Kodėl Dievas slepiasi?

[kukulis]

Karalaitis išvyko ieškoti sau nuotakos. Tačiau apsivilko ne karališkais drabužiais ir keliavo ne su karieta, o ėjo apsirengęs elgeta.
Priėjęs prie pirmo dvaro, ėmė belstis į vartus ir šaukti: "pamaitinkite vargšą!".
Šeimininkai pamatę liepė nešdintis šalin ir dar šunimis užpjudė.
Priėjęs prie antro dvaro, taip pat ėmė belstis ir prašytis maisto ir pastogės.
Šitie šeimininkai ne tik kad išvijo bet dar ir primušė lazdomis.
Ir taip ėjo nuo namų iki namų ir buvo sutinkamas visur panašiai nesvetingai.
O dar užėjo lietus ... šlapia, šalta ...
Štai karalystės pakraštyje priėjo trobelę. Jau artinantis prie jos šeimininkai pamatė iš toliau ir išbėgo pasitikti. "Vargšeli, kas tave primušė? Visas sušalapęs, sušalęs!".
Pakvietė į vidų, sušildė, pamaitino, nuprausė. Ir džiaugėsi: "žmogus aplankė!".
Ir rado karalaitis turtą, sielos grožį!

Jeigu būtų keliavęs su karieta, karališkais drabužiais ir karių palyda, tai būtų priėmę jau pirmuose rūmuose. Bet ar tai būtų tikra? Ar tai nebūtų tik dėl titulo ir dėl kariuomenės baimės?


[Mt 25,37-39]
37 Tuomet teisieji klaus: 'Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme? 38 Kada gi mes matėme tave keliaujantį ir priglaudėme ar nuogą ir aprengėme? 39 Kada gi matėme tave sergantį ar kalinį ir aplankėme?' 40 Ir atsakys jiems karalius: 'Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte'.

[Silvija]

Iš kur tai, kukuli? Gražiai sudėliota Dar prašosi eilutės: kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas (Mt 23, 12).

Žeminti save  Skaitant visą Mt 23 paaiškėja, kad tai ne apie savęs visišką nuvertinimą kalba Jėzus, o apie teisingą laikyseną, apie pasaulio veidmainystes, kai daugiau nei žmogus yra vertinamos pareigos, rūbas. Visai negėdinga, o norma šiandien tapo kurti "veidą" - žmogui, įmonei, valstybei...

Neperseniausiai ir aš dariau tokį eksperimentą , padėjus diplomą į šalį, porą mėnesių dirbau valytoja vienoje parduotuvėje. Įspūdžių ir patirčių daugiau negu reikia, dar dabar "atrajoju"

Štai pavyzdžiui, niekada anksčiau taip neteko susidurti su paprastų žmonių solidarumu, jie sveikindavosi, užkalbindavo ir jaučiau, kad laikė sava ir man tai lietė širdį. Bet buvo ir kitokių patirčių, dėl kurių mano eksperimentas taip trumpai truko

[Varlė keliauninkė]

O gal Jis visai ir nesislepia ir visą laiką yra čia pat? Gal Jis yra toks mažas kaip garstyčios grūdelis, kad jo nepastebiu, nes skubu, nesustoju, gerai neįsižiūriu, neįsiklausau ir nepamąstau..

[Giedrė]

Turbūt visaip būna: kartais mes Dievo nematom, kartais Jis pasislepia... Kartais mąstau, kad Jis per daug užimtas, kad pastebėtų mūsų gyvenimo vingius ...

[kukulis]

Kažkaip žmogus nori kad viskas būtų aišku ir suprantama. Bet jeigu Dievas visad būtų šalia regimu pavidalu, ar tai nebūtų tikėjimo laisvės atėmimas?
Tačiau kai užeina sunkumai, tai nebeatrodo svari priežastis, ir vis klausi, kodėl tu Dieve slepiesi?

Seniai taip vis pamąstydavau, o ta istorija, kurią įdėjau, tai buvo iš vienos paskaitos kurią klausiausi internete.

Dėl savęs aukštinimo ir žeminimo, tai, kaip sakoma Patarlių ar tai Išminties knygoje, Dievas bėga (slepiasi ) nuo išpuikėlių. Bet vėl, kai tampi nuolankesniu, vis vien nepamatai akivaizdaus Dievo buvimo, o tarsi intuityviai pajunti, kada Jis veikė tam tikrose gyvenimo situacijose.

Dar yra mistiniai patyrimai, bet ar juos įmanoma kaip nors perteikti žodžiu? 

[Varlė keliauninkė]

"Slepiasi" yra parabolė Dievo akivaizdžiai nepamatysi, kaip galima pamatyti dvasią ?  Ją galima tik patirti, suvokti, pajusti galų gale, na dar kontempliuoti, cha

[Silvija]

Ko gero, kad JIS nesislepia, tik mums taip atrodo, nes neįstengiame "palaikyti santykių" su JUO. Gal net į kabutes nereiktų to imti, nes kaip sako lotyniškas posakis, Deus non deserit nisi desertatur" - Dievas nepalieka, jeigu nėra paliekamas.

[kukulis]

Silvija, o kaip tu sugalvojai tą eksperimentą daryti? T.y. dirbti valytoja?

[Silvija]

Man užtenka durnumo kartais 

Aišku ne dėl paties eksperimento. Šiuo metu esu likus dirbti puse etato, tai pagalvojau, kad kitą pusę prisidursiu šitaip

[vida]

Mano kaimynė labai išsilavinusi moteris , verčiant tam tikrom aplinkybėm dirbo kiemsarge. Vidinio spindesio niekas neatims. Vienas rusų didikas lankstėsi visiems liokajams , kai jo paklausė ko lankstaisi prieš juos- atsakė: šiandien liokajus- o rytoj - nežinai.
Vienos prabangios parduotuvės direktorius pasakojo, kad atėjo bobulytė ir sukiojosi apie prabangų apatinį trikotažą. Jis prie jos nepriėjo. Kai ,, bobulytė'' įsigijo prekių už tookią sumą, sukluso. Buvo pamoka, kad nereikia vadovautis stereotipais. Niekada negali žinoti koks tai ŽMOGUS. Labiausiai noriu sau pritaikyti , kad neturėčiau pagundos vertinti pagal kažką.

[Silvija]

Kitoje temoje kukulis užčiuopė labai svarbų dalyką:

O kaip padaryti, kad blaiviai įvertintume kito net ir neigiamus poelgius ir tai netaptų artimo teisimu, čia jau menas, kurio įvaldymui skirtas visas žmogaus gyvenimas . Šventieji pataria tai pradėti daryti savo mintyse. Bandant teisti kitą, pirma pažiūrėkime, ar patys nesame blogesni už juos. Taip pat stenkimės įžvelgti teigiamas artimojo savybes kiekvienu atveju. Ilgainiui tai turėtų tapti nuolatinėmis dvasinėmis pratybomis  . Beje šios pratybos neįmanomos vien paties žmogaus jėgomis; reikia nuolat melsti Dievą sustiprinimo. Čia prieinam prie nuolatinės maldos įsakymo vykdymo...

Kai tikėjimo kelyje prieinam prie tokių sunkumų, yra du keliai juos įveikti - 1) remtis tradicija paremtais patarimais ir įvairiom praktikom ir 2) savo širdį palenkti gailestingumui, kai į viską, kas aplink vyksta, žiūri gailestingosios širdies akimis. Gaunas bemaž tas pats rezultatas, tik antru atveju nereikia gaišti laiko , taipogi pirmu atveju yra rizika, kad sprendimas bus paremtas technišku išskaičiavimu, be širdies dalyvavimo.

[Silvija]

Temos pavadinime išsakyta problema, pasirodo, jaudino žmones per amžius.

Norime pasiūlyti maldą žinomo lenkų poeto, gimusio 1911 m. Šeteniuose, emigravusio į Kaliforniją 1960-aisiais ir 1980 m. apdovanoto Nobelio premija. Jo vardas – Česlovas Milošas, o rinkinys iš kurio cituojame eiles – ,,Miestas be vardo". Jis kartoja amžiną kenčiančio teisiojo dejonę ir kartu su Jobu patvirtina, kad Dievas perdėm dažnai atrodo nebeatlyginsiąs teisiajam:

Išties, niekuomet nemačiau triumfuojančio teisingumo

ir nekaltųjų lūpos išlieka nebylės.
I
Tu, o Dieve, nepadaugini dorybingiesiems avių ir kupranugarių

ir nieko neatimi iš žmogžudžių bei melagių.

Tu taip ilgai slėpeisi,

kad mes pamiršome, jog buvai apsireiškęs

degančiame krūme ir jauno žydo širdyje,

kuris buvo pasirengęs kentėti dėl visų,

dėl visų buvusių ir būsimų.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-08-08-gianfranco-ravasi-kaip-ilgai-viespatie-tu-tik-stebesi/48557

Ar tai, kad teisiajam daros vis sunkiau, o jo kelias tampa vis ankštesnis, nėra pats tikriausias įrodymas Jėzaus sekimo? 

[Varlė keliauninkė]

Dievas taip nesislepia, kad net pasirodė žmogaus pavidalu. Bet žmonės buvo ir yra akli ir kurti

[Silvija]

Net ir apaštalas Tomas, kol neįdėjo pirštų į Kristaus šono žaizdą... Palaiminti, kurie tiki nematę... Bet ar jie kalti, kad neįstengia patikėti? 

[Donatas]

..Bet ar jie kalti, kad neįstengia patikėti? 

Galime žiūrėti iš kitos pusės - kodėl krikščionybė paplito, nors buvo smarkiai persekiojama ? Kažkaip pirmieji krikščionys ne tik patys įžvelgė Dievą, bet ir parodė jį kitiems ...

[kukulis]

Galime žiūrėti iš kitos pusės - kodėl krikščionybė paplito, nors buvo smarkiai persekiojama ? Kažkaip pirmieji krikščionys ne tik patys įžvelgė Dievą, bet ir parodė jį kitiems ...

Geras pastebėjimas 

[Diak. Tomas M.]

Kai tikėjimo kelyje prieinam prie tokių sunkumų, yra du keliai juos įveikti - 1) remtis tradicija paremtais patarimais ir įvairiom praktikom ir 2) savo širdį palenkti gailestingumui, kai į viską, kas aplink vyksta, žiūri gailestingosios širdies akimis. Gaunas bemaž tas pats rezultatas, tik antru atveju nereikia gaišti laiko , taipogi pirmu atveju yra rizika, kad sprendimas bus paremtas technišku išskaičiavimu, be širdies dalyvavimo.

Neverta priešinti dviejų dalykų, kurie nėra priešingi vienas kitam, nes ta tradicija neatsirado šiaip sau. Vadinasi tikėjimo praktikos perdavimas yra svarbus, kad savistoviu gailestingumo interpretavimu nebūtų nuklysta į lankas, kaip dabar galime matyti pavyzdį su Kard. Kasper (meilės/gailestingumo be teisingumo) teologijoje 

O ir laiko gaišti vis tiek reikės, nes greitų dalykų tikėjime labai retai būna

[Silvija]

Dėl supriešinimo tu teisus, ačiū už pastabą.

O dėl greitų dalykų tai ne visai norėčiau sutikti, maldos greitis kartais stebina Štai vakar grįžtu namo "per aplink", takeliu palei ežeriuką. Apaugę ten viskas, nors kažkada buvo geras pėsčiųjų takas ir ąžuoliniai suolai pasėdėt padaryti, dabar gi galima pasidžiaugti nešienaujamos pievos grožiu Taip einant išgirstu girto žmogaus keiksmus sklindant nuo vieno iš sutręšusių suolų - ten tas pats miestelio skandalistas, apie kurį jau buvau pasakojusi, "vasarojo". Truputį nusigandau, kaip čia pasiseks praeii pro jį, nes buvau girdėjusi atvejį, kai jis tiesiog "prirėmė" moterį. Bet tą pačią sekundę ėmiau melstis, prašydama Dievą laiminti tą vargšą. Triukšmai tilo, ir praeinant tik išgirdau tylią  repliką: "kur eini, mamut?" Garbė Viešpačiui! 

[kukulis]

O man yra buvęs priešingas atvejis.

Vienoje kavinėje netoli plovyklos užsisakiau virtinukų, ir kai jau pradėjau valgyti, pradėjo rinktis netoliese dirbę žmonės.  Daugiausia jaunimas, bet iš veidų man jie pasirodė kaip chuliganai kokie. Na ir įtikėjęs "savo" maldos jėga ėmiau melstis už juos. Tai kai prasidėjo keiksmai, riksmai, bairiai ir žvengimas iš tų bairių...
Po tos situacijos jaučiausi viduje labai nešvariai ir buvau labai prislėgtas.
Dar sau nespėjau pilnai išaiškinti tos situacijos, bet manau, kad greičiausiai savo viduje juos buvau pasmerkęs, ir gavosi taip kad išėjo priešinga maldai situacija ...
Čia tas buvo prieš kokius 3 metus.

[Diak. Tomas M.]

Aš kaip tik manau, kad jūsų atvejai labai panašūs - malda suveikė greitai, tik situacija buvo skirtinga - Silvija ėjo pro vieną širšiną, o tu įėjai į širšių lizdą, pamanei, kad esi kiets ir pradėjai rankomis mojuoti

Bet dėl greičio aš kalbėjau daugiau galvodamas apie mūsų dvasinį vystymąsi...