Dievas tapo žmogumi, kad žmogus taptų...

[Silvija]

...Dievu?   

Šis išsireiškimas, šiandien vis dažniau girdimas įvairiuose pamoksluose ir homilijose, pasirodo visai nėra modernizmo vaisius (kaip aš galvojau), tai -  Rytų Bažnyčios tėvų posakis. Aš suprantu, kaip pačią mintį galima būtų aiškinti, kad ji neatrodytų eretiška, bet šitoks tiesmukas pasakymas man atrodo pavojingas ir klaidinantis šiandieninio sekuliaraus tikėjimo pasaulyje. Juk tai taip primena pirmų žmonių nuopuolį ir pagundą - būti lygiais Dievui!

Teko matyti video, kur krikščionis kalbasi su judėju apie Jėzų, Dievo Sūnų. Krikščionis klausia: tai jūs, judėjai, manote, kad laikyti save Dievo Sūnumi yra stabmeldystė? Žydas atsako: Dievas yra Viskas, ir jei mes visi esame Jame, toks supratimas nėra stabmeldystė.

Man patiko jo atsakymas, jei kalbame apie mus, žmones. Tai manau yra labai svarbu ir mano minėtą posakį išaiškinti žmonėms, kad nebūtume neteisingai suprasti ir nesėtume bereikalingų papiktinimų.

Kaip manote?

[Pilgrim]

... dievišku 
Silvija, šaunu  šiek tiek vingiuotai, bet kryptis 

[kukulis]

Kažkaip ... ant tų judėjų užsiciklinot

[Silvija]

Na... tą vietą su žydu galima ir ištrinti, esmės nekeis. Posakį, apie kurį norėjosi parašyti, jau ne kartą girdėjau MR sakomose homilijose po Dievo žodžio skaitymo. Kažkoks madingas jis pasidarė 

O kad užsiciklinom, tai tame yra tiesos , bet panašiai kažkada juk buvom "užsėdę" ant pravoslavų, įdomu kartais išgirsti kita kalba kalbančių tikinčių išmintį. Manau tai greit baigsis

Beje, Pilgrim, kur vingiuotai, tai ištiesink

[kukulis]

[Pr 3, 4-5]
4 Bet žaltys tarė moteriai: ,,Jūs tikrai nemirsite! 5 Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas,[i1] kuris žino, kas gera ir kas pikta".

Matomai yra ne vienas būdas žmogui tapti dievu. Kol kas visi bando tą variantą kurį pasiūlė žaltys ...

[Silvija]

Tu čia labai giliai užgriebei, jei tik mes galvojame apie tą patį 

[kukulis]

Nežinau, bet lyg tai į temą 

Aš svetimų minčių skaityti nemoku

[Pilgrim]

Yra vienas ir vienintelis kelias, būdas ... Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas 
Silvija, kelius tiesina Dievas 

[Silvija]

Ir vis dėlto. Evangelijoje pagal Joną, 10 sk. yra tokia vieta:

Ir vėl žydai stvėrėsi akmenų, norėdami jį užmušti. 32 O Jėzus paklausė juos: ,,Tėvo valia esu jums padaręs daug gerų darbų. Už kurį gi darbą jūs užmušite mane?" 33 Žydai jam atsakė: ,,Ne už gerą darbą užmušime, bet už piktžodžiavimą, kad tu, būdamas žmogus, dediesi Dievu".
34 Jėzus atsakė:
,,Argi jūsų Įstatyme nėra parašyta:
Aš tariau: jūs esat dievai!?
35 Taigi [Įstatymas] vadina dievais tuos,
kuriems skirtas Dievo žodis,
ir Raštas negali būti panaikintas.
36 Kaip tad jūs galite sakyti
tam, kurį Tėvas pašventino ir
siuntė pasaulin:
'Tu piktžodžiauji', kai jis pareiškė:
'Aš – Dievo Sūnus!'?

Jėzus cituoja ST, kuriame žmonės einantys su Dievu vadinami dievais! Beje, iš mažosios, tai reiškia kaip ir Pilgrim sakė, dieviškais  Taigi, kukuli, tu buvai taiklus su Pradžios knygos citata , paragavęs uždrausto vaisiaus, žmogus įgyja tokią galimybę. Bet tiktai per Kristų. Iš begalinio Dievo Gailestingumo mums. O žydams - per tobulą Įstatymo laikymąsi (tik ar tai įmanoma?).

P.s. šiandienos skaitiniuose (Apd 9, 31–42) Petras Jėzaus vardu prikelia iš numirusių moterį; galvoju ar tikrai viskas tvarkoje su mūsų krikščionybe?

[Varlė keliauninkė]

Nesupratau p.s.
Ar klausi kodel dabar nera petru kurie prikeltu is mirusiuju?

[Silvija]

Būtent. Tiesiogine prasme prikeltų.

[Varlė keliauninkė]

o kam to reikia?

[Silvija]

Nesakau, kad reikia, stebuklais tikėjimo nelabai laimėsi, bet tik neteko girdėti, kad pastaraisiais amžiais kur nors tai vyktų. Nors... Girdėjau kunigo liudijimą, kai jis lankė ligonius, vienas nelaimėlis jau buvo miręs ar tai beviltiškoj komoje ir, kunigui besimedžiant, ligonis atgijo. Tik, kaip supratau, nepakako tikėjimo tą veiksmą užbaigti.

[Varlė keliauninkė]

O gal vistik reikia tų stebuklų.. Dėl žydų pavyzdžiui. Kad pamatytų ir juos suimtų pavydas ir kad įtikėtų

[Silvija]

Pirmapradis Adomas turėjo Dievo įdiegtus jam dvasinius instinktus, kurie po nuopuolio išsigimė ir tapo aistromis. Vienas iš pirminių dvasinių instinktų buvo ,,sudievinimas" (siekis priartėti prie šlovingojo Dievo, po nuopuolio tai tapo puikybės aistra – žmogus ėmė trokšti ne priartėt prie šlovingojo Dievo, o priimti šlovę sau iš kitų žmonių).

Tik pamatęs save kaip paskutinį tarp paskutiniųjų, žmogus suvoks, kaip labai jam reikalingas Švenčiausiojo Gailestingumas, ir patirs tai, ką patyrė Sūnus Palaidūnas, pravėręs tėvo namų vartelius.

Vienas didžiausių ortodoksų šventųjų mistikas teologas graikas šv. Grigorijus Palama, gyvenęs XIII a. pab.–XIV pr., rašo apie per atgailą vykstantį žmogaus sugrįžimą į pirminę būseną – ,,sudievinimo" slėpinį, kuris vyksta, kai žmogus atsimainiusiais savo jausmais patiria Favoro – nesukurtąją – Dievo Šviesą bei jo energijas. Tam, kad priartėtume prie šių slėpinių per Dievo Gailestingumą, turim pamatyt savo realią būseną – tai, jog iš tiesų esam paskutiniai tarp paskutinių, vieni iš blogiausiųjų. Tik atsigręžęs į savo purvą, žmogus ima valytis, taip sugrįžta į pirminį dar nekalto sudievinto Adomo spindesį.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-04-26-apie-dievo-gailestinguma-be-cukraus/143545