Kodėl negalima teisti

[kukulis]

Žinome kad negalima teisti kito žmogaus.  Tiksliau .. sekuliarioje kasdienybėje tas nėra taip akivaizdu.. tačiau krikščioniškame kelyje šitai yra vienas iš išganymo principų. Tą vaizduoja muitininko ir fariziejaus pavyzdys Evangelijoje.

Vis dėl to, man visad būdavo neaišku, kur ta riba tarp įvertinimo ir teisimo. Štai kažkoks supratimas sumirgėjo per apmąstymus ir dalyvavimus forume ir dar paaiškėjo perskaičius šiuos apaštalo Pauliaus žodžius:

[Rom 5,6-11]
6 Mums dar esant silpniems, Kristus skirtu metu numirė už bedievius. 7 Vargu ar kas sutiktų mirti už teisųjį; nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį. 8 O Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kai tebebuvome nusidėjėliai. 9 Tad dar tikriau dabar, kai esame nuteisinti jo krauju, būsime jo išgelbėti nuo rūsčios bausmės. 10 Jeigu, kai dar buvome priešai, mus sutaikino su Dievu jo Sūnaus mirtis, tai juo labiau mus išgelbės jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti. 11 Negana to, – dar galime didžiuotis Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris mus sutaikino.


Kaip gi būna teisiant? Štai viešai sukritikavau žmogų gerai nežinodamas ar tikrai jis negerai pasielgė ir ar tikrai taip pasielgė. Tuomet kito įvykio metu, kai jam vėl kas nepasiseka, aš vėl tarsi pasakau "argi buvau ne teisus?". O jeigu nieko labai blogo neįvyksta, tuomet pradedu tam žmogui pavydėti ir nekęsti, kad per jį tarsi apsimelavau. Pradedu jam pavydėti, kai jam sekasi.

Gerai, jeigu pamatęs, kad buvau neteisus, pajuntu "žarijas ant galvos" ir dėl to gailiuosi, bet ar visad taip būna?

Ką tai reiškia, tai reiškia, kad aš iš anksto linkiu tam žmogui blogo. Tarsi jaučiu pasitenkinimą kad jis blogai elgiasi. Ir tuomet pradedu visad ieškoti tokių, kuriuos galėčiau pasmerkti, kad pajausčiau tą juodą pasitenkinimą. Šis juodas pasitenkinimas gali nebūtinai būti sudarytas iš neapykantos, bet gali talpinti savyje ir panieką, kai kitas pajuokiamas, laikomas prastesniu už mane.

O kokie viso to vaisiai?

Kartais pagalvoju, kad jaunimas dažnai blogu elgesiu siekia šokiruoti suaugusius, o vėliau būtent dėl smerkimo toliau blogiau elgiasi. O jeigu vietoje pasmerkimo būtų pasakyta, su meile, smerkiant ne žmogų, bet jo darbą, gal nebūtų atsiradusi ta neapykanta ir piktumas po to tyčia vėl daryti kažką blogo, kad šokiruotų senutes ir senukus?

Aišku, visa tai daug kartų buvo kartota ir visiems žinoma. Tačiau manau, kad grūdas yra būtent šis:
ar aš linkiu kitam gero, ar linkiu blogo? Ar pasmerkdamas aš tikiuosi, kad žmogus pasitaisys ir aš su juo džiaugsiuosi, neieškodamas keršto, ar priešingai: džiaugsiuosi juodu džiaugsmu kai jis vėl susimaus kad galėčiau sakyti "argi aš buvau ne teisus?".

Todėl gal būt šitą vidinį nusistatymą galėtume pritaikyti ir smerkdami kažkokius reiškinius - būtent: siekti, kad žmonės pasitaisytų, o ne laukti, kol užlis ugnis su siera, kaip buvo su pranašu Jona ir Ninevės miestu?

Man pvz. teisingo santykio su nusikaltėliais pavyzdys yra sugretintos dvi Senojo Testamento istorijos:
Sodomos ir Gomoros miestais, kuriuos užtarė Abraomas prieš Dievą; ir Ninevės miestu, kuriam skelbė pranašas Jona sunaikinimą, tačiau Dievas dėl jų atgailos pasigailėjo.

Vadinasi ne visada priklauso nuo smerkiančio žmogaus nusistatymo, tačiau priklausomai nuo šio nusistatymo, žmogus pats sau pelno arba palaimą arba dvasiškai save sužeidžia.