Grįžti prie dorybių

[Kaštonas]

Doros tradicijos išmintis šiandienai

Filosofijos profesorius Piteris Kryftas (Peter Kreeft) knygoje mums primena visiems žinomą, bet šiandien primirštą išmintį: tradicinės dorybės, pateiktos Palaiminimuose, yra raktas į ateitį liepto galą priėjusiai civilizacijai. Supriešindamas du galimo elgesio būdus, autorius, tyrinėdamas abejotinus XXI amžiaus papročius, patikimai mus veda į nuostabą keliantį gėrio atskyrimą nuo blogio. Kalbėdamas apie šiandien kylančias dilemas jis remiasi tradicine moraline teologija ir pateikia doros vertybių žemėlapį, mūsų žemiškos kelionės planą, sudarytą pagal šimtmečius kauptą apaštalo Pauliaus, ankstyvųjų Bažnyčios tėvų ir mąstytojų, Klaivo Steiplzo Luiso (C. S. Lewis) ir kitų autorių krikščioniškąją išmintį.

Kad būtum doras krikščionis, kaip rašo Piteris Kryftas, nereikia atsisakyti malonumo, patogumo ar laimės. Jis primena, kad žodis dora reiškia ,,žmogaus stiprybę".

Kaip skirti, kada esame romūs, o kada bailūs? Kada mūsų pyktis teisingas, o kada nuodėmingas? Koks skirtumas tarp buvimo doram ar tiesiog etiškam? Grįžti prie dorybių atsako į šiuos ir daugybę kitų klausimų, šiandien kylančių krikščionims. P. Kryftas ne tik pateikia Šventojo Rašto ir teologinę išmintį, patariančią, kaip gyventi šventą gyvenimą, bet ir krikš-čioniškas dorybes priešina kitoms etinėms sistemoms. Jis lydi sveiką protą į šventėjimą išmaniai, pagaviai ir pasiekia viršūnę, demaskuodamas ,,vertybių aiškinimąsi" ir atskleisdamas vilties (pamirštos dorybės) reikšmę.

http://www.katalikuleidiniai.lt/index.php?lng=lt&content=pages&page_id=11&book_id=663

[Kaštonas]

Iš septynių mirtinųjų nuodėmių vangumas moderniausias. Modernią Vakarų visuomenę nuo kitų visuomenių aiškiausiai skiria jos vangumas. Toks teiginys gali pasirodyti absurdiškas, kai žinome, kad mūsų visuomenė - užsiėmusi, besiblaškanti, nerami, susirūpinusi, greitai besikeičianti, garbinanti sėkmę, orientuota pasirodymą, Mortos tipo visuomenė, joje veša žaizdos, išsekę nervai ir savižudybės. Bet mes bent jau sunkiai dirbame. Mūsų nacionalinis produktas didžiausias. Kaip galima drįsti teigti, kad tinginiaujame? Nesakau, kad tinginiaujame. Sakau, kad esame vangūs. Šventasis Tomas Akvinietis vangumą apibrėžia kaip ,,liūdesį dėl dvasinio gėrio" arba prarastą džiaugsmą iš Dievo, kaip aukščiausio džiaugsmo, akivaizdoje. Tai mirtinosios nuodėmės sritis, nes vangumas - nuodėmė, naikinanti meilę. Kad tai suprastumė, turime prisiminti, jog meilė yra viena iš trijų dieviškųjų dorybių arba sielos nusiteikimas, susiejantis mus su Dievu. Tikėjimas, viltis ir meilė yra dvasiniai  klijai. Kas tuos klijus tirpdo, yra mirtinai nuo kas gali išstumti tikėjimą, viltį ar meilę, naikina Dievo gyvybę mūsų sielose. O vangumas būtent tuo ir užsiima. Kaip? Traukdamas iš mūsų Dievo troškimą, įkarštį, mūsų susidomėjimą ir  pasitenkinimą Dievu. Vangumas sulaiko mus, kad neieškotume Dievo, vadinasi, Dievo ir nerasime. Jėzus sakydamas, kad ,,ieškantys randa", turėjo galvoje, kad neieškantys neranda. Paskalis rašė: ,,Pasaulyje yra trys tipai žmonių: tie, kurie ieškojo Dievo, Jį rado ir dabar Jam tarnauja; tie, kurie Jo ieško, bet dar nerado, ir tie, kurie nei Jo ieško, nei randa. Pirmieji yra protingi ir laimingi, antrieji ~ protingi ir nelaimingi, o tretieji -neprotingi ir nelaimingi."
Didysis skirtumas, amžina perskyra plyti ne tarp radusiųjų Dievą ir Jo neradusiųjų, bet tarp Jo ieškančių ir neieškančių. Nes visi ieškantys randa, Visi antro tipo žmonės galiausiai pereina į pirmą grupę, nes tą žada mūsų Viešpats.

Vangumas - mirtinoji nuodėmė, nes įkalina mus tarp trečio tipo žmonių.

[Kaštonas]

Vangumas sunkiausiai slegia. Tai pragaras žemėje, nes didžiausias įmanomas džiaugsmas - pats Dievas - nesukelia jokio džiaugsmo. Jei pats Džiaugsmas nėra džiaugsmas, kurgi džiaugsmą rasime? Jei druska prarado sūrumą, kaip sugrąžinti? Jei mūsų šviesa tamsi, kokia baisi ta tamsa! Galbūt keista mirtinąją nuodėmę apibūdinti kaip liūdesio atmainą, nes pats liūdesys yra tiesiog jausmas, o jausmai nėra nei blogi, nei geri. Bet vangumas tuo jausmu pridengia aukščiausią tikslą. Jausmai kyla, ir nesu tiesiogiai už tai atsakingas; bet atsakau už tai, kur juos nukreipiu, kaip išreiškiu savo vidumi ir išore. Kai dieviškas gėris man kelia liūdesį, kai mano siela sako ne Dievo siūlo manam džiaugsmui, kai atsisakau kvietimo į Jo puotą.,aš esu dvasiškai  miręs.

Vangumas  šalta nuodėmė, ne karšta, ir dėl to dar mirtinesnė. Iki Dievo arčiau nuo maišto prieš Dievą  nuo abejingumo, kaip ir iki meilės arčiau nuo neapykantos nei nuo abejingumo' Dievui daug lengviau atvėsinti mūsų rūstybę nei uždegti šaltį, nors abu dalykai Jam galimi.
Vangumas yra nedarymo, o ne nusikaltimo nuodėmę. Del to JIS dar pavojingesnis. Daryti blogį, vadinasi, bent dalyvauti žaidime, vieninteliame įmanomame Dievo žaidžiamame žaidime, nors ir žaidžiama priešingoje pusėje. Pereiti kitą pusę daug lengviau nei patekti žaidimą. Kaip pabrėžė Kierkegoras, didysis dorumo priešas šiandien yra ne nepadorumas, bet dorumo nebuvimas (ką jis pavadino ,,estetine" laikysena). Vangumas paprasčiausiai nedalyvauja Dievo žaidime, nei už ]į, nei prieš Jį.
Sediniuoja palei aikštelės ribas ir nuobodžiauja, kol kaunasi gyvenimas ir mirtis. Gana! Geriau būk Dievo priešas nei atbukėlis. Geriau karštas ar šaltas nei drungnas. Jei šie žodžiai rėžia ausį, Dievas Apreiškíme Jonui (Apr 3, 16)pasakė dar šiurkščiau: ,,išspjausiu tave iš savo burnos". Vangumas nėra tapatus tingumui. Skiriamos dvi tingumo atmainos, pirma tik švelniai arba dovanotinai nuodeminga, antroji visai nėra nuodėmė. Nedirba arba smarkiai nedirbti dėl gerų ir būtinų žemiškų uždavinių yra dovanotina nuodėmė. Rinkdamiesi poilsio malonumą užuot lieję prakaitą reikiamame darbe esame neatsakingi ir nuolaidžiaujame patys sau, bet tai nėra mirtinoji vangumo nuodėmė. Vangumas atsisako dirbti dėl dangiškos mūsų užduoties. Antra tingumo atmaina būdinga flegmatiško ir lėto charakterio žmonėms ir paprastai siejama su gyvenimo būdu karštuose kraštuose. ,,Tingi vasaros popietė" nurodo pasimėgavimą, o vangumas to neturi. Atsipūstí - tai nėra būti vangiam. Atsikvėpti sau neleidžiantis žmogus yra ne šventasis, o strakalas. ' bet dažniausiai toks strakalas ir nusideda vangumu. Ir jau esame pasirengę išaiškinti paradoksalų pradžioje pateiktą dažni, kad aktyvi modernybė yra vangi: užduokime  akivaizdų, bet gi keliamą klausimą: Kodel mes tokie uzsiemę? Kodel , laiką taupančiame įtaisų amžiuje, niekas nebeturi laisvo laiko? Kodėl dabar, kai mūsų darbus nudirba technologijos, gyvenime mažiau laisvalaikio nei iki technologinėse visuomenėse? Ką mėginame užgnįaužti beprasmiškai bruzdėdami ir darydamiesi vis nelaimingesni? Slepiamės nuo savęs, stengiamės užmiršti Dievo pavidalo bedugne širdyse, prarają egzistencijos pamate. Tą bedugnę mėginame užkišti tūkstančiais laikinų dalykų ir suprantame, kad įpulsime tą bedugnę, jei prieisime pernelyg arti. Tad mes ir neiname. Vengiame Dievo nebuvimo taip pat kaip Jo buvimo. Esame vangūs. Moderniosios civilizacijos šerdyje glūdi stiprus dvasinis liūdesys, nes tai pirma civilizacija, kuri nežino, kas esanti ir kodėl esanti, ir negali atsakyti tris svarbiausius klausimus: Iš kur aš? Kodėl aš čia? ir Kur link aš einu? Taip neigiamas svarbiausias mūsų poreikis - prasmės poreikis, - irtai pats baisiausias dalykas. Šis siaubas toks didelis, kad vangumu reikia nugrūsti giliai pasąmonę, kitaip ~ netektume proto. Tad prisigalvojame daugybę reikaliukų.  paradoksalu, bet vangumas sukelia klaikų aktyvumą. Geismas irgi dangsto vangumą. Šventasis Tomas Akvinietis Sumoj' aiškina, ...

[kukulis]

Neblogi tekstai.

Kaštone, pats vertei arba suvedinėjai?

[Kaštonas]

Pasitaiko. Kartais neatpažįsta raidžių.
Androide:
https://play.google.com/store/search?q=ocr&c=apps&docType=1&sp=CAFiBQoDb2NyegIYAIoBAggB:S:ANO1ljKWvsc

[Silvija]

Jėga! Tik nesukelk čia visos knygos

Pirmoje nuorodoje yra MR laidos, kurioje šią knygą pristato kun. A. Kazlauskas ir ortodoksų kun. V. Mockus, abu jie pataria laikyti šį leidinį stalo knyga ir nuolat skaityti.

[Kaštonas]

sutarėm.
Įkelsiu puse.

Nuo skirtukų raibuliuoja paraštės.
Gera knyga.

[luneta]

Ačiū, man tai labai aktuali tema. 

[Kaštonas]

Luneta, aš labai tikiuosi, kad mano pasakymą "Įkelsiu puse." nepriėmei rimtai?!

[luneta]

Ne Kaštone, tik pateikiai tai ko reikia, o knygą aš jau turiu 

[Silvija]

Kas yra palaiminimas?

Vartai į Kalno pamokslą - palaiminimai. Jais Dievas atsako į svarbiausius žmogui klausimus. Palaima, palaiminimas - jų mes visi ieškome visur ir visada. Palaima yra tikslas, kad ir kas tai būtų: malonumas, galia, turtai, dorą, išmintis, garbė ar kas kita. Palaima - summum bonum (didžiausias gėris). Visi jos siekia, bet ne visi randa, nes ne visi žino, kur ieškoti. Šv. Augustinas sako: "Ieškok, ko ieškai, bet nerasi ten, kur ieškai." Ne kiekvienas turi žemėlapį. Bet Jėzus kiekvienam duoda po gyvenimo žemėlapį. Tai geriausias žemėlapis, kuriame pažymėtas didžiausias lobis, ir duodamas visiškai dykai. Tai dovana, nes patys niekada nerastume didžiausio gyvenimo turto. To įrodymas - sukrečiantys palaiminimai. Tarsi dideli dieviškosios ugnies liepsnos liežuviai, tarsi Saulės audros Dievo Saulės paviršiuje.

Lobis, kurio link palaiminimai mus kreipia, nėra tiesiog laimė, bet palaima. Kai kuriuose naujesniuose Biblijos vertimuose žodis makarios verčiamas "laimingas". Tai esminė, baisi klaida. Tiesą pasakius, net trys klaidos. Nes mūsų laikų skaitytojui laimingas reiškia 1) kažką subjektyvaus, sąmonės būseną, jausmą. Jei jautiesi laimingas, toks ir esi. Taip pat nurodo 2) laikiną būseną ir 3) tai, kas priklauso nuo sėkmės. O palaima yra 1) ne subjektyvus jausmas, bet objektyvi būsena. Tad galime klysti, tiesą pasakius, dauguma ir klysta. Todėl Jėzui reikia mus pamokyti, net sukrėsti. Palaima yra ir 2) nuolatinė būsena, kuri 3) priklauso nuo Dievo malonės ir mūsų pasirinkimo, o ne nuo šanso ar sėkmės.

Kančia - lemiamas išbandymas, skiriantis laimę nuo palaimos. Kančia gali būti dalis palaimos, bet ne laimės. Jobas nėra laimingas ant mėšlo krūvos, puodo šuke gramdydamas pūlius, netekęs šeimos ir turto, kaltinamas žmonos ir draugų, rodos, apleistas Dievo. Kokia pasipūtėliška nesąmonė būtų aiškinti Jobui, kad jis laimingas! Bet jis palaimintas, nors to nežino, nes semiasi išminties ir artinasi prie Dievo, tikrojo gėrio, tikrosios palaimos. Keista sakyti liūdintiems, kad jie palaiminti, bet tiesiog kvaila aiškinti, kad jie laimingi.

Tipiškas modernus protas yra daug labiau subjektyvus nei ikimodernus. Jis siekia laimės, bet ne palaimos, siekia jausmo, bet ne fakto. Todėl ir jo šūkis reliatyvumo dvasioje skamba taip: "Laimę visi supranta skirtingai". Modernaus proto atsakymas palaiminimams toks: " Kągi, jums gal tai ir tinka, o man ne. Man laimė - tai mažas šuniukas". Į subjektyvius jausmus įrėmintam pasaulyje niekas nėra neteisus, nes niekas nėra ir teisus. Tokiame šiltame šuniukiškame pasaulyje. O Jėzus yra kaip ledynas ar sprogimas, ar iš dangaus pasigirdęs trimito gaudimas. Pamokslo pabaigoje Matas rašo: "Kai Jėzus baigė tas kalbas, minios stebėjosi jo mokslu, nes jis mokė ne kaip jų Rašto aiškintojai, bet kaip turintis galią" (Mt 7, 28-29). Laimės jausmai nestebina, o objektyvi tikrovė tai daro dažnai. Jėzus mus užkelia į kvapą gniaužiančio statumo kalnus ir parodo realybės tarpeklius.

[Kaštonas]

2016-01-01 17:20Knygų lentynoje   
Leidyklos ,,Katalikų pasaulio leidiniai" išleista Peter Kreeft knyga ,,Grįžti prie dorybių". Pristato kun., teol. lic., relig. mgr. Artūras Kazlauskas.

http://www.marijosradijas.lt/component/mplayer/mp3_player.html?Itemid=70744