir troškimo išvengti skausmo. Būtent todėl akedija ir buvo demonas..[...] Kaip psichinė būsena, ji primena intensyvų nuobodį. Abiem bendri atpažinimo ženklai yra ūmus prislėgtumas, nerimastingumas, neaiškus ilgesys, beviltiškumas, pasišlykštėjimas savimi, atbukęs silpnumas. Siela vaizduojama kaip išvarpyta arba perdžiūvusi ir sterili kaip dykuma..[...] ...nestigo ir rekomenduojamų būdų kaip ją įveikti. Pirmiausia ištverme. Meditacija taip pat efektyvus dėmesio nukreipimas, kaip ir meldimasis progiesmiu, psalmių deklamavimas ir Biblijos eilučių mokymasis mintinai (visi gerai žinomi skausmo slopinimo būdai) (kukuli, suklusk). .[...] Vis dėlto veiksmingiausia - praktinis darbas. Jį rekomenduodavo visi patyrę vienuoliai.

CitataVienoje išpažinties ie dorybių knygoje, parašytoje XVI a. pabaigoje, kompleksiškas akedijos turinys apibūdinamas 16 ydų:
abejingumas
silpnumas
mieguistumas
dykinėjimas
vangumas
lėtumas
aplaidumas
menka ištvermė
išglebimas
pasileidimas
neapdairumas
tingumas
atsidavimo neturėjimas
liūdesys
neviltis
gyvenimo nuovargis

Ieškodamas visai kitų dalykų, užtikau įdomią knygą - "Katalikų gidas apie depresiją" (anglų k.). Pasakytum, kad atsitiktinumas, bet mes juk žinome - atsitiktinumų nebūna

Kelios nuorodos:

Knygos apžvalga "Getting Free".

Knygos "Catholic Guide to Depression" skaitytojų komentarai.

Kadangi buvo kalbama apie ka zmogui daryti puolus i depresija, pasidalinau tuo ka pati kazkada suzinojau, ir tiek. Jokiais budais diagnoze nekeicia fakto kad geriausias gydytojas yra Dievas. Taciau jei jau mes kazka svarstom, tai turim bent kiek numanyti apie ka kalbam kiek konkreciau, o ne tai ka isivaizduojam.
Akedija vienam seminare mums aiskino labai paprastu pavyzdziu - penktadieni 4 val po pietu dazna zmogu apima vangumas ir nenoras likusi darbo laika efektyviai dirbti. Tai irgi yra akedija Bet kaip ja atskirti nuo tokio dalyko kaip nuovargis?
Ir pvz sarasas kuri patalpino Varlyte, nuo kada mieguistumas yra yda savaime? Juk zmogus yra apribotas savo fiziniu duomenu. Jei pvz nakti neissimiegojo, arba is viso niemiegojo, juk naturalu kad bus mieguistas. Arba silpnumas? Kaip tai is viso suprasti? GYVENIMO NUOVARGIS? YDA??? Paaiskinkite prasau, o tai visai nesuprantu kas cia kalbama. Jei tu ne robotas tai tu nuodemingas ar kaip suprasti?

Turbūt kartais reikia ir organizmą pataupyti
Pvz. dvi dienas save palepinus, po to trečią dieną jau savijauta pagerėja.
Tačiau ilgianiui savo silpnybėms pataikaujant, aš ant savęs pastebėjau, kad mieguistumas ne tik kad nedingsta, bet vis stiprėja ... vadinasi čia jau silpnybė.
Kas blogiausia ... kad pamatai tik praėjus laikui 
Jeigu save prievartausi visad - prasidės visokie psichosomatiniai skausmai, tą patyriau savo kailiu.

Gal reikia kažkokį ciklą užsiduoti. T.y. tam tikromis savaitės dienomis labiau pasistengti, o tam tikromis pasilepinti?

Labai gerai jei zmogus geba adekvaciai vertinti situacija ir savo savijautas. Tam reikia isminties ir nuolatinio budejimo. Man asmeniskai tampa vis akivaizdziau kad savo galimybiu nei ribu realiai neivertinu ir i savo savijautas reaguoju fariziejiskai.
Bet klausimas buvo kokiu zvilgsniu ziurint buvo sudarytas tas ydu sarasas.  Gal cia tiesios tam tikras akedijai budingu simptomu sarasas? Nerandu kito paaiskinimo.

Del to sarasiuko, sparnai, tai tikra nezinau, ka turejo galvoje XVI a. Rytu vienuoliai ji sudarydami. Tik aisku, kad tiems jausmams ir psichinems busenoms teike kitokia prasme nei siuolaikinis zmogus. Ten jauciu rasoma apie tokius jausmus, kurie ilgainiui tampa ydomis. Beto vakaru ir rytu vienuoliu mastysena radikaliai skyresi. Pvz, del mieguistumo - kas vakarieciui atrode kaip neisvengiamas poilsis (miegas), rytieciui buvo neisvengiamas blogis, atitraukiantis ji nuo Dievo. Berods sv. Siluano biografijoje rasoma, kad jis miegodavo 3-4 val. ir tas neistisai.

ps
Jeigu sparnus domina sitie klausimai, galiu paslolint ta knyga :-)

Čia mes kaip ir nukrypome į asketizmo temą, bet jei kas kitas skaitys, noriu tik priminti, kad imantis bet kokių dvasinių žygdarbių ar asketinių praktikų, yra privaloma pasitarti su dvasios tėvu ar nuodėmklausiu.

Tą primygtinai primena ir katalikai, ir ortodoksai. Gal tuomet ir dvasinių "avarijų" mažiau pasitaikys, nes vienas dalykas užsiiminėti saviveikla, kitas - vykdyti įsipareigojimus su paklusnumu, klausant kunigo, kuris su šventimais gauna specialias malones, kuriomis Dievas suteikia kunigui pakankamai išminties vesti tikinčiuosius dvasiniu keliu.

Toks dvasinis vedimas ir priežiūra saugo žmogų nuo per didelių išsekimų ir pan. Pvz. benediktinų vyresnysis tėvas Petras kartais leidžia savo vienuoliams ilgiau pamiegoti, net praleidžiant Rytinę maldą, kai mato, kad jo broliai pradeda per daug išsekti.

Kitas dalykas yra skirtumas tarp Rytų ir Vakarų dvasingumo. Ar gal net teisingiau būtų sakyti skirtumas tarp atsiskyrėliško ir bendruomeninio dvasingumo. Rodos Jonas Kasianas vienoje iš diskusijų kalba su atsiskyrėliu ir lygina skirtumus. Atsiskyrėlis "pasigiria", kad valgo tik kartą per dieną ir tik po saulėlydžio, o Šv. Jonas Kasianas savo ruožtu "pasigiria", kad jis niekuomet neužpyko ant bendruomenės brolio, tad kuris yra didesnis iššūkis? Dykumų tėvai dvasingumą tobulino labiau kūno varginimu, tuo tarpu bendruomenių vienuoliai - artimo meile paremtu harmoningu gyvenimu bendruomenėje.

Mūsų atveju yra svarbu palaikyti abu tobulėjimo kelius, bet natūraliai šeimos žmogus labiau turėtų koncentruotis ties bendruomeniniu dvasingumu. Pabandykite mėnesį laiko ant savo antros pusės (ar nepaklusnaus vaiko) nesupykti, gal ir pasninkai geriau eisis tuomet

Bet kuriu atveju paskaitykite šv. Pranciškaus Saleziečio "Įvadą į dvasinį gyvenimą", ten jis labai gražiai aiškina, kaip neperlenkti lazdos ir kur yra tikroji dvasinio žygdarbio pergalė.

Girdėjau tokį pasakymą: "be asketiškumo nėra krikščionybės".

Be to, bent minimalios disciplinos laikymasis suteikia žmogui tiek fizinę tiek sielos sveikatą.

Lenkiu į tai, kad ne viskas tik vienuoliams

Klausimas: kiek gali užsikrauti sau pasaulietis, kad tai būtų ir protinga ir naudinga?

Manau kad "minimalios" disciplinos nepakanka, kad zmogus liktu bent jau zmogumi. Gal mes tiesiog labai pamirstam, kad musu kasdienis kelimasis is lovos i darba, dantu valymas, buities prieziura irgi yra disciplina kurios nesilaikymas bent viena diena mums kainuoja skaudzius padarinius (nekalbu apie atostogas ) Griztant prie depresijos, gal as ir klystu, bet manau kad disciplinos trukumas/nebuvimas labai prisideda prie depresijos augimo.
Tiesa gal dvasines disciplinos ir yra kazkas siek tiek "kito", bet jei zmogus nedisciplinuotas is esmes, pas ji nebus ir dvasines disciplinos juk, ir atvirksciai.

Visiškai sutinku, kad kasdieninė disciplina irgi yra būtina ir kad ji padeda kovoti prieš vangumą ir depresiją.
Turbūt dėl to ir tą kasdienę discipliną būtų galima pavadinti dvasinga.

Kuo ypatinga krikščionio disciplina, tai gal dar tuo, kad sekmadienį nemiegi iki 12, o keliesi į mišias . Taip pat prisideda vakarinės/rytinės maldos ( trukmė turbūt nuo žmogaus priklauso; nesmerkčiau jei kas meldžiasi tik kokias dvi minutes ). Kam užtenka minimumo, o kas gal dar užsibrėžia ir kažko daugiau.

Štai man asmeniškai, turbūt nepavyktų ryte atsikelti į darbą, jeigu neprašyčiau Dievo kad padėtų man tai padaryti ir dar ištverti darbo dieną.. Gal tas darbas nėra toks blogas, ir kai jau nusiteiki, tai net įdomus, bet kai užeina tokie momentai kad nesinori ir būna sunku, tada per juos reikia kažkaip perlipti - persilaužti, ko pačiam ne visad išeina padaryti; va čia ir ateina Dievo pagalba, taip manau ...

Reziumuojant, turi būti kažkokia varomoji jėga. Be tikėjimo, tai būtų kažkokie malonumai, aistros, užsimiršimai ir pan. O kai yra tikėjimas, tuomet ir be šitų malonumų galima bandyti įprasminti darbą, paaukojant jį Dievui, ar ne?

Lietuvių kalba išleistos labai geros knygos kurias rekomenduoju:

Kathryn J. Hermes, FSP "Maldos išgyvenantiems depresiją"
Kathryn J. Hermes, FSP "Išgyvenant depresiją katalikiškas požiūris"
Kun. Jan Reczek "Palūžusią dvasią išgydo Jėzus. Malda prašant išgydymo"

Atsitiktinai užtikau prieš kelias dienas į amžinybę iškeliavusio labai garsaus JAV pamokslininko tėvo Benedict Groeschel paskaitą "Nešant sunkų kryžių: efektyviai sprendžiant depresijos problemą" ("Carrying a Heavy Cross: Dealing Effectively with Depression"):


https://www.youtube.com/watch?v=ax5H808bymY

Kitos dalys matysis dešinėje, kaip susiję video.

Aaron Kheriaty. Depresijos vadovas katalikams

Susijusi diskusija:

Gabriel Bunge ,,Akedia"