Tradicija, ar Dievo žodis

[kukulis]

Truputį iš kito kampo šitas klausimas.

Štai atvyko tyrinėtojas į salą ir užtiko čiabuvius. Tie pradžioje labai gražiai priėmė, o paskui suvalgė.

Štai musulmonų moteris, gyvenanti Londone, nusprendė nenešioti  burkos. Ją nužudė ... jos pačios brolis.

Štai žydai kėlėsi iš Egipto į Kanaano kraštą ir Dievas per Mozę pasakė: išžudykite visus vietos gyventojus, kad nepradėtumėt garbinti jų stabų, kurie yra pasibjaurėjimas Viešpačiui ( savais žodžiais parašiau, nes neatsimenu mintinai ).


Klausimas:


Jeigu tradicija prieštarauja Dievo žodžiui ar ją galima laikyti gera, nes vietos gyventojai taip įpratę ir jiems visai neatrodo, kad darytų ką nors blogo? Aborigenų atveju - kanibalizmas, musulmonų atveju - nužudymas, kanaaniečių atveju - stabų garbinimas.

Šis klausimas išsivystė, bendraujant su vienu baltų kultūros propaguotoju, kuris pasakė, kad visos tradicijos yra geros, net ir kanibalizmas.

[Pilgrim]

Sykį keliaudamas per dykumą misionierius sutiko išalkusį liūtą.
Apimtas baimės misionierius meldėsi: ,,Viešpatie, įkvėpk šiam liūtui kokią nors krikščionišką mintį..."
Netikėtai liūtas atsistojo ant užpakalinių letenų, persižegnojo ir ištarė:
,,Ačiū Dieve, už šią nuostabią dovaną, kurią atsiuntei man pietums."

o dabar, Kukuli, ką tau papasakotos tradicijos atveju sako sveikas protas ?

[Silvija]

Jau seniai priėjau išvados, kad su Senuoju Testamentu reikia atsargiai Išvis, daug yra priežasčių, dėl kurių neturėtume Jo patys aiškinti ir interpretuoti.

Paskutinis atradimas: ST yra ne viena vieta, kur naudojamas išsireiškimas pikta dvasia iš Dievo  Pažiūrėjau rusišką versiją, tai ten - злой дух от Бога. Manau skirtumas yra.

Kartais sveika pasijusti mažam

[kukulis]

Šiaip užduodamas klausimą šiek tiek ką kita turėjau omeny.

Tarkim dabartinėje visuomenėje yra dalykų, kurie priimami kaip norma, nors Evangelijoje apie tai parašoma kaip mirtina nuodėmė. Pvz., šiems laikams - homoseksualūs santykiai.

Aš nekalbu apie Tradiciją iš didžiosios raidės ( nors temos pavadinime panaudojau didžiąją, bet turėjo būti mažoji ).

Naujajame Testamente parašyta, kad Dievo Žodis teisia širdies sumanymus. T.y. neišvengiamai visada kyla nesutarimai tarp moralinių normų, kurios yra priimtos visuomenėje kaip norma tam tikrame laikmetyje, ir taip kaip rašoma Šventajame Rašte.

Todėl kai izraelitai ėjo į Kanaano žemę ir Dievas liepė išžudyti visus krašto gyventojus, tai vadinasi buvo dėl ko taip daryti. Nes apie tas pagoniškas tradicijas kartais kai pasiklausai tai ima ir kraupas ir pasišlykštėjimas. Be abejo, patys izraelitai buvo papildomas veiksnys, nes Dievas pasakė "Jūs būsite mano išrinktoji tauta, mano šventa tauta" (vėl cituoju iš atminties). Šis papildomas veiksnys reikalavo, kad izraelitai nedarytų tų pačių nuodėmių, kurias darė to krašto gyventojai. Be abejo, Dievas pats galėjo jau seniai išnaikinti tą tautą; iš esmės taip ir darė, siųsdamas "širšes" ( t.y. marą ) to krašto gyventojams; bet parašyta frazė ištariama Dievo asmens "kad kraštas nepavirstų dykviete ir neapželtų erškėčiais, naikinsiu tautas pamažu, kad ateitumėt į derlingą kraštą" (cituoju iš atminties).

Analogiška situacija, manyčiau, atsitiko pietų Amerikoje, kurią mokslininkai tyrinėdami nesupranta, kaip galėjo išnykti visa tauta, su gana aukštu civilizacijos lygiu. Kadangi ta tauta užsiiminėjo žmonių aukojimais, Dievas nusprendė ją išnaikinti ( čia mano interpretacija ).

Reziumuojant - objektyvių/absoliučiu vertinimu, egzistuoja moralės normos, kurios yra aukščiau nei paskiros tautos tradicinės moralės supratimo normos; šios normos ateina iš Dievo.

[Silvija]

Be abejo, nes tik Jis yra Tiesa. Jėzus juk irgi kritikavo kai kurias žmogiškas judėjų tradicijas.

Aš dabar į Šventraštį dažnai žiūriu kaip į vieno žmogaus gyvenimo istoriją nuo nuodėmingoji Adomo iki tobulojo Jėzaus Kristaus. Jei Adomui (čia galiu įsidėti savo vardą) dar pradžioje buvo priimtini laukiniai papročiai, tai einant į Kristų daug kas atkrito. (Pvz visokie  -izmai.) Tuo tarpu Dievas buvo, yra ir bus nepakitęs, tik mes Jį vis labiau atpažįstame ir Jis mums atrodo vis kitoks (iš rūstaus ir pikto - į mylintį ir gailestingą).

[Varlė keliauninkė]

Paskutinis atradimas: ST yra ne viena vieta, kur naudojamas išsireiškimas pikta dvasia iš Dievo  Pažiūrėjau rusišką versiją, tai ten - злой дух от Бога. Manau skirtumas yra.

Kartais nu pasijusti mažam

Kadangi tai ST, tai ten zydiska samprata apie dviguba zmogaus prigimti: blogoji - jacer raa, geroji - jacer tov. T. y. zmogui viduje snibzda ir ta, ir ta, is cia zmogaus valia ko kurios prigimties snabzdesio klausytis. Panasiai kalba ir dykumu tevai apie mintis.

Bet dar patikslinu kad tai semitiskas aiskinimas, katalikai aiskina kitaip. Todel ir nesupratai :-)

[kukulis]

Sykį keliaudamas per dykumą misionierius sutiko išalkusį liūtą.
Apimtas baimės misionierius meldėsi: ,,Viešpatie, įkvėpk šiam liūtui kokią nors krikščionišką mintį..."
Netikėtai liūtas atsistojo ant užpakalinių letenų, persižegnojo ir ištarė:
,,Ačiū Dieve, už šią nuostabią dovaną, kurią atsiuntei man pietums."

Šito anekdoto skirtumas nuo mano pateiktų pavyzdžių yra tas, kad manieji yra tikri, o čia anekdotas

o dabar, Kukuli, ką tau papasakotos tradicijos atveju sako sveikas protas ?

Dabar? Gal pavyks atsakyti, jei suprasiu, ką turi omeny ir kaip tai paaiškina anekdotas su liūtu

[Pilgrim]

kukuli jau atsakei

Reziumuojant - objektyvių/absoliučiu vertinimu, egzistuoja moralės normos, kurios yra aukščiau nei paskiros tautos tradicinės moralės supratimo normos; šios normos ateina iš Dievo.

paaiškina anekdotas su liūtu

niekaip 

[Sigitas]

Klausimas:
Jeigu tradicija prieštarauja Dievo žodžiui ...

Atsakymas: jeigu tradicija prieštarauja Dievo žodžiui, tradiciją reikia keisti pagal Dievo žodį. Nebent tiems, kurie laikosi tos tradicijos, nusispjauti ant Dievo žodžio.

[Varlė keliauninkė]

Kokiu būdu keisti?
Ginklu, prašymu, maldavimu ar... šokiais?

[kukulis]

Kokiu būdu keisti?
Ginklu, prašymu, maldavimu ar... šokiais?

Keliauninke: keisti reikia save, o ne kitus. Tokiu atveju nereikia nei ginklų nei šokių

[Silvija]

Toks klausimas: kaip mes, katalikai, turėtume elgtis apginant Kalėdų tradicijas nuo sekuliarumo? Juk taip dažnai pasitaiko, kad susirenka giminė, kurioje vienas kitas tikintis, o visi kiti šią šventę supranta kaip eilinį balių  Ar šiuo atveju sąžininga dalyvauti tokiame beprasmiškame šventime? Perfrazuojant temą, sugadinta tradicija ar Dievo žodis?

[Donatas]

Toks klausimas: kaip mes, katalikai, turėtume elgtis apginant Kalėdų tradicijas nuo sekuliarumo?

Vargu ar kas gali iš mūsų atimti mūsų tradicijas.
Kažkur skaičiau tokią mintį - vieniems tikėjimas tvirtovė kurios viduje saugiai jaučiamės ir ją saugome, kitiems tai šaltinis kuriuo dalinamės su visais. Antru atveju yra pavojus jog "mūsų" šaltinį gali sutrypti.

[Sigitas]

Įpročius, papratimus, tradicijas yra gera, naudinga keisti. Kalbu apie paprastus papročius, tradicijas. Tada mes pastebime tai, kas buvo gera ir tinkama, bei kas nereikalinga.
Pavyzdys: mano mama kažkada, labai senai, išmoko vieną mandresnį receptą kaip pagaminti papildomą patiekalą prie Kūčių stalo. Tai - nedidukės bulvių spurgytės. Nuo to meto, kai mama tas "bulvytes" pradėjo gaminti kūčių stalui, keitėsi mūsų šeimos ir giminės Kūčių šventimas daug kartų, bet tos bulvytės keliavo visur, ant kožno be vieno mūsiškių Kūčių stalo ar Lietuvoje ar Anglijoje ar kitoje šalyje; tiek mieste, tiek kaime, tiek dideliame susibūrime, tiek kukliame poros artimiausių žmonių pabuvime.

Kitas pavyzdys:
mūsų parapija ( kalbu apie Klaipėdos Juozapo darbininko parapijos bažnyčią) jau daugiau, nei 20 kart kiekvieną vasarą (liepos pabaigoje) organizavo tradicinę stovyklą ant Skomantų piliakalnio. Iš pradžių tai buvo tik mažos jaunuolių grupės pasibuvimas, konferencija-rekolekcijos. Vėliau išaugo į parapijos bendruomenės "Žemės druska" stovyklą, o vėliau, t.y. dabar, ji apskritai niekaip neribojama, kviečiami visi. Pradžioje būdavo bent keturi mokymai (pirmas penktadienio vakarą, antras šeštadienį iš ryto, trečias šeštadienį po pietų, ketvirtas sekmadienį iš ryto). Ir būtinai darydavome Mišias penktadienį, šeštadienį. Kai žmonių stovykloje daugėjo, buvo atsisakyta mokymo penktadienį vakare. Vėliau atkrito ir mokymas sekmadienį. Galiausiai liko tik vienas mokymas šeštadienį. Užtat Mišios būtinai aukojamos ant piliakalnio tiek penktadienio vakare, tiek šeštadienio vakare. O va sekmadienį Mišios ant piliakalnio stovyklos pabaigoje neišliko, nors pats klebonas jas siūlė ir porą metų iš eilės aukodavo. Tai atrodė geras variantas - stovyklautojai paskutinę stovyklos dieną pavargę, skubėk daiktus susidėt, važiuot į Klaipėdą, skubiai persirengti, maudytis ir ruoštis į bendras parapijos vakarines Mišias (kurios yra stovyklos užbaigtuvės). Visgi laikui einant sekmadienio Mišios ant piliakalnio atkrito, vėl grįžtame į savo parapijos bažnyčią švęsti Mišias su stovyklos vėliavomis ir gėlėmis, atnašom visokiom, ruošęsi skaitinius ir maldavimus. O po Mišių būna ir pasidalinimai, liudijimai visokie tiesiog bažnyčios salėje, girdint visiems dalyvavusiems sekmadienio vakarinėse Mišiose.

Mano pateiktuose pavyzdžiuose nėra nieko, kas prieštarautų Dievo žodžiui, taip manau.

Toks klausimas: kaip mes, katalikai, turėtume elgtis apginant Kalėdų tradicijas nuo sekuliarumo? Juk taip dažnai pasitaiko, kad susirenka giminė, kurioje vienas kitas tikintis, o visi kiti šią šventę supranta kaip eilinį balių  Ar šiuo atveju sąžininga dalyvauti tokiame beprasmiškame šventime? Perfrazuojant temą, sugadinta tradicija ar Dievo žodis?

Svarbu patiems, būnant baliuje, atsiminti kas yra tikrasis baliaus "kaltininkas" ir stengtis tai išreikšti kitiems lengvai suprantama kalba, neužgaunant ir nemoralizuojant. Tas liečia ir asmenines šventes ir sukomercintas religines. Va kas kita, jei darbovietės kolektyvas rengia kalėdinį vakarėlį kokia nors astrologine horoskopine tematika. Man viena sesė pasakojo apie tokį balių kalėdų proga jos darbovietėje. Ji atsisakė jame dalyvauti. Su gimine yra kitaip. Giminėje paprastai žino, jog esi žmogus tikintis ir artimieji stengiasi elgtis atitinkamai gan pagarbiai religiniams dalykams. O pabaliavoti gi ir Jėzus buvo linkęs, antraip ko jis vandenį vynu pavertė? 

[Silvija]

Man tai dažniausiai per Kalėdas norisi išeiti kur nors pas vargšus, nes ši šventė kitokia...

Donatai, tu optimistas , bet lygiai kaip yra mitas, kad Lietuvoje 80% katalikų, lygiai taip ir neįtikėtina, kad ateity nepasikeis mūsų tradicijos, nemanai?

[Pilgrim]

kaip mes, katalikai, turėtume elgtis apginant Kalėdų tradicijas nuo sekuliarumo?

Evangelistas Matas rašo: "Jūs esate žemės druska". Katalikas yra tas kuris "pasūdo" gyvenimą, šiuo atveju Kalėdas. Kas yra tas druskos skonis ? - tai Evangelija. Taigi tuomet tai katalikas kuris skelbia ir liudija Evangeliją kasdienybėje. Klausimas pasisuka kitaip ar aš gyvenu autentišką krikščionio gyvenimą, bet taip, kad jis aplinkai liudiją Evangeliją. Ar manyje apsigyveno Evangelija ? nes "Jei druska netenka sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti."
Kalba kuria krikščionis prabyla aplinkai yra kultūra. Šiuo atveju Kalėdų tradicijos ir tada ar jose yra Evangelijos "prieskonis".

[Silvija]

Gerai, tada dar vienas klausimas, ar Kalėdų senelis, kaip tradicija, tinkamai "reprezentuoja" Evangeliją? Taipogi dovanos - dabar ateina į madą jas dovanoti vieni kitiems, nors seniau tėvai po eglute palikdavo tik vaikučiams.

Ar nevertėtų kartais peržiūrėti šias tradicijas?

[Sigitas]

Sese, mes neprivalome elgtis taip pat. 
Mes, krikščionys, skaitome Šventajame Rašte istorija kaip ateina pas Kūdikėlį tie, kurie turi dovanas ir jas palieka. Jas visas, visas brangias dovanas palieka vienam Kūdikiui! Taigi ne mums turi kas nors dovanoti, bet mes patys turime dovanoti pačią brangiausią dovaną o ne laukti, kol mus kas apdovanos. 

P.S. kai manau, jog reikia ką nors keisti, arba jog kas nors turėtų keistis, peržiūriu ką pats darau ne taip.

[Pilgrim]

Silvija,
pasidomėk, manau tu tą gali padaryti  Kalėdų senelio tradicijos kilme.
Ir atrasi ... Evangeliją. Tikriausiai ir google nukreips ten kur reikia.

[Silvija]

Geri jūsų pastebėjimai, bet štai dar vienas: ar Kalėdos įmanomos be Advento tradicinio tylaus laukimo? Matau, kad linkstama prisitaikyti prie ikikalėdinio šventimo.