Susimasčiau apie tai. Štai visi skaitome Bažnyčios tėvus, šventųjų raštus, kai trūksta info ir pravoslavų raštus

Ir rodos tiek tos literatūros, kad tik laiko turėtum... bet ar reikia skirti laiko mūsų tautinei dvasinei literatūrai? Pirmiausia aišku į galvą ateina A. Maceinos raštai, bet yra ir daugiau gero dvasinio palikimo, ypač iš "Smetonos laikų".

Juk mes - lietuviai, turime kažkokį "lietuvišką" prieskonį bendroje Bažnyčios virtuvėje, ar ne?

Be abejonės, mes turime išskirtinę vietą Švč. Mergelei Marijai ir Kristaus kančiai, bet įdomu būtų padiskutuoti, ką išskirtinio, mes randame tautinėje religinėje mintyje? Jei neišskirtinio, tai gal yra kažkokie dažniau pasikartojantys bruožai?

Tad kas mus padaro lietuviais katalikais? Ar mes turime kažkokių labiau pasireiškiančių mąstymo būdų, gijų, vedančių prie to paties didžio Tikslo?

Labai labai įdomią temą suformulavai, Tomai. Bet čia reikia būti stipriai pasikausčius, kad rimtai diskutuot su tavim . Aš nepretenduodama į tai pabandysiu paprastai išreikšt, kaip tą jaučiu.

Kažkada, pamenu, susitikime su tuo pačiu R. Cantalamessa, jaunimo šlovintojų choras giedojo lietuviškas giesmes, o jis vis prašė ką nors linksmesnio repertuare surast. Choro vadovas pasiūlydavo vis naują ir naują giesmę, bet popiežiaus pamokslininkas tik nustebdavo vis iš naujo, kad mūsuose nėra giesmių pagal jo temperamentą .

Manau tai ryškus mūsų charakterio bruožas, gal būt paveikęs ir teologinę mintį. Aišku, pastaruoju metu viskas maišosi ir matyt susiniveliuosim net ir šiuo klausimu su visu pasauliu. Štai per MR girdėjau YouCat'o komentarą, kur vienas jėzuitas gan paniekinančiai minėjo mūsų kaip amžinų kankinių įvaizdį, buvo skatinama gyventi pozityvumu ir džiaugsmingumu. Gal tai ir teisinga teologiškai, nes tikrai, ir iš savo patirties galiu paliudyti, kad vilties, ypač Lietuvos kaime, labai mažai telikę, nors tikinčiais dar visi save tebelaiko... Tačiau yra čia ir kiti dalykai, kuriuos jaučiu savo kraujyje ir geriau neapsakysiu to, kaip apie tai rašė A. Patackas naujoj knygoj ,,Litua":

CitataLietuva yra rojus, prarastasis rojus. Anų laikų Lietuvos žmogus Juozas Eretas, o iš tikrųjų Jozeph Ereth, yra Lietuvą pavadinęs Europos Adomu. Šitaip eretiškai galėjo pasakyti tik jis, mistinis lietuvis – neturėjęs nė lašo lietuviško kraujo, bet įspėjęs Lietuvos slėpinį ir todėl triskart lietuvis.

Tačiau kas gi yra Adomas? Kažkada rašiau: ...Adomas, pirmasis žmogus, buvo vaikas. Dievas sukūrė žmogų ,,pagal savo paveikslą ir panašumą", sukūrė jį vaiku. [Nes Dievuje yra visko, yra ir vaiko. Tobulas žmogus yra vaikas. Vaikas yra tikrasis žmogus. Vaikas turi viską, ko reikia tobulam žmogui, ir turi svabiausia, ko reikia tobulybei, - tyrumą, castitas...] Vaikas buvo provaizdis kuriant žmogų, ne suaugęs. Tačiau vaikų, ypač kūdikių akyse yra kažkokio keisto ir graudaus liūdesio – savo pirmgimį vadinau liūdniuku. Jie nekalba, jie liūdi. Ar jie žino, kad išnyks?...

Lietuva taip pat yra vaikas, rojaus vaikas:
...kol žmogus yra vaikas, jis yra rojuje, bet tai trunka labai neilgai. Paskui jis miršta – vaikas miršta jame...
Lietuva gyveno rojuje, Lietuva ir buvo rojus:
...jie, pirmieji žmonėsgyveno rojuje, kol neparagavo uždrauso vaisiaus. Dievas sakė: nuo gero ir pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik jo paragausi, turėsi mirti. Jie paragavo ir jie mirė. Juose mirė vaikas...

Bet grįžkime į Lietuvą...
,,Šalis šita nežino prabangos liūdnos – subręsti"... – tai ištarė dar viena transcendentinis lietuvis Oskaras Milašius. Lietuva yra vaikystė, Europos vaikystė – amžinai žalias rojus, liūdna miglų skraiste apsigaubęs. Niekada nepražįsti, niekada nepražįsti, amžinai žaliuoti, amžinai žaliuoti – kaip toji Eglė, ant jūros kranto vaikus savuosius apglėbusi. Apsigaubusi skara, apsigaubusi migla, amžinoj prarasty, amžinam laukime...

Mano mamą, iš kurios į mus, vaikus, tikėjimo paveldas tekėjo, taip pat vaikystėje vadino liūdnute (įdomus sutapimas), bet ji niekada neprarasdavo vilties, joje derėjo Tai ir Tai.

Taip pat dar atėjo į galvą vienų rekolekcijų patirtis, joms vadovavo svečiai iš Belgijos. Žiūrėdami į mus, jie negalėjo apsikęst dėl mūsų nuosaikumo, nesugebėjimo džiaugtis giedant, to išreikšti kūnu, jie visaip stengėsi "perauklėti" mus, deja, nesėkmingai. Bet kai patys ėmė pasakoti savo liūdnas gyvenimo istorijas, jie buvo apstulbę nuo lietuvių sugebėjimo būti empatiškais, mokėjimo užjausti. Su tuo baigėsi ir ta jų prievarta mums

Siūlau pažiūrėti ... gal kas įkris ir duos minčių 

Kun. Arvydas Žygas kalba apie savo vaikystę Čikagoje ir apie Punsko krašte dar sovietmečiu jo atrastą, giliomis lietuviškomis tradicijomis paremtą šio krašto žmonių gyvenimą.
http://www.bernardinai.lt/tv/laida/260/kun-dr-arvydas-zygas-mintys-apie-vaikyste-cikagoje-meile-lietuvai-ir-istorine-lietuviu-zeme-punske

Šitas labai geras video, labai pozityvus

Bet kaip tu pats, Pilgrim, jautiesi būdamas lietuviu kataliku? Ar matai skirtumą lietuvių nuo, pvz, austrų ar vokiečių? Įdomu būtų išgirsti autentišką liudijimą.

Lygiai to paties norėčiau paklausti ir Tomo. Nes mano manymu ta  vertė priklauso ne tik nuo tokių korifėjų kaip Maceina, bet ir nuo kiekvieno iš mūsų.

Tiesa, į temą mes čia kol kas nlb atsakom , tik manyčiau, kad labai mažai ką ir turime lietuviško skaityti... Bet tai nereiškia, kad mūsų paveldas nereikšmingas. Čia kaip ir tie kūno nariai, kad ir menkiausias, pvz, mažasis pirštelis, turi reikšmės viso kūno sveikatai

Kun. Arvydas Žygas paskaitose dažnai kartodavo klausimus ... ką reiškia būti lietuviu ? ką reiškia būti kataliku ?
Skirtumas yra  mūsų išgyventa katalikybė kitokia negu austrų ar vokiečių ... kitokia negu italų ar anglų.

Lietuviai autoriai ... ne daug jų yra, keletą pridėsiu, tuos kuriuos greitai prisiminiau
Antanas Paškus – kunigas, mokslininkas teologas, psichologas, pedagogas.

    1984 m. – ,,Asmuo ir laisvė".
    1987 m. – ,,Krikščionis ir šiandiena", ,,Krikščionis psichologinėje kultūroje".
    1988 m. – ,,Evoliucija ir krikščionybė".
    1990 m. – ,,Asmenybė ir religija", ,,Psichoterapijos vaidmuo religiniame asmens brendime".
    1991 m. – ,,Sąžinė psichologiniu požiūriu" (kitas pataisytas leidimas – 2009 m.).
    1992 m. – ,,Idėjų sankryžoje".
    1993 m. – "Dievai, dvasios ir žmonės ,,Naujajame amžiuje".
    1995 m. – ,,Žmogaus meilės".
    1996 m. – ,,Kunigo meilė".
    1998 m. – ,,Tikėjimo ir netikėjimo sąlytis šiandien".
    2002 m. – ,,Žvilgsnis į pasaulėžiūrinę aplinką, šventovę, save".
    2003 m. – ,,Meilė – žmogaus pašaukimas".

Stasys Yla – kunigas, rašytojas, Lietuvos katalikų mokslų akademijos akademikas.

    Laisvamanybė Lietuvoje, 1936 m.
    Būk jo angelu sargu, pjesė, 1936 m.
    Aš nenoriu Jurgio, pjesė, 1937 m.
    Komunizmas Lietuvoje, slapyvardis Juozas Daulius, 1937 m.
    Laisvės problema: Krikščioniškosios ir naujoviškosios pasaulėžiūros šviesoje, 1938 m.
    Krikščionybės įvedimas Lietuvoje, 1938 m.
    Siauroji ar pilnutinė katalikybė, slap. Juozas Daulius, 1939 m.
    Dvasinė kaimo krizė ir kunigas, 1940 m.
    Sutryptame kely, slap. Juozas Yluvis, eilėraščiai, 1947 m.
    Žmonės ir žvėrys Dievų miške, atsiminimai, 1951 m., 2 leid. 1999 m.
    Ateitininkų vadovas, 1960 m.
    Dievas sutemose, 1964 m.
    Moderni mergaitė, 1964 m., 3 leid. 1996 m.
    Šiluva Žemaičių istorijoje, d. l 1970 m.
    Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje: nuo Mažvydo ligi Skvirecko, 1973 m.
    Jurgis Matulaitis, 1977 2 leid. 1993 m.
    Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: kūrėjas ir žmogus, 1984 m. 2 leid. 1992 m.

Palaimintasis Jurgis Matulevičius - Matulaitis MIC
Jurgis Matulaitis. Užrašai. Vilnius: Aidai, 1998.

Kęstutis Antanas Trimakas – kunigas, psichologas, redaktorius.

    Ieškančiojo pėdsakai: evangeliniai mąstymai. – Dyer (IN): Židinys, 1989. – 267 p.
    Jėzaus gyvenimo iliustracijos: pagal Marijos Valtortos veikalą ,,Žmogaus-Dievo poema". – Čikaga: Židinys, 1994. – 134 p.
    Dvylika atsiliepimų į Dievo meilę. – Kaunas: LKB TK Komisijos leidykla, 1995. – 103 p. – ISBN 9986-556-10-4
    Žmogaus aukščiausi skrydžiai: religinių išgyvenimų psichologija. – Kaunas, 1996. – 237 p. – ISBN 9986-556-32-5
    Asmenybės raida gyvenime. – Kaunas: Tarpdiecezinės katechetikos komis. leidykla, 1997. – 326 p. – ISBN 9986-556-61-9
    Tikint bręsti. – Kaunas: Lietuvos katechetikos centro leidykla, 1998. – 370 p. – ISBN 9986-556-72-4
    Priimti Jėzų Kristų ir gyventi su juo: pagal Jono Pauliaus II enciklikas. – Kaunas: XXI amžius, 1998. – 63 p.: iliustr. – ISBN 9986-455-09-X
    Ieškančiojo pėdsakai: evangeliniai mąstymai. – 4-asis leidimas. – Kaunas: Lietuvos katechikos centro leidykla, 1999. – 267 p. – ISBN 9986-556-12-0
    Jaunimas: patirtis ir įžvalgos. – Kaunas: Lietuvos katechetikos centro leidykla, 2000. – ISBN 9986-556-90-2
    Gero medžio geri vaisiai: faktai ir teiginiai apie Medjugorję. – Kaunas: Naujasis amžius, 2002. – 30 p. – ISBN 9955-426-18-7
    Marija: ,,Aš kviečiu jus": Medjugorjė: įvykiai, žodžiai, vaisiai. – Kaunas: Naujasis amžius, 2002. – 173 p. – ISBN 9955-426-17-9
    Asmenybės raida gyvenime. – 2-asis leidimas. – Kaunas: Marijonų talkininkų centro leidykla, 2002. – 325 p. – ISBN 9955-9357-6-6
    Jonas Paulius II: gyvenimas, idėjos, veikla. – Kaunas: Marijonų talkininkų centras: Gyvybės kultūra, 2005. – 31 p. – ISBN 9955-629-07-X
    Šauksmas iš Sibiro: Adelė Dirsytė ir kalėjime sudaryta maldaknygė. – Kaunas: MTC leidykla, 2005. – 23 p.: portr. – ISBN 9955-629-06-1
    Motina ir tėvas dukros ir sūnaus patirtyje. – Kaunas: Marijonų talkininkų centro leidykla, 2005. – 80 p. – ISBN 9955-629-05-3
    Turėti gyvenimo apsčiai. – Kaunas: Marijonų talkininkų centras: Gyvybės kultūra, 2006. – 39 p. – ISBN 9955-629-11-8
    Kristuje gyventi ir kurti. – Kaunas: Marijonų talkininkų centras: Gyvybės kultūra, 2006. – 16 p. – ISBN 9955-629-10-X
    Jis man dovanojo būtį: eilėraščių rinkinys, 1980–2010. – Kaunas: MTC, 2010. – 160 p. – ISBN 978-9955-629-22-1

Antanas Leonardas Rubšys – prelatas, Šv. Rašto profesorius.
Raktas į Naująjį Testamenta, Krikščionis gyvenime, 1978
Raktas į Senąjį Testamenta, Krikščionis gyvenime, 1982
Šv. Rašto kraštuose, Krikščionis gyvenime, 1982
Raidė užmuša, dvasia gaivina, Krikščionis gyvenime, 1984

Levas Karsavinas – Rusijos ir Lietuvos kultūros istorikas, filosofas.
Очерки религиозной жизни в Италии XII–XIII вв. СПБ. 1912.
Монашество в средние века. СПб. 1912.
Основы средневековой религиозности... СПБ, 1915.
Культура средних веков. СПБ – М., 1914.
Католичество. Петроград, 1918.
Введение в историю. Петроград, 1920.
Восток, Запад и русская идея. Петроград, 1922.
Д. Бруно. Берлин, 1923.
Философия истории. Берлин, 1923.
О началах. Берлин, 1925.
Perí archon. Ideen zur christlichen Metaphysik. Memel, 1928.
О личности. (Каунас) 1929.
Istorijos teorija, 1929.
Europos kultūros istorija. Kaunas, 1931-1937.
Istorijos metafizika (1940–1947 m., rankraštis)
Apie tobulybę (1950–1952 m., išspausdinta 1991 m.)
Tai Tu mane kvieti, poetinių kūrinių rinkinys su autoriaus komentarais, 2002 m.
Levo Karsavino fenomenas: [monografija] (sud. Povilas Lasinskas). – V.: Vaga, 2009

Stasys Šalkauskis – Lietuvos filosofas, pedagogas

    Bažnyčia ir kultūra (studija), 1913 m.
    Kultūros filosofijos metmenys, 1926 m.
    Bendrosios mokslinio darbo metodikos pradai, 1926 ir 1933 m.
    Visuomeninis auklėjimas, 1932 m.
    Ateitininkų ideologija, 1933 m.
    Lietuvių tauta ir jos ugdymas, 1933 m.
    Bendroji filosofijos terminologija, 1938 m.
    Raštai. – V.: Mintis, 1990.
    Rinktiniai raštai. – V.: Vaivorykštės, 1992.

Pranas Dovydaitis teisininkas, filosofijos mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos ateitininkų sąjungos vadovas, enciklopedistas

    Biblija ir Babelis, 1911 m.
    Žinojimas ir tikėjimas, 1912 m.
    Istorijos filosofija ir jos problemos, 1914 m.
    Šių dienų filosofinės pasaulėžiūros kovų laukas, 1926 m.
    Kultūra, religija ir mokykla, 1930 m.

Dar pridedu Juozą Girnių:

CitataJ. Girniaus filosofijoje susilydo trys ideologinės srovės: egzistencializmas, katalikybė ir lietuviškasis tautiškumas. Jis pats savo pažiūras apibūdino kaip teistinį egzistencializmą. Jis nepripažino neotomizmo; didesnę trauką jautė amžiniesiems klausimams. ,,Filosofiją laikau savitu mąstymu, nesusietu nei su teologija, nei su mokslais" – rašė jis.

Girniaus egzistencinis rūpestis nukreiptas ne į patį Dievą, o į žmogų, kuris visas pasinėręs į laikinybės sąmonę, t. y. žmogus be Dievo. Turbūt todėl jo filosofija paženklinta nerimu ir tragizmu.

Tuo tarpu Girnius leidžia savo filosofijos Dievui būti numarinamam tūkstančius kartų, bet jo tikėjimas visa pakelia ir su nerimu žvelgia į žmogų be Dievo. Teigia jog šiurpus yra gyvenimas be Dievo, bet dar šiurpesnis gyvenimas su Dievu, jeigu jo nėra. Tikinčiojo egzistencija tokiu atveju būtų pasibaisėtina saviapgaulė. Girnius neatmeta galimybės Dievą žmogui pažinti protu. Filosofas suvokia Dievo klausimą kaip kiekvieno žmogaus pagrindinį egzistencinį rūpestį. Apsisprendimas Dievo atžvilgiu nulemia žmogaus požiūrį į patį save. Girnius pripažįsta, kad ne kiekvienas pažinimas yra ir tiesos pažinimas, tačiau kritikuoja skepticizmą, nes, anot jo, tai, jog žmogus gali klysti, nereiškia, kad visada tenka klysti, kad niekada žmogus negali atskleisti tiesos.

Bibliografija:

    Šiandieninio netikėjimo psichologija, 1946,
    Liberalizmas ir krikščionybė // Lietuviškasis liberalizmas, red. V. Kavolis, 1958,
    Tauta ir tautinė ištikimybė, 1961,
    Žmogus be Dievo, 1964,
    Istorinė krikščionių atsakomybė, 1964,
    Idealas ir laikas, 1966,
    Pranas Dovydaitis , 1975.
    Prof. dr. Stasio Šalkauskio mokslinis palikimas, studija, 1990 m.
    Raštai, 4 tomai, Mintis, 1991–2002.
    Lietuviškojo charakterio problema // Metai, Nr. 11, 1991,
    Žmogaus problema technikos amžiuje, 1998.

Surinkę pagrindinius lietuvių religinės-filosofinės minties "grandus", pakalbėkime, kokia yra mūsų autorių dvasinės literatūros vertė, ką duoda jų kūrinių skaitymas? O gal išvis neverta skaityti jų, gal geriau iškart rinktis geriausius iš geriausių ir Šv. Augustiną nuo lentynos griebti? Kadangi labai mažai jų skaitęs, darysiu tik spėjimą.

Mes visi esame lietuviai, todėl kai kuriuose dalykuose esame panašūs - kartais jaučiame panašiai, kartais mastome panašiai, kartais priimame dalykus panašiai ir t.t. Tai kartu paliečia ir mūsų dvasinį gyvenimą - mes kartais ir tikime panašiai.

Tokiu būdu, kad atsakyti į mūsų pačių vidinius klausimus, mes galime ieškoti panašių į save žmonių ir pažiūrėti, kaip tuos klausimus mato ir sprendžia jie. Čia ir matau mūsų tautinių teologų, filosofų prasmę - padėti mums geriau suprasti mus pačius, nes juk visi po tą pačią aslą bėgiojome.

Lietuvių autoriai sukondensuoja esamas realijas, ore tvyrančias nuotaikas, žmonių baimes ir viltis, požiūrį į save Dievo pasaulyje ir į patį Dievą, ir padeda visa tai mums pamatyti iš šono, įvertinti. 

Ir nors šv. Augustinas rašo apie dvasinius dalykus, kurie visiems yra bendri, bet kaip Silvija ir minėjo, kiti žmonės gali taip ir nesuprasti, kodėl girdint "
Pulkim ant kelių", per kūną nubėga šiurpas

Ne visai tiesiogiai, bet įdomiai mūsų temą paliečia prof. Vytautas Radžvilas pranešime, skaitytame ateitininkų rengtoje konferencijoje "Antano Maceinos fenomenas", vykusioje 2008 m. VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute:


V. Radžvilas - A. Maceinos kūrybos klausimu. I dalis


V. Radžvilas - A. Maceinos kūrybos klausimu. II dalis

Rekomenduoju būtinai visiems paklausyti prof. Radžvilo minčių 

Kaip tik paskutiniu metu svarsčiau ką čia dabar tokio rimto pradėjus skaityti, į kažką gilintis ..
Tai šita tema man bus geras postūmis

Gal galit patarti nuo ko pradėti?
Aš iš lietuvių autorių tai skaičiau Trimako "Tikint bręsti". Labai patiko ir daug man davė šitos knygos perskaitymas.

Aš dabar žiūriu kiek visko daug čia šitoj temoj pridėta, bet visko juk iš karto neimsi skaityti, reikia dramblį po vieną kąsnelį suvalgyti

Man tai nuostabu, kaip mes sinchroniškai judam, štai šiandien bernardinuos irgi straipsnis! Pateiktas panašiai kaip Radžvilo, Girniaus žvilgsnis į Maceinos kūrybą, ypač į vieną jo knygą "Tautinis auklėjimas".

Gaila, kad anksčiau augindama vaikus neturėjau tiek laiko ir galimybių skaityti ir šviestis, tad siūlyčiau tau, kukuli, kaip jaunam tėvui, būtinai pasigilinti apie tai. Labai svarbi mūsų, kaip tikinčių žmonių, misijos dalis yra teisingai pastatyti savo vaikus ant kojų.