Šiuolaikinis požiūris į Lectio Divina 03 - Lectio - skaitymas įsiklausant

[Silvija]

Lectio divina  – tai nėra griežtas metodas, kurio būtinai turime laikytis. Štai dykumos tėvai ir vienuoliai laikė, kad Šventas Raštas mus veikia daugiariopai, o kad mokėtume pasikliauti Šventaja Dvasia, reikalingas spontaniškumas ir laisvė.

Ir nors įvairių autorių lectio divina aprašoma įvairiais terminais – žingsniais, pakopomis, laipsniais, elementais, tarpsniais, momentais ir pan. -  nei vienas terminas nėra tobulas. Šioje knygelėje tai siūloma vadinti ,,judesiais": lectio, meditacio, oratio, contemplatio ir operatio; ir patariama atlikti judesius nebūtinai vieną po kito, bet asmeniškai interpretuojant, savaip. Tačiau judėjimui – tikram lectio divina patyrimui – reikalingi visi judesiai.

Lectio (skaitymas) – pirmasis judesys, kuris turi būti atliekamas kruopščiai pasirengus: neskubėdami uždekime žvakę, paėmę į rankas  , nepamirškime, kad čia slypi Dievo slėpinys, padėkokime Jam už šią dovaną ir kreipkimės į Šventąją Dvasią, kad Ji mums padėtų. Lectio negali būti skubotas, tad skaitykime su ramybe, įdėmiai klausantis, geriausia garsiai, kad tekstas būtų regimas akimis ir girdimas ausimis.

Vėliau – kelkime klausimą: kas šiuo tekstu sakoma? Šiame etape labai praverčia geri Biblijos komentarai arba speciali studijoms skirta Biblija. Studijos ir lectio vienas kitam neprieštarauja, priešingai – juos sujungti patartina, vėliau pereinant prie maldingo apmąstymo.

Pirminė teksto reikšmė - žodinė jo prasmė, kurios užduotis yra nustatyti, ką tekstas reiškė, o tolimesnėmis studijomis siekiama suprasti, ką tekstas reiškia. Biblijos autoriai tuo metu, kai užrašinėjo Dievo žodį, negalėjo įžvelgti, kad per jį Dievo tauta bus ugdoma ir šiandien. Bet Dieviškasis autorius norėjo, kad ir amžiams bėgant Bažnyčia suprastų Raštus, tad jų prasmė nuolat skleidžiasi.

Kaip Jėzus yra tikras Dievas ir tikras žmogus, taip Šventas Raštas yra ir dieviškas, ir žmogiškas, išganymo žinia pas mus ateina per žmonijos istoriją. 

Šventosioms knygoms užrašyti Dievas pasirinko žmones, kurie, būdami įrankiai, naudojosi savo sugebėjimais bei jėgomis, kad, Dievui veikiant juose ir per juos, kaip tikri autoriai užrašytų visa ir tik tai, ko jis norėjo. (Dogminė konstitucija apie Dievo Apreiškimą Dei Verbum, 11; taip pat žr. KBK, 106)

Žvelgdami į Mariją, kaip visų mūsų motiną, galime mokytis iš jos ir lectio divina. Juk ji nuo mažens klausėsi Dievo žodžio pagal žydų tradiciją, Nazareto sinagogoje giedojo jį ir stengėsi pagal jį gyventi: priėmė jai angelo Gabrieliaus atneštą dieviškąją žinią, o vėliau – nešiojosi viską savo širdyje ir stebėjo, kaip ta žinia išsipildo jos ir jos Sūnaus gyvenime.

[Giedrė]

Labai, liuks mintys, bet kaip to laiko surasti? 

[Silvija]

Radau dar vieną tekstą, kuriame pateikiama daug patarimų ir minčių dėl  skaitymo. Štai ištraukėlė mums, kurie vis neranda laiko 

Dažniausia kliūtis, trukdanti Raštą skaityti kasdien, yra ne laiko apskritai problema, bet būtent to laiko. Tiesą pasakius, mes visi turime daugybę laiko – gyvenimo dienotvarkė nėra tiek gausiai prikimšta, kad nerastume kasdien penkiolikos minučių. Tačiau daugeliui nelengva rasti būtent tas tikrąsias penkiolika minučių pabūti vienumoje su Dievu ir su Dievo žodžiu.

Kai kurie žmonės ryte būna tokie apsnūdę, jog tik apie vidudienį gali pakankamai aiškiai mąstyti, kad imtųsi tokio svarbaus dalyko kaip Dievo žodžio skaitymas. Tačiau atėjus vidudieniui mintis būna jau užgožę rūpesčiai, vienas išsiblaškymas keičia kitą. Vakarais nuovargis, atrodo, neleidžia imtis jėgų įtempimo reikalaujančios veiklos, nebent tik pasyviai žiūrėti televizorių.

Manau, kad daugelis galėtų pateikti sąrašą priežasčių, pagrindžiančių, kodėl jų dienotvarkėje nėra tinkamų penkiolikos minučių kasdien skaityti Raštą. Galbūt net naudinga susirašyti tokį priežasčių sąrašą, tačiau po to vis dėlto parinkti ir nusistatyti tą laiką. Galime pripažinti, kad joks laikas nėra visų tinkamiausias, vis dėto būtina tvirtai apsispręsti išskirti tas penkiolika minučių. Ne kažkokias neapibrėžtas penkiolika minučių ,,kada nors", bet pasirinktas penkiolika minučių konkrečiu dienos metu.

Tiems, kurie lengvai pabunda arba mokosi tai daryti, pirmosios ryto minutės yra ramiausias ir išsiblaškymų neužgožtas laikas. Tuo ankstyvu metu nereikia galvoti apie dienos planus, būtinas atlikti užduotis. Tiesiog atsigręžkime į Viešpatį, atverskime Šventojo Rašto pasižymėtą vietą ir pradėkime skaityti.

Kitiems žmonėms vakaro ramybė gali būti idealus laikas praleisti Viešpaties artume ir klausytis jo Žodžio. Pabaigus dienos darbus, ištrūkus iš didmiesčio eismo spūsties, suguldžius vaikus galima atsipūsti nuo įtampos ir visa širdimi atsigręžti į Dievą, be išsiblaškymo jo klausyti.

Dar kiti savo dienotvarkėje ras kitą laiką penkiolika minučių skaityti. Gal šeimos mama tai darys išleidusi vaikus į mokyklą, prieš imdamasi kitų dienos ruošos darbų. Gal kas nors praleis tas penkiolika minučių prie savo darbo stalo įstaigoje prasidėjus pietų pertraukai. Tai gali būti kavos pertraukėlės metas gamykloje. Gal kam nors bus gera praleisti tas penkiolika minučių užėjus į netoli darbovietės esančią bažnyčią. Kiekvienas gali rasti savo laiką.

Svarbiausia, kad tą laiką nusistatytume ir kad tai būtų metas, kai esame pakankamai pajėgūs naudingai jį išnaudoti. Neapibrėžtas sumanymas penkiolika minučių rasti ,,kažkada per dieną" nėra realistiškas: kartais tai pavyksta, o kartais ne. Kur kas geriau numatyti konkretų laiką.